Vilniaus dailės galerijoje „Meno niša“ praėjusią savaitę buvo atidaryta D. Bilkštienės tapybos paroda „Kasdienybė, tiesiog“. „Dovilės akys, smegenys ir ranka fiksuoja beveik viską, kas ją supa. Tai gali būti žvilgsnis iš nuosavų namų balkono, vonios kambario fragmentas, gatvės perspektyva, žvilgsnis pro lėktuvo iliuminatorių. Menininkė gerte sugeria regimus dalykus, o toji realybė, kurią suvokiame mes, D. Bilkštienės darbuose neegzistuoja. Čia viską reguliuoja karnavalinė logika. Tai, kas atrodo tikra, pasirodo, – išgalvota, o visiškai neįmanomi dalykai tampa kuo tikriausiais“, – taip menininkės darbus pristatė menotyrininkas ir parodų kuratorius dr. Vidas Poškus.

Ir tikrai – Vilniaus senamiesčio kieme stypso sau gandralizdis. Antakalnyje prie garažų vaikšto rožiniai flamingai. Natas pasiekti mėgina M. K. Čiurlionis, įsikoręs į elektros stulpą. Saulėtą dieną mediniu takeliu nuo jūros, per šiukšlių kopas žingsniuoja mergaitė. „Kiekvienas mano paveikslas gyvena savo gyvenimą“, – sako D. Bilkštienė. Natūralu, kad paveikslų gyvenime labai daug ir jos pačios. Jos atviro, vaikiškos nuostabos kupino žvilgsnio į kasdienybę ir tai, kas egzistuoja aplinkui.

Prieš šešerius metus surengusi savo pirmąją asmeninę parodą D. Bilkšienė keletą kartų dalyvavo bendrose menininkų parodose. Į namus jos paveikslai nebegrįždavo, iškeliaudavo į kitus butus, palėpes, namus ir netgi svetimus kraštus. „Supratau, jei taip ir toliau, savo parodos surengti neturėsiu iš ko“, – ilgą tapymo sau laikotarpį aiškina Dovilė. Gal tik vienintelio savo darbo, pavadinto „Čiurlionis“, ji nenorėtų niekam atiduoti. Visi kiti tegu keliauja, randa savo šeimininkus ir jiems pasakoja istorijas. Kas žino, gal jos skambės visiškai kitaip?

„Kaip džiugu, pasirodo, tu tapai“, – ne kartą per tuos metus girdėjo menininkė. „Jei tavęs nebelieka viešumoje, žmonėms atrodo, kad nieko nebedarai, kad metei, ką pradėjusi. Neabejoju, taip turbūt nutinka, tačiau man be tapybos gyventi būtų labai sunku, – prisipažįsta D. Bilkštienė ir žurnalistei Laisvei Radzevičienei pasakoja apie tai, kad nėra paprasta dviejų vaikų mamai dirbti namuose, šalia virtuvės.

– Dovile, tai kiek chalatų sunešiojai per tuos tapymo namuose metus?

– Nė vieno. Aš negaliu tapyti su chalatu. Man būtina apsirengti ir nagus raudonai nulakuoti. Pamenu, kartą važiavau į plenerą Nidoje, sėdime, pietaujame su grafike Birute Zokaityte, matau, vienas nagas nusilupęs. Sakau: „Einu, persilakuosiu nagus, o tada tapysime.“ „Kam tau lakuoti nagus, jei eini dirbti?“ – ji klausia, o man visiškai aišku – tapau smulkias detales, plonais potėpiais, negražu, kai prie drobės liečiasi nesutvarkyti nagai. Negaliu dirbti, jei jie nenulakuoti, man tada atrodo, kad ir paveikslas bus negražus. Kolegės labai iš manęs tąsyk juokėsi!

– Kažkam juokai, o kažkam – svarbios smulkmenos.

– Būna, nuskrenda teptukas, būna, dažų užtykšta ant užuolaidos, stalas išsitepa, bet iš tiesų mano teptukai tokie smulkūs, kad keblumų išdažyti svetainės ar virtuvės grindis nė nekyla.

– Bute, ant valgomojo stalo išdėlioti dažai, prie lango pastatytas molbertas turbūt neįkvepia tavo šeimos narių?

– Ir todėl jau baigiame įrengti mano naują studiją Užupyje. Ir pačiai norisi atskirti tapybą nuo namų, pabėgti nuo buities, rutinos ir kasdienybės. Tikiuosi, naują paveikslą pradėsiu jau ten, kaip tik neseniai atėjo viena idėja.

– Kaip ilgai idėja gyvena tavyje, kol tampa kūnu, tai yra – paveikslu?

– Kartais, būna, ištinka panikos priepuoliai – turi dvi ar tris naujas idėjas, bet kas bus, jei daugiau nieko nesugalvosiu?! Tačiau pradedi tapyti, vienas paveikslas gimsta, antras ir trečiojo viduryje randasi nauja mintis. Vėl tapau, vėl nerimas: o jei daugiau – niekada, niekada?

– Kasdienybė turi daug veidų, jei jau pasiryžai ją tapyti, ji neturėtų tavęs gąsdinti...

