Tokią išvadą Lietuvių kalbos instituto Mokslo taryba patvirtino vasario pabaigoje įvertinusi Seime opozicinės Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovų įregistruotas pataisas, kurios dokumentuose pavardžių rašybą leistų su lotyniško pagrindo abėcėlės diakritiniais rašmenimis.

„Lietuvių kalbos instituto Mokslo taryba nepritaria, kad ne lietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės Lietuvos išduodamuose oficialiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose būtų rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis su tais diakritiniais ženklais, kurių nėra bendrinės lietuvių kalbos abėcėlėje“, – sakoma išvadoje, kurią penktadienį išplatino institutas.

Institutas teigia, kad svetimais diakritiniais rašmenimis būtų destabilizuojamos rašybos, tarties ir kirčiavimo normos, tai „sukeltų pavojų bendrinės lietuvių kalbos sistemai bei vartosenai ir trikdytų sklandžią visų Lietuvos įstaigų, įmonių ir organizacijų komunikaciją“.

Konstitucinis Teismas gruodžio pabaigoje paskelbė, kad įstatyme numatyta galimybė asmens dokumentuose vardus ir pavardes rašyti lotyniško pagrindo rašmenimis be diakritinių ženklų neprieštarauja Konstitucijai, o diakritiniai ženklai būtų galimi, jeigu tokią išvadą pateiktų Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK).

Dabar galiojantis Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymas nustato, kad ne lietuvių tautybės Lietuvos piliečių vardai ir pavardės rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis be diakritinių ženklų.

Kaip nurodė KT, diakritinius ženklus būtų galima įteisinti, jeigu VLKK konstatuotų, jog juos rašant nebūtų keliamas pavojus bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, tai derėtų su lietuvių kalbos tradicija.

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad VLKK nėra pateikusi aiškios pozicijos dėl asmenvardžių rašymo su diakritiniais ženklais.

Galimybę dokumentuose pavardes rašyti su diakritiniais ženklais KT vertino gavęs Vilniaus miesto apylinkės teismo kreipimąsi. Jis nagrinėjo civilinę bylą dėl įpareigojimo pakeisti civilinės būklės akto įrašą taip, kad tam tikro ne lietuvių tautybės Lietuvos piliečio vardas ir pavardė būtų parašyti naudojant lotyniško pagrindo rašmenį su lietuvių kalbos abėcėlėje nesančiu diakritiniu ženklu.

Įteisinti diakritinius ženklus asmenvardžiuose siekia daugiausia Lietuvoje gyvenantys lenkų tautybės asmenys. Jų teigimu, Seimui leidus varduose ir pavardėse naudoti raides „w“, „q“, „x“, dalis Lietuvos gyventojų vis tiek negali susigrąžinti originalios protėvių pavardės, nes jose yra diakritinių ženklų.

Ketvirtadienį spaudos konferencijoje Seime ji sakė, kad leidus rašyti vardą ir pavardę lotyniškais rašmenimis, lenkų tautybės žmonių lūkesčiai įgyvendinti ne iki galo, tik truputį pasistūmėta į priekį.

„Nereikia bijoti diakritinių ženklų. Aš nematau jokio pavojaus lietuvių kalbai ir jos savitumui, nes vardas ir pavardė yra užrašomi tik to žmogaus dokumentuose. Tai tikrai nepraplečia nei lietuvių kalbos abėcelės ir tikrai niekaip neveikia lietuvių kalbos. Vardas ir pavardė yra žmogaus privataus gyvenimo dalis”, – sakė ji.

Spaudos konferencijoje dalyvavęs Jaroslawas Wolkonowskis teigė, kad jau per 30 metų kovoja dėl savo pavardės rašymo.

„Dėl savo pavardės ir vardo kovoju jau nuo 1992 metų, kai priimant Lietuvos Respublikos pilietybę buvo išduotas naujas pasas”, – sakė jis.

J.Wolkonowskis apgailestavo, kad šių metų kovo 4 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu neleista jo pavardėje rašyti raidės L su diakritiniu ženklu.

Kaip pastebėjo Europos žmogaus teisių fondo atstovė Agata Palinska, įteisinus asmenvardžiuose raidę W, neįteisinta liko L, todėl pavardė yra tarsi sudarkyta.

„Praktikoje dabar vardas ir pavardė yra tarytum sudarkyti. L lietuviškai tariama kietai, lenkiškai – minkštai  ir neaišku, kaip gyventi su tokiu sudarkytu vardu ir pavarde”, – sakė ji.

Kaip ELTA jau skelbė, pernai gruodžio 28 d. Konstitucinis Teismas (KT) paskelbė, kad Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatyme nustatyta galimybė ne lietuvių tautybės piliečių vardus ir pavardes dokumentuose rašyti lotyniško pagrindo rašmenimis be diakritinių ženklų neprieštarauja Konstitucijai.

Anot KT, rašyti asmens vardą ir pavardę su diakritiniais ženklais būtų galima, jeigu tai leistų Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK).

Šiuo metu Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatyme numatyta, kad ne lietuvių tautybės Lietuvos piliečių vardai ir pavardės dokumentuose yra rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis be diakritinių ženklų.

Ši nuostata, kaip nutarė KT, neprieštarauja Konstitucijai. KT savo nutarime nurodė, kad įstatymų leidėjas, tai yra Seimas, negavęs VLKK išvados dėl asmenvardžių rašymo lotyniško pagrindo rašmenimis su diakritiniais ženklais, įstatyme negalėjo numatyti galimybės rašyti asmenvardžius kitaip negu numatyta šiuo metu.

