„Atmintimi pasikliauti visu 100 proc. negalima“, – sako fotomenininkas Donatas Stankevičius, neseniai Kauno fotografijos galerijoje pristatęs VDA KF magistro studijų baigiamąjį darbą – projektą „Legendinė praeitis“, kuriame gilinasi, kaip sąveikauja prisiminimai ir vaizduotė, ieškodamas praėjusių dešimtmečių laiko ženklų skirtingų tipų archyvuose ir siekdamas sukurti naujus atvaizdus, atspindinčius paskutinių XX a. dešimtmečių kasdienybės situacijas ir reiškinius.

(Ne)užfiksuota kasdienybė

Projektas „Legendinė praeitis“ – tai fotografijų serija, kurią sudaro ne tik vidutinio formato kamera užfiksuoti ikonografiniai portretai, kurti apgalvojant kiekvieną detalę, bet ir spontaniškų situacijų ir prisiminimų nuotraukos, kurias fotomenininkas fiksavo kompaktinės klasės fotoaparatu, taip pat 9–10 dešimtmečių daiktai, kurių kiekvieno radimo ir įsigijimo istorija yra išskirtinė, ir projekto užkulisių vaizdo įrašas, atskleidžiantis, kiek daug darbo buvo įdėta planuojant kiekvieną fotosesiją.

Pasakodamas tarsi apie save, bet per kitus aš, kaip vaizdo antropologas, fiksuoju vaizdus, kolekcionuoju daiktus, kurie bus įdomūs ateities kartoms.

„Smulkios ir įprastos kasdienybės detalės, išlikusios gyvuose prisiminimuose, neretai taip ir lieka neužfiksuotos fotografijose. Kasdienybė tarsi išslysta iš mūsų mąstymo zonos, todėl neretai daugybė jos detalių neturi dokumentinio vaizdo. Mes nesaugome kasdien naudojamų daiktų, nesureikšminame įvykių. Ne dažnai kasdienybė tampa ir meninių projektų tema. Parodoje „Legendinė praeitis“ pasakodamas tarsi apie save, bet per kitus aš, kaip vaizdo antropologas, fiksuoju vaizdus, kolekcionuoju daiktus, kurie bus įdomūs ateities kartoms“, – sako D. Stankevičius.

Emocijos

Vaizdai ir daiktai iš devintojo ir dešimtojo dešimtmečių įdomūs ne tik ateities kartoms. Fotomenininko pasirinkimas šį laikotarpį atspindėti per tris skirtingus žmogaus gyvenimo tarpsnius: vaikystę, paauglystę, jaunystę, sužadina nostalgiją kartai, kurios atstovai patys buvo panašūs į fotografijų veikėjus, patys patyrė panašių situacijų, patys turėjo panašių daiktų.

„Tai, kad lietuviai, pamatę projektą „Legendinė praeitis“, jame atranda tai, kas rezonuoja jų viduje, yra tarsi natūralu. Tačiau labai įdomu, kad ir kitų tautybių žmonėms šis projektas kalba apie juos. Mizanscenos fotografijose ir joms naudojamas rekvizitas gali skirtis, bet pačios situacijos, veiksmai skirtinguose žmonių gyvenimo etapuose – panašūs. Būdamas mažas aš troškau „Zhiliton“ žaidimų kompiuterio, o, pavyzdžiui, Prancūzijoje gyvenantys vaikai svajojo apie kokį nors originalų „Sega“ konsolės modelį. Jų šalis nepriklausė Rytų blokui ir juos galėdavo pasiekti įvairesni daiktai. Vaikai, paaugliai, jaunuoliai turi panašių interesų, nesvarbu, kokioje žemės rutulio vietoje jie gyvena. Smėlio dėžė, mokymasis važiuoti dviračiu, polinkis į muziką, sportą, paauglystės audros ir t. t. Visi rastume kažką bendro, nostalgiško“, – pažymi menininkas.

Daiktai

Daiktai, jų autentiškumas yra viena iš svarbiausių parodos „Legendinė praeitis“ sudedamųjų dalių, kuri nepalieka abejingų ne tik Y kartos atstovų, bet ir kiek vyresnių ar net gerokai jaunesnių žmonių. Vieniems – tai daiktai iš jų praeities, kitiems – trokštamas turėti vintažas. Ieškant šių daiktų D. Stankevičiui reikėjo įdėti nemažai pastangų.

„Vaikystėje žaidžiau su žaislu jo jo, kurį laimėti buvo galima perkant visame pasaulyje populiarių prekinių ženklų gazuotus gaiviuosius gėrimus. Skelbimuose, kolekcininkų forumuose rasti tokio paties žaislo, kokį turėjau vaikystėje, nepavyko. Teko paiešką perkelti į platformą „ebay“. Tačiau jo jo, kurie buvo gaiviųjų gėrimų reklaminės kampanijos dalis, dizainas skirtingose šalyse buvo vis kitoks ir tokių pačių, kokius Lietuvoje turėjome mes, pavyko atrasti tik Ukrainoje. Tris originalius jo jo įsigijau iš vaikino, gyvenančio Ukrainoje. Sužinojęs, kad rengiuosi kurti projektą, rekonstruojantį atmintį, neatidarytą naujų virvučių pakuotę jis man pridėjo dovanų“, – pasakoja D. Stankevičius.

Įveikus kelią, kuriuo vienas ar kitas daiktas pasiekdavo menininką, apimdavo jausmas, lyg tai, ko labai ilgai ieškojau, netikėtai būčiau atradęs paslėptą kažkur giliai tamsioje palėpėje. Kiti daiktai buvo įsigyti Lietuvoje – miestų ir miestelių, į kuriuos menininkui teko vykti, plati geografija. Visi atkeliavo iš skirtingų vietų labai skirtingais keliais. Didelių gabaritų daiktus, tokius kaip transporto priemonės, fotosesijoms tekdavo pasiskolinti.

Projektas tęsiamas

Kauno fotografijos galerijoje eksponuota tik nedidelė dalis projekto „Legendinė praeitis“ darbų.

„Sugrįžti į tą laikotarpį reikia nusiteikimo, – sako D. Stankevičius. – Daugybė trikdžių veikia žmogaus momentinę atmintį, todėl jis dažnai gerai neprisimena net to, ką veikė ar kur buvo vakar. Su ilgalaike atmintimi viskas yra kitaip – galime ne tik prisiminti įvykius, bet ir vizualizuoti juos iki smulkiausių detalių. Tai man labai padėjo kuriant mizanscenas fotografijoms, nors jas dėlioti ir nebuvo lengva.“

Pirma, reikėjo viską aprašyti, tuomet – pasitikrinti, ar tai, kaip situacijas prisimena jis, sutampa su tuo, kaip jas prisimena kiti jo kartos ar tiesiog aplink esantys žmonės. „Tik tada jau galėjau pradėti galvoti apie fotosesijos lokaciją, modelius, ieškoti ir rinkti mizanscenai, kurią noriu fotografuoti, daiktus. Džiaugiuosi, kad nuotraukos žiūrovams sukelia labai asmeniškų prisiminimų. Būtent todėl projektą noriu tęsti“, – pasiryžęs menininkas.