– Paveikslai – tarsi mano dienoraščiai, tai, ką matau pro savo namų langus, ką akis fiksuoja, kai nešu šiukšles, einu pirkti pieno, važiuoju automobiliu pasiimti mergaičių iš darželio ir mokyklos. Kartais ir jos paveiksluose atsiranda, – Amelija lankė dviračių būrelį čia, netoli namų, pravažiuodavo pro langus, matydavau. Kitame Amelija šoka baletą, tada, kai tapiau, dar šokdavo.

Paveikslai – tarsi mano dienoraščiai, tai, ką matau pro savo namų langus, ką akis fiksuoja, kai nešu šiukšles, einu pirkti pieno, važiuoju automobiliu pasiimti mergaičių iš darželio ir mokyklos.

Iš tiesų man gyvūnus labiau patinka tapyti nei žmones. Jei tapau juos, tapau ne veidus, o pozas. Nenoriu, kad žmogus paveiksle būtų atpažįstamas ir jis nėra jame svarbiausias veikėjas. Gyvūnai – kas kita, juk niekam nesvarbu, kieno tai šuo – Petro ar Antano, paveiksle jis – šuo ir tiek. Arba antis. Arba gandras. Vilniaus senamiesčio kiemą pamačiau laukdama pedikiūro. Aiškiai prisimenu ir kiemą, ir akimirką, kai vienoje mūsų kelionėje automobiliu išvydau gandrą. Tiksliai žinau, ką tada veikėme, kur buvome, kokie buvome... Taigi kiekvienas paveikslas man daug kalba.

– Kokie buvo tie šešeri metai nuo vienos parodos iki kitos?

– Tiesiog gyvenau... Įsirenginėjome namus, vaikai augo, sirgo, gaminau jiems valgį, tvarkiausi, vežiojau po būrelius ir, vos radusi laisvo laiko, tapiau. Man atrodo, kad vaikai užaugo matydami tik vieną vaizdą – mama tapo. Draugės kartais stebisi: tavo vaikai tokie savarankiški, kūrybingi, patys randa, ką veikti, prie paveikslų nelenda, dažais neteplioja. Bet mergaitėms mano kūryba tokia įprasta, kad net neįdomi. Dabar, kai apie tuos metus galvoju – tai buvo toks motinystės periodas. Ir jei ne tapymas, kažin ar būčiau lengvai jį išgyvenusi.

Gabrielius išeidavo į darbą, aš likdavau namuose – viena akimi į molbertą, kita – į puodą, tešlą ar daržoves keptuvėje. Kai lieki dirbti namuose, negali visiškai atsiduoti darbui.

– Visi tie jausmai, be abejonės, persikelia į paveikslus?

– Kiekvienas paveikslas slepia mano gyvenimo fragmentus. Detalės atkeliauja iš aplinkos, kai ką, būna, sugalvoju. Žinoma, kad ir nuotaikas ten perkeliu, juk tuo metu, kai tapiau, su kažkuo pykausi, kažkas sirgo, dėl kažko džiūgavau. Aš tapau kasdien, natūralu, kad į paveikslus nekeliauja visos mano būsenos. Tapymui man nereikia nei įkvėpimo, nei euforijos, tapau kasdien, kad ir kaip jausčiausi.

– Galbūt turi mėgstamas kūrybos valandas?

– Mano didžiausia problema, kad aš galiu paskęsti tapyboje: pradedu dirbti ir prarandu laiko nuovoką. Pamirštu papusryčiauti, nepadarau buities darbų, kuriuos buvau suplanavusi atlikti. Įsitraukiu ir žiūriu, o Dieve, mergaites jau reikia iš mokyklos ir darželio paimti! O aš dar nieko nepadariau, net šuns nepavedžiojau! Iš tiesų turiu kovoti su savimi, kad visą dieną nepraleisčiau su teptuku rankose.

Kartais ištinka dienos, kai nesitapo. Na, tada dvi tris valandas padirbi ir viskas. Bet kai taposi, diena ištirpsta.

– Kaip įdomu, vadinasi, tu tarsi paskęsti savo kūrinyje... Gal tai būdas pabėgti nuo realybės?

– Aš nuo jos nebėgu, aš ją reflektuoju, perteikiu, įprasminu. Esu iš tų, kurios sau sunkiai įtinka, Jei turėčiau laiko, kiekvieną paveikslą dar po šešis kartus pertapyčiau, dabar žiūriu, štai, ir matau, kur pagaliukus reikia pataisyti, kur eglių šakos susiliejusios. Tačiau, štai, ateina žmogus, pažiūri ir sako: „Puiku, Dovile, nuostabu.“

Man reikia tapyti. Jei keletą dienų to nedarau, pradeda fiziškai skaudėti.

– Esi priklausoma nuo tapymo?

– Visiškai! Atostogauti išvažiuoju liūdna, bet tenka susitaikyti su tuo, kad mėnesį neatsistosiu prie molberto. Tenka su savimi tartis ir įkalbinėti. Nes aš turiu tapyti. Visą laiką tapyti. Kartais ne tik dienomis, bet ir vakarais, ir naktimis. Ir jei man reikia rinktis – tapyti ar siurbti grindis, aš visada eisiu tapyti.