KT nurodė, kad Seimas, norėdamas nustatyti galimybę asmens vardą ir pavardę rašyti kitokiais būdais, privalo gauti kompetentingos institucijos išvadą, šiuo atveju – VLKK išvadą.

Anot KT, diakritinius ženklus asmenvardžių rašyme dokumentuose būtų galima įteisinti, jeigu VLKK konstatuotų, jog taip rašant, nebūtų keliamas pavojus bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui.

Į KT dėl asmenvardžių rašybos įstatymo nuostatų kreipėsi Vilniaus miesto apylinkės teismas, prašydamas įvertinti, ar nenustatyta galimybė vardus ir pavardes asmens dokumentuose rašyti su diakritiniais ženklais neprieštarauja Konstitucijai.

ELTA primena, kad Seimas 2022 m. pradžioje įteisino originalią vardų ir pavardžių rašybą lotyniško pagrindo rašmenimis asmens dokumentuose. Įstatymas numato, kad dokumentuose gali būti įrašytos W, X, Q raidės.

Vilniaus miesto apylinkės teismas pakeitė ankstesnį sprendimą ir įpareigojo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrių pareiškėjo vardą ir pavardę asmens tapatybės dokumentuose pakeisti naudojant raidę „w“, tačiau nenaudojant lenkiškos kietosios „l“ raidės su diakritiniu brūkšneliu.

Kaip pranešė prokuratūra, tokį sprendimą teismas priėmė išnagrinėjęs civilinę bylą, kurioje procesas buvo atnaujintas Generalinės prokuratūros iniciatyva ginant viešąjį interesą.

Teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą dėl vardo ir pavardės dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose rašybos naudojant nelietuviškus rašmenis, nusprendė, kad galimi tik lotyniškos abėcėlės rašmenys be diakritinių ženklų – „x“, „q“ ir „w“.

Pasak pranešimo, teismas sutiko su prokuratūros pozicija, kad 2022 metų birželio 1 dienos teismo sprendimas, tenkinęs asmens prašymą pavardėje naudoti kietąją „l“, vertintinas kaip „aiški teisės normos taikymo klaida“.

Vilniaus miesto apylinkės teismas buvo priėmęs sprendimą, kuriuo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius įpareigotas pakeisti civilinės būklės akto įrašą raidę „l“ keičiant lotyniškos abėcėlės rašmeniu „l“ su diakritiniu ženklu.

Generalinė prokurorė Nida Grunskienė, gindama viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti procesą šioje civilinėje byloje ir priimti kitą sprendimą, nes įstatymai pavardes dokumentuose rašyti lotyniškos abėcėlės rašmenimis leidžia tik be diakritinių ženklų.

Šis teismo sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu.

KT bylą pradėjo pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymą ištirti, ar nenustatyta galimybė vardus ir pavardes asmens dokumentuose rašyti su diakritiniais ženklais neprieštarauja Konstitucijai.

Teismas vertino Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo nuostatas, kiek pagal jas neleidžiama ne lietuvių tautybės Lietuvos piliečių vardus ir pavardes rašyti naudojant „lotyniško pagrindo rašmenis su diakritiniais ženklais, esančius kitose abėcėlėse, suformuotose lotyniškos abėcėlės pagrindu kaip ir lietuviškoji abėcėlė“.

Taip pat teismo prašyta pasisakyti ir dėl Vyriausybės patvirtintų asmenvardžių rašymo taisyklių.

Vilniaus miesto apylinkės teismas į KT kreipėsi nagrinėdamas civilinę bylą dėl įpareigojimo pakeisti civilinės būklės akto įrašą taip, kad tam tikro ne lietuvių tautybės Lietuvos piliečio vardas ir pavardė būtų nurodyti naudojant lotyniško pagrindo rašmenį su lietuvių kalbos abėcėlėje nesančiu diakritiniu ženklu.

Seimas tam tikrais atvejais yra įteisinęs Lietuvos piliečių vardų ir pavardžių rašymą lotyniškais rašmenimis be diakritinių ženklų dokumentuose. Konstitucinis Teismas jau yra pasisakęs, kad tokia tvarka neprieštarauja Konstitucijai. Tačiau vardų ir pavardžių rašyba asmens dokumentuose su diakritiniais ženklais nėra įteisinta.

Už tokį LLRA-KŠS atstovų projektą po pateikimo balsavo 30 Seimo narių, prieš buvo ir susilaikė po 25 parlamentarus. Kitu balsavimu projektas grąžintas iniciatoriams tobulinti.

Siūlymą pristačiusi LLRA-KŠS atstovė Rita Tamašunienė teigė, kad dabartinis reguliavimas, leidžiantis asmens dokumentuose rašyti w, q ir x, originalų pavardžių rašymą leidžia tik daliai lenkų tautinės mažumos atstovų, nes dalis jų pavardėse turi ir diakritinių ženklų.

„Nieks nesikėsina į lietuvių kalbą, jos vartojimą. Mano įsitikinimu, tai identifikacinis žymuo, kuris parodo mano sąsają su konkrečia tauta ir šeima, todėl aš siekiu, kad būtų galima padaryti vienodą principą, neišskirti tos grupės į tuos, kurie neturi diakritinių ženklų ir turi tą galimybę padaryti“, – sakė R. Tamašunienė.

