Plojo ir italai
– Dalyvavote Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse. Ar paprasta buvo į jas patekti?
– 15 mėnesių stengiausi gauti bilietą į olimpiados atidarymą. Gavau patį pigiausią bilietą, brangesnio pirkti negalėjau. Už brangiausią žaidynių bilietą į vyrų krepšinio finalines varžybas sumokėjau 300 svarų, pigiausias – į tinklinio varžybas kainavo 10 svarų. Ne visi bilietai būdavo išpirkti, likdavo brangiausi. Todėl stengdavausi pirkti pigiausią bilietą ir pereiti į geresnes vietas. Likus minutei iki olimpiados atidarymo pradžios Marakanos stadione nusileidau iš tolimiausios tribūnos iki vidurio. Renginį stebėjau su Italijos sirgalių delegacija. Kai Lietuvos sportininkai įžengė į stadioną ir pasigirdo Lietuvos vardas, pasididžiavimas užliejo širdį, staugiau iš visų jėgų. Tikrai žinau, kad manęs niekas negirdėjo, tačiau dvi dešimtys šalia sėdinčių italų plojo man.
– Kai žmonės klausia, kur ir kokia yra jūsų tėvynė, kaip ją apibūdinate?
– Sakau, kad tai yra maža Šiaurės Rytų Europos valstybė, turinti labai senas krepšinio tradicijas. Amerikiečiams ypatingą įspūdį padaro ir nuostabą sukelia mano minimas faktas, kad 2004 metų Atėnų olimpinėse žaidynėse mūsų šalies rinktinė nugalėjo JAV. Dažniausiai jie netiki, tad tenka pasitelkti internetą ir jiems tai įrodyti.
– Kokių pamokų patyrėte stebėdamas didžiausius pasaulio sporto renginius, iš kurių turėtų mokytis mūsų šalies sporto vadybininkai?
– Manau, mums būtų verta pasimokyti iš sporto daryti ne tik komandų varžytuves, bet ir spektaklį, didelį šou žiūrovams. Vis dar nemokame iš sporto daryti verslo. Toronte mačiau, kaip puikiai organizuotas žmonių aptarnavimas. Jiems patiems nereikia eiti į barą, baro darbuotojai į salę atneša visko, ko žiūrovai užsisako. Be to, per ilgąją pertrauką aikštelėje pasirodo ne tik šokėjos, pristatoma kurios nors tautos ar šalies kultūra. Sakykime, tos, kuri tą dieną mini savo valstybės šventę. Taip žmonės supažindinami su kitomis kultūromis. Mūsų mieste ši pertrauka būtų puiki proga pasirodyti jauniesiems šokėjams. Žodžiu, galima būtų daug ką sugalvoti.
Taupė kiekvieną centą
– Ar sudėtinga gauti nebrangius bilietus į didžiuosius sporto renginius?
– Olimpiadoje ir kitose didžiosiose sporto arenose visada dirba bilietų perpardavinėtojai. Tai yra visiškai legali veikla, nes policininkai tokiems žmonėms nieko nesako. Visas būrys tokių perpardavinėtojų nuperka bilietus, kai tik jie pradedami parduoti. Jie susišluoja bilietus geriausiose vietose už geriausią kainą, o varžybų dieną nuo pat ryto prie arenos lūkuriuoja pirkėjų. Aišku, kasose bilietų jau nebėra, perpardavėjai siūlo juos keliais šimtais dolerių didesne kaina. Kuo arčiau varžybų pradžia, tuo labiau kaina krenta. Paskutinę sekundę galima įsigyti bilietą net pigiau už realiąją jo vertę. Perpardavinėtojai tarpusavyje yra solidarūs ir vienas kitam konkurencijos nesudaro.
– Kas finansavo jūsų keliones į olimpines žaidynes, kitas didžiausias varžybas bei koncertus?
– Studijas universitete baigiau pora metų vėliau nei mano bendramoksliai. Po kiekvieno kurso imdavau akademines atostogas, metus padirbėdavau, užsidirbdavau kitų metų mokslams, nenorėjau sėdėti tėvams ant sprando. Baigęs universitetą įsidarbinau viešbutyje. Atsisakydavau pietų kavinėse, savo išeigines perleisdavau kolegoms, dirbau per šventes, likdavau po darbo, taupiau kiekvieną centą. Neretai pažįstami manęs klausdavo, kodėl taip elgiuosi, o kai pasakydavau, jog turiu svajonę nuvykti į Rio, išgirsdavau pagyrų. Toks esu, kai užsibrėžiu pasiekti kokį tikslą, darau viską, kad svajonė taptų realybe. Taip pat atkakliai siekiau susitikti su garsiuoju Toronto "Raptors" klubo prezidentu ponu Masai Ujiri.
Susitikti su įžymybe
– Kodėl jums buvo taip svarbu susitikti su šiuo žmogumi?