– Tavo paveiksluose net mažiausios detalės nutapytos itin atidžiai. Iš kur toks žvilgsnis?

– Sunku pasakyti... Pirmoje ar antroje klasėje beveik visi vaikai, išmokę dailyraščio, rašo vienodai. Bet ketvirtoje raštas jau kiekvieno skirtingas. Kai jie baigia mokyklą, nėra nė vieno, kuris rašytų kaip kitas. Tapyboje – lygiai taip pat. Kuo daugiau tapai, tuo labiau vystosi tavo tapybos raumenys, braižas tampa skirtingas. Esu tokia, kokia esu. Mano tapymo stilius – tarsi mano raštas. Negaliu plačiais mostais tapyti, kad ir kaip Dailės akademijos profesoriai stengėsi išmokyti. Mano vidus diktuoja spalvas, formas ir smulkius potėpius.

– Tavo mergaitė gėlėta suknele mediniu takeliu, pro šiukšlių kopas, eina prie jūros. Kiek daug šis paveikslas kalba apie mūsų šiukšliną gyvenimą! O tu sakai paprastai – „Takelis“…

– Dėl to aš ir nenoriu pasakoti kitiems apie savo paveikslus, nes man kur kas įdomiau girdėti, ką apie juos pasakoja žmonės. Tokių istorijų kartais išgirstu!

"Autoportreto" rubrikai pasirinkusi du paveikslus: "Kompozitorius" ir "Rankų darbo asmenukė", tapytoja atsiskleidžia kaip įvairialypė asmenybė, kiekviename kūrinyje susitinkanti su savimi iš naujo.

– Jūsų nuomone, autoportretas yra savęs paieškų ir suvokimo ar reprezentavimo, prisistatymo erdvė?

– Tapyba man yra savęs suvokimo procesas, nesvarbu, tapyčiau save, dangų ar kryžių kalną ant tėčio galvos. Tai susiję su kūrybos procesu, kuris yra lėtas. Žinoma, daug kas priklauso nuo pasirinkto kūrinio formato, bet net pačiai mažiausiai drobei turiu skirti bent tris savaites, o tapydama didesnes – užtrunku 3 ar 4 mėnesius. Taip yra todėl, kad man svarbu ištapyti pačias smulkiausias detales. Pamenu, kai, studijuojant akademijoje (Vilniaus dailės akademijoje – aut.past.), pirmame kurse dėstytojas į paskaitą liepė atsinešti didelių teptukų. Pasiėmiau, kaip man atrodė, patį didžiausią, su kuriuo galima tapyti vienspalvius fonus, o dėstytojas tik nusijuokė, sakydamas, kad tokius teptukus blakstienų tapymui naudoja. Kadangi mano kūrybinis procesas lėtas ir kruopštus, dirbdama panyru į meditacinę būseną, kurioje mąstau apie save, pasaulį, gyvenimą ir dar daugelį kitų dalykų. Tarsi kiekvieną dieną stočiau į akistatą su pačia savimi.

Dovilė Blkštienė. Kompozitorius

– "Autoportreto" rubrikai pasirinkote du kūrinius: "Kompozitorius" ir "Rankų darbo asmenukė" (iš Vidmanto Martinkonio privačios autoportretų kolekcijos). Ar per šiuos du paveikslus atskleidžiate dvi skirtingas, tačiau viena kitą papildančias, o gal, priešingai, konfrontuojančias savo puses?

– Paveikslai kalba apie skirtingas mano puses: kai tapiau autoportretą ("Rankų darbo asmenukė") buvau vienokia, praėjus metams, tapydama "Kompozitorių", jau galvojau apie kitus dalykus, nes laikui bėgant įgyjame naujų patirčių ir išgyvenimų, kurie mus keičia. Tai natūralus procesas – mes visi nuolatos augam, keičiam savo požiūrį į įvairius dalykus, siekiam vis naujų tikslų. Ir visi turime skirtingas puses: gerąsias – puoselėjame, blogąsias – slopiname. Tikriausiai tai mus ir skiria nuo gyvūnų, nes mes, žmonės, nuolatos konfrontuojame savo viduje su pačiais savimi, bandome atrasti pusiausvyrą tarp kraštutinumų. Šie du paveikslai papildo vienas kitą, nes, kad ir kokie skirtingi jie būtų, juose esu aš: rimta, kvailiojanti, provokuojanti, o gal – nepasitikinti savimi.

– Kūrinyje "Kompozitorius" vaizduojate tapytoją, kompozitorių Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Kokias sąsajas tarp savęs ir šio kūrėjo atrandate? Kuo M.K.Čiurlionio asmenybė svarbi jums, jūsų kūrybai?