„Valstietis“ Stasys Tumėnas jos prašė „paneigti arba patvirtinti teiginį, kai Seimas įteisino tris svetimas raides, kad tai bus tik Pandoros skrynios atidarymas, tik pasitreniravimas“.

R. Tamašunienė į tai atsakė, kad „ne tokia didelė ta Pandoros skrynia“.

„Mūsų valstybėje tikrai nerasime tiek visokių tautybių piliečių, nes čia kalbama apie piliečius, o lenkų kalboje jų (diakritinių ženklų – BNS) viso labo keturių reikia. Mūsų salėje yra dvi kolegės, kurios jau turi nelietuviškas pavardes. Ar mes pajutome didelį diskomfortą, ar nukentėjo mūsų kalbinė raiška Seime? Nemanau“, – kalbėjo LLRA-KŠS atstovė.

Nuo pernai metų gegužės leidus asmens dokumentuose originalią pavardžių rašybą su w, q ir x raidėmis pavardes pasikeitė Seimo narės, teisingumo ministrė Ewelina Dobrowolska ir LLRA-KŠS atstovė Beata Pietkiewitzc (Beata Pietkievič).

Konservatorius Audronius Ažubalis teigė, kad pavardė nėra tik šeimos ir privataus gyvenimo, bet ir kalbos dalis.

„Mane nustebino tas naujadaras, identifikacinis žymuo. Koncentracijos stovyklose būdavo identifikaciniai žymenys, kalinių skaičiai. Pavardės nėra vien šeimos, privataus gyvenimo dalis, toks totemas. Jos yra ir kalbos, tautos kultūros, tautos istorijos dalis. Iš kur ta nepagarba mūsų tautos kalbai, kultūrai ir istorijai?“ – kalbėjo A. Ažubalis.

Po dešimtmečius trukusių diskusijų Seimas pernai metų pradžioje priėmė įstatymą, kad Lietuvos piliečio vardas ir pavardė asmens dokumentuose tam tikrais atvejais gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis be diakritinių ženklų, tai yra asmenvardžiuose leista naudoti nelietuviškas raides w, q, x.

Tokia rašyba galima, jei Lietuvos pilietis pasirenka nelietuvišką sutuoktinio pavardę, taip pat tuo atveju, jeigu jo tėvų ar vieno iš tėvų pavardė dokumento šaltinyje įrašyta ne lietuviškais rašmenimis.

Tautinių mažumų atstovams, norint pasikeisti pavardę, reikia deklaruoti tautybę.

Šis įstatymas įsigaliojo gegužės 1 dieną. Dalis Lietuvos lenkų pakeitė savo vardo ir pavardės rašybą. Tuo metu kita dalis lenkų kilmės asmenų teigia, kad veikianti norma jų netenkina, nes ji vis tiek neleidžia asmenvardžių užrašyti originalia forma.

Konstitucinis Teismas (KT) šią savaitę pagal grupės parlamentarų kreipimąsi rašytinio proceso tvarka pradėjo nagrinėti bylą, ar galimybė Lietuvos piliečių asmens dokumentuose asmenvardžius rašyti nelietuviškomis w, q ir x raidėmis neprieštarauja Konstitucijai.

Remdamiesi ankstesniais KT išaiškinimais Seimo nariai teigia, kad nors teismas apskritai neužkirto kelio asmenvardžius dokumentuose rašyti ne valstybine kalba paremtais rašmenimis, tačiau nurodė, jog keičiant pavardžių rašybą reikia kreiptis į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją (VLKK), o jos priimta oficiali išvada „yra privaloma visoms valdžios institucijoms“.

VLKK 2021 metais yra išaiškinusi, kad lotyniškais rašmenimis pavardės gali būti rašomos tik užsienio piliečių sutuoktiniams ir vaikams bei užsieniečiams, įgyjantiems Lietuvos pilietybę pagal jo turėtą kitos valstybės išduotą dokumentą.

Komisija nepritarė galimybei Lietuvos piliečių pavardes perrašyti lotyniškais rašmenimis, jeigu jo tėvų ar vieno iš tėvų pavardė dokumento šaltinyje įrašyta ne lietuviškais rašmenimis, taip pat – jei jis, tėvai, seneliai, protėviai turėjo ar turi kitos valstybės pilietybę ir vardas bei pavardė ne lietuviškais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje.

Į KT dėl nelietuviškos pavardžių rašybos asmens dokumentuose kreipėsi 30 Seimo narių, daugiausiai – opoziciniai „valstiečiai“.

Už tokį Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) atstovų siūlymą balsavo 48 Seimo nariai, prieš buvo 26, susilaikė 33.

Pataisą daugiausia palaikė Laisvės ir Liberalų sąjūdžio, Socialdemokratų partijos frakcijų narių, dalis konservatorių, prieš buvo dauguma konservatorių, „valstiečiai“ ir demokratai.

„Šiuo metu nelietuvių tautybės piliečiai, kurie nori įrašyti originalią vardo ir pavardės formą į dokumentus lotyniško pagrindo rašmenimis, to padaryti negali. Gali padaryti tik tie laimingieji, kurie neturi savo pavardėje diakritinio ženklo“, – aiškino projektą pateikusi Regionų frakcijos seniūnė, LLRA-KŠS atstovė Rita Tamašunienė.

