Pastaraisiais metais dėl visiems žinomos priežasties žmonės plūste plūsta į gamtą. Viena vertus, tai džiugina – geriau pažįstamas savas kraštas, be to, ir sveikatai į naudą. Antra vertus, toli gražu ne visi, leidžiantys laiką gamtoje, linkę ją saugoti ir tausoti.
„Va, atvažiuoju, išsikepu šašlykų ant ežero kranto, nusiplaunu automobilį, visas šiukšles palieku plastikiniuose maišeliuose ir išvažiuoju. Ką noriu, tą darau. Iš tiesų tai reikia suprasti, kad pakrantėje gyvena ir skruzdėliukų, ir peliukų, ir tam pačiam ežerui yra negerai, jei ką nors išpili – automobilio ploviklį ar šampūną. Žodžiu, tai žmonių sąmoningumo dalykas. Bet yra piktavalių, kurie negirdi ir nenori girdėti, jog gamtą reikia saugoti. Ypač mažiau išsilavinę žmonės įpratę, kad gamtoje viskas galima“, – neslepia nusivylimo D. Rakauskaitė.
Jos teigimu, daliai visuomenės vis dar trūksta suvokimo, kad šiukšlės – tai ne tik negražu: dėl jų kenčia tiek augmenija, tiek gyvūnija, jos sutrikdo visą ekosistemą ir galiausiai pakenkia mums patiems.
D. Rakauskaitė įspėja, kad itin atsakingai turime elgtis valstybės saugomose teritorijose.
Kokios teritorijos yra saugomos?
Saugomos teritorijos – tai moksliniu, ekologiniu, kultūriniu požiūriu pačios vertingiausios valstybės vietos. Pirmąja tokia įstatymu apibrėžta teritorija pasaulyje 1872 m. tapo Jeloustono nacionalinis parkas JAV. Europoje pirmuoju valstybės saugomu objektu 1909 m. buvo paskelbtas Sareko nacionalinis parkas Laplandijoje, Švedijos šiaurėje. Lietuvoje tokį statusą 1937 m. pirmasis pelnė Tado Ivanausko rūpesčiu ir pastangomis įsteigtas Žuvinto gamtinis rezervatas. Dabartinė saugomų teritorijų sistema mūsų šalyje sukurta atgavus Nepriklausomybę 1991–1992 m.
„Teritorijos atrinktos vertinant ne tik kraštovaizdį ir biologinę įvairovę, bet ir nematerialųjį kultūrinį paveldą: ar teritorijoje yra etnografinių kaimų, ar kaip nors ypatingai puoselėjamos kokios nors tautinės tradicijos. Vis dėlto pagrindas yra gamta. Pavyzdžiui, viena iš saugomų teritorijų – Žemaičių aukštuma, per pastarąjį ledynmetį likusi neužklota ledynų. Čia yra vienos aukščiausių Lietuvos kalvų – Šatrijos, Medvėgalio, Girgždūtės kalnai. Tai išskirtinė Lietuvos vietovė, aišku, kad ji turi būti saugoma, todėl čia įsteigti Žemaitijos nacionalinis ir Varnių regioninis parkai. Dzūkijos nacionalinis parkas įsteigtas natūralioms Dainavos girios ekosistemoms išsaugoti, o jos glūdumoje plytintį Čepkelių raistą, dar sovietmečiu paskelbtą valstybiniu gamtiniu rezervatu, valstybė nuo 1993 m. įsipareigojo saugoti ir pagal Ramsaro konvenciją“, – sako D. Rakauskaitė.
Tarptautinės Ramsaro konvencijos tikslas – išsaugoti pelkes, ežerynus, upių deltas ir kitokias šlapias vietoves, kuriose esama retų augalų bei gyvūnų ir kurios daro įtaką visai ekosistemai, klimatui. Be Čepkelių raisto, ši konvencija Lietuvoje dar „globoja“ Kamanų, Viešvilės, Žuvinto rezervatus ir Nemuno deltos regioninį parką.