– Tapiau M.K.Čiurlionį, nes jį sieju su savo kūrybinio kelio pradžia. Augau labai mylinčioje ir rūpestingoje šeimoje, turėjau nuostabią vaikystę. Tačiau mano šeima nesidomėjo menu. O aš, kiek save atsimenu, svajojau būti dailininkė, piešti per dienas ir rengti parodas. Mano vaikystės namuose nebuvo nė vieno paveikslo, niekada nebuvau vedama į parodas, nebuvo skatinamas mano polinkis tapybai, o mano piešti vaikiški šedevrai, taupumo sumetimais, buvo sunaudojami prakuroms. M.K.Čiurlionio tapybos albumas buvo vienintelė meno knyga mūsų namuose ir vienintelis mano sąlyčio taškas su meno pasauliu, apskritai. Užaugau su šia knyga, varčiau ją šimtus kartų, mylėjau ir nekenčiau vienu metu. Pavyzdžiui, puslapį su "Laidotuvių simfonijos V" reprodukcija svajojau išplėšti ir sudeginti, koks jis man buvo šiurpus, bet bijojau užrūstinti mamą ir to nepadariau. M.K.Čiurlionis buvo mano bendramintis, sąmokslininkas, vienintelis suprantantis mano įgimtą aistrą menui, kelrodė žvaigždė į mano ateitį.

– Paveiksle "Rankų darbo asmenukė" vaizduojate save, kūrinyje atskleisdama jausmingąją, sensualią savo pusę. Tačiau bendra, kiek siurrealistiška, kūrinio kompozicija (kurioje matomos ir centrinę paveikslo figūrą (jus) tapančios plaštakos) kuria naratyvą, kuriame svarbesnė nei vaizduojama figūra yra kūrėja (tapančių plaštakų motyvas). Ar šis pastebėjimas teisingas? Jei taip, tuomet ar abu paveikslai kuria pasakojimus apie kūrėją, kaip esybę?

– Šiame paveiksle nutapiau save, gulinčią ant pilvo ir rankoje laikančią teptuką. Mane tapanti plaštaka yra mano teptuką laikančios rankos veidrodinis atspindys. Teptuko šereliai glaudžiasi prie mano lūpų, tai parodo, kad šiame paveiksle aš tapau pati save. Abu kūriniai yra ne tik apie mane, bet ir apie tapybą, kuri yra mano esybė.

Dirbdama panyru į meditacinę būseną, kurioje mąstau apie save, pasaulį, gyvenimą ir dar daugelį kitų dalykų.

– Ar galima būtų teigti, kad "Kompozitoriuje" – žvelgiate į savo vidų, o "Rankų darbo asmenukėje" – norite dėmesį sutelkti į išorę?

– Neturėjau tikslo "Rankų darbo asmenukėje" susitelkti į savo išorę. Todėl ir tapanti plaštaka paveiksle vizualiai yra didesnė už mane, nes svarbiausia man yra tapyba. O ir laiko jai skiriu daug daugiau, nei savęs puoselėjimui. Tačiau suprantu, kad gali susidaryti toks įspūdis, nes paveiksle esu apsinuoginusi, pasiryškinusi lūpas ir nusilakavusi rankų nagus ryškiai raudona spalva. Tačiau šios detalės atspindi norą pabrėžti moteriškumą. O šiuo paveikslu norėjau kiek pašiepti nusistovėjusius standartus ir asmenukių kultą, kai didelė dalis moteriškosios lyties atstovių, papūtusios lūpytes, save fotografuoja ir kelia nuotraukas į socialines platformas, siekdamos dėmesio. Abu paveikslai yra apie mano vidų ir požiūrį į supantį pasaulį, tik skiriasi juose nagrinėjamos temos.

– Norisi panagrinėti ir paveikslų kompozicijas. "Kompozitoriuje" fonas, kuriame vaizduojama centrinė paveikslo figūra, užpildytas daugybe skirtingomis kryptimis judančių linijų (simboliškomis – penklinėmis), o "Rankų darbo asmenukėje" – fonas paliktas tuščias, neutralus. Kodėl?

– "Rankų darbo asmenukėje" fonas tuščias, nes jis simbolizuoja baltą drobę, kurioje tapau save. "Kompozitoriaus" fonas – turi net keletą simboliškų prasmių. Iš dalies šio paveikslo kompozicija yra aliuzija į širdį, kuri yra M.K.Čiurlionis, o kraujagysles simbolizuoja į visas puses ištiesti laidai. Laidai, kuriais įprastai teka elektra, simbolizuoja neišmatuojamai didelę energiją, kurią skleidžia M.K.Čiurlionio asmenybė. Ir, galiausiai, laidai, kurie paveiksle yra netvarkingai susiraizgę, kalba apie ypatingą menininkų gebėjimą iš aplinkos chaoso sukurti tobulą harmoniją. O natos, kurios ištapytos tarp laidų, yra autorinių M.K.Čiurlionio muzikinių kompozicijų ištraukos.

– Koks abiejuose kūriniuose yra santykis tarp realybės (kurioje atradote motyvus kūrybai) ir meninėmis priemonėmis kuriamo, ją papildančio naratyvo?

– Pirma, mintyse gimsta paveikslo idėja. Tuomet realybėje surandu detales, kurių reikia kūrinio idėjai įgyvendinti. Visus motyvus skolinuosi iš savo aplinkos, kartais pasinaudodama ir virtualiaisiais šaltiniais, nes man svarbus motyvų realistiškumas. Tuomet visas detales sujungiu taip, kad jos reflektuotų mano viziją. Svarbiausia visada būna paveikslo idėja, kuri dažniausiai neatitinka fizikinių pasaulio dėsnių, o realybė yra tik priemonė jai perteikti.