Pavyzdžiui, mūsų pirmininkas Waldemaras Tomaszewskis pasikeitė todėl, kad jis neturi tokių ženklų, bet mano kolega Česlavas Olševskis to padaryti negali, nes (...) negali užrašyti kietosios „l“ raidės.

„Pavyzdžiui, mūsų pirmininkas Waldemaras Tomaszewskis pasikeitė todėl, kad jis neturi tokių ženklų, bet mano kolega Česlavas Olševskis to padaryti negali, nes (...) negali užrašyti kietosios „l“ raidės“, – tvirtino ji.

Dabar galiojantį Asmenvardžių rašymo dokumentuose įstatymą ji vadino „pusiau luptu ir pusiau skustu“.

„Jeigu jau valstybė leido vieną kartą rašyti vardą ir pavardę lotyniškais rašmenimis taip, kaip yra originale, turi ta teisė galioti visiems, netapti selektyvia teise“, – tvirtino R. Tamašunienė.

Gegužę įsigaliojęs įstatymas, įteisinęs asmenvardžių rašymą lotyniškos abėcėlės rašmenimis, numatė, kad diakritiniai ženklai nenaudojami.

Konservatorius Valdas Rakutis atkreipė dėmesį, kad daug tautų naudoja skirtingus diakritinius ženklus.

„Yra daugybė tų ženklų (...). Be to, kiekvienoje valstybėje yra atskiros tautos, kurios turi savo diakritinius ženklus. Kaip čia dabar daryti?“ – klausė jis.

Demokratė Rima Baškienė įžvelgė, kad siūlomi pakeitimai gali pakenkti lietuvių kalbai.

„Kiekviena valstybė saugo ir gina savo kalbą. Tiek Konstitucinio Teismo išaiškinimai, tiek konferencijose yra pakankamas kvietimas gerbti valstybinę kalbą. (...) Ar nemanote, kad jūsų įstatymo projektas labiau supriešins negu padės?“ – klausė ji.

Draudimas diakritinius ženklus naudoti asmenvardžiuose šią savaitę pasiekė Konstitucinį Teismą. Į jį kreipėsi Vilniaus miesto apylinkės teismas, nagrinėjantis lenkų kilmės mokslininko Jaroslawo Wolkonowskio bylą dėl diakritinių raidžių naudojimo asmens dokumente.

Po dešimtmečius trukusių diskusijų Seimas šių metų pradžioje priėmė įstatymą, kad Lietuvos piliečio vardas ir pavardė asmens dokumentuose tam tikrais atvejais gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis be diakritinių ženklų, tai yra asmenvardžiuose leista naudoti nelietuviškas raides „w“, „q“, „x“.

Tokia rašyba galima, jei Lietuvos pilietis pasirenka nelietuvišką sutuoktinio pavardę, taip pat tuo atveju, jeigu jo tėvų ar vieno iš tėvų pavardė dokumento šaltinyje įrašyta ne lietuviškais rašmenimis.

Tautinių mažumų atstovams, norint pasikeisti pavardę, reikia deklaruoti tautybę.

Šis įstatymas įsigaliojo gegužės 1 dieną. Dalis Lietuvos lenkų, tarp jų ir teisingumo ministrė Ewelina Dobrowolska, pakeitė savo vardo ir pavardės rašybą. Tuo metu kita dalis lenkų kilmės asmenų teigia, kad veikianti norma jų netenkina, nes ji vis tiek neleidžia asmenvardžių užrašyti originalia forma.

Kalbos kultūros ir istorijos laidos „Lietuva mūsų lūpose“ vedėjas drąsiai teigia, kad lietuvių kalba šiandien klesti kaip niekada iki šiol, ir nesupranta, kodėl noras saugoti ją kaip muziejaus vertybę užgožia norą puoselėti gyvą kalbą. „Jei kalbos vartotojai kuria žodžius, žaidžia mūsų gimtąja kalba, taip ją išlaikydami gyvą, vadinasi, kalbos gyvenimas yra geras. Reikėtų tuo džiaugtis, bet ne – pasibarstykime galvą pelenais ir užsakykime Mišias“, – stebisi Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas docentas.

Prasidėjus 2017-iesiems, Lietuvių kalbos kultūros metams, „TV dienos“ skaitytojams – pokalbis su A. Smetona apie lietuvių kalbos išskirtinumą, iššūkius ir pokštus.

– Prieš laidos startą užsiminėte, kad propaguosite mandagų chuliganizmą. Kas tai?

– Turėjome galvoje nedideles provokacijas. Mūsų tautos požiūris į kai kurias vertybes, kalbą yra pernelyg rimtas. Žmonės labai liūdi išgirdę apie kokias nors problemas, pergalės proga yra labiau linkę ne džiaugtis, o Mišias užsakyti. O net iš tokių gerbtinų dalykų kaip kalba galima ir pasišaipyti, ir pasijuokti, galiausiai – tiesiog suprasti, kad tai yra mūsų kasdienio gyvenimo įrankis. Bandome švelniai provokuoti ir manau, kad mums tai pavyksta.

– Kokius tikslus užsibrėžiate su laidos komanda?

Kaip nenaudojame spragilo vietoj kombaino, kaip nedėvime vyžų vietoj sportbačių, taip ir su kalba turime elgtis – kaip su šiuolaikiniu įrankiu, o ne senovės liekana.