Už kadro

Dėl įtaigiai fotografijose atkurtų kasdienybės mizanscenų iš XX a. paskutinių dešimtmečių ir apgalvotai kiekvienai iš jų parinkto rekvizito ne vienas žiūrovas, kuris pamato šį projektą dar neskaitęs jo anotacijos, mano, kad fotografijos yra sukurtos ne dabar, o būtent tuo laikotarpiu. Taip yra ne tik dėl fotomenininko atidumo atkuriant praėjusio laiko mizanscenas, joms naudojamų daiktų autentiškumo, bet ir dėl to, kad fotografijų serija yra kurta su to laikotarpio įranga.

„Tuo metu turėti vidutinio formato kamerą, kurią naudojau fotografuodamas, buvo brangu, bet mano tėvas savu laiku buvo įsigijęs gerų daiktų. Pavyzdžiui, japonišką spalvotą televizorių, kuris taip pat naudojamas projekte, ar serijos „Polaroid Ek160“ fotoaparatą, su kuriuo yra darytos visos mano vaikystės nuotraukos. Tai buvo brangūs ir reti daiktai. Mano tėvas juos vertino“, – pasakoja fotomenininkas.

Detalumas projekte „Legendinė praeitis“ yra labai svarbus. Nuotraukose atkuriant prisiminimus jis padeda išsaugoti autentiškumą ir atspindėti realios praeities fragmentus, su kuriais emocinį ryšį užmezga skirtingų kartų atstovai.

Su D.Stankevičiumi kalbamės apie teatrą, draugystę, kurioje svarbiausia – tikrumas, ir pagrindine parodos-performanso "To Be Continued..." dalimi esantį portretų ciklą, kuriame kiekvienas fotomenininkui artimas veidas turi savo spalvą.

– Iš šalies atrodo, kad būdamas teatre jūs turėtumėte balansuoti tarp kelių savo vaidmenų: stebėtojo iš šalies, fiksuojančio teatro gyvenimo akimirkas, fotomenininko, kurį inspiruoja jį supanti aplinka, ir kartais – žiūrovo, kuris vienas pirmųjų pamato spektaklius, galbūt netgi išvengdamas sausakimšos žiūrovų salės.

– Nors teatro žmonės kuria vaidybos meną, jie yra labai tikri. Ir aš su jais turiu būti tikras, todėl renkuosi būti savimi. Teatras geriausiai mane priima, kai nevaidinu (šypsosi). Man, matančiam apnuogintą jo pusę, kuri būna visokia, tikrumas padeda atskleisti daug dalykų. O per dešimtmetį teatre įgytas pasitikėjimas, subtilus priėjimas prie jo tampa raktu į kažką išskirtinai gražaus.

– Ar teatras turėjo įtakos jūsų, kaip fotomenininko, žvilgsniui, jo kaitai į supančią aplinką už jo ribų?

– Jis padėjo suprasti, kaip svarbu yra dirbti, stengtis ir sėkmės tikėtis tik tuomet, kai viską padarai iki galo.

– Žymėdamas savo dešimtmetį teatre, jam ir jame užsimezgusioms draugystėms skyrėte savo parodą-performansą "To Be Continued...", kurį pirmą kartą visuomenei pristatėte dar vasarą NKTD Didžiojoje scenoje. Idėją šiam kūriniui pirmiausia užrašėte dienoraščio puslapiuose. Ištrauka iš jūsų įrašo tapo kūrinio koncepciją pristatančiu tekstu, prieinamu parodoje-performanse apsilankiusiems žiūrovams. Kiek autentiškumo šiame tekste palikote, prieš jį viešindamas? O gal tai visiškai originalus, neredaguotas įrašas iš dienoraščio?

Išjausta: parodoje-performanse fotomenininkas atskleidė savo ryšį su teatru, jo žmonėmis, kvapais ir spalvomis. / D. Stankevičiaus nuotr.

– Neredaguotas. Tik kablelius patikrinau (juokiasi). Jau kuris laikas šalia publikacijų, parašytų apie mano kūrinius menotyrininkų, tekstų autorių, viešinu ir savo užrašus kaip papildomas anotacijas. Tai labai tikra. Manau, žiūrovui įdomu pažvelgti į mano kūrybą pro rakto skylutę, išgirsti mano mintis, sužinoti, kas paskatino imtis vieno ar kito ciklo kūrimo.

– Teatro kūriniams būdinga simbolių, metaforų prisodrinta meninė kalba. Jūsų parodai-performansui taip pat: pradedant nuo dienoraščio, kuris yra atsivėrimo, intymumo simbolis, baigiant keturiomis Johanno Goete's rato spalvomis ir skaičiumi 8, kuris simbolizuoja begalybę. Ar šiuos simbolius panaudojote lyg efektus, sustiprinančius jūsų kūrinio naratyvą, jo vizualinę kalbą? Ar jie turi jums asmeniškesnių reikšmių, susijusių su jūsų patirtimis teatre?

– Ne tik teatre, apskritai gyvenime. Šis portretų ciklas yra odė draugystei, bendravimui ir žmogiškajam ryšiui. Šis ryšys ir yra begalybė. O spalvų suvokimas, jų dermė yra kelias harmonijos link. Manau, kad šiame cikle labai daug asmeniškumų. Ir tai yra gerai. Tai nebe projektas, o gyvenimo dalis, užfiksuota ir įprasminta man priimtina forma.

Šis portretų ciklas yra odė draugystei, bendravimui ir žmogiškajam ryšiui. Šis ryšys ir yra begalybė.

– Garsas yra labai svarbi sudedamoji teatro dalis. Jūsų parodoje-performanse jis irgi reikšmingas: pirmieji garsai, kurie pasitiko žiūrovus, buvo pėsčiųjų gatvės triukšmas, teatro fojė skambėjo lengvos džiazo muzikos garsai, prasivėrus Didžiosios scenos durims erdvę užliejo garsi technomuzika, o ant scenos grojo tamsiu vienuolio drabužiu vilkintis didžėjus. Skirtingos muzikinės linijos – tai atskiros parodos-performanso veiksmo dalys?

– Žiūrovai turėjo kelias patirtis: gatvės, formaliąją – fojė erdvėje ir pasirodymo. Tai simbolizuoja visus pažinties su žmogumi etapus. Visi pradedame nuo prasilenkimo gatvėje ar žvilgsnio per atstumą, paskui –  oficialus pasisveikinimas ir rankų paspaudimas, ir tik kuriam laikui praėjus atsiranda galimybė pažinti žmogų, koks jis yra iš tikrųjų.

Draugystės su NKDT dešimtmetį fotomenininkas D.Stankevičius pažymėjo išskirtiniu projektu. / D. Stankevičiaus nuotr.

– Apšvietimas, kurį kūrėte specialiai parodai-performansui, ne mažiau svarbus nei muzika. Jis sutelkė žiūrovų dėmesį į kūrinį, sykiu apšvietė juos pačius, galbūt pirmą kartą atsistojusius nuo patogių žiūrovų kėdžių ir užlipusius ant Didžiosios teatro scenos. Natūralu, kad performanse žiūrovas yra ne tik stebėtoju, bet ir dalimi viso vyksmo, o parodoje toks žiūrovo vaidmuo yra šiek tiek neįprastas. Ar paskatinti žiūrovą būti vyksmo dalimi ir buvo jūsų tikslas?