Dovilė Bilkštienė. Rankų darbo asmenukė

– Ar lengviau apie save kalbėti pasitelkus simbolius, tapybinėmis priemonėmis kuriamas alegorijas, ar tiesiogiai kūrinyje vaizduojant save? O gal skirtumo nejaučiate?

– Tiek apie save, tiek apie bet ką kitą lengviau kalbėti per simbolius ir alegorijas. Nelabai mėgstu tapyti žmones, mano paveiksluose jie dažniausiai nusisukę, vengiu detalizuoti jų veidus. Tapau siluetus – ne asmenybes. Todėl ir autoportretų, kuriuose būtų detaliai ištapytas mano veidas, yra vos keletas.

– Pažvelgus į šiuos du kūrinius iš šalies (tarsi jie būtų ne jūsų darbai), kokią save pamatote?

– Sudėtingas klausimas, nes negaliu atsitraukti ir pažiūrėti į savo darbus iš šalies. Kadangi mano tapymo technika labai smulkmeniška, tai ir žiūrėdama į savo paveikslus nematau visumos. Matau tik kampą, kuris per tamsus, ar gėlę, kuri per blanki, koją, kuri per stora, ar kėdę, kuri yra kreiva, šešėlį, kurį reikia pataisyti ir t.t. Matau klaidas, kurių nepastebi kiti. Nors, jeigu tai būtų ne mano paveikslai, tikriausiai jie man patiktų ir už jų matyčiau brandžią asmenybę, išjaučiančią tapybos procesą iki maksimumo.

Prieš metus virtualiems pažįstamiems Dovilė išsiuntė kvietimą tapti meno kūrinio bendraautoriais. Atsirado daugiau nei 50 įvairaus išsilavinimo žmonių, skirtingo amžiaus, iš skirtingų socialinių grupių - menininkai, architektai, žurnalistai, verslininkai. Nė vienas iš jų nežinojo, kokia forma meno kūrinys bus realizuotas.

Švelnumas, šokoladas, žirnis, rožė, išlepinta, išdidi, dirbtina – tai švelnūs žodžiai, kuriais dalijosi feisbuko bičiuliai. Tačiau buvo ir tokių, kurių jie prisiminti nenorėtų. Visi jie, kartu su savininkų portretais rado vietą erotiškame Dovilės paveiksle, kurio pristatymas įvyko Dailės akademijos parodų salėse “Titanikas”.

Dovilės paveikslas iššaukė ne tik karštus meno gerbėjų, bet ir socialinės erdvės tyrinėtojų, filosofų ginčus. “Mano meninis tyrimas virto ne tik apie tai, koks yra princesės vaizdinys lietuvių sąmonėje, bet ir asmens elgesio virtualioje erdvėje analize. Kai kurie komentarai – aštrūs, bet aš nepabijojau panaudoti kiekvieną išsakytą viziją, net ir vulgarią”, - sako Dovilė ir priduria, kad paveikslo idėja kilo žvelgiant į dabar taip išplitusią interneto komentarų kultūrą. “Mano princesė nuoga, žmonės ją aprengia tuo, kuo jiems norisi. Rožė – tylėjimo simbolis, todėl įdėjau ją ten, kur ji turėtų būti. Noriu, kad žmonės suprastų, jog nereikia viduriuoti visų savo minčių į viešumą”, - kalba menininkė.

“Dovilė, pasisavindama, nors savo pačios inicijuotą, bet vis tik svetimą turinį ir sudalyvavusių žmonių avatarus, ryžtingai žengia žingsnį į nepaprastai smagų meninio nusavinimo lauką. Pasisavintą turinį ji kruopščiai pertapo, faktiškai išsiuvinėja, šitaip “Princesei”, suteikdama dar daugiau – rankdarbinio princesiškumo”, - parodos atidaryme sakė menotyrininkas Ernestas Parulskis.

“Princesės” pristatymas “Titanike” tapo interaktyviu performansu, smagiu susitikimu, kuriame bičiuliškai buvo dalijamasi idėjomis apie meną, internetą ir tai, kaip susiję vienas su kitu. Apie tai mintimis dalijosi netgi parodoje susitikę Prancūzijos, Izraelio ir Olandijos ambasadoriai Lietuvoje. Susirinkusiems svečiams dainavo Migloko.

Meno mugės svečiai išvys jaunosios kartos menininkų, Jolantos Kyzikaitės, Rimo Sakalausko, Dovilės Bilkštienės ir Pauliaus Šliaupos, kūrinius. „Su šiais menininkais dirbame nuo jų karjeros pradžios. Organizuojame personalines parodas, pristatome jų kūrybą užsienyje bei ten vykstančiose meno mugėse“, – teigia galerijos direktorė Diana Stomienė.