– Komanda kartais būna kaip gulbė, lydeka ir vėžys – patraukiame į skirtingas puses, bet svarbiausia – žinome, ko siekiame kartu. O tikslai yra keli. Pirmas – kalbėti apie kalbą, apie tai, kas aktualu. Tai, kas buvo su mūsų kalba pirmojoje lietuviškoje biblijoje ar Sirvydo žodyne, prie caro Rusijos ar sovietų laikais, šiandien nėra labai įdomu. Tai, kas nutinka lietuvių kalbos tarmėms, irgi nelabai svarbu. Norime kalbėti apie tai, kokia yra bendrinė lietuvių kalba ir kas jai svarbu. Antras – pažvelgti į jos vaidmenį visų kitų atmainų kontekste. Bendrinė kalba šiandien užima visų jų vietą, o tarmės pasmerktos išnykti. Trečias – dėmesys dabartinės kalbos standartizavimui, įstatymams, kalbos politikai. Norime atkreipti dėmesį į tai, kad 1995 m. sukurtas Valstybinės kalbos įstatymas nebeveikia. Jis yra deklaratyvus, tuščiai skambantis ir tai kažkodėl daug kam patinka, net kalbos gynėjams labai patogu. Įstatymo redakcija paruošta ir Seime pateikta jau trys kadencijos, bet niekas nejuda. Ketvirtas – požiūris į kalbos praeitį, apie kuriuos supratimas yra iškreiptas, todėl apie tai reikėtų kalbėti, pvz., mūsų kalbos santykis su kitomis Lietuvos kalbomis: lenkų, rusų, žydų. Juolab dabar, kai lietuvių kalba tampa viena iš oficialių ES kalbų, svarbus jos gyvenimas tokiomis sąlygomis. Ir apskritai kalbos ir (multi)kultūros santykis tiek dabar, tiek praeityje – visa tai apipinta legendomis, mitais, nežinojimu.

Visa tai yra provokatyvu, nes apie kalbą įprasta kalbėti ašarojant: kokia ji puiki, nepakartojama, sena, ir tokia sena, kad dar visas pasaulis nemokėjo kalbėti, o lietuviai jau kalbėjo. Tai  tikra kvailystė, kurią griauti ir yra mūsų tikslas.

– Jūs vis raminate, kad lietuvių kalbos padėtis niekad nebuvo tokia gera, kad mūsų kalba toli gražu nenyksta. Kodėl tuomet tautiečiams atrodo kitaip?

– Kalbėdami apie nykimą turime atskirti du klausimus: lietuvių kalbos ir lietuvių tautos. Apskritai, kai kalbame apie kultūrą, tapatybę, klausimas yra tas, kur riba ir kaip atskirti sudedamąsias dalis. Liaudies dainos, tarmės, bendrinė kalba, papročiai – visa tai susipina į neatskiriamą kamuolį. Todėl, kai kalbame apie kažkieno nykimą, turime užduoti sau klausimą – kalbame apie kamuolį ar kažkurį jo elementą. Taip, tautos gyvenimas yra sudėtingas, matyti emigracijos problemos. Esu kalbėjęs apie tai: mes – ne žydai, mes nutaustame (arba prisitaikome – čia kaip kam patogiau) svetimame krašte. Taigi galėtume kalbėti apie tautos nykimą, o tautos ir kalbos nykimas – visiškai skirtingi dalykai. Juk turime toje pačioje Europoje pavyzdžių – tauta yra, o kalba išnykusi, arba atvirkščiai – kalba gyvuoja, o tautos jau nebėra. Žodžiu, tai gali ir nekoreliuoti. Todėl ir sakau, jei kalbame apie lietuvių kalbą kaip tokią – nei ji nyksta, nei rengiasi nykti. Viskas tik geryn ir geryn.

– Bent naujadarų kuo toliau – tuo daugiau...

– Ir tai rodo kalbos gyvybingumą ir jos neprilygstamą raidą. Tuo reikia tik džiaugtis. Jei naujadarų nebūtų, tada ir galėtume sakyti, kad kalba – ant išnykimo ribos. Kalba yra gyva tada, kai ją kuria patys žmonės, o ne gaujelė kalbininkų ar specialių tautos ir kalbos mylėtojų.

– Gal tie naujažodžiai ir laikomi kalbos naikinimu?

– Įsivaizduokime klumpes ar vyžas. Labai geras apavas, puikus išradimas. Puiku parodyti jaunimui, kaip kažkada buvo, bet tik paskutinis kvailys pasiūlytų iš jaunuolių atimti kedus ir persiauti  klumpėmis. Taip ir su mūsų kalba. Jei ji moderni, ta, kuria kalba šių dienų filosofai, mokslininkai, politikai, tai negi pradėsime garbinti Vaižganto, Sirvydo ir kitų kalbą? Kaip nenaudojame spragilo vietoj kombaino, kaip nedėvime vyžų vietoj sportbačių, taip ir su kalba turime elgtis – kaip su šiuolaikiniu įrankiu, o ne senovės liekana.

Œ– Užsiminėte, kad tarmės pasmerktos išnykti? Kodėl?

Kalba yra gyva tada, kai ją kuria patys žmonės, o ne gaujelė kalbininkų ar specialių tautos ir kalbos mylėtojų.