– Trečiajame santykių su žmogumi etape prireikia drąsos. Tęsdami pažintį, prieiname momentą, kai žmogus įtraukia į savo pasaulį ir viliasi, kad draugystę pagrįsime tam tikrais įsipareigojimais. Simboliškai tai galima prilyginti užlipimui ant scenos, kai visos šviesos nukreiptos į tave ir kiekvienas tavo veiksmas yra aiškiai matomas.

– Šiuo metu kūrinio "To Be Continued..." dalis – aštuonbriaunis su teatro žmonių fotografijomis – eksponuojamas Lietuvos teatro šimtmečiui skirtoje parodoje NKDT vidiniame kiemelyje. Ar tai užuomina, kad portretų ciklas tikrai bus tęsiamas?

– Teatro išorinės erdvės šimtmečio proga tapo viena didele paroda, o "To be Continued..." labai natūraliai – jos dalimi. Šis ciklas yra tęsiamas. Kiekviena nauja pažintis paskatina sukurti dar vieną įdomų portretą, sumaišo naują jo spalvą.

Tapęs neatsiejama Kauno meno pasaulio dalimi, D.Stankevičius aktyvus ir užsienyje: tarp 25 surengtų parodų – ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – Berlyne, Londone, Niujorke – pristatyti projektai.

Ką šiandien reiškia būti fotomenininku? Kokį poveikį žmonėms daro fotomenas? Ką D.Stankevičiui reiškia teatras ir netikėtai atrasta muzika? Apie visa tai – pokalbis su kūrėju.

– Kokį poveikį turi fotografija kaip medija? Kaip ji gali lemti pokyčius žmonių sielose ir visuomenėje?

– Fotografija yra labai paveiki, nors šiuo metu ir išgyvena labai negerą piką – kiekvienas dabar gali fotografuoti. Medijos lengvumas (atlikimo prasme) padarė meškos paslaugą, nes žmogus pirmiau padaro, o tik paskui pagalvoja. Komunikacija vaizdais peržengė visas įmanomas ribas. Vietoj žodžio žmogus siunčia vaizdą. Tai skurdina mūsų fantaziją, galimybę išreikšti save kitais būdais. Kartu bukina ir sąmonę.

Kai žmogus pamato kažką gražaus, pavyzdžiui, gėlę, ir išsitraukęs telefoną ją nufotografuoja. Užuot pasilenkęs, pauostęs, keletą minučių pažiūrėjęs.

Dabar tik labai gerai apgalvoti dalykai gali būti paveikūs, netgi jei kalbame apie įgudusį žiūrovą, kuris moka fotografiją perskaityti. Žmonės pyksta ant šiuolaikinės fotografijos, nes neretai joje teksto daugiau nei vaizdo, tačiau pykti nereikėtų. Yra tikrai puikių darbų, kurie labai šauniai komunikuoja, kalba apie šiuolaikines problemas, edukuoja. Fotografija iki šiol turi didelę galią, kaip ir kitos meno formos. Tik reikia labai pasistengti, neatmestinai daryti. Tai turėtų būti kiekvieno menininko, naudojančio fotografiją kaip raiškos priemonę, siekiamybė.

Pirmiausia reikia pagalvoti, labai aiškiai išanalizuoti problematiką, įsigilinti, integruotis į bendruomenę ar būseną, kurią nori atliepti, ir tik tuomet imti fotoaparatą į rankas. Visiškai atvirkščias procesas vyksta su kasdieniu šios medijos ir paties atvaizdo naudojimu. Kai žmogus pamato kažką gražaus, pavyzdžiui, gėlę, ir išsitraukęs telefoną ją nufotografuoja. Užuot pasilenkęs, pauostęs, keletą minučių pažiūrėjęs. Toks vaizdo pavagimas ir įsidėjimas į kišenę nieko neduoda.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Kas nuotraukoje svarbiausia? Ar egzistuoja universali tobulos nuotraukos formulė?

– Manau, neegzistuoja. Vaizdas pats savaime yra svarbus. Kaip jau minėjau, yra ir tokių nuomonių šiuolaikinėje fotografijoje, kad vaizdas yra antraplanis dalykas, su kuriomis visiškai sutikti negaliu. Meistrystė  svarbi bet kokioje srityje, ar tai būtų amatai, tapyba, šiuolaikinė skulptūra, fotografija, kinas ar muzika. Nuotraukoje labai svarbu kokybinis aspektas. Fotografija gali rodyti visiškai dekonstruotą vaizdą arba visiškai atliepti tikrovę, bet tai gali būti padaryta gerai arba blogai ir tai matyti.

– Yra sakoma, kad nėra mokytojų ir mokinių, nes visi mes esame ir mokiniai, ir mokytojai vienas kitam. Dėstote fotografiją, vykdote kitas veiklas su jaunimu. Kuo šis darbas su jaunimu jums svarbus?

Fotografija nėra vien fotografija. Tu pradedi analizuoti viską vaizdais, o tuomet ateina domėjimasis ir kitais dalykais – atsiranda meno istorija, kinas, ta pati muzika.

– Tai padeda neužmigti, palaikyti tonusą. Tu teigi dalykus, visą laiką gerąja prasme sureikšmini sritį, kurią dėstai, tad ir pats negali būti apsileidęs. Taip pat tai didelė atsakomybė ir džiaugsmas. Yra žmonių, kuriems tai, ką dėstai, pakeičia gyvenimą. Fotografija nėra vien fotografija. Tu pradedi analizuoti viską vaizdais, o tuomet ateina domėjimąsis ir kitais dalykais – atsiranda meno istorija, kinas, ta pati muzika. Tu tampi harmoningas.

– Kas kūryboje jus įkvepia? Kokios temos rezonuoja?

– Kai buvau paauglys, žavėjausi humanistine fotografija. Mūsų fotografijos ištakos yra tokios. Socialinė fotografija. Manau, tai liko, tik forma pasikeitė. Nebedarau gatvės fotografijos, momentinės, atsitiktinės. Dabar aiškiai konstruoju vaizdą. Manau, kad vaizdų režisavimas, šiukštu, nėra melavimas, atvirkščiai, tu pamėgini išgryninti vaizdą iki tos tiesos.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokiose kūrybinėse idėjose dabar verdate?

– Įstojau į Vilniaus dailės akademijos magistrantūrą. Šis laikas labai neaiškus, atšaukė renginius, keliones, bet vis tiek jį noriu išnaudoti prasmingai. Sako, jeigu nieko ryte nespėji – nusipirk šunį. Aš šunį jau turiu. Tai čia papildau – nusipirk šunį ir įstok į dar vieną magistrantūrą. Labai gaila būtų gyvenime nieko nedaryti, nes juk ateini čia tam, kad kažką po savęs paliktum.