„YIA Art Fair 2016 “ – tai septintą kartą vykstanti šiuolaikinio meno mugė orientuota į jaunų ir perspektyvių menininkų kūrybą. Šiemet į meno mugę buvo pakviestos 65 galerijos, kurios pristatys daugiau nei 200 ryškiausių jaunosios kartos menininkų. YIA meno mugė vyks Paryžiaus širdyje įsikūrusioje „Carreau du Temple“, tuo pačiu metu, kaip ir garsioji FIAC meno mugė. YIA organizatoriai tikisi sulaukti daugiau nei 25 tūkst. lankytojų.

Paryžiuje pristatomos J. Kyzikaitės (1980 m.) tapyboje dominuoja žaidimų tema ir jų plėtotė. Menininkė dažniausiai dirba ciklais, kurie vystomi įvairiomis tematikomis. Jos drobėse vyrauja plakato ar komikso stilistika. Prieš meno mugę Paryžiuje J. Kyzikaitė galerijoje „Meno niša“ pristatė personalinę parodą „Kauliukų tapyba“, kuri veiks iki spalio 25 dienos.

P. Šliaupa (1990 m.) aktyviai kuria ir stebina savitais tapybinės raiškos eksperimentais, tapdamas vienu įdomiausių jaunosios kartos tapytojų Lietuvoje. Tapytojos D. Bilkštienės (1987 m.), paveiksluose kuriamos netikėtos, paslaptingos, švelnaus humoro kupinos siurrealistinės scenos. R. Sakalauskas (1985 m.) yra vienas talentingiausių jaunosios kartos video menininkų, jo kurti darbai pelnė didelį pripažinimą tiek Lietuvos, tiek užsienio meno pasaulyje. R. Sakalauskas juvelyriškai valdo technologijas, neegzistuojančius ir fantastinius vaizdinius perkeldamas į atpažįstamą aplinką.

P. Šliaupos ir R. Sakalausko kūriniai neseniai grįžo iš Berlyno meno mugės „Positions“, kurioje sulaukė didelio pasisekimo. „Pastebime, kad mūsų pristatomi menininkai sulaukia daug dėmesio ne tik užsienyje vykstančių mugių metu, bet ir po jų. Džiaugiamės, kad buvome pastebėti YIA mugės organizatorių, kurie sužavėję lietuvių kūryba pakvietė ją pristatyti Paryžiuje“ , – pasakoja galerijos „Meno niša“ parodų kuratorė Sonata Baliuckaitė.

Meno mugę YIA ir galerijos „Meno niša“ stendą joje galima aplankyti:

Spalio 20 d. nuo 10 val. iki 22 val. (įėjimas su kvietimas)

Spalio 21–23 dienomis, nuo 11 val. iki 20 val.

Renginio vieta: „Carreau du Temple“, Paryžius.

Ir dar pridūrė, kad kiekvieno vyro gyvenime ateina laikas, kai mažiau įdomu pinigus leisti automobiliams ir fotoaparatams – meno kūriniai yra puiki investicija. Pripažintas kūrinys nenuvertės, laikas tik augins jo vertę.

Dvi dienas virtualioje erdvėje virė aistros: jauna, tačiau meno kritikų jau įvertinta Lietuvos tapytoja D. Bilkštienė vieną iš savo itin mėgstamų paveikslų sumanė parduoti aukcione. Jame dalyvauti galėjo bet kas, turintis feisbuko paskyrą, skonį ir, žinoma, pinigų.

„Iš atostogų grįžau kupina naujų idėjų ir eskizų būsimiems paveikslams. Pirmąją idėją-avantiūrą pradedu įgyvendinti nedelsiant, – taip sumanymą feisbuke surengti savo paveikslo aukcioną pristatė tapytoja D. Bilkštienė. – Lietuvoje daug kas skundžiasi, kad meno rinka yra neskaidri, galerijos ir menininkai retai atskleidžia sandorių detales, taigi, žinome, kaip menininkai vertina savo kūrinius, o ne už kiek juos parduoda po derybų su pirkėjais. Nusprendžiau, kad galiu įnešti truputį skaidrumo, taigi, galimybę nustatyti paveikslo kainą palieku savo feisbuko draugams ir sekėjams“.

Pranešusi pradinę paveikslo kainą – 1 euras, Dovilė netrukus susilaukė galybės komentarų ir netgi diskusijų. Tarp aukciono dalyvių ėmė rastis ir gerai žinomų pavardžių. „Tokio susidomėjimo ir tokios aršios kovos tikrai nesitikėjau“, – sako menininkė. Žinomas teisininkas bei meno kolekcininkas Irmantas Norkus, stilistas Kęstas Rimdžius, stipriausias planetos žmogus Žydrūnas Savickas, kūrybininkas Povilas Miškinis bei kiti feisbuko bendruomenės nariai nepaliaudami kėlė kainas. Tačiau aukciono pabaigoje aršiausia kova užvirė tarp rašytojo ir apžvalgininko Andriaus Užkalnio ir verslininkės Lauros Bohne. Paskutinėmis minutėmis jie kainą net kelis kartus kėlė po 50 eurų. Likus vos kelioms sekundėms iki aukciono pabaigos, azarto apimtas Andrius Užkalnis pateikė paskutinį pasiūlymą, kurio nurungti nebespėjo niekas. „Pirmą kartą aukcione kažką laimėjau“, – parašė jis, vos tik pasibaigė laikas.