– Kelionę į Kanadą bei Jungtines Amerikos Valstijas pradėjau planuoti 2016 m. spalį. Jau seniai svajojau pamatyti NBA virtuvę, jos varžybas, o važiuodamas į Torontą turėjau svajonę susitikti su garsiuoju Toronto "Raptors" klubo prezidentu M.Ujiri. Tai labai žinomas žmogus, jis – buvęs krepšininkas, tiesa, žaidęs ne aukščiausio lygio Europos komandose Belgijoje, Danijoje, Švedijoje. Baigęs sportininko karjerą jis vieną NBA komandos generalinį direktorių įtikino leisti jam padirbėti komandoje. Porą metų dirbo be atlygio. Dabar jis – garsaus klubo prezidentas. Tai mane įkvėpė bandyti su juo susitikti. Pagalvojau, kad norėčiau pakartoti jo kelią.
– Įsivaizduoju, kad susitikti su tokiu žmogumi nebuvo lengva.
– Šiemet sausio 18 d. pirmą kartą nuvykau prie "Raptors" krepšinio klubo treniruočių salės, ji yra atokiau nuo miesto centro. Tai – viena geriausių treniruočių salių visoje NBA lygoje. Registratūroje man buvo paaiškinta, kad susitikti su prezidentu beveik neįmanoma, nes jis yra labai užsiėmęs ir dažnai būna išvykęs. Net didžiausių Kanados ir JAV televizijos sporto laidų rengėjai dažniausiai pasikalba su M.Ujiri tik telefonu. Pirmą kartą jį pamačiau Toronto "Raptors" klubo dublerių komandos "Raptors 905" varžybose, bet prieiti prie prezidento man nepasisekė. Bandžiau jį gaudyti treniruočių bazėje, du mėnesius beveik kasdien po kelias valandas tykodavau jo prie durų. Buvo labai šalta. Vieną dieną mane į vidų pakvietė "Raptors" klubo registratūros darbuotojas. Jis pasakojo ilgą laiką stebėjęs mane per vaizdo kameras ir sukęs galvą, kodėl taip elgiuosi. Jis padėjo man susitikti su pagrindiniu "Raptors" klubo prezidento asistentu Arsalanu Jamilu. Šis pažadėjo man paskambinti ir surengti susitikimą su prezidentu, be to, prašė manęs nelūkuriuoti prie arenos. Tiesa, savo žodžio jis taip ir netesėjo. Vienas bilietų perpardavinėtojų už ryžtą padovanojo man bilietą į Toronto "Raptors" rungtynes su Los Andželo "Clippers". Jose Jonas Valančiūnas žaidė tiesiog puikiai, jo sąskaitoje tądien buvo 21 taškas.
– Be galiausiai vis tik susitikote su klubo prezidentu?
– Man padėjo klubo bazės darbuotojas. M.Ujiri pakvietė į savo kabinetą, pasakojau jam, iš kur esu, ką man reiškia krepšinis, kalbėjau apie aplankytus krepšinio čempionatus, pareiškiau didelę pagarbą prezidentui, įteikiau savo gyvenimo aprašymą. M.Ujiri paminėjo, kad klubas gauna šimtus universitetų studentų laiškų, kuriuose domimasi galimybe dirbti. Jis padėkojo už mano ryžtą ir patarė susirasti krepšinyje savo nišą. Išėjau apimtas dviprasmiškų jausmų. Viena vertus, džiaugiausi pasiekęs tikslą ir pagaliau pabendravęs su tuo žmogumi. Kita vertus, supratau, kad viską turėsiu pasiekti pats. Tai buvo ne vienintelė didi krepšinio pasaulio asmenybė, kurią man pasisekė pakalbinti. Po auksinio finalo Rio de Žaneire man pavyko įveikti apsaugą ir šnektelėti su NBA lygos vadovu Adamu Silveriu. Jis davė savo vizitinę kortelę. Tai pirmasis kontaktas, kuriuo galiu didžiuotis ir tikiuosi, kad ateityje man jo prireiks.
– Ar sunkumai neatšaldė noro patekti į svarbiausias pasaulio varžybų arenas?
– Tikrai ne. Jau dabar galvoju apie kelionę į Tokiją 2020-aisiais.
– Kokia yra jūsų artimiausia svajonė?
– Kaip ir daugeliui lietuvių, man krepšinis yra pati svarbiausia, religijai prilygstanti sporto šaka. Labai norėčiau padirbėti gimtojoje Klaipėdoje su mano mėgstama "Neptūno" krepšinio komanda ir prisidėti prie jos kilimo. Svajoju prisidėti prie teisingų pokyčių "Neptūne". Manęs dar laukia nemažai darbo įrodant, kuo galėčiau būti naudingas. Esu nusiteikęs padirbėti net be atlygio, man labai svarbu perteikti tai, ką žinau, ir pasimokyti dirbti. Be to, norėčiau pranešti ir pasaulio krepšinio atstovams apie mūsų šalies krepšinį.
Vizitinė kortelė
Gimė 1989 m. rugpjūčio 3 d. Klaipėdoje.
Baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją.
2008 m. įstojo ir 2013 m. baigė Anglijoje Koventrio universiteto Sporto vadybos kursą.
Po studijų iki 2016 m. vasaros dirbo Vorviko mieste keturių žvaigždučių viešbutyje konferencijų organizatoriaus pavaduotoju bei vadybininku.