– Viskas labai paprasta. Bent kiek suvokiant kalbų raidos dėsningumus, aišku, kad čekų, lenkų, slovėnų, prancūzų, vokiečių, rusų ir kitų kalbų raidų bendrieji dėsningumai yra lygiai tokie patys kaip lietuvių kalbos. Apibendrindami tai ir matome: iš pradžių tauta gyveno susiskaldžiusi į gentis, iš jų atsiranda vienas kitas šviesuolis, kuris pradeda rašyti knygas ir pamato, kad rašyti viena tarme yra blogis, nes kitos tarmės nesupras, todėl ieško kažko bendro. Tuomet ir pradedamas kurti bendras, visiems suprantamas raštas. Atsiranda inteligentija, kuri ta bendrine kalba mokosi, atsiranda masės, kurios mokosi to mokyklose. Elementarus dalykas – keliomis kalbomis kalbėti nepatogu. Įsivaizduokite žemaitį, besimokiusį Vilniuje, vedusį dzūkę, apsigyvenusį Aukštaitijoje, ten susilaukusį vaikų ir persikėlusį į Marijampolę. Tai kokia kalba kalbės jo vaikai? Kvailystė manyti, kad pavyks tarmes išsaugoti. Aiškiai matyti, kad tarminį kalbėjimą keičia bendratautis. Šiuos procesus pastiprina mokykla, spauda, teatras ir kt., kur ir išstumiamas tarminis kalbėjimas. Kartais močiutės labai nusivilia, kai pasakau, kad jų tarmės išnyks, – joms atrodo, kad ir pačios išnyks. Bet ne – jos, kaip kalbėjo savo tarme, taip ir numirs ja kalbėdamos. Tik tegu pasižiūri į savo anūkėlius – ar jie taip pat kalba? Geriausiu atveju jie perjungia kodą ir pasikalba su močiute, o tarpusavyje kalba jau mišiniu. Klausimas tik toks – ar mes kultūringa, civilizuota tauta, ar jau priaugome iki to, kad turėtume vieną nacionalinę kalbą? Jei priaugome, aišku, kad tarmės pasmerktos. Žinoma, etnografiniai reiškiniai, tautosaka, tradicijų, papročių gaivinimas yra, bet teatralizuoto lygio. Su šiandienos gyvenimu tai neturi nieko bendra.

Ir dar, kreipiuosi į kolegas filologus, propoguojančius tarminį kalbėjimą. Paimkite vieną kartą ir atsiverskite senuosius amžinatilsį Alekso Girdenio dialektologijos konspektus ir paskaitykite tą skyrelį, kuriame pasakojama apie tarmių radimosi priežastis. Pagrindinės – izoliacija, atskirtis, sėslumas, gamtinės ir administracinės kliūtys, svetimų kalbų nemokėjimas, tautos vienijančių veiksnių nebuvimas – mokyklos, spaudos, valstybės valdymo... Pridėkite ranką prie širdies ir nuoširdžiai pasakykite, ar šiandien yra bent viena sąlyga kalbos susiskaidymui rastis? Taigi. Ir nustokite pagaliau painioti paprasčiausią politikavimą su objektyvia realybe.

– Ar jūs pats kalbate tarmiškai?

– Kai kas sako, kad esu suvalkietis, bet labai apsirinka – esu iš Ukmergės. Tarmiškai nebekalbu. Mano motina buvo žemaitė, tėvas – aukštaitis, o aš augau Sibire ir kalbėti pradėjau rusiškai. Tai kaip kokią nors tarmę išlaikyti? Nors yra išimčių – profesorius Girdenis savo vaikus išmokė kalbėti žemaitiškai Vilniaus mieste.

– Ar keikiatės lietuviškai?

– Mandagus žmogus iš viso nesikeikia, o aš stengiuosi būti mandagus. Sunku pasakyti, kas yra lietuviškas keiksmas – tabuizuoti žodžiai nuolatos kinta. Bažnyčios įtaka, kad turime „velnią“, kuris iš tiesų yra dievas Velinas, vėlė, turime žalčius, rupūžes, kurie vieniems – keiksmažodžiai, kitiems – šventi gyvūnėliai. Svetimus keiksmažodžius, pradedant f… ir baigiant na…, žinau, bet nesiruošiu jų vartoti ir niekam nerekomenduoju to daryti.

– Kartkartėmis renkami gražiausi lietuviški žodžiai. Kokius nominuotumėte jūs?

– Kaip gydytojui nėra negražių ligų, taip kalbininkui nėra negražių žodžių. Man gražūs ir reikalingi visi, kuriuos vartoju ir galiu perteikti reikalingą informaciją.

– Kokius žodžius esate sukūręs?

– Paprastai iš vieno siūlymo žodis neprigyja. Apie savo nuopelnus sudėtinga kalbėti, nes tai yra ilgas procesas, trunkantis ne vieną dešimtmetį, todėl sunku pasakyti, ar tu jį pirmas pasiūlei. Nors pats prigydymo procesas irgi labai svarbus. Prieš kokius 25-erius metus buvo vartojama tik žodis „kariesas“, ir kiek aš įdėjau pastangų įtikinti vieną reklamos firmą dantų pastos reklamoje vietoj jo vartoti „ėduonis“. Ir viskas – žodis pasirodė, prigijo ir sėkmingai vartojamas. Kiek žmogus pats vienas gali išpopuliarinti žodžių? Turbūt nedaug ir tik savoje aplinkoje. Mano ir kolegų situacija yra dėkingesnė: mano tikslas – ne išmokyti kokį nors žodį, o paveikti studentus. Jų per mano rankas pereina apie pusantro šimto per metus, jiems išaiškinu, ką daryti ir ko ne, taip ir pasklinda po Lietuvą. Rašau vadovėlius mokiniams, ir juose sudėtos tiesos pasklinda per tuos, kurie to mokosi. Taigi mano, kaip kalbininko, didžiausia įtaka ir yra per tai, o ne konkrečiais žodeliais.