„Netiesa, kad Lietuvoje niekam neįdomu šiuolaikinis menas ir visi perka tik paveikslus sostinės Pilies gatvėje arba vyresniosios kartos žinomų menininkų darbus. Aukcionas įrodė – šiuolaikinio meno rinka gyva, joje varžosi ne tik žinomi kolekcininkai, bet ir žmonės, vertinantys meną bei galintys jį sau leisti“, – kalbėjo aukciono organizatorė D. Bilkštienė. Ji džiaugėsi, kad informacija apie aukcioną plito be jokios išorinės reklamos, o pirkėjai aukcionu susidomėjo gavę žinią iš savo feisbuko draugų, kurie aktyviai dalinosi jos žinute savo profiliuose.

Dovilės tapytą paveikslą „Gandras“ Andrius Užkalnis įsigijo už 2 tūkstančius 650 eurų. Rašytojas ir apžvalgininkas, šiemet išbandęs ir komiko vaidmenį scenoje, vis garsiau kalbantis apie nuosavo leidinio – „Užkalnio“ žurnalo pasirodymą, prisipažino, jog įsigyti meno kūrinį jam – naujiena. Juo labiau – aukcione. „Tačiau aš žinau, kad Dovilės drobės yra pripažintos daugiau už mane išmanančių menotyrininkų, dėl jos talento nesiginčijama. Neabejoju, kada nors ji taps viena labiausiai perkamų Lietuvos menininkų – tai tik laiko klausimas. Labai tikiuosi, kad ir toliau uždirbsiu tiek, kad man nereiks šio kūrinio parduoti už dešimteriopą kainą, noriu, kad jis visada puoštų mano namus“, – sakė aukciono laimėtojas.

D. Bilkštienė studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Šiais metais ji surengė savo personalinę parodą Vilniaus galerijoje „Meno niša“. Jos paveikslų yra įsigiję Lietuvos bei Latvijos kolekcionieriai, visai neseniai menininkės autoportretas papildė Vidmanto Martikonio autoportretų kolekciją. Tapytojos kūrybą teigiamai vertina Lietuvos meno kritikai ir žinovai, po personalinės parodos Dovilei gerų žodžių negailėjo menotyrininkė prof. dr. Raminta Jurėnaitė, ŠMC vadovas Kęstutis Kuizinas, meno kritikė Kristina Stančienė. Pasaulyje žinomas menotyrininkas Simonas Hewittas meno mugės „ArtVilnius“ apžvalgoje Dovilę įvertino kaip vieną iš penkių įdomiausių meno mugėje dalyvavusių Lietuvos menininkų.

„Išmušta perspektyva“ – taip vadinasi pirmoji personalinė tapytojos Dovilės Bilkštienės darbų paroda galerijoje „Meno niša“.  Dovilė Bilkštienė baigė tapybą Vilniaus dailės akademijoje. 2015 m dalyvavo Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalėje, „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurse ir kt. grupinėse parodose. Tačiau išsamiai menininkės kūriniai Vilniaus galerijoje pristatomi pirmąjį kartą. „Man pačiai įdomu matyti, kokiu paveikslu virsta mano idėjos ir žodžiai“, - sako tapytoja, kurios vaikiškas sugebėjimas stebėtis negali palikti abejingų.   

„Tarsi kino dramos „Amelija iš Monmartro“ herojė, ši menininkė stebi mažąjį pasaulį ir kuria savą švelnią, moterišką siurrealizmo versiją. Jos paveiksluose – vis tas pats pasaulis, kurio tapytoja nesistengia apversti aukštyn kojomis. Tiesiog akimirkai sustabdo gyvenimo veiksmą, meta netikėtą žvilgsnį ir nepaliauja tuo stebėtis“, - taip jaunos menininkės kūrybą pristato menotyrininkė Kristina Stančienė.  

Savitas D. Bilkštienės braižas susiformavo dar studijų Vilniaus dailės akademijoje metais. Menininkės paveiksluose kuriamos netikėtos, paslaptingos, švelnaus humoro kupinos siurrealistinės scenos. Tapybos stilius primena fotorealistinę ar plakatinę poparto tapybą.

Savo paveikslų herojus menininkė stebi iš netikėtos perspektyvos, dažnai – iš apačios, o tai, anot menotyrininkės K.Stančienės, kuria didingumo iliuziją. Tapytoja tam turi savą paaiškinimą: „Augindama dukras, daug laiko praleidžiu ant grindų – tai jų žaidimo teritorija. Tad ir pasaulį dažnai stebiu iš ten“.

Daiktai D.Bilkštienės paveiksluose į vieningą visumą susijungia tik su paskutiniaisiais teptuko potėpiais, kai ji lieja foną. „Nekantraudama laukiu tos akimirkos, - sako tapytoja. – Nes niekada iš anksto nežinau, kaip atrodys mano paveikslas“.