„Yra dar ir Nemuno kilpų regioninis parkas – juk ne šiaip sau Nemunas būtent čia suvingiavo, ne šiaip sau čia atsirado mineralinis vanduo. Aišku, kad ta vieta ypatinga. Todėl ir sakome, kad saugomos teritorijos – tai pačios vertingiausios Lietuvos teritorijos. Ir mokslininkai pagrindė, kodėl tos teritorijos yra vertingiausios“, – tęsia VSTT atstovė.
Iš viso Lietuvoje yra 5 nacionaliniai parkai, 30 regioninių parkų, 5 rezervatai, daugiau kaip 500 draustinių. Jie užima maždaug 17,5 proc. šalies ploto. Lietuvoje yra ir tokių saugomų teritorijų, kurių vertė pranoksta nacionalinę, jos svarbios Europos ir net viso pasaulio visuomenei. Šios teritorijos įrašytos į Pasaulio kultūros ir gamtos sąrašą, saugomos minėtosios Ramsaro konvencijos arba priskirtos prie „Natura 2000“ teritorijų.
Deja, vis dar yra žmonių, kurie nesupranta, kad gamtą reikia saugoti.
Siekiant visuomenę plačiau supažindinti su mūsų šalies kraštovaizdžio, istorijos ir kultūros lobynu, įgyvendinamas viešinimo projektas, kurio šūkis – „SAUgoma ir Tau“, taip pabrėžiant, kad gamtą svarbu saugoti ir dėl savęs, ir dėl visų tų, kurie yra aplinkui.
Visa informacija – saugomų vietovių sąrašas, nuorodos, kur galima lankytis, ir lankymosi taisyklės – pateikiama naujoje interneto svetainėje www.saugoma.lt.
Nuotraukose – stulbinami radiniai
Norėdama išsiaiškinti žmonių šiukšlinimo gamtoje ribas, VSTT neseniai surengė fotokonkursą „Atsiųsk įdomiausios šiukšlės nuotrauką“. Žmonės, keliaujantys po nacionalinius ir regioninius parkus, pažintiniais takais, buvo prašomi siųsti šiukšlių nuotraukas.
„Patikėkite, batai – čia dar nieko ypatingo! Sulaukėme ir šaldytuvų, ir klozetų miškuose nuotraukų. Deja, vis dar yra žmonių, kurie nesupranta, kad gamtą reikia saugoti. Jiems lengviau niekam nematant išgabenti tą šaldytuvą, klozetą ar kitą nereikalingą griozdą į mišką, užuot nuvežus į atliekų surinkimo aikštelę“, – apgailestauja D. Rakauskaitė.
Pasak jos, matyti, kad ypač opi problema yra nebereikalingos padangos: „Kadangi stambiagabaričių atliekų aikštelėse iš kiekvieno žmogaus nemokamai priimama utilizuoti vos keturias penkias padangas, jų miškuose itin daug. Pavyzdžiui, pernai VSTT darbuotojai per pavasarinę talką Dvarčionių kraštovaizdžio draustinyje Dvarčionės upelio slėnyje surinko 89 padangas.“
Paprašyta įvardyti, kas, VSTT darbuotojų manymu, laikytini didžiausiais šiukšlintojais, VSTT atstovė sako: „Šiuo metu pastebime, kad labiausiai šiukšlina automobilių servisiukai provincijoje ir mažos statybinės įmonės, kurioms gal per brangu tas šiukšles vežti į specialiai tam skirtas vietas. Tendencija tokia: daugėja servisiukų šiukšlių, išmetami stiklai, automobilių dalys, padangos. Nuvežami prie pelkių ir išmetami. Taip pat išverčiamos visokios statybinės šiukšlės.“
Iniciatyvos be šiukšlių dėžių
Saugomos teritorijos atviros lankytojams, jose galima netgi stovyklauti, kurti laužus, bet tik specialiose vietose – ten, kur įrengtos stovyklavietės, laužavietės. Nuolat organizuojami reidai patikrinti, kaip laikomasi tų taisyklių. Tačiau saugomos teritorijos užima didžiulius plotus, o regioninių parkų direkcijose dirba po 6–9 žmones, tad tiesiog fiziškai neįmanoma visko sužiūrėti. Kaip ir visą tą milžinišką teritoriją vieniems sutvarkyti. Tenka kliautis lankytojų sąmoningumu ir visuomenės pagalba.
