Tradiciškai jau kelerius metus Lietuvoje vykstantis renginys šiemet minėjo ne oficialią pirmosios brolių Lumiere‘ų filmų peržiūros datą (Paryžiaus "Grand Cafe" rūsyje 1895 m. gruodžio 25 d.), o ne mažiau reikšmingą šių išradėjų sinematografo patento įregistravimo datą (tų pačių metų vasario 13 d.).
Įstrigę laike
B.Morrisono filmo medžiaga siekia pirmuosius kino metus – tai šimtmečio senumo kino juostos, kurias atsitiktinai 1978 m. statybų metu Kanados mieste Dosone į paviršių iškėlė buldozeris. Kino gimtadienis ir B.Morrisono filmo peržiūra sutapo su Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio data ir tai dar labiau nukreipė mintis į praėjusio amžiaus svarbą, jo įvykių aktualumą.
XX a. pradžioje Dosonas buvo auksakasių miestas. Šią nuo likusios civilizacijos nutolusią vietą filmai pasiekdavo labai užtrukdę, kino premjeros vėluodavo kelerius ir daugiau metų, tad iš repertuaro išimų filmų atgal jau niekas nebesiųsdavo. Dėl vietos stygiaus šias kino juostas mesdavo į nebenaudojamą miesto baseiną, kur jas netrukus beveik visi pamiršo. Tik praėjus daugiau nei pusei amžiaus, 533 kino rites netyčia iškasė statybininkai.
Kultūros archeologija
B.Morrisonas – kino menininkas, dirbantis archyvinio, nebylaus kino srityje, režisierius savo filmams brikoliažo principu naudoja senas, dažnai sugadintas, sudūlėjusias kino juostas, jo filmams garso takelius kuria žymiausi šiuolaikinės muzikos kompozitoriai (nuo Phillipo Glasso iki ką tik staiga pasaulį palikusio Jóhanno Jóhannssono).
Daugeliui žinomas B.Morrisono filmas "Deacasia" ("Suirimas"), kuriame naratyvinį siužetą atstoja grumtynės tarp praėjusio amžiaus sluoksniuose pasiklydusių epizodų iš filmų ir juos negailestingai ardančios tikrosios, irimu ir nykimu besireiškiančios laiko substancijos.
"Dosonas: sustingęs laikas" pasakoja ne tik konkrečią lokalią istoriją (kad ir kokia ji įdomi būtų), bet ir subtilesniame sluoksnyje akcentuoja, kad kinas – žmonijos atminties saugykla.
"Dosonas: sustingęs laikas" nėra avangardinio kino kūrinys, jis artimesnis dokumentikos žanrui, tačiau režisierius ir šiam filmui atranda unikalią formą, istorijos pasakojimo būdą.
Įspūdingas XIX a. keliautojo, fotografo Erico A.Heggo aukso ieškotojų nuotraukas, kino kronikas ir minėtų kino juostų radimo TV reportažus keičia Dosone atrastų nuotykių filmų epizodai, kuriais režisierius iliustruoja tuomečius įvykius ir kino meno formavimosi istoriją.
"Dosonas: sustingęs laikas" pasakoja ne tik konkrečią lokalią istoriją (kad ir kokia ji įdomi būtų), bet ir subtilesniame sluoksnyje akcentuoja, kad kinas – žmonijos atminties saugykla. Žiūrėdami nespalvotą sapną primenančius vaizdus, kuriuos matydavo seniai gyvenę žmonės, mes, lyg archeologai liesdami suskilusias puodynės šukes, kažkiek priartėjame prie šių išnykusių žmonių gyvenimo, jų kasdienybės. Verta pakartoti paties B.Morrisono žodžius: "Dosonas visada buvo vieta tarp svajonių ir prisiminimų. Čia visada tarp jųdviejų buvo neryškus skirtumas, o tai taip pat visuomet buvo ir kino sritis. Aš bandžiau sukurti filmą, kuris veiktų taip pat."
Tikrojo aukso paieškos
Dosonas – aukso ieškotojų traukos centras, nenatūraliai greitai pavirto didmiesčiu su keliasdešimt tūkstančių aukso ištroškusių gyventojų. Tačiau tai netruko ilgai, pasibaigus aukso karštligei, iš jo teliko legendomis apipintas nedidelis provincijos miestelis. Filme pasakojama visa ši miesto kitimo istorija. Įvykiai, kuriuos aptiktume kiekvieno miesto metraščiuose – spaudoje, literatūros, kino kūriniuose: pasilinksminimo vietos, miesto skandalai, kultūrinis gyvenimas (be kitų vėliau išgarsėjusių rašytojų, Dosone metus gyveno ir savo patirtį daugybėje nuotykinių romanų vėliau aprašė Jackas Londonas), neišaiškinti paslaptingi nusikaltimai.
Filmo vaizdus organiškai papildo kompozitoriaus Alexo Somerso muzika. Garsas pabrėžia nostalgišką, į praeitį nusidriekusių prisiminimų tėkmę, reaguoja į medžiagą ekrane, ima traškėti, trūkinėti. Ritmas lėtai iškyla tarsi iš laiko upės gelmių ir tampa galinga, vieną kadrą paskui kitą nešančia srove, į žiūrovą veržiasi raiteliai, dviratininkai ir kiti dinamiški vaizdiniai.
Ekrane stebime, kaip piratai užima burlaivį, o kažkas už borto išverčia didelę skrynią – subtitrai tuo metu pasakoja vieną liūdniausių Dosono istorijų: garsinio kino konkurencijos neatlaikę nebylieji filmai vietinio kino teatrų magnato nuskandinami Jukono upėje (šioje vietoje, prie Dosono, nuskęsta ir garsieji Klondaiko upės vandenys). Išlikti iš nebyliųjų filmų neturėjo niekas. Virš kadruose sušmėžuojančio Dosono baseino, kur ilgai buvo metamos kino juostos, išliejus ledo čiuožyklą, istorijų kupini nitratiniai paveikslėliai kartais prasikaldavo į paviršių. Vaikų padegtos juostos viduryje žiemos užsiliepsnodavo staiga lyg fejerverkai.
"Menas yra kaip ugnis. Gimsta iš to, ką jis sudegina", – viename savo puikiųjų esė filmų ("Kino istorijos") sako Jeanas Lucas Godard‘as. B.Morrisono filme primenama, kad pirmieji nitratiniai filmai – itin degi medžiaga, pagaminta iš karo reikmėms išrastos medvilnės. Filme matome ne vieną kino teatrą, kurį anuomet pasiglemžė ugnis. Ugnis ir laiko nulemtas irimas sunaikino didelę dalį nebylaus kino filmų. 2013 m. JAV nacionalinės kongreso bibliotekos atliktas tyrimas parodė, kad originaliu formatu iki mūsų dienų yra išlikę tik 14 proc. iš beveik 11 tūkst. nebylaus kino juostų. (Pvz., iš naratyvinio kino pradininko George'o Melies 500 filmų išliko tik 140.)
"Dosonas: sustingęs laikas" įtraukia į trumpą, intensyvų ir istoriškai itin turtingą aukso ieškojimo ir kasybos laikotarpį, su kuriuo neišvengiamai susijusi šio filmo ir kino apskritai istorija. Po žemėmis, kuriose kadaise buvo ieškoma tauriojo metalo, atrastos kino juostos šiandien nykstančio kino paveldo kontekste yra pats tikriausias auksas.