Mano magistro tezė yra apie dešimtmečių pjūvius – bandysiu rekonstruoti dešimtmečius vaizduose. Man atrodo, kad kiekvienas jautrus aplinkai žmogus yra kolekcininkas. Vieni kaupia daiktus, kiti – prisiminimus. Jie linkę su jais susitapatinti, gyventi, pasiilgti. Tais vaizdais aš bandau kaip koks antropologas judėti į praeitį, užfiksuoti tipažus būdingus tam laikui ir kartu nepamiršti dabarties. Tai, kas vyksta dabar, mums atrodo labai įprasta ir net nepastebima. Vėl grįžtame prie to, kad žmonės labai daug fotografuoja, bet neretai daro tai arba atmestinai, arba šabloniškai. Nagrinėjant pasirodo, kad tame vaizde daug ko trūksta, nėra svarbių akcentų, tam laikui būdingų, tinkamai atvaizduotų akcentų. Ir sako po to žmonės – buvo tas, buvo anas, ir kaip niekas neužfiksavo? Man tai įdomu ir aš bandau prie to grįžti, o dabartį fiksuoti sutelkiant daugiau dėmesio nei įprastai. Dabarties tipažus užfiksuoti tarsi lengviausia, bet irgi reikalauja disciplinos.

Kitas projektas, kuriuo dabar gyvenu, vadinasi "Hits of 2000". Primena muzikinio kompaktinio disko pavadinimą (juokiasi), bet išties yra apie žmones, kurie gimė 2000-aisiais. Labai įdomi karta. Savo tėvams jie tikrai yra tie 2000 m. hitai. Fotografuodamas leidžiu jiems patiems pasirinkti aplinką, įvaizdį ir viską, kas, jų manymu, geriausiai juos dabar reprezentuoja.

– Kokią žinutę norite perduoti savo menu?

– Mano dabar tokia strategija ir aš su studentais taip kalbu: nesiorientuokime į dažniausiai sutinkamą žiūrovą, kuriam ir taip nereikia nieko aiškinti. Tą, kuris nuolat menu domisi. Jis ir taip jau įsielektrinęs. Reikia bandyti pagauti auditoriją, kuri yra toliau nuo mūsų. Ne priverstinai atvesti į renginį ir lyg už bausmę rodyti kokį nors performansą, kuriame nieko nesuprastų. Ne. Taip nereikia daryti. Reikia ieškoti formų, kaip, neišsižadant to, ką darai, ir nepataikaujant publikai, atrasti atsišakojimų ir jais užkabinti žmones, kuriems tai bus nauja, įdomu ir naudinga.

Kad ir ką darytum: ar tai būtų labai tarpdisciplininis, ar šiuolaikinis menas, visur egzistuoja sentimento momentas. Visi mes jaučiame sentimentus. Nesvarbu, ar labai geras žmogus esi, ar laikai save blogiuku, minkšta tavo širdis ar esi visiškas kietaširdis ir nejautrus aplinkai – vis tiek tu jauti sentimentus vieniems ar kitiems dalykams.

Asmeninio archyvo nuotr.

Dabartiniuose mano projektuose yra labai daug sudedamųjų dalių. Laikmečiai, personalijos, kažkokie atsikartojimai to, kas mums visiems vienaip ar kitaip yra nutikę. Yra vaizde esančio personažo istorija ir potyriai. Visa tai turi ir žiūrovas. Gal tas žmogus pagaus tai ir ateis. Perskaitęs pranešimą spaudai sakys: oho, čia apie mane arba tai yra tai, ko pasiilgau, kas man įdomu, o gal tai yra tai, į ką noriu atsargiai pasižiūrėti pro rakto skylutę.

– Kaip minėjote, jūsų fotoprojektai yra tiriamojo pobūdžio. Bet esate Nacionalinio Kauno dramos teatro fotografas. Nedaug yra toje srityje besispecializuojančių fotografų. Koks jūsų santykis su scenos menais?

– Aš jau dešimt metų teatre. Toks gražus laikas – teatrui 100 metų, ir čia aš toks dešimties (juokiasi). Į teatrą atėjau labai spontaniškai. Atsitiktinai susipažinome su dabartiniu teatro direktoriumi Egidijumi Stanciku. Važiavau namo po savo parodos atidarymo tuometinėje "Fluxus ministerijoje" Vilniuje. Sako – ateik, pamėgink. Taip atėjau ir likau.

Pirminė užduotis, kurią sau keliu, – nesusimauti ir nepraleisti akimirkos, kurioje yra viskas – ir vaizdas, ir garsas, ir emocija, ir mimika.

Labai mėgstu teatrą. Negaliu pasakyti, kad per tiek metų tapau kažkokiu specialistu, jog galėčiau būti kritiku. Galiu vertinti tik kaip žmogus, kuris jaučia. Aš niekada nevertinu – patinka, nepatinka. Jeigu man nepatinka, aš galvoju, kad aš kažko nesuprantu, per mažai pasidomėjau arba kaip tik – išaugau. Kartais būna, kad jauti, jog kažkas visiškai ne taip. Bet tuomet irgi, manau, lyginamuoju principu vyksta vertinimas – tu palygini su kažkuo kitu, geresniu, ką jau esi matęs.

Išsiplėtė mano akiratis. Dabar pasižiūriu spektaklius ne tik Kaune. Nuvažiuoju ir į kitus miestus. Pasidariau teatro gerbėjas. Kartais gaunu kokią pjesę paskaityti, sergu už dalykus, kurie prasmingi, bet negauna finansavimo.

– Kuo tau ši fotografija įdomi ar kelianti iššūkį?

– Teatro fotografija yra specifinė. Teatras yra tokia vieta, kur bent jau man nesinori papildomų intervencijų. Tikriausiai jau kelintą kartą pasikartosiu, nes visada klausiamas atsakau, kad teatre aš nesu kūrėjas, o visų pirma amatininkas. Stengiuosi būti kažkur tolėliau, bet visada šalia. Ką turiu omenyje? To viso stebuklo, kas yra spektaklis, kūrimas susideda iš daug elementų – yra režisierius, aktorius,  scenografas, apšvietėjas, rekvizito meistrai, kompozitorius. Aš tiesiog esu žmogus, kuris ateina į tą visumą ir visa savastimi stengiasi ją pajausti. Pirminė užduotis, kurią sau keliu, – nesusimauti ir nepraleisti akimirkos, kurioje yra viskas – ir vaizdas, ir garsas, ir emocija, ir mimika. Žmonės ten stengiasi. Jeigu tai pavyksta – tada yra gerai. Todėl aš neretai einu ir į repeticijas, žiūriu, kaip ten kas bus ir tuomet tyliai fotografuoju jau išbaigtą kūrinį.

Asmeninio archyvo nuotr.

Jeigu nutinka taip, kad fotografuoju jau žiūrovui esant, tai spaudžiu mygtuką į garsią vietą. Tai riboja galimybę pagauti reikiamą akimirką, bet nemėgstu trikdyti momento. Net per įprastus, gana triukšmingus kultūrinius renginius kartais matau, kad žmonės spaudinėja mygtuką nuolatos, nors jau tikrai laikas susilaikyti, o čia teatras, kur viskas taip svarbu.

Mano pirmaisiais metais teatre Jonas Jurašas statė "Antigonę Sibire" Ilgojoje salėje. Reikėjo nufotografuoti repeticiją. Žmonės sako man – jis labai disciplinuotas, labai netrukdyk, nelįsk. Aš ėjau, o ten tie šarmingi ilgi suolai, ant kurių sėdi, girdžgda, juda (juokiasi). Pavaikščiojau, pafotografavau. Vėliau režisierius, pamatęs tas nuotraukas, pasakė komplimentą: "Kolega, labai ačiū. Aš jūsų net nepastebėjau." Labai apsidžiaugiau.