– Kad lietuvių kalbos skyryba tapo liberalesnė, daugeliui – tik džiaugsmas. Dar daugiau jo būtų, jei ir kirčiavimo taisyklės būtų lankstesnės. Ar toks probrėkšmis matyti?

Jei paskaitytumėte oficialų lietuvių kalbos skyrybos taisyklių sąvadą, rastumėte per 300 paragrafų. Koks sveikas, normalus žmogus gali juos visus išmokti?

– Neteisinga kalbėti apie liberalizavimą – tradiciniai, nusistovėję dalykai nėra griaunami ir yra nesugriaunami. O kai kalbame apie rašytinę kalbos atmainą, natūralu, kad kyla rašybos, skyrybos standartų klausimas. Ir tai randasi iš paprasto dalyko – užrašytos taisyklės visada yra stabilesnės už natūralią, gyvą kalbą, kuri nuolatos kinta. Todėl nuolatos randasi neatitikimų tarp to, kas iš tiesų yra kalboje ir kas parašyta, pvz.: night, peugeot – visi puikiai matome, kad raštas smarkiai sustabarėjo, o gyvoji kalba nukeliavo į priekį. Taigi, esama kalbų, kur jau nieko nebepakeisi (čia paminėti anglų ir prancūzų pavyzdžiai), o yra kalbų, kurios palyginti jaunos, todėl užleisti didžiulius skirtumus tarp to, ką rašome ir ką kalbame, vargu ar verta. Šių procesų priežiūros įstaiga yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK). Kai kas dabar aiškina, kad VLKK prieš penkiolika metų pritarė kalbos liberalizavimui. Nė velnio. Jokių liberalizavimo taisyklių nebuvo. Paprasčiausiai buvo prisimintas sveikas protas.

Jei paskaitytumėte oficialų lietuvių kalbos skyrybos taisyklių sąvadą, rastumėte per 300 paragrafų. Koks sveikas, normalus žmogus gali juos visus išmokti? Su tokiu taisyklių rinkiniu mes pasmerkiame tautą bemokslystei. Todėl komisija ir nutarė ne liberalizuoti, ne pakeisti, o paprasčiausiai atskirti keliolika privalomų taisyklių, nuo visų kitų fakultatyvių. Tai yra ne liberalizavimas, o suvedimas su sveiku protu. Mokytis 300 taisyklių gali tik kvailys arba kalikas, o keliasdešimt galime ir išmokti. Tas pats ir su rašyba. Kai kurios nusistovėjusios taisyklės yra nesąmonė. Pavyzdžiui, aš ir dabar nepasakyčiau – Viduramžiai, Antika ir Renesansas ar viduramžiai, antika ir renesansas. Reiktų įvesti tvarką. Arba dvižodžiai pavadinimai – dalies jų antras žodis rašomas didžiąja, dalies – mažąja raide. Kur logika? Žodžių rašymas skyrium, drauge irgi ne vieną dešimtmetį tvarkomas ir nesutvarkomas.

Trečias dalykas, kuriam reikia racionalumo – tartis ir kirčiavimas. Kirčiavimo pakomisė jau gal antrą dešimtmetį tvarko tai ir priima sprendimus, reiškiančius, kad anksčiau žodis buvo kirčiuojamas taip, o dabar galima kirčiuoti ir taip, ir kitaip. Būtent šį dalyką gal ir galima pavadinti liberalizavimu. Bet ir tai ne Komisija sprendžia kokiais valiniais sprendimais, o tiesiog eina paskui realius kalbos pokyčius. Gal ir galima sakyti, kad einama palengvinimo keliu. Kita vertus, o pamėginkite nuoširdžiai nustatyti, atskirti iš klausos, kokios priegaidės yra žodžiuose „vyras“ ir „grybas“, „pienas“ ir „šienas“. O ši skirtis ir yra esminė tam, kad suvaikytume kirčio šokinėjimo dėsningumus. Taigi, keičiasi kalba, keičiasi ir kalbos vartotojai...

Manyti, kad kiekvienas turi idealiai kalbėti – absoliuti kvailystė. Taisyklingas, standartinis kalbėjimas – elito požymis, ir jei tokių tautoje yra 10 procentų, tai jau labai daug.

– Pastebite klaidas žiūrėdamas televizijos laidas? Erzina?

– Žinoma, pastebiu – tai yra mano darbas. Neerzina. Viena yra suprasti, kas yra gerai ir blogai, kita – imti tai į širdį. Aš neimu, nes suprantu, kad gyvosios kalbos nesureguliuosi, net jei puikiausiai mokytumeisi bendrinės kalbos ir pasiektum aukštumų. Aišku, reikia siekti. Apskritai nėra sunku išsilavinusį žmogų atskirti nuo neišsilavinusio, pramokusį – nuo rimtai pasiruošusio. Bet manyti, kad kiekvienas turi idealiai kalbėti – absoliuti kvailystė. Taisyklingas, standartinis kalbėjimas – elito požymis, ir jei tokių tautoje yra 10 procentų, tai jau labai daug.

– Kaip reaguojate gavęs elektroninį laišką ar atviruką su klaida?

