Šiemet savivaldybės įmonė „Grinda“ tokias apsaugas įrengs maždaug šešiems šimtams medžių. Faneros plokštės pasižymi atsparumu drėgmei, medžius jos apsaugos nuo mechanizuotai barstomų sniegą tirpdančių medžiagų.

„Šį šaltąjį sezoną jau ne vieną kartą Vilniaus gatvės buvo barstomos technine druska. Jei jos patenka ant pomedžio, augalui gresia nudžiūti. Be druskos mišinių naudojimo vis dėlto apsieiti sunku, todėl ieškome aplinką tausojančių sprendimų, – sakė Vilniaus miesto savivaldybės Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyriaus vedėjas Gintautas Runovičius. – Jei žiema bus baltesnė nei pernai, pavasarį matysime šio sprendimo efektą – žemės mėginius paėmėme prasidedant sezonui, pakartosime juos pavasarį ir ištirsime laboratoriškai.“

Vilniaus m. savivaldybės nuotr.

Medžių apsaugų bus sumontuota J. Tumo-Vaižganto, Didžiojoje, Pylimo, Pamėnkalnio, Gėlių, Vasario 16-osios, J. Jasinskio, Rinktinės, Jogailos, Kauno, Antakalnio gatvėse ir Gedimino bei Konstitucijos prospektuose, aptvėrimų bus ir Ukmergės g. eismą skiriančioje juostoje.

Kaip praneša sostinės savivaldybė, šį sezoną dalis aptvėrimų apjuos ne vieną, o iškart kelis medžius. Šiuo metu jau sumontuota 1 km 300 m ištisinių medžių aprėminimų Lukiškių aikštėje ir Konstitucijos prospekte. Bendras ištisinių medžių aptvėrimo ilgis gali siekti 5–6 km.

Praėjusį savaitę VšĮ Kėdainių ligoninės patalpose, Psichikos sveikatos skyriaus II a. buvo atidarytas druskų kambarys. 

„Kaip žinia, kvėpavimas druska ypač naudingas vaikams, kurie kenčia nuo alerginės slogos bei kitų alerginių susirgimų arba tiesiog dažnai serga. Anksčiau mūsų vaikučiams dėl šių procedūrų tekdavo važiuoti į Kauną, tačiau nuo šiandien mes turime galimybę ir Kėdainiuose lankytis druskų kambaryje ir sveikti be medikamentų“, – sakė mero pavaduotoja Kėdainių rajono savivaldybės mero pavaduotoja Olga Urbonienė.

Kėdainių ligoninės direktorius Stasys Skauminas sakė norintis tik pasidžiaugti, jog ligoninės patalpose bus teikiamos gydymo paslaugos, o paslaugų rajono gyventojams niekada nebus per daug – kuo jos įvairesnės, kuo jų daugiau, tuo tik geriau. Valstybinės įstaigos nespėja tenkinti žmonių poreikių ir jų norų. Tad jis pasidžiaugė, kad iniciatyvos imasi privatūs žmonės. „Aš labai džiaugiuosi, kad atsiranda žmonių entuziastų, kurie teiks labai reikalingas paslaugas. Kadangi Kėdainių rajonas yra vienas iš tų, kuriame yra šiek tiek daugiau kvėpavimo ligomis sergančių gyventojų nei Lietuvos Respublikos vidurkis, tad druskų kambarys yra labai reikalingas“, – pabrėžė S. Skauminas.

Pasak šeimos gydytojos Vilmos Šnurevičiūtės, paprastai panašioms paslaugoms pacientai nukreipiami per reabilitologus. Deja, kol kas iš ligonių kasų šios paslaugos nebus apmokamos.

Druskų kambario vadovė Rasa Brazauskienė teigia, kad šis druskų kambarys Lietuvoje yra naujausias ir moderniausias Lietuvoje  ir šiuo metu tvarkomi leidimų dokumentai: siekiama, kad procedūras  žmonėms kompensuotų ligonių kasa.