– Esi žinomas kaip fotomenininkas, bet atrodo, kad turi daug tarpdisciplininių talentų ir veiklų. Vienas iš jų – muzika. Papasakok plačiau apie 8ART projektą ir muziką savo gyvenime.

– 8ART yra pseudonimas, su kuriuo vyksta visos kitos veiklos, kuriose man įdomu save išbandyti. Yra žmonių, kurie nepersidirba: čilina, tingi, yra žmonių, kurie gyvena palaikydami pusiausvyrą: šiek tiek pailsi, kažką padaro. O yra tokių, kurie yra nuolatiniame bėgime. Nuolat aria. Taigi ir pseudonimą reikia skaityti pažodžiui – "eit art" (juokiasi).

Aš muziką mėgstu. Manau, ji yra viena aukštesnių meno formų. Su fotografija gal gali pritempinėti kažkaip, pasislėpti už koncepcijų, bet muzikai jau turi turėti dovaną. Turiu omenyje rimtus, paruoštus kūrinius. Žmogus šiaip yra toks padaras, kuris labai gerai jaučia. Gal apsimeta, kad jam neįdomu, gal yra grubus, bet vis tiek jaučia gražius dalykus, ypač muzikoje. Kai pagalvoji, ar tai būtų bliuzas, ar klasikinė muzika, ar ta pati technomuzika, kiekvienas žanras turi labai aiškią struktūrą ir ji yra iš gamtos. Yra aiškūs taktai, visa schema, kur tu jauti tam tikrus pakylėjimus ir nuosmukius. Jeigu gerai padaryta, tai veikia. Tai aš iš tokios emocinės pusės žiūriu. Kolekcionuoju įvairią muziką.

– Ką reiškia kolekcionuoti muziką?

– Aš šiaip turiu tą kolekcionavimo gyslelę. Nemažai dalykų renku – senovinius vintažinius meškiukus, tarpukario Lietuvos fotografijas, plokšteles ir kompaktinius diskus. Aš pasiimu muzikinį žanrą, kurį noriu ištyrinėti, ir tuomet pradedu kaupti, žiūrėti, visokius pjūvius daryti nuo šaknų iki šiuolaikinių laikų. Jeigu tai klasikinė muzika – įvairius skirtingus atlikimus klausytis. Yra nelabai mielas žodis Dj – kuris leidžia muziką. Everybody can be a Dj. Dabar mes vis dj’ėjai, nepriklausomai nuo kompetencijos ar įdirbio. Tai dėl to kartais nesmagu. Pasaulyje yra tikrų grandų. Angliškai yra žodis "play", o lietuviškai – groti. Tai aš ir galvoju kartais – kokiu instrumentu aš groju? Taip, darau kompiliaciją, bet ar tai yra grojimas? Gražus žodis yra "paduoti", taip kaip padavėjas paduoda maistą, renginio vedėjas užduoda nuotaiką ar toną renginiui. Mano pasirodymai visuomet yra performatyvūs, kuriuose visuomet yra struktūra, tema. Nepataikauju publikai ir nesistengiu užvesti vakarėlio – patinka konceptualios diskotekos.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Kalbant apie konceptualias diskotekas – drauge su Kauno rajono muziejumi organizavote Obelynėje elektroninės muzikos renginį. Kaip kilo mintis surengti šį renginį pasirenkant būtent tokią vietą – T.Ivanausko sodybą?

– Buvo mano gimtadienis. Tądien kažkaip norisi pasislėpti. Gal tik man? Sugalvojau nerti kaip strutis į smėlį, bet kartu būti su visais. Per gimtadienį ne dovanų laukiau, bet pats norėjau dovanoti. Padarėme visam miestui ir rajonui renginį labai stebuklingoje vietoje – Obelynės parke, atėjo daug žmonių, kurie ir nesužinojo, kad buvo mano gimtadienis.

– Kuo jums, kaip menininkui, tokie renginiai svarbūs?

– Smagu susikaupti ir kažką tokio padaryti. Tokie dalykai labai disciplinuoja. Turi aiškų galutinį terminą. Muzikos kompiliaciją surinkti yra visai kaip sukurti fotografijų seriją. Padaryti vieną gražią nuotrauką lengva, bet prie jos pridėti dar vieną ir kurti kažkokį naratyvą yra jau sunkiau. Dvi, trys, ir žiūrėk – jau imi kartotis. Gali būti, kad sustosi labai ilgam. Reikės dar kažko išmokti, išlaukti, įeiti į kažkokią būseną, kad atsirastų tas ketvirtas vaizdas. Tas pats su muzika – tai yra tikras iššūkis. Obelynės atveju – vieta įpareigojo. Sodyboje T.Ivanausko atgabenta augalų iš viso pasaulio. Jiems padarėme šviesos akcentus. Skambėjo minimal techno, bet maišiau ją su įvairiais gamtos garsais. Į labai aukštus dažnius net gervės atsiliepė. Buvo vėjo, medžių šlamėjimo, o sutemus – varnų pulkų garsai. Žmonės kėlė galvas aukštyn į dangų, žiūrėjo, kas čia vyksta. Smagu, kai sumanymas pavyksta ir sukuri nuotaiką, apie kurią ir galvojai.

– Gyvenate ir kuriate Kaune. Kaip manai, ką šis miestas turi pasiūlyti kūrėjams? Kuo jis įkvepia?

– Man Kaunas – kaip Niujorkas, rimtai. Visi juokiasi, kad lyginu Kauną su Niujorku, kurį, beje, irgi labai mėgstu. Aš lyginu dėl dvasios ir ritmo, kur kiekvienas galime judėti. Kaunas yra mažas miestas, viskas yra arti ir tai suteikia dinamiškumo. Tu pagalvoji apie kažką, reikia su kažkuo susitikti, kažką padaryti, ir tai netrunka amžinybę. Niujorkas yra didelis miestas, bet ten viename kvartale yra beveik viskas, ko tau tądien gali reikėti, o ir fotografų yra daugiau nei visoje Lietuvoje (juokiasi).

Kaunu ir jo istorija domėjausi dar prieš tai, kai tai tapo madinga. Labai padėjo vyresni intelektualai, kolekcininkai, su kuriais turiu garbės pabendrauti. Kaunas yra labai jaukus, draugiškas bet kokio požiūrio žmogui su bet kokiais interesais. Aš visko, ko man reikia, randu čia. Jei ko pritrūkstu, skrendu į Berlyną, Niujorką pasisemti naujų dalykų, neatsilikti. Bet Kauno į nieką nekeisčiau.

"Tautinė fotojuosta" tai – Kauno technologijos universiteto (KTU) fotostudijos ir jos meno vadovo Donato Stankevičiaus projektas, įgyvendintas bendradarbiaujant su KTU tautinio meno ansambliu "Nemunas" ir Kauno bendruomene.

Poros, šeimos, vaikai, vilkintys tautinius kostiumus, reprezentuojančius skirtingus Lietuvos etnografinius regionus, įamžinti fotografijų serijoje, kuri eksponuojama pačiame Kauno centre – rekonstruojamoje Vienybės aikštėje, todėl nereikia ypatingų pastangų, kad pamatytum šią parodą. Tiesiog reikėtų pasistengti nepraeiti pro šalį.