– Klaida – ne didžiausia bėda. Ją gali padaryti natūraliai, netyčia, nemokant, ją galima ištaisyti. Didesnė bėda – gauti laišką be diakritinių ženklų. Tai – sąmoningas žmogaus pasirinkimas: ignoruoti tą kalbą, kuria buvo rašoma šimtus metų, dėl kurios knygnešiai žuvo. O dabar imama jos ir atsisakoma. Elgiuosi paprastai: jei tas laiškas išskirtinės svarbos ar kokio mano viršininko, ką padarysi, tenka pažiūrėti pro pirštus, bet jei koks studentas ar šiaip bendrapilietis man drįsta taip parašyti, špygą, o ne atsakymą iš manęs gauna. Labai greitai juos išdresiruoju.

– Studentai bijo su jumis kalbėti?

– Kaip kurie. Tai priklauso ir nuo to, iš kokios mokyklos atėję, koks bendrasis išsilavinimas – kai susitinku su „fuksais“, aiškiai matau, turėjo jie mokytojus ar ne, dirbo su jais lavindami kalbą ar ne. Kitas etapas – kai susitinku su magistrais, susirinkusiais iš įvairių aukštųjų mokyklų. Jei prieš save matau studentą lituanistą ar žurnalistą, aišku, jį taisau ir dresiruoju. O jei studentas – teisės ar fizikos, niekaip nereaguoju. Pavyzdinga tartis yra išmokstama, bet reikėjo tai daryti antroje ar trečioje klasėje.

– Paguoskite žiūrovus – juk ir jūs kalbėdamas kartais padarote klaidų?

– Žinoma, jų galima pamatyti ir mano reportažuose. Standartinė kalba yra idealas, kurio mes turime siekti, o ar pasieksime, nėra taip ir svarbu. Blogesnis dalykas yra bijoti kalbėti – geriau jau netaisyklingai, bet kalbėti laisvai.

– Ar turite polinkį į tai, ką aplinkiniai galėtų pavadinti snobiškumu: neinate į restoraną, jei jo iškaboje, valgiaraštyje – klaida, neperkate iš parduotuvės, kurios reklama, prekių aprašai – su klaidomis?

Jei reklamos, parduotuvės prekės tyčiojasi iš mano kalbos, tai kodėl turėčiau pirkti? Net abejonių man nekyla ir visus kitus agituoju.

– Turiu, ir labai didelį. Ne tik kad su klaida, bet jei ir iškaba nelietuviška, jei negerbia mano kalbos. Pavyzdžiui, per naujametį vakarėlį profesorius A. Bumblauskas pasiūlė pirkti „Smart“ automobilius ir nevažinėti su džipais. Atsiverčiu smartų tinklalapį – angliškai, prancūziškai, vokiškai, daniškai, čekiškai ir kitomis Europos kalbomis parašyta, o lietuviškai nėra. Tikrai gyvenime jokio smarto nepirksiu – todėl, kad negerbia nei manęs, nei mano tautos, nei mano kalbos. Man tai yra labai svarbu. Jei reklamos, parduotuvės prekės tyčiojasi iš mano kalbos, tai kodėl turėčiau pirkti? Net abejonių man nekyla ir visus kitus agituoju. Jei matote, kad klaviatūra be lietuviškų ženklų, meskite per tvorą. Jei nėra galimybės telefonu rašyti lietuviškai, tai kaip galite jį pirkti? Tam pardavėjui juk esate kvaileliai. Mes privalome į tai reaguoti.

– Vielabraukis (troleibusas), spirdžius (futbolininkas), čiurkšlys (dušas) – kone privaloma klasika pradėjus diskusiją apie naujus lietuvių kalbos žodžius. Kokius anekdoto vertus žodžius galėtumėte paminėti jūs?

– Anekdoto vertas žodis buvo „dūzgės“, bet tautai patiko, o jei patiko, jei dalykinių priekaištų jam nėra, ką kalbininkai gali padaryti? Taip pat reikia atskirti žodžių darybą ir žodžių kūrybą. Žmonių siūlomi naujažodžiai dažniausiai būna skoliniai arba dariniai. Kūrinių – mažai. Kaip pavyzdį duodu gražų lietuvišką žodį „bambalis“. O iš tiesų svarbiausia – sveikas santykis tarp pasiskolintų žodžių, pavyzdžiui, kompiuteris, ir savų darinių, pavyzdžiui, riedis.

Manantiesiems, kad lietuvių kalba pasmerkta

Prieš kalbėdami, palyginkite lietuvių kalbos padėtį XVI, XVIII, XX ir XXI a. Ir pasvarstykime, kada ponas kalbėjo lietuviškai: XVI a. – velnias žino, XIX a. – tikrai ne lietuviškai, o lenkiškai kalbėjo, XX a. antroje pusėje – rusiškai. O dabar? Lietuviškai, kartais pereidamas į anglų kalbą. Toliau – spauda: 1893-ieji – žinota apie „Varpą“, „Aušrą“, dar vieną kitą laikraštį, 1970-aisiais laikraščių buvo 10–20, o dabar – nežmoniškas kiekis lietuvių kalba. Tai kuriuo laikotarpiu buvo geriausia padėtis? O kur kiti parametrai – politikų, kariuomenės kalba, knygų leidyba, teatras, mokykla ir kt. Palyginkite skirtingus amžius ir patys padarysite išvadą: kuo toliau, tuo geriau.

„Lietuva mūsų lūpose“ – šeštadieniais 18.30 val. per LRT Kultūrą.