Kambariui įrengti sunaudota apie 2000 kilogramų druskos. Kambaryje vienu metu gali gydytis 10 pacientų. Druskų kambaryje lubos, sienos ir grindys padengtos storu druskos kristalų sluoksniu, kuriame palaikoma nuolatinė drėgmė (45–55 proc.), temperatūra (18–23 laipsnių) ir druskų aerozolio koncentracija. Sienos, padengtos druska, sukuria puikų interjerą, nepraleidžia triukšmo. Halogeneratoriaus aparatas turi medicininį sertifikatą.

Haloterapija padeda gydyti lėtines plaučių ligas, bronchinę astmą. Ji taip pat tinkama alerginių susirgimų profilaktikai, sinusitui, faringitui, rinitui. Tinka odos susirgimams gydyti: žvynelinei, brendimo spuogams, egzemai, seborėjai, virusinių infekcijų ir peršalimo ligų, odos susirgimų, alerginių susirgimų profilaktikai, kvėpavimo takams valyti nuo atmosferos užterštumo, tabako dūmų. Haloterapija rekomenduojama sergant vegetaciniais sutrikimais (blogas miegas, apetito stoka, nervingumas).

Valgomoji druska nuo seno yra vartojama kosmetikoje. Po procedūrų pagerėja bendra organizmo kraujotaka, atsinaujina epidermis, sumažėja odos pleiskanojimas. Todėl druskų terapiją galima naudoti profilaktiškai, norint apsaugoti veido odą nuo raukšlių, atitolinti jos senėjimą. Gydymas druska tinka ir vaikams, ir suaugusiesiems.

Atsargiau šias procedūras reikėtų rinktis tiems, kurie serga hipertonine liga (aukštas kraujospūdis), širdies kraujagyslių, inkstų, onkologinėmis ligomis, atvira tuberkulioze ir vaikams iki 2 metų.

Keičiantis sezonams, specialistai siūlo įvertinti, ar teisingai renkatės, kokį vandenį gersite. Šąla orai, daugiau laiko pradedame praleisti uždarose patalpose, dažnai mažiau judame, mažiau prakaituojame, tad didelės mineralizacijos vanduo gali tik apsunkinti organizmą. Kasdienai, ypač biuruose, uždarose patalpose dirbantiems žmonėms, specialistai rekomenduoja rinktis tik itin tyrą vandenį, neturintį per daug natrio chlorido, o geriausia – ir prisotintą sidabro jonų.

„Didelės mineralizacijos vanduo turi daug natrio chlorido. O druskos vartojimas daro ilgalaikį poveikį organizmui – didina kraujospūdį, kenkia inkstams. Didelės mineralizacijos vandens 1,5 litro butelyje yra daugiau natrio chlorido nei rekomenduojama dienos norma. Tai reikštų, jog išgėręs 1,5 litro tokio vandens per dieną negali su jokiu maistu gauti daugiau druskos, o tokia situacija realybėje sunkiai įmanoma. Tad gaunasi druskų perteklius“, – komentuoja klinikos „Bendrosios medicinos praktika“ šeimos gydytoja Vaida Lukoševičienė.

Dideli druskos kiekiai ne tik kelia troškulio jausmą, didina kraujo spaudimą, bet gali lemti ir nuovargį. Tai ypač aktualu intensyviai dirbant.

Darbe – sidabro jonai į pagalbą

Vanduo sudaro apie 60 proc. žmogaus kūno masės. Tad labai svarbu vartoti tinkamą vandenį ir palaikyti skysčių pusiausvyrą, norint, kad visos organizmo sistemos darniai funkcionuotų. Dėl to sutaria ir mokslininkai, ir medikai, ir dietologai. Tačiau svarbu žinoti, kad vanduo gali būti ne tik pagalbininkas – netinkamais kiekiais ir netinkamos sudėties vanduo gali tik pakenkti.

Kaip pasiekti, kad šaltuoju metų laiku, visą dieną, dirbant uždaroje patalpoje, ypač sėdimą darbą, vanduo ne apsunkintų organizmą, o padėtų jaustis žvalesniems? Specialistai pataria rinktis kuo tyresnį ir grynesnį vandenį.