– Paroda net tik metaforiškai, bet ir tiesiogiai pagrindžia žodžio "autoportretas" reikšmę. Atviroje erdvėje pristatomi kūriniai skatina susimąstyti apie savo santykį su istorija, tradicijomis, įvertinant pamatines vertybes, kokias jas išsaugosime, kaip perteiksime jų reikšmę. Kaip prasiplečia autoportreto reikšmė/prasmė parodos "Tautinė fotojuosta" kontekste?

– Manau, kad tautiškumas, meilė savo šaliai ir žmonėms, kurie nuoširdžiai linki jai gero. Tai bendrystės jausmas.

– Kokią tautiškumo sąvoką, akcentuoja ši paroda?

– Neginčytiną reikiamybę išsaugoti pamatines vertybes. Pasaulis keičiasi, mes tobulėjame, bet tuo pačiu metu patiriame didelį žmogiškumo išbandymą. Juk jei nors ir laikinai nutolsime nuo tautiškumo ir neįvertinsime to, kuo esame saviti, kuo skiriamės nuo kitų tautų, jis netruks išnykti. Todėl svarbu kasdien priminti apie tai įvairiomis formomis.

Juk jei nors ir laikinai nutolsime nuo tautiškumo ir neįvertinsime to, kuo esame saviti, kuo skiriamės nuo kitų tautų, jis netruks išnykti.

– Kokia buvo projekto pradžia, jo kūrimo etapai? Ar įgyvendinant jį  kito jo koncepcija?

– Postūmį davė žinia, kad 2017-ieji yra paskelbti tautinio kostiumo metais. Kai veikla iš dalies arba glaudžiai susijusi su šiuo atributu, kalbėti apie jį yra viena, tačiau kai sritis, kurioje save realizuoji, yra fotografija, pamėginti prabilti apie tautiškumą, per kultūrinio paveldo ženklus, tampa savotišku iššūkiu – kaip tai padaryti ne tik įdomiai, bet, sykiu, kad žiūrovui būtų aišku, ką tuo norima išsakyti. Išgryninome idėją iki tokios fazės, kad beliko tik įsidėti juostą į fotoaparatą ir užfiksuoti besišypsančius žmones.

– Koks yra kūrinio ir erdvės/aplinkos santykis? Ar galima teigti, kad erdvė/aplinka yra "Tautinės fotojuostos" dalis?

– Ši juosta gali būti pristatyta daugelyje skirtingų kontekstų ir visur ji atliks kitokią funkciją. Miesto šurmulio fone, kur besaikis gyvenimo tempas dažnai mus paverčia sekundes ir jų naudą skaičiuojančiais robotais, ji gali padėti vėl pasijausti paprastu žmogumi. Ramesnėje aplinkoje ji taps puošmena ir galimybe permąstyti matomus vaizdus. Dar kitur – ji gali būti savotiška edukacija.

– Eksponuojamų fotografijų formatas – formalumas ar reikšmingas pasirinkimas?

– Kadangi tai lauko paroda, jos mastelis turi būti didelis. Formatas tai – išdidintos fotojuostos atitikmuo. Su perforacija ir kadrų seka.

– Kuo žvilgsnis į save (auto)portrete, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Galimybę pažvelgti į save iš šalies laikau brandos ženklu. Tai labai sveikintina, bet nelengva ir šiek tiek nesaugu. Saugiau yra save matyti arba imituoti tokį, kokį mus pažinti nori aplinka, – būti patogiam. Bet tuomet labai lengva pamesti save. Neretai tautiškumo ir jo atributų yra gėdijimasi. Kažkam tai atrodo kaip atgyvena, nes vakarietiška kultūra tampa išganymu, laisvės ir saviraiškos simboliu.

Taigi, jeigu palygintume asmenukę, kurioje stovite šalia prabangaus sportinio automobilio, su tokia, kurioje dėvite tautinį kostiumą, nesunku būtų suprasti, kuri sulauktų daugiau dėmesio. Tik ligi šiol nesuprantu, kodėl taip yra.

– Ar nemanote, jog (auto)portrete fiksuojate ateities lūkesčius? Ar vis dėlto jis reflektuoja tik praeitį?

– Nuoširdžiai tikiuosi, kad išaugsime iš tam tikrų saviraiškos formų, apie kurias jau kalbėjome anksčiau. Pradėsime domėtis savo šaknimis ir patirtis, susijusias su tautiškumu, iš kartos į kartą perduosime kuo mažiau iškreiptas. Kitu atveju – visa tai mus taip "atskies", kad neliks nei skonio, nei kvapo. Net ir vaizdo neliks.

– Kuo šis projektas skiriasi nuo kitų jūsų kurtų kūrinių?

– Jis nėra tik mano. Turėjau idėją, kurią įgyvendinti padėjo ir mano studentai. Tai kolektyvinis darbas, pareikalavęs jėgų. Kai matome galutinį rezultatą, bet nesame dalyvavę kūrimo procese, visada atrodo paprasčiau. Dabar, kai mintys apie šį projektą virto realiu kūriniu, kurį pačiupinėjome savo rankomis, tiek aš, tiek ir jaunieji KTU fotostudijos nariai jį (į)vertiname kitaip.

„Tikrai yra ir tokių, kurie neneigia, kad tai buvo tik žaidimas, ir kitą kartą nuogas kūnas tiek trikdė, kad jie to atvaizdo ir nesugebėjo sukurti. Negalėčiau pasakyti, kad jiems pradėjo drebėti kojos, bet akivaizdu, kad net minimali idėja, kurią jie galbūt turėjo, arba minimalūs kaip fotografo gebėjimai savotiškai ištirpo, nes žmogus per daug jaudinosi pamatęs modelį“, – pastebi D. Stankevičius.

Kauno fotografijos galerijoje gegužę veikė paroda „Nuogo kūno teorija“, kurią parengė D. Stankevičius. Joje rodomi darbai tik iš dalies atspindėjo lietuvių autorių kūrybą akto žanre nuo 7-ojo dešimtmečio iki nepriklausomybės laikų – pati paroda labiau nagrinėjo fotografo ir besifotografuojančio būsenas. Parodos kuratoriaus D. Stankevičiaus teigimu, akto žanras fotografijoje visada buvo savotiškai mistifikuotas, o ypač atmosfera įsielektrina, kai fotografuojantis ir fotografuojamas žmogus yra skirtingų lyčių.

– Kaip jautėtės rengdamas akto žanrą pristatančią parodą „Nuogo kūno teorija“, apie ją kalbėdamas?

– Tai žanras, kuriuo mažiausiai domiuosi arba jis mažiausiai man patinka, bet iš esmės tai ir išprovokavo norą juo pasidomėti. Šitaip akto žanras, man buvęs neįdomus, išprovokavo dvi skirtingas teorijas ir galimybę surengti šią parodą.

– Kokios tos teorijos?

– Stebint atvaizduotą nuogą kūną visada kyla mintis, kodėl žmogus tą atvaizdą sukūrė, ir nejučia pradedi galvoti apie tas dvi teorijas, kurias parodoje ir išryškinau. Viena dalis yra kūrybinės intencijos, kai žmogus nuogą kūną naudoja kaip priemonę atvaizdui, meninei fotografijai sukurti. O kita teorijos dalis yra tiesiog prisidengiant fotografija arba fotomenu į nuogą kūną pasižiūrėti.

