– Artėja jūsų įspūdingas jubiliejus. Prisiminkite vaikystę, gimėte muzikantų šeimoje? Kas atvedė mažąjį Edmunduką į muziką?

– Gimiau prieš 60 metų Šiaulių mieste, pedagogų šeimoje. Šeimoje muzikaliausia buvo mama, tuo metu dirbusi pedagoginiame institute, kuriame su keliomis dėstytojomis buvo susibūrusios į liaudies dainų ansamblėlį. Dainuodavo susirinkusios pas kurią nors namuose, o man patikdavo, jeigu repeticijos būdavo mūsų bute. Ypač patiko sutartinės, kurių mama ir mane pamokė. Pasakojo, kad ir senelis, mano mamos tėtis, buvo muzikalus. Dirbo eiguliu, o savaitgaliais su keliais vyrais kaimo vestuvėse grodavo. Taigi mano muzikinis kelias prasidėjo dar vaikų darželyje, kuriame pasirinkau groti smuiku, mat buvau patikrintas, kad turiu gerą klausą. Kodėl smuikas buvo mano pasirinkimas – iki šiol negaliu paaiškinti. Taip prasidėjo muzikos pamokos Šiaulių vaikų muzikos mokykloje. Po poros metų grojimo smuiku, mama patikėjo mano pažadais, kad būsiu paklusnus, geras ir pavyzdingas, kad mokysiuosi bet kuriuo instrumentu, tik ne smuiku. Taip tapau jaunuoju pianistu. Baigus penktą klasę persikėlėme gyventi į Klaipėdą, kur mano muzikinis kelias trumpam nutrūko. Iki kol būdamas paaugliu, susidomėjau gitara. Tuomet buvo sunku gauti užsienio dainų tekstus, tad turėjome tokį hobį – sudarinėti dainų sąsiuvinius su žodžiais ir akordais. Pamokų metų persirašinėdavome vienas nuo kito, o po pamokų grodavom. Mano mokykloje – taip vadinamoje „Donelaitinėje“ nebuvo estradinio ansamblio, tad aš su keletu bendraminčių ištaisėme tą klaidą. Tik buvo viena bėda – neturėjome būgnininko. Visi norėjome groti gitara. Vienas prisėdo prie būgnų komplekto, pabandė pagrot, kitas pabandė, kol bendru viso ansamblio nutarimu buvo nuspręsta, kad būgnus geriausiai valdau aš. Nepamenu datos, bet nuo tos dienos iki pat šiol – nesiskiriu nei su būgnais, nei su būgnų lazdelėmis.

Po pirmo kurso, tik suvokus kas, kur ir kaip, visus „susemia“ į sovietinę kariuomenę.

– Koks buvo studentavimo metas? Kokius dėstytojus atsimenate iki šiol? Ar buvote uolus studentas?

– 1982 metais įstojau į Lietuvos Tautų draugystės ordino valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą. Studijavau estradinės muzikos katedros mušamųjų instrumentų specializaciją. Po pirmo kurso, tik suvokus kas, kur ir kaip, visus „susemia“ į sovietinę kariuomenę, kur visai netyčia papuolu į vidaus kariuomenės orkestrą Vilniuje, nors buvau paskirtas į oro desanto pulką Murmanske. Per du tarnybos metus sustiprėjau kaip muzikantas ir grįžau į Klaipėdą tęsti studijų. Studijavimas, protingai derinant su studentavimu, yra nuostabus dalykas. Nuo antro kurso jau grojau su savo dėstytojais, labai patiko groti katedros bigbende. Katedros vedėjas Pranciškus Narušis buvo griežtas, reiklus, bet geranoriškas. Vis dėstytojai buvo fantastiški, o su kai kuriais groju iki šiol – maestro prof. Saulius Šiaučiulis ir maestro Vytautas Grubliauskas. Uolumo užteko tik muzikiniams dalykams. Ne visada suspėdavau į kai kurias privalomas paskaitas, bet ten mokomų dalykų taip gyvenime ir neprireikė.