„Jei yra poilsiavietė, be abejo, bus periodiškai keičiamų konteinerių. Bet grynoje gamtoje, prie ežero, miške, prie pažintinių takų, konteinerių net ir nebestatoma, nes tokiose vietose ir paprastu automobiliu niekaip neprivažiuotum, apie šiukšlių mašiną neverta nė kalbėti“, – paaiškina D. Rakauskaitė.
„Kiekvienais metais nacionalinių ir regioninių parkų, rezervatų direkcijos savo jėgomis švarina saugomas teritorijas, taip pat jungiasi prie „Darom“ talkų, skelbia įvairių gamtos švarinimo akcijų. Šiemet ėmėmės ir naujų labai gražių iniciatyvų – „Iš gamtos po šiukšlę“, „Misija: švari vasara!“ Svarbiausia, ką norime pasakyti, – mums visiems reikia įsisąmoninti vieną pagrindinį principą: ką atsinešei į gamtą, tą ir išsinešk. Šis principas – jokia vietos naujiena, tokia iniciatyva aprėpusi visą Europą. Todėl nestatoma šiukšlių dėžių nei prie pažintinių takų, nei apžvalgos aikštelėse. Žmonės turi išsiugdyti įprotį eidami, pavyzdžiui, pelkės pažintiniu taku neišmesti jokios šiukšlės, jokių ledų popierėlių. Suprasti, kad reikia juos neštis atgal, nes paskui tas šiukšles labai sunku surinkti. Žmonės tiesiog turi ugdyti savo sąmoningumą“, – įsitikinusi VSTT atstovė.
Pasak jos, kadangi šiemet minimas nacionalinių parkų 30-metis, iniciatyvos „Misija: švari vasara!“ tikslas – pirmiausia gamtoje įsisenėjusius šiukšlynus (padangų, statybinių atliekų ir kitokius sąvartynus miškuose, pievose bei pelkėse) likviduoti visuose penkiuose šalies nacionaliniuose parkuose.
Draudimus keičia sąmoningumo ugdymas
D. Rakauskaitės įsitikinimu, ne draudimai turi reguliuoti žmonių elgesį gamtoje – reikia šviesti, ugdyti suvokimą, kaip dera joje elgtis. „Žinoma, yra nustatyti tam tikri reglamentai, pavyzdžiui, kad tu negali plauti automobilio upėje ar ežere, kad negali privažiuoti arčiau kaip per 25 metrus iki vandens telkinio. Tai galima vertinti ir kaip draudimą, ir kaip visuomenės priimtą nuostatą, kita vertus, apie tai reikia ir informuoti – kad čia negalima privažiuoti ir plauti“, – sako ji.
Jos nuomone, sąmoningo elgesio gamtoje ugdymas turėtų prasidėti nuo šeimos, nuo mokyklos. Gamtosauginis švietimas būtinas, ir pastaruoju metu jam skiriama vis daugiau dėmesio. Nacionalinių ir regioninių parkų lankytojų centruose ir saugomų teritorijų gamtos mokyklose vyksta labai daug edukacijų gamtosaugos temomis ir vaikams, ir suaugusiesiems.
Jau per daug esame prisiteršę, per daug žalos gamtai padarę, turime juk pagaliau sustoti ir suprasti, kad esame gamtos dalis ir negalime būti jos kenkėjais.