– Tai – jau vojaristiniai motyvai?

– Taip, įsivaizduokite situaciją, kai žmogus nori pasižiūrėti, bet neturi ypatingo preteksto prieiti prie kažko gatvėje ir pasiūlyti nusirengti, nes tai būtų per daug sudėtinga ir drąsu, gali būti, kad kiltų neigiama reakcija, ypač jei tai padaryti vyras pasiūlytų moteriai. Taigi fotografija arba fotoaparatas yra kaip įrankis pasiūlyti žmogui ir sukurti kažkokį ypatingą atvaizdą, ir kartu pasižiūrėti.

– Kuri teorija dominuoja?

– Kadangi gana ilgai rengiausi šiai parodai, buvo keli jo pasirengimo etapai, buvo teorinė dalis, kad tikrai suprasčiau, ar galime visa tai padaryti. Vėliau reikėjo surinkti atvaizdus, kurie sudarytų parodą, ir tie atvaizdai, mano manymu, tapo savotiška išklotine, kuria remiantis galima vėliau tyrinėti tas dvi teorijas.

Viena dalis buvo interviu, pokalbiai, susitikimai su pačiais autoriais, kurie papasakojo, kaip vienas ar kitas atvaizdas gimė. Galėčiau pasakyti, kad 30 proc. žmonių tiksliai žinojo, kokio atvaizdo siekė ir ką norėjo sukurti. O 70 proc. arba neturėjo jokio ypatingo tikslo, arba tiesiog norėjo pažaisti, kas ir buvo nuogo kūno fotografavimas.

– Kuo nuogas kūnas, kaip fotografijos objektas, yra ypatingas ir kuo skiriasi nuo bet kokių kitų objektų?

– Kaip minėjau, jei tikslas yra sukurti konkretų atvaizdą ir žmogus jį turi savo galvoje kaip eskizą, tai nuogas kūnas yra priemonė tam atvaizdui sukurti. Kaip ir bet kas kitas, pavyzdžiui, kaip gamtos vaizdelis peizažui, kaip architektūros statinys sukurti atvirukui. Žinoma, dar yra ir požiūris į atvaizdą, nes tai intymu, tai kažkokia intervencija į kito žmogaus asmeninę erdvę ir ne tik fizinis, bet ir dvasinis to žmogaus apnuoginimas, juk ne kiekvienas gali perlipti per save ir nusirengti prieš kitą žmogų, prieš objektyvą, juolab kad tas atvaizdas gali vieną dieną, kaip nutiko ir dabar, atsidurti ant galerijos sienos ir tapti visiems matomas. Taigi manau, kad šis žanras truputėlį sudėtingesnis ar reikalauja didesnės atsakomybės, nes svarbu suvokti, ką nori tuo pasakyti ir ar apskritai reikia tai daryti, juk žaidžiama jau ir kito žmogaus gyvenimu.

– Viename interviu skaičiau, kad kėlėte klausimą, kaip jaučiasi fotografas, fotografuojantis nuogą žmogų, ir kaip – fotografuojamasis.

– Priklauso nuo tikslo, kuris yra keliamas prieš atsirandant atvaizdui arba jį bekuriant. Jei siekiama kažkokių kūrybinių intencijų ir žinoma, koks atvaizdas turėtų būti (t. y. aišku, kaip žmogus turėtų atrodyti, pozuoti, kokia bus aplinka ir koks galutinis atvaizdas), abi pusės jaučiasi daug saugiau, užtikrinčiau ir emocinė, psichologinė trintis yra mažesnė. Bet jeigu tai yra žaidimo forma, viskas mistifikuojama arba truputį blaškomasi, manau (ir iš daugelio pasakojimų esu susidaręs tokią nuomonę), kad tai labiau primena ne fotografijos kūrimą, bet gana intymų bendravimą, prisidengiant fotoaparatu. Fotoaparatas tampa tarpine grandimi, kuri tarsi atriboja arba apsaugo modelį nuo fotografo ar fotografą mažiau trikdo, nes jis tarsi turi ką veikti – ne vien spoksoti į nuogą žmogų.

Skirtingi žmonės skirtingai pasakoja apie priėjimą prie atvaizdo, bet tikrai yra ir tokių, kurie visiškai neneigia to, kad tai buvo tik žaidimas ir kitą kartą nuogas kūnas tiek trikdė, kad jie to atvaizdo ir nesugebėjo sukurti. Negalėčiau pasakyti, kad jiems pradėjo drebėti kojos, bet akivaizdu, kad net ir minimali idėja, kurią jie galbūt turėjo, arba minimalūs kaip fotografo gebėjimai savotiškai ištirpo, nes žmogus per daug jaudinosi pamatęs modelį.

Šios dvi teorijos leido suvokti, kad egzistuoja ir trečioji – noras pasižiūrėti turi dar vieną atsišakojimą, kai modelis pats siūlosi fotografuotis ir nori apsinuoginti. Tai savotiška fetišo forma, galbūt susijusi su kažkokiais psichologiniais dalykais, kai žmogus tarsi bando perlipti per save, bando sau mesti kažkokį iššūkį. Kitas atvejis turbūt susijęs su kokiais nors psichologiniais sutrikimais, kai žmogus suvokia tai kaip saviraiškos formą, bet, sveiko žmogaus akimis žiūrint, tai visiškas nepalikimas paslapties aplinkai arba savotiškas savęs išbarstymas.

– Kyla mintis, kad ir kiek išlaisvėjusios visuomenės būtų, nuogas kūnas vis tiek lieka tam tikru tabu. Tiek gyvenime, tiek mene apie kūniškumą, erotiškumą, seksualumą kalbama tarsi puse lūpų arba jie trikdo. Kodėl?

– Manau, kad svarbu pats atstumas. Kai tai matai kompiuteryje, televizoriuje, yra vienaip, bet kai esi tiesiogiai su tuo susijęs, t. y. esi šalia modelio ir tarsi pradedi jausti atsakomybę, kad kažkas turi vykti, tu turi kažką daryti ir kad tai vėliau taps kažkokiu dokumentu (nes atvaizdas yra savotiškas dokumentas), tai sukelia tam tikrų nepatogumų. Svarbu ir vėlesnis to atvaizdo naudojimas, nes dažnai žmogus tik galvoja, kad suvokia, ką daro. Bet laikas keičiasi ir atsiranda kitų aplinkybių, kurios pakeičia to atvaizdo reikšmę. [...]

– Ar pats esate fotografavęs nuogą modelį?

– Taip, esu. Galiu pasakyti, kad kiekvienas mano projektas remiasi savotišku tyrimu, o čia išėjo net dvigubas tyrimas. Fotografuodamas savo projektus, dėlioju naratyvą susipažindamas su aplinka, pabandymas į ją integruotis, suvokti, kiek manęs ten gali būti, kad suprasčiau, ar man reikia visa tai daryti. Gvildendamas šias dvi teorijas, turėjau pabandyti pamatyti, kaip visa tai vyksta, kaip jaučiasi fotografas kaip žmogus, kas vyksta su modeliu, koks yra priėjimas prie bendros idėjos.

