Tiems, kas nežino, pasakysime, jog šis "laikrodis" yra ne koks nors racionalus prietaisas, o tiesiog meno kūrinys, simbolizuojantis laiką, kada dėl žmogaus kaltės įvyks globali katastrofa (pvz., Trečiasis pasaulinis karas).
1947 m. šio "matuoklio" sukūrimą inicijavo mokslo žurnalas "Branduolinių mokslininkų biuletenis ("Bulletin of the Atomic Scientist"). Rodyklės sukinėjamos, atsižvelgiant į branduolinius pavojus, masinio naikinimo ginklų gamybos progresą, klimato kaitos keliamus pavojus ir t. t. Pvz., 1949 m., sovietams išbandžius savo pirmąjį branduolinį ginklą, rodyklės pasisuko keturiomis minutėmis į priekį ir rodė tris minutes iki vidurnakčio, o 1990 m., žlugus Sovietų Sąjungai ir kritus Berlyno sienai, jos atsisuko atgal 4 minutes, atitolindamos apokalipsę net dešimčiai minučių.
Tik vieną kartą istorijoje laikrodžio rodyklė buvo taip arti vidurnakčio, kaip dabar – 1953 m. Prieš tai, 1952 m. lapkritį, Jungtinės Valstijos įvykdė operaciją "Ivy" – išbandė pirmąjį termobranduolinį ginklą (paraleliai tokį pat bandymą tuo metu atliko ir sovietai). Didžiąją dalį savo egzistavimo šis menamas laikrodis buvo sukinėjamas, atsižvelgiant į branduolines grėsmes ir klimato kaitą, tačiau pernai vėl net trisdešimčiai sekundžių į priekį jį pasuko Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu ir populizmo kilimas pasaulyje.
Šiemet dar 30 sekundžių mūsų egzistencijos atėmė vėl tie patys branduoliniai ginklai ir klimato kaita. Ar iš tiesų mūsų pasaulis, kurį pažįstame, taip priartėjo prie totalaus susinaikinimo? O gal viskas yra gerokai paprasčiau? Kiekviename kare ir apskritai istorijoje yra tam tikrų akimirkų, kurias, prisiminę po daugybės metų, suprantame, jog būtent jos nulėmė visą tolesnį žmonijos likimą ir didžių žmonių dėka, rizikingais sprendimais atvedė mus į šiuolaikinį pasaulį.
Karų istorijoje yra tam tikri epizodai, kai ilgą laiką "apsiaustos tvirtovės" fazėje kentę žmonės perėmė iniciatyvą ir perėjo į kontrataką. Išsilaipinimas Normandijoje (D-Day) arba operacija "Turgus-sodas" ("Market-Garnen") yra būtent tie epizodai, kada buvo "mestas burtas" ir imta lošti lemiamą va bank iš visos žmonijos ateities.
Panašios nuojautos tvyro ir dabar, 2018-ųjų pradžioje, mūsų šaliai ruošiantis minėti šimtąsias valstybingumo metines. Tačiau jau daugiau nei ketverius metus vyksta pats tikriausias Trečiasis pasaulinis karas, kuris skiriasi nuo visų kitų iki šiol buvusių karų. Jis nematomas plika akimi, neretai užgožiamas banalių kasdienybės rūpesčių, tačiau intensyvūs "susišaudymai ir skerdynės" vyksta bene kas dieną žiniasklaidoje, internete ir kitose medijose, ir tai siejasi su realaus pasaulio įvykiais – kariniais veiksmais Ukrainoje ir Sirijoje, teroro aktais Europoje ir JAV, kairiojo ir dešiniojo populizmo kilimu abipus Atlanto, taip pat Astravo atominės elektrinės statybomis ir dar daug kuo.
Maža to, blogio jėgos nesnaudžia ir randa pačių įstabiausių bei netikėčiausių būdų savo čiuptuvais iš vidaus apraizgyti mūsų gyvenimą ir iš lėto dusinti mūsų laisvę. Tuo pat metu vis atsiranda saldžialiežuvių, suokiančių apie būtinus gerus santykius tarp kaimynų bei tai, jog negalima painioti meno su politika, geriau jau pakelti pensijas, užlyginti duobes ir iškloti šaligatvį plytelėmis.
Vis dėlto, ilgą laiką kentę informacinius "Pearl Harboro užpuolimus" ir "mūšio dėl Britanijos apgultis", mes pagaliau turime galimybę pradėti šių laikų "išsilaipinimą Normandijoje" ir "Turgų- Sodą". Kalbame apie intensyvų bei tikslingą kontratakavimą, nukreiptą į prieš demokratinio pasaulio laisvę ir valstybingumą nusitaikiusias jėgas. Ir jis jau prasidėjo. Šią savaitę JAV Finansų ministerija pateikė Kongresui vadinamąją "Kremliaus ataskaitą" – Rusijos pareigūnų, politikų ir oligarchų sąrašą, kuriame daugiau nei 200 pavardžių, tarp kurių ir patys svarbiausi, finansiniais bei kitokiais nusikaltimais rankas susitepę asmenys.
Būtent šiame sąraše įvardintiems asmenims grasinama pritaikyti naujas, papildomas ir itin griežtas sankcijas, tiesiogiai susijusias su jų turtais, laikomais Vakaruose. Ir nors šis gestas daugiau simbolinis, isteriška Kremliaus reakcija parodo, jog net simboliškai buvo durta į pačią skaudžiausią vietą. Reikia tikėtis, kad gestais ir simbolika JAV neapsiribos ir bus imtasi labai rimtų, realių veiksmų siekiant galutinai izoliuoti Kremliaus grėsmę.
Kaip šiuo atveju turėtų elgtis mūsų valstybė? Gal pirmiausia reikėtų liautis kliedėjus apie tariamą draugystę ir bendravimą su kaimynais, apie tai, jog meno negalima painioti su politika ir nebeverkti, jog V.Putinas dar nė karto nesurengė mūsų šalyje oficialaus vizito. Dar daugiau, mūsų šalis ne tik turi nuolatos kalbėti apie Rusijos grėsmę Vakaruose ir šviesti čionykštę visuomenę ar įgyvendinti NATO įsipareigojimą dėl dviejų procentų BVP, bet ir perimti iniciatyvą į savo rankas.
Gal metas pagalvoti apie likimo brolių iš Pietų Korėjos taikią patirtį ir pabandyti ją pritaikyti pas save? Tereiktų įsigyti milžiniškus garsiakalbius, pastatyti juos nedraugiškų kaimynų pasienyje (prie Kaliningrado ir, svarbiausia, prie Astravo), kur prireikus skausmingu žemo dažnio garsu galėtume skleisti agresoriui puikią ir įdomią muziką ir antipropagandą.
Tik įsivaizduokite, kaip gražiai skambėtų šie Astravo atominės pamatus griaunantys žodžiai vidury baltos dienos: "Klausiate, koks mūsų tikslas? Galiu atsakyti tik vienu žodžiu – pergalė. Pergalė bet kokia kaina, pergalė, nepaisant jokio siaubo, pergalė, kad ir koks ilgas ir sunkus bus kelias jos link, nes be pergalės nebus ir gyvenimo. Įsisąmoninkime štai ką: jeigu demokratijos neliks, neliks nieko, neliks akstino, daugybę amžių vertusio žmoniją žengti tikslo link."
