Dvasingojo kalėjimo gyventojų ir įteisintųjų vagių dainiaus gyvybę užgesino sunki liga.
Kitą dieną buvo nužudytas "Donecko Liaudies Respublikos" prezidentas Aleksandras Vladimirovičius Zacharčenka (1976–2018). Pastarojo mirtis itin mįslinga. Kas nužudė draugą Aleksandrą? Dvasingumo bastionas – Kremlius bedė pirštu į Ukrainą, pastaroji kirto atgal, ir tik nedaugelis nutuokia tiesą.
O ji tokia – Aleksandrą nužudė ne kas kitas, o masonai, siekiantys užvaldyti pasaulį. Šį faktą "Putinofilistinos kronikoms" patvirtino verdančiu actu kvėpuojančios žiniuonės-pitijos. Anot jų, draugas Aleksandras buvo nužudytas itin išradingai.
Nusikaltimo prieš paprastą darbo liaudį ir jos mesiją planavimas prasidėjo Didžiojoje Britanijoje, kur gyvena muzikantas iš grupės "Pink Floyd", vardu George‘as Rogeris Watersas (1943), vakar (rugsėjo 6 d.) paminėjęs 75-ąjį gimtadienį. Grupė "Pink Floyd" buvo tikri masonai, nes, pasak gandų, prieš tapdami muzikantais, studijavo architektūrą. Susibūrė jie 1965-aisiais, o po poros metų išleido LSD vizijų įkvėptą albumą "The Piper at the Gates of Dawn" ("Fleitininkas prie Aušros vartų").
Vėliau grupės lyderis Rogeris Keithas "Sydas" Barrettas (1946–2006) išprotėjo, ir į grupę atėjo Davidas Gilmouras (1946), o kūrybines vadeles perėmė būtent R.Watersas. Prasidėjo grupės aukso amžius. 1973 m. jie išleido kapitalizmą ir šiuolaikinę vartotojišką visuomenę kritikuojantį albumą "The Dark Side of the Moon" ("Tamsioji mėnulio pusė"), 1975 m. – R.K.Barrettą apraudantį "Wish You Were Here" ("Norėčiau, kad būtum čia"), 1977 m. – Erico Arthuro Blairo (1903–1950) "Gyvulių ūkį" (1945) iškraipantį albumą "Animals" ("Gyvuliai"), o 1979 m. dar labiau sukritikavo šiuolaikinę vartotojišką visuomenę albume "The Wall" ("Siena").
Kadangi daliai grupės narių nusibodo amžinai koneveikti šiuolaikinę visuomenę, vyrai susipyko ir išsiskirstė. Nuo to laiko R.Watersas po pasaulį klajoja vienas, kritikuodamas Vakarus (ypač dažnai koncertų metu jis nežinia už ką linčiuodavo Izraelį).
Vis dėlto, galima daryti prielaidą, jog kritika – tik kaukė, mat ja prisidengdamas Rogeris platina Vakarų puvėsius – laisvę ir individualizmą. Juk ne veltui teigiama, kad rokas "atsakingas už didžiausią XX a. geopolitinę katastrofą" – Sovietų Sąjungos žlugimą.
Verdančiu actu kvėpuojančios pitijos tvirtina, jog vieną naktį Rogeris pabudęs išpiltas šalto prakaito, mat sapne girdėjęs dainą "Astronomy Domine" iš Sydo Barretto laikų ir regėjęs aktorių Ronaldą Wilsoną Reaganą (1911–2004) ir baronienę Margaretą Hildą Roberts-Thatcher (1925–2013) besibučiuojančius. Jis suprato, gavęs nuo kitų masonų slaptą žinutę ir specialią užduotį – surengti koncertą beveik prie pat Kremliaus sienų. Ponas Watersas jį surengęs, o koncerte buvusi visa standartinė jo atributika. Pasak renginyje dalyvavusių senolių, Rogeris keikė JAV prezidentą Donaldą Johną Trumpą (1946) vien už tai, kad anas – baltaodis, turtingas vyras, iškilęs su Respublikonų vėliava, prieš grojant visas "Another Brick in the Wall" ("Dar viena plyta sienoje") dainos dalis, fariziejiškai paklausęs: "Ar jūs ruošiatės kariauti su Rusija? Gal išprotėjote?", o prieš "Us and Them" ("Mes ir jie") – paleidęs filmą, kuriame Kremliaus palaikymo komandos šokėjai, vaizduojančiai žurnalistę, aiškina, jog esą "Krymas priklauso Rusijai, Vakarai suorganizavo Maidaną ir, kad Liliputas Vova – geras žmogelis, visų pavyduolių šmeižiamas".
Čia reikėtų priminti, jog nuo "The Dark Side of the Moon" laikų "Pink Floyd" labai mėgo į dainas įterpti visokių muzikai nepriskiriamų garsų – širdies plakimą, laikrodžių dūžius, kasos aparato skambėjimą, apie gyvenimą samprotaujančius pamišėlius ir t. t., tad sprendimas įterpti interviu, meniniu požiūriu – labai įdomus. Dalis koncerto lankytojų juokėsi, kiti burbėjo, kad negalima painioti meno su politika, dalis klapsėjo akimis lyg žuvys ir nieko nesakė, o dar kiti – garsiai pasipiktinę, skambant dainai "Hey You", ėmė mėtyti pomidorus ir kiaušinius į sceną.
Vienas jų net pataikęs R.Watersui į galvą, bet jis į tokius niekus nereagavo ir toliau grojo, tarp dainų įterpdamas Levo Davidovičiaus ir sifilitiko Iljičiaus stiliaus kairiąją agitaciją. Rogerio elgesys neliko nepastebėtas, Kremlius garsiai džiaugėsi tą kartą, įsigijęs dar vieną juos liaupsinančią Vakarų žvaigždę, tačiau visa tai, anot actu kvėpuojančių pitijų, buvę spąstai, kabliukas su masalu, ant kurio dvasingieji Rytai skaudžiai ir patikliai užkibo.
Po R.Waterso išsišokimo Kremlius įsakė savo baudžiauninkams ir sekėjams privalomai klausytis "Pink Floyd" kūrybos. Kadangi Kremliaus šalininkų operacinės sistemos, esančios galvose, pernelyg silpnos, kad gebėtų vartoti gerą meną, Rusijoje prasidėjo masiniai psichozės ir isterijos protrūkiai, pasireiškę protestais dėl pailginto pensinio amžiaus. Sakoma, kad netgi Dmitrijus Medvedevas (1965) tomis dienomis kažkur mįslingai dingo.
Pasak actu kvėpuojančių pitijų, A.Zacharčenkos smegenys, besiklausant niūrių ir žavingų albumo "The Dark Side of the Moon" dainų, tiesiog sprogo neatlaikiusios IQ įtampos, o smūgio banga buvusi tokia didelė, kad sugriovusi pastatą, kuriame jis buvo, ir pražudžiusi bei sužeidusi dar kelis žmones.
Pitijų teigimu, tai nutikę prieš pačią albumo pabaigą, dainuojant eilutes: "And if your head explodes with dark forbodings too, I‘ll see you on the dark side of the moon" ("Ir jeigu tavo galva taip pat sproginėja nuo tamsių jausmų, aš regėsiu tave tamsiojoje mėnulio pusėje").
Actu kvėpuojančių pitijų išvada aiški: A.Zacharčenką nužudė R.Watersas. Tik lieka neatsakyta: "Cui bono?" (lot. Kam tai naudinga?).