Tyras ir minkštas vanduo neturi gausaus druskų, mineralų kieko, kurie vėsesniu oru apsunkina organizmą. Lietuvos rinkoje galima įsigyti išskirtiniai tyro vandens – praturtinto sidabro jonais.

„Sidabro jonai vandenyje suardo bakterijų gynybines sistemas ir užkerta kelią jų dauginimuisi – taip vanduo išlieka ilgiau šviežias. Tuo pat metu sidabro jonai visiškai nepakeičia vandens skonio ir kvapo“, – komentuoja šeimos gydytoja Vaida Lukoševičienė.

Turėtume prisiminti, kad tyro vandens reikia gerti daugiau nei esame įpratę – dažnas mūsų per parą išgeria ne daugiau kaip 1 litrą vandens. Ypač tai turėtų prisiminti tie, kurie nedirba sunkaus fizinio darbo, neprakaituoja, jų nekamuoja troškulys. Žmogaus smegenims veikti reikalingas vanduo, juk jose daugiau nei 77 proc. vandens.

Beveik penkis kartus greičiau dylanti kelio danga, tiltai, šaligatviai, aplinkinių namų pamatai, užterštas gruntinis vanduo ir neaiškus poveikis sveikatai. Tokią kainą moka lietuviai, savo gatves žiemą barstantys pigiu druskos mišiniu, teigia KTU mokslininkas Eugenijus Janavičius. Alternatyvų kuo barstyti kelius yra, tačiau jos – žymiai brangesnės.

Vienas blogiausių dalykų

Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF)  Medžiagų katedros mokslininkas E. Janavičius tvirtina, kad gatvių barstymas šlapiu natrio chlorido (druskos) mišiniu slidumui mažinti – vienas blogiausių dalykų.

„Statybų inžinerijoje bene du labiausiai visoms betono konstrukcijoms kenkiantys junginiai – kalcio chloridas ir natrio chloridas. Pastarasis Lietuvoje žiemą barstomas gatvėse ir nuo jų patenka ne tik ant šaligatvių, bet ir įsiskverbia į šalia stovinčius namus. Patekęs į dirvožemį šis junginys pasiekia ir gruntinius vandenis“, – apie pavojingą druskos judėjimą pasakojo E. Janavičius.

Nemažai su kelių priežiūros specialistais bendravęs mokslininkas užsiminė, kad būtų galima atlikti tyrimą ir parašyti atskiras rekomendacijas, koks mišinys barstymui geriausias ir mažiausiai kenkiantis aplinkai, tačiau iš to greičiausiai būtų mažai naudos.

Kelininkai ne kartą KTU lektoriui yra sakę, kad šios rekomendacijos greičiausiai būtų padėtos į stalčių. Mat viešuosius miesto gatvių konkursus dažniausiai laimi pigiausias, tačiau ne pats geriausias pasiūlymas.

Dėvisi penkis kartus greičiau

„Daug kur Vakarų Europoje gatvės barstomos sausais mišiniais, acetatais. Jie nuo druskos skiriasi tuo, kad acetatų druskos ledą ne tirpina, o ardo – ledas išskaidomas į atskirus grūdelius. Šie acetatai nėra tokie kenksmingi, tačiau atsiranda kita problema – pas mus klimatas yra gerokai atšiauresnis, didesni šalčiai, tad tam reikia ir stipresnių priemonių. Gal pietų Vokietijoje tokio sauso barstymo ir užtenka, tačiau kai pas mus temperatūra staiga nukrenta iki -20 laipsnių ir priverčiama daug sniego, acetatai nepadės“, – pasakojo mokslininkas.

Betono dangas tyrinėjantis mokslininkas atskleidė, kad veikiant apledėjusį betoną tokiu mišiniu, visi destrukciniai procesai vyksta beveik penkis kartus greičiau.