Menotyrininkė K.Stančienė neabejoja, kad parodos pavadinime užkoduota bent keletas D.Bilkštienės kūrybos prasmių. „Viena vertus, menininkė savitai žaidžia rakursais, šitaip keisdama kasdieninę aplinką, ją supančius daiktus, kartais savo paveikslų objektus pritraukdama labai arti, tarsi su jais susiliedama. Kartu frazė „Išmušta perspektyva“ skamba tarsi menininkės kūrybos laikysenos metafora. Ji „išmuša“ įprastą menininko gyvenimo ir kūrybos perspektyvą – namuose žaidžia dar visai mažytės dukros, skamba telefonas, zuja šuniukas, kabo svečiui nematomi moteriški buities rūpesčiai. Tačiau tapytoja mąsto ir kuria čia pat, namuose, rasdama įkvėpimo ir laiko kūrybai kasdieninės rutinos ir buities tėkmėje“.

„Nejaučiu poreikio pabėgti, atsiriboti nuo namų ir įprastos aplinkos“, - sako D. Bilkštienė. Prie molberto savo namų svetainėje ji stoja tada, kai vos aštuonių mėnesių sulaukus antrojii dukrelė miega. Motinystė nenutolino jos nuo tapybos. Gydytojų patarimo paklausiusi, tik padėjo į šalį terpentiną, o dažus ėmė skiesti sėmenų aliejumi. „Per aštuonis mėnesius, kai auginu mažąją, nutapiau septynis paveikslus, nors, atrodo, dukra miega taip trumpai...“ – valandų, kai galės tapyti, pasakoja itin laukianti Dovilė. 

„Moteriškas kūrybos ir buities prisijaukinimas - svarbus menininkės koziris, - menotyrininkei K.Stančienei atrodo, kad Dovilei visai nebaisus svarbiausias mūsų pačių priešininkas – ego arba vidinis aš, kuris kasdienybės rutinoje dažnai skaudžiai prabyla, kviečia išsivaduoti, ištrūkti, ieškoti naujų vaizdų, patirčių ir įkvėpimo. - Šią tapytoją akistata su pačia savimi ir kasdienybe paradoksaliai įkvepia, žada įdomių atradimų ir potyrių“.

Anaiptol ne visuose paveiksluose menininkė veikia kaip tyli stebėtoja. Kartais, vaizduodama iki skausmo pažįstamą motyvą, tarkime, Vilniaus arkikatedrą, ji nepastebimai pakeičia vos vieną kitą realaus vaizdinio elementą ir paverčia jį mistiniu regėjimu. Taip priešais Vilniaus šventovę, sprogdindami šaligatvio grindinį, stiebiasi tamsūs medžių siluetai. Už jos miestas, o gal net ir visas pasaulis staiga baigiasi – mirga tik švelnūs, šviesūs potėpiai, plyti bekraštis dangus, tarsi kažko pabaiga arba pradžia... Aštrios, metalinės banalaus aukštos įtampos elektros stulpo konstrukcijos, kurias ji tapo, žvelgdama iš apačios, vaizduotėje išnyra daugiaprasmiu simboliu - aliuzija į Paryžiaus Eifelį ir lapkričio 13-osios tragediją.

„Šaligatvio plytas pralaužusius medžius pamačiau naujame Vilniaus mikrorajone. Pagalvojau, kad norėčiau juos perkelti į kitą vietą. Po kurio laiko, stumdama vežimą Katedros aikštėje, supratau, kad tie medžiai mano paveiksle turi augti čia“, - savo paveikslo atsiradimo istoriją pasakoja Dovilė.

„Labiau kamerinės kasdienybės scenos D. Bilkštienės paveiksluose taip pat žavi netikėtumu, - sako menotyrininkė K.Stančienė. - Štai varnos siluetas boluoja tarsi keistas inkliuzas mėlynoje stoglangio properšoje. O „apatiniame“ pasaulio lygmenyje – ant grindų arba kažkur pažemiui - nuolat vyksta trivialūs ir kartu simbolinių prasmių įgyjantys įvykiai: vėžliukas keliauja tiesiai į viliojančius pelėkautus, išskalbtas žaislinis meškiukas ant skalbinių džiovyklės kabo tarsi egzistencinėse būties sūpuoklėse, nesvarumo būsenoje, tarp ten ir čia... „

Tapytoja Jolanta Kyzikaitė yra pastebėjusi, jog D. Bilkštienės kūryba siejasi su siurrealizmo klasiko Rene Magritte regėjimais, tačiau jos žvilgsnis – švelnus, jautrus ir kupinas pozityvumo. Menininkės kuriamos metamorfozės nebaugina, greičiau sukelia nusistebėjimą ar šypsnį. „Net ir ranka, mosuojanti plaktuku tituliniame parodos paveiksle, kalba ne apie agresiją. Tai ne „firminis“ Pink Floyd plaktukas, kviečiantis griauti sienas ir maištauti... Greičiau – hipnotizuojanti, žvilgsnį prikaustanti švytuoklė, o gal įrankis, siūlantis suplėšyti regimojo pasaulio šydą“, - įsitikinusi menotyrininkė K. Stančienė.

Paroda galerijoje „Meno niša“ veiks nuo vasario 11 d. iki kovo 4 d.