Man labai pasisekė, nes aš neforsuodamas tiesiog gavau pasiūlymą dalyvauti viename projekte ir mano paroda buvo vieno spektaklio sudedamoji dalis, kaip įvadas į vėlesnį veiksmą. Ten buvo nemažai nuogo kūno, provokacijų, man teko fotografuoti ir nuogą moterį, ir nuogą vyrą. Tai buvo didelė amplitudė to, ką galėjau patirti, ir tie potyriai svarbūs mano bendram suvokimui.

– O kaip jautėtės jūs?

– Nebuvau sutrikęs, nes turėjau konkretų tikslą, buvau numatęs visus veiksmus ir turėjau rezultato viziją. Taigi nebuvo jokio blaškymosi, nepylė prakaitas, nealpau ir nedrebėjo rankos.

„KTU fotostudijoje nuolat ieškome naujų formų, skiriame daug dėmesio vaizdo konstravimui, tai darant ne spontaniškai, bet iš anksto apmąsčius fotografijos idėją ir jos tikslus, skatiname naratyvo kūrimą ir siekiame išliekamosios vertės. Fotografija šiandien yra įprasta, pažįstama, dėl to priversti žmogų suklusti reikia papildomų priemonių ir novatoriško požiūrio“, – tokiomis mintimis keturiasdešimtuosius KTU-FOTO studijos veiklos metus pasitinka jos vadovas fotografas Donatas Stankevičius.  

Jau keturis dešimtmečius gyvuojanti Kauno technologijos universiteto (KTU) fotostudija – tai vieta, kurioje buriasi ir jauni foto entuziastai, ir profesionalūs fotografai. Šią fotostudiją, kuriai jau daugiau nei metus vadovauja fotografas, parodų kuratorius ir architektas D. Stankevičius, 1976 metais įkūrė fotomenininkas Robertas Masiukonis.

Viešos paskaitos

Minint vieno seniausių universitete veikiančių meno kolektyvų veiklos keturiasdešimtmetį, kovo 15 d., antradienį, startuoja tęstinis renginys – atvirų paskaitų ciklas su žinomais fotografais. Paskaitose kviečiami dalyvauti visi, kuriuos domina fotografija, meninė kūryba, kūrėjai ir jų mintys bei patirtys. Pirmasis kviestinis lektorius – fotografas ir grafikos dizaineris Tadas Kazakevičius.

Fotomenininkas su paskaitos dalyviais ne tik dalinsis mintimis apie savo kūrybą, bet ir pateiks asmeninių darbų pavyzdžių, papasakos apie savo ilgalaikį projektą nykstančių Lietuvos kaimų ir miestelių tematika, supažindins su paties inicijuotu projektu – fotopasakojimų platforma „Latitude55°“, kuri veikia jau daugiau nei trejus metus.

„Kiekviena fotografija turi turėti priežastį, kodėl ji buvo sukurta. Tai – ypatingai svarbu portretūroje, fotografuojant žmogų ir pasakojant jo gyvenimo istoriją, nors ir labai trumpą. Nuotraukoje taip pat ne mažiau svarbi estetika – esu preciziškas, skiriu didelį dėmesį šviesai, kompozicijai“, – kalbėjo T. Kazakevičius, pridurdamas, jog siekiant, kad nuotrauka patrauktų dėmesį, reikia atsižvelgti į visas kadro sudedamąsias dalis ir kiekvienos iš jų svarbą.

Iššūkis fotografams

Fotografo nuomone, šiandien didžiausias iššūkis, su kuriuo tenka susidurti kūrėjui, yra žmonių susvetimėjimas, dažnas noras pasislėpti, „sulįsti“ į išmanųjį telefoną, baimė parodyti tikrąjį save.

„Mano vaikystėje miestų ir miestelių gatvės buvo veiklesnės, jose virė gyvenimas ir buvo daugiau žmonių, daugiau bendravimo. Tais laikais fotografai galėjo įžvelgti daugiau netikėtų siužetų, pamatyti daugiau asmenybių, kas man, kaip šiuolaikiniam portretistui, yra labai svarbu“, – pažymėjo T. Kazakevičius su apmaudu, kad šiandien situacija tampa kitokia.

Paklaustas, kodėl universitetui reikalinga fotostudija, fotografas teigė manantis, jog ne tik dėl to, kad žmonės turėtų kur susirinkti, pajustų bendrą susidomėjimo jausmą, tačiau ir išgirstų apie kitų kūrėjų darbus, sužinotų kažką naujo, gautų papildomos motyvacijos.

Paskaitų ciklą balandžio 5 d. pratęs profesorius ir fotografas Romualdas Požerskis, o balandžio 12 d. – naujienų portalo 15min.lt reporteris Erikas Ovčarenko.

Naujos parodos

KTU fotostudijos veiklos keturiasdešimtmečio proga taip pat bus rengiamos įvairios ekspozicijos. Šio meno kolektyvo vadovas D. Stankevičius žada, kad naujų fotoparodų šiais mokslo metais laukia dar mažiausiai trys. Visų būsimų ekspozicijų tematika bus glaudžiai susijusi su universitetu ir jo aplinka.

„Kiekvienas kolektyvo narys, pasakodamas fotoistorijas, turi savo kūrybos temą, kuri siejasi su universitetu. Jie naudojasi archyvine medžiaga, bendradarbiauja su KTU muziejumi ar kitais būdais ieško išskirtinio požiūrio taško.

Kai kurie savo fotografijoms renkasi senus ir nebenaudojamus universiteto pastatus, įamžina KTU dirbusias iškilias asmenybes ir esamus bendruomenės narius“, – pasakojo D. Stankevičius, kurio nuomone, tokiu būdu jaunieji fotografai pasakoja ne tik apie universitetą, bet ir kiekvienas apie save.

Netikėtos erdvės

Meno kolektyvo vadovas patikino, kad šių metų bėgyje sukurtos fotografijos bus dalimis eksponuojamos, o kitų metų pradžioje planuojamas išleisti ir KTU fotostudijos 40 metų jubiliejui skirtas leidinys – katalogas, kuriame bus iliustruota pastarųjų metų fotostudijos kūrybinė veikla.

„Bandysime pritaikyti ir atrasti naujas, galbūt kiek netikėtas ekspozicijoms vietas bei jas papuošti jaunųjų fotografų darbais. Rudenį planuojame konstruoti ir specialią erdvę, kurioje būtų eksponuojamos fotografijos“, – apie ateities planus kalbėjo D. Stankevičius.

Jo teigimu, švenčiant KTU fotostudijos keturiasdešimtmetį, jubiliejiniai metai yra dedikuojami universitetui: „Visa mūsų veikla, tiek kūrybinė, tiek edukacinė, skirta ne tik šiam meno kolektyvui, jos nariams, bet ir KTU, kurio dėka fotostudija nėra pamiršta, vyksta abipusis bendradarbiavimas, dėl to galime sėkmingai vystyti savo tolimesnę veiklą.“

D. Stankevičius džiaugiasi, kad fotostudijos nariai aktyviai prisideda prie universiteto gyvenimo, fotografuodami jame vykstančius renginius, prisidėdami prie įvairių projektų, kuriose reikalinga ši medijos rūšis.