„Lietuvoje gatvės barstomos ir magnio chloridu, tad, įsivaizduokite, kaip toks junginys, penkis kartus greičiau ėsdinantis ilgaamžį betoną, veikia ne tik asfaltą, bet ir šaligatvius, namų pamatus. Ilgai veikiant namo pagrindą tokiu mišiniu, tikrai galima laukti nelaimės, o kaltininkus nustatyti bus beveik neįmanoma“– lygino E. Janavičius.

JAV tyrėjų nuomone, šis magnio chlorido mišinys savo savybėmis yra dar pavojingesnis nei įprastas natrio chloridas.

Nepalankus temperatūros svyravimas

KTU mokslininkas domėjęsis ir meteorologų moksliniais darbais pabrėžė, kad tokios šiltos žiemos, kaip ši, kai temperatūra laikosi apie 0 laipsnių ir svyruoja po kelis laipsnius į abi skalės puses, dar labiau skatina kelių dangų ir pastatų koroziją.

„Parų, kai oro temperatūros svyruoju keliais laipsniai apie 0°C, mes galime turėti net apie 60. Būtent tokioje temperatūroje natrio chlorido dalelės tūris tampa didžiausias ir paviršius ardo dar sparčiau“, –  aiškino mokslininkas.

Labiausiai kenčia tiltai

Druskos barstymas labai kenkia ne tik šaligatviams ar namams, tačiau ypač sparčiai ardo tiltų betonines konstrukcijas.

„Lenkijoje teko stebėti, kaip tiltų ir viadukų apatinės konstrukcijos, besiribojančios su važiuojamąja dalimi, dengiamos itin brangiomis, tačiau labai atspariomis medžiagomis – dvikomponenčiais epoksidais, apsaugančiais nuo tokio irimo.

O mes druskos mišinio koncentraciją ir kiekį ant virš upių esančių tiltų dar padidiname, mat čia būna didžiausi apledėjimai. Galite įsivaizduoti, kaip tai atsiliepia tilto konstrukcijoms ir kokie didžiuliai kiekiai druskos bei smėlio susikaupia tiltų šalikelėse žiemą. Vėliau šie junginiai patenka į upes“ – sakė jis.

Vienas pirmųjų atvejų šalyje, kai tilto šalitilčiai buvo padengti apsaugančia epoksidine danga – Kaune pastatytas M. K. Čiurlionio tiltas. Šio darbo eigoje, kartu su tiltą stačiusią bendrovę, dalyvavo ir KTU mokslininkas su kolegomis.

„Džiugu, kad dabar naujesnių tiltų autostradose ar naujai rekonstruotų, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tilto elementai, besiribojantys su važiuojamąja dalimi, taip pat jau padengti tokia danga. Deja, nuo druskos poveikio neapsaugotų tiltų šalyje – dar daugybė“, – pasakojo E. Janavičius.

Siūlo nenurašyti smėlio

Vienas receptų, kaip apsaugoti miesto gatves, namus bei nuo druskos trupančius šaligatvius – naudoti ne tik geresnius ir brangesnius mišinius, tačiau ir modernizuoti barstytuvų parką.

Jo teigimu, šiuolaikiškose barstymo mašinose galima naudoti ir kelių ne tokių aktyvių druskų mišinį.

„Naujųjų barstytuvų talpų tūriai pakankamai tiksliai užtikrina barstymui naudojamų medžiagų santykį bei dozavimo tikslumą. Taip pat, slidumui žiemos metu mažinti, reikėtų stengtis barstyti bent smėlio ir druskos mišiniu, dažniau naudojant cheminį – frikcinį druskų paskleidimo būdą, t. y. kai druskos įmaišomos į birias medžiagas“, – pasakojo KTU dėstytojas.

Mineralinio vandens nereikėtų gerti nuolat, nes jame daug druskos (natrio chlorido), kurios net per daug gauname su maistu, sako gydytoja dietologė Daiva Pipiraitė. „Nesakau, kad tai susargdina, bet apkrauna organizmą nuolatiniu poreikiu šalinti druskų perteklių. Be to, kai žmogus suvartoja daugiau natrio, atsiranda troškulys. Tada vėl reikia gerti“, – pastebi ji.