„Pradedame nuo tokių dalykų kaip skruzdėliuko gyvenimas, bitės gyvenimas, tos pačios erkės gyvenimas, nes kiekvienas turi savo ciklą – kaip ir žmogus turi savo ciklą. Tiesiog turime suvokti, kad mes nesame Žemės šeimininkai – mes esame biologinės įvairovės dalis, tad neturime kenkti kitiems, jei norime išlikti patys“, – trumpai apibūdina šio švietimo misiją VSTT atstovė, pabrėžusi, kad per tokias edukacijas žmonės sužino ne tik apie šiukšlinimo žalos gamtai mastą, bet ir kodėl gyvybiškai būtina saugoti bei tausoti gamtą.
Taip pat ji pristato per iniciatyvas „Iš gamtos po šiukšlę“, „Misija: švari vasara!“ gimusią idėją: „Kiekvienas užsukęs į bet kurio parko lankytojų centrą gali pasiimti maišelį ir eidamas gamtoje ne tik savo šiukšles į jį dėti, bet ir padaryti gerą darbą – sąmoningai pakelti kito paliktą šiukšlę. Labai gerai taromatai, dabar tuščių „bambalių“ gamtoje smarkiai sumažėję, tačiau vienas kitas butelis, traškučių pakelių vis dar pasitaiko.“
Nauja karta – nauji įpročiai
D. Rakauskaitei džiugu, kad žmonės vis labiau sąmoningėja. Ypač jaunoji karta: „Jie supranta, kad gamta – jų sveikatos šaltinis. Jų energijos, jėgų šaltinis. Jaunoji karta tikrai suvokia, kad gamta yra vertybė, kad negalima gamtoje šiukšlinti: ką atsinešei – tą išsinešk.“ VSTT atstovės manymu, tas sąmoningumas didėja ne vien dėl akcijų: žinoma, gamtosauginiam švietimui dabar skiriama vis daugiau dėmesio, tačiau žmogus ir pats ima suvokti, kad gamta – išties jo namai, teršdamas juos, jis kenkia pats sau. „Jau per daug esame prisiteršę, per daug žalos gamtai padarę, turime juk pagaliau sustoti ir suprasti, kad esame gamtos dalis ir negalime būti jos kenkėjais“, – sako ji.
Ypač daug žmonių gamtos trauką ir galią pajuto per karantiną. „Kai pavasarį paleido, visi pažintiniai takai buvo apgulti. Per karantiną žmonės tikrai stengėsi atsiplėšti nuo kompiuterių, ištrūkti iš namų ir keliauti po nacionalinius parkus, pažintiniais takais, kvėpuoti tyru oru“, – pasakoja D. Rakauskaitė. VSTT tai buvo paskata gerinti saugomų teritorijų infrastruktūrą, įrengti naujų pažintinių takų, regyklų, tvarkyti medžius senolius.
VSTT atstovė geru žodžiu mini baidarių nuomotojus, kurie bendrauja su parkų direkcijomis ir tvarko trasas tiek pavasarį, tiek sezono metu, tiek jam pasibaigus, įspėja savo klientus žygių metu nešiukšlinti. Žinoma, vis dar pasitaiko plaukėjų, kurie meta šiukšles per bortą, bet jų pastebimai mažiau, nei buvo prieš penkerius dešimt metų.
Saugoti ir puoselėti saugomas teritorijas – tiesioginis valstybinių institucijų rūpestis, tačiau maksimalų rezultatą galima pasiekti tik sutelktomis valstybės, nevyriausybinių organizacijų, visuomenės ir kiekvieno jos nario atskirai pastangomis.
„Pakartosiu: turi pats būti sąmoningas – ką atsinešei, tą išsinešk. Nesitikėk šiukšlių dėžės vidury miškų. Eidamas į mišką pasiruošk ne tik batus ir specialią aprangą, bet ir maišelį – ne tik savo, bet ir ne tokio sąmoningo tautiečio šiukšlėms sudėti“, – pabrėžia pagrindinį gamtos saugojimo ir puoselėjimo principą D. Rakauskaitė.