– Ar esate skaičiavęs, kiek koncertų esate grojęs? Kuris įsimintiniausias?

– Koncertų per gyvenimą esu sugrojęs begalę. Džiaugiuosi, kad turėjau daug galimybių pagrot su aukščiausio lygio profesionalais. Teko laimė groti legendinėje grupėje „Doudi Jazz Band“. Su ja išvažinėta ir apgrota visa Vokietija, Olandija, Šveicarija, Lenkija, Suomija, Švedija, Amerika. Su skirtingais kolektyvais pabuvota Ukrainos, Turkijos, Klaipėdos, Kauno, Panevėžio, Birštono džiazo festivaliuose. Mano gyvenime buvo ir teatras. Epizodiškai, bet labai šiltai. Nuostabūs prisiminimai apie režisieriaus Arvydo Lebeliūno „Hello Lemon“ spektaklį, kuriame teko garbė suvaidinti su aktoriumi Rimantu Pelakausku, mano muzikantais draugais Vytautu Grubliausku ir Sauliumi Šiaučiuliumi. Be šio nuostabaus spektaklio teko vaidinti ir muzikiniuose spektakliuose vaikams. Kiek save pamenu, nuolat dirbu orkestruose – Klaipėdos miesto profesiniame pučiamųjų orkestre „Bangpūtys“, Klaipėdos muzikinio teatro orkestre, Palangos miesto pučiamųjų orkestre, Karinių Jūrų Pajėgų orkestre. Orkestrai – pati geriausia muzikantų kalvė. O įsimintiniausias koncertas, matyt, buvo Dresdeno diksilendo festivalio kelių dienų šventė, kur kasdien grojome koncertus tūkstantinėms žiūrovų minioms. Tai buvo mano pirmieji koncertai užsienyje.

– Papasakokite apie gastroles užsienyje, tarptautinius projektus.

– Gastrolės užsienyje prasidėjo po jau minėto Dresdeno diksilendų festivalio, kur buvome pastebėti vieno vakarų Vokietijos koncertų organizatoriaus. Jis pasiūlė pagastroliuot vakarų Europoje. Tais laikais tai buvo fantastiškiausias pasiūlymas. Neužilgo išvykome į pirmąsias savo gastroles „vakaruose“. Porą savaičių intensyvaus koncertavimo, važinėjimo iš miesto į miestą, gyvenimo viešbučiuose, naktinių kelionių nuvažiuojant didžiausius atstumus, malonaus nuovargio, kitokios kultūros pažinimo, kasdien vis kitokių įspūdžių – štai ką pajutome išvažiavę. Ir taip bendradarbiavome apie septynis metus. Teko pagrot begalėje džiazo festivalių, džiazo klubų, privačių švenčių. Susipažinau su daugybe gerų muzikantų ir nuostabių žmonių, o tarptautiniuose projektuose dalyvavau Lietuvos džiazo festivalių scenose. Kaunas Jazz suteikė galimybę pamuzikuoti su amerikiete dainininke Barbara King, Klaipėdos džiazo festivalis – su japone dainininke Keiko Borgeson, Izraelio pianistu Tal Babitski ir fleitos virtuozu Mattan Klein.

– Turite nuostabią šeimą. Koks Edmundas yra vyras, tėtis?

– Manau, kad esu rūpestingas tėtis, besistengiantis išlaikyt namuose gerą nuotaiką. Esu dėkingas savo šeimai – žmonai Vaidai, sūnui Justui, dukrai Medai už meilę ir palaikymą.

– Ko jubiliejaus proga norėtumėt palinkėti sau, jūsų talento gerbėjams, jauniems muzikantams?

– Žinau, kad groti nenustosiu, nes muzika – mano pašaukimas, mano gyvenimas, tad palinkėčiau sau išlikt kūrybingu ir nenustot tobulėt. Gerbėjams – išlaikyti meilę muzikai. Jaunimui – tobulėti. Tai viso gyvenimo darbas.