D. Pipiraitės teigimu, labai vengti gazuoto vandens nebūtina: „Gazuotas ir prieš valgį geriamas vanduo skatina tiek peristaltiką, tiek sekreciją. Tada jis visai naudingas. Apskritai angliarūgštė nėra mums kenksmingas junginys, pavyzdžiui, ji skatina apetitą.“

Mineralinio vandens poveikis gali būti įvairus

Daug žmonių įsitikinę, kad visus natūralius mineralinius vandenis galima vadinti gydomaisiais. Tačiau gydytoja dietologė D. Pipiraitė tikina, kad taip tikrai nėra: „Natūralaus mineralinio vandens poveikis organizmui labai priklauso nuo druskų sudėties. Mineraliniuose vandenyse daugiausia natrio chlorido druskų, bet būna, kad vyrauja hidrokarbonatai, sulfatai.“

Pats paprasčiausias vanduo šalina toksinus, sako D. Pipiraitė, o žarnų turinyje esančius toksinus padeda pašalinti ir hidrokarbonatinis vanduo. Anot jos, mineralinio vandens poveikis įvairus.

„Jis veikia rūgščių ir šarmų balansą, arterinį kraujospūdį, reguliuoja organizmo terpę (arba pH). Didelis natrio chlorido kiekis jautriems žmonėms gali padidinti kraujospūdį. Gazuotas, šaltas, prieš pat valgį (ar 15 min. prieš jį) geriamas vanduo skatina skrandžio sekreciją. Šiltas, kambario temperatūros, 30–45 min. prieš valgį geriamas vanduo rekomenduojamas, kai padidėjęs skrandžio rūgštingumas“, – vardija gydytoja.

Jos teigimu, vanduo su angliarūgšte gali būti skirtas peristaltikos ir sekrecijos stimuliacijai, tik apie tai reikėtų pakalbėti su savo gydytoju. „Kai užkietėja viduriai, gazuotas ir prieš valgį geriamas vanduo skatina tiek peristaltiką, tiek sekreciją. Tada jis visai naudingas. Apskritai angliarūgštė nėra mums kenksmingas junginys, pavyzdžiui, ji skatina apetitą“, – sako D. Pipiraitė. Tačiau, jei yra padidėjęs rūgštingumas, yra refliuksas, rekomenduojamas negazuotas vanduo.

Kokį vandenį gerti kasdien?

Anot medikės, vandens, kuriame yra daug druskų (daugiau kaip 1 g/l), nereikėtų gerti dažnai ir kasdien, kitaip organizmas gauna didesnį krūvį. „Natrio chlorido stokos mes nejaučiame, nes jo gauname su maistu ir dažniausiai per daug, – pabrėžia D. Pipiraitė. – Nesakau, kad jo reikia negerti – juo galima gaivintis kai karšta, kai daugiau prakaituojama, bet paprastai reikėtų vartoti vandenį, kuriame mažiau druskų.“

Virintas vanduo, kalba gydytoja, saugesnis patogeninių mikroorganizmų požiūriu, bet atsakingos institucijos užtikrina, kad saugus būtų ir vanduo iš krano. Be to, esminių skirtumų, kai kalbama apie mineralus, virintas ir nevirintas vanduo neturi.

Kai kas geria pirmiausia užšaldytą, o paskui atitirpdytą vandenį, nes mano, kad toks sveikesnis. Tačiau D. Pipiraitė tikina moksliškai patvirtinančių duomenų, kad atitirpdytas vanduo būtų kažkuo naudingas, neradusi.

Yra žmonių, kurie mineralinį vandenį geria nuolat ir daug metų iš eilės. Bet gydytoja sako, kad reikia daryti pertraukas, nes mineraliniame vandenyje vyrauja natrio ir chloro (natrio chlorido) jonai. „Nesakau, kad tai susargdina, bet kenkia, apkrauna organizmą nuolatiniu poreikiu šalinti druskų perteklių. Be to, kai žmogus suvartoja daugiau natrio, atsiranda troškulys. Tada vėl reikia gerti. Jei vėl geriame tokį patį druskingą vandenį, išeina pasaka be galo“, – pabrėžia D. Pipiraitė.

Mineralinio vandens ištekliai – beribiai

Šiuo metu Lietuvoje yra 31 mineralinio požeminio vandens vandenvietė. Neseniai Lietuvos geologijos tarnyba patvirtino ir Anykščiuose esančios vandenvietės išteklius. Kai kuriais duomenimis, lietuviai per metus išgeria apie 50 litrų mineralinio vandens, o italai – daugiau nei 203 litrus.

Lietuvos Geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus vedėjas Kęstutis Kadūnas sako, kad vandens telkinių detaliai išžvalgyta tiek, kad per dieną iš žemės gelmių galima išgauti apie 4 tūkst. kubinių metrų vandens. Bet mineralinio vandens (kai druskų kiekis viršija 1 g/l) ištekliai beribiai – jo rasime kiekvienoje Lietuvos vietoje. Anot jo, Ignalinoje ir Anykščiuose mineralinis vanduo yra maždaug 300 m gylyje. „Bet turime kalbėti apie sūrymus, nes Ignalinos gręžinio vanduo druskų turi apie 50 g/l. Anykščiuose – per 20 g/l“, – pastebi K. Kadūnas.

Druskininkuose ar Birštone, aiškina specialistas, yra vadinamieji hidroinjekciniai telkiniai, kur mineralinis vanduo per geologinius lūžius pakyla arti žemės paviršiaus: „Ten yra ir 70 m gylio gręžinių. O, jei gręšime dar giliau, bus ir sūrymų. Tai priklauso nuo gylio.“

Pasak K. Kadūno, arti žemės paviršiaus yra gėlo vandens, kurį geriame, zona. Giliau – silpnai mineralinio vandens (t. y. 1–15 g/l) zona. Dar giliau – sūrymai, kurių mineralizacija viršija 35 g/l. O jei vanduo yra kilometrų gylyje, druskų būna daugiau kaip 100–150 g/l. „Sūrymas gali būti naudojamas vonioms, procedūroms, – teigia pašnekovas. – Lietuvoje turime tik „Vytautą“, kuriame druskų tikrai daug – 7 g/l. Tokį gerti nėra skanu.“

Vakarų Lietuvoje, sako K. Kadūnas, išgaunama nafta ateina kartu su sūrymu, kuriame yra apie 150 g/l druskų. „Klaipėdoje turime geoterminę jėgainę. Ten taip pat išgaunamas mineralinis vanduo (sūrymas). Girdėjau, kad jie bando tartis su Palangos gydyklomis ir sūrymą panaudoti vonioms, nes geoterminė jėgainė pasiima šilumą, o sūrymą grąžina į gelmes“, – aiškina geologas.

Paklaustas, kiek mineralinių medžiagų turi būti litre vandens, kad jis būtų vadinamas mineraliniu, o ne paprastu, K. Kadūnas primena, kad, įstojus į Europos Sąjungą, buvo įvesta sąvoka „natūralus mineralinis vanduo“, reiškianti ir gėlą, ir mineralinį vandenį: „Dabar viską apibūdina vandens švarumas, būdinga stabili cheminė sudėtis, eksploatavimo laikotarpis ar pan. Anksčiau bent mūsų, geologų, riba tarp mineralinio ir gėlo vandens buvo 1 g/l. Dabar tos ribos nebelikę.“

Nuomonę, kad Lietuvoje išgaunamas vanduo beveik visas šarminis, geologas neigia. „Vandens rodiklis pas mus svyruoja apie 7 pH – t. y. neutralus. Nepasakyčiau, kad Lietuvoje vanduo labai šarminis – jis nėra 9 pH ir pan.“, – pastebi K. Kadūnas.