Kalbėdamas šios parodos išvakarėse su portalu kauno.diena.lt, E. Unguraitis paminėjo Dievo vardą ir paklaustas, kaip gimė tokia idėja.

„Kur Dievas suveda, žmogus – bejėgis“, – teigė jis, atskleisdamas, kad tokį originalų pasiūlymą gavo iš vienuolių pranciškonų, su kuriais praėjusią vasarą susipažino viename renginyje. Būtent jie pasiūlė penktadienį 60-mečiu tapusiam E. Unguraičiui surengti jubiliejaus proga karikatūrų parodą bažnyčioje.

„Man pačiam toks akiplėšiškumas į galvą neateitų!“ – sakė minėtą brandų gyvenimo slenkstį  peržengęs E. Unguraitis, išgarsėjęs ne tik savo stiklo darbais, tarp kurių – ir renginio „Metų kaunietė“, kurį organizuoja „Kauno diena“, nugalėtojų statulėlės, bet ir karikatūromis.

Anot jubiliato, suteikdami jam tokią neeilinę erdvę karikatūrų eksponavimui, vienuoliai pranciškonai turėjo tik vieną prašymą – kad nebūtų nuogybių. O jų E. Unguraičio karikatūrose yra. Daugiausia – kūriniuose politikos bei gyvenimo tematika. Šiuos darbus teko klusniai atmesti.

Nepaisant to, jubiliejinėje E. Unguraičio karikatūrų parodoje Šv. Jurgio bažnyčioje vis tiek dominuoja politinė tematika.

Tarp šios parodos eksponatų, kurių taip pat simboliškai 60, yra ir septyni patys naujausi jubiliato darbai. O seniausia karikatūra iš atrinktų nuo 1979 metų, kai jų ėmėsi, dar būdamas dailės studentu, iki šiandien sukurtų darbų – kaip paaiškėjo, tapo labai simboliška. Joje – garvežio mašinistas, kurio traukiamos pypkės dūmas – didesnis negu garvežio. Ši karikatūra buvo sukurta apie 1988 m.

Prieš parodos atidarymą Šv. Jurgio bažnyčioje vyko Padėkos mišios, į kurias E. Unguraitis pakvietė apie 100 žmonių, padėjusių jam ištverti pastaruoju metu tekusius išbandymus ir sulaukti šio jubiliejaus. Tarp jų – ir medikus.

E. Unguraičio karikatūrų paroda, kuriai jubiliatas atrinko ne tik, kaip jau užsiminta, pranašiškus, bet ir labiausiai paties vertinamus savo darbus, veiks Šv. Jurgio bažnyčioje, stūksančioje Kauno pilies pašonėje, mėnesį.

Visos problemos – archyve

Kompozitorius ir dainų atlikėjas Andrius Kulikauskas plačiai šypsosi ir garsiai kvatoja, kaip ir prieš trejus metus. Vešlios garbanos – išskirtinis šio vyro bruožas – jau seniai ataugusios. Po to, kai buvo visai nuplikęs. Dėl chemoterapijos. Tada, prieš trejus metus, A.Kulikauskas neslėpė: jam – tarpuplaučio vėžys, trečia stadija. Dabar 68-erių greit sulauksiantis vyras sako: "Jokių problemų. Viskas jau nusėdo į archyvą."

Ir džiaugiasi, kad pernai gydytojams reikėjo pasirodyti kas tris mėnesius, o šiemet – kas pusę metų.

"Turėsiu pasitikrinti rugsėjo 13-ąją, atliks kompiuterinę tomografiją, žiūrės, kaip tas mano biesas, ar tebemiega letargo miegu, – vėžį A.Kulikauskas vadina mitinės būtybės vardu. – Jei miega, aš jam netrukdau ir nežadinu."

Nežadina – reiškia, kad gyvena kitaip: nebedirba naktimis, nebesinervina dėl niekų, žodžiu, tausoja save. Puodelis kavos – tik rytą, vienas, o ne dešimtys, kaip būdavo anksčiau. Ir tas dėl kraujospūdžio, kad jį, itin žemą, pakeltų. Energijos stygiaus nejaučia.

"Jei reikėtų bulvių lauką nukasti, gal ir nepajėgčiau", – palygina A.Kulikauskas ir nusikvatoja, priminus vieno medicinos profesoriaus posakį, kad inteligentų rankos dirba tik valgant ir spaudžiant kompiuterio klaviatūros klavišus.

"Jei viską būčiau daręs, ką man siūlė, velnias žino, kur dabar būčiau. Aš pasitikėjau ir tikiu savo gydytojais. Jie tiek daug metų mokosi, todėl žino, ką reikia daryti", – įsitikinęs A.Kulikauskas.

Gydanti kūrybos galia

Kompozitorius S.Kulikauskas šiuo metu aranžuoja muzikinius kūrinius "Lietuvos" ansambliui, rengiančiam naują programą. Jau po ligos sukūrė muziką režisieriaus Aloyzo Jančoro filmui, dainas savo naujam albumui. Tai jis darė ir ligoninėje. Buvo nusivežęs į ją sintezatorių ir nešiojamąjį kompiuterį, sėdėdavo palatoje ir kurdavo, užuot vaikščiojęs koridoriumi pirmyn atgal ir virkavęs su likimo draugais.

"Nereikia iš ligos daryti tragedijos, kurti baubą: oi, koks aš nelaimingas. Ar net namo grįžus sėdėti virtuvėje ir žiūrėti pro langą į kiemą, kol ponia su dalgiu pasirodys", – ironizuoja sunkią ligą įveikęs vyras.

Jis jautrus, bet vadovaujasi ne emocijomis, o išmintimi. Sako, kad susirgus reikia gyventi, kaip gyvenus, dirbti, ką sugebi, ir mąstyti pozityviai.

"Nevalia pasiduoti neigiamoms emocijoms, išgirdus vėžio diagnozę", – tvirtai ištaria būtent tai išgirdęs vyras.

Pasitiki tik gydytojais

Dar labai svarbu, anot A.Kulikausko, pasitikėti gydytojais. Į klausimą, kaip ištverti sunkų šalutinį cheomoterpijos poveikį, kuris kankina fiziškai ir varo į neviltį, muzikantas turi paprastą atsakymą. Pirmiausia pasakoja, kad jam labai daug kas iš visos Lietuvos ir užsienio siūlė įvairių receptų.

Jei šis grybas būtų vaistas nuo visų ligų, kaip apie jį sakoma, tai visi sveiki būtų, o prie Vievio seniai būtų pastatytas ir veiktų didžiausias pasaulyje poniabūdžių šiltnamis.

"Jei viską būčiau daręs, ką man siūlė, velnias žino, kur dabar būčiau. Aš pasitikėjau ir tikiu savo gydytojais. Jie tiek daug metų mokosi, todėl žino, ką reikia daryti. Dabar daug kas apie gydytojus atsiliepia tik blogai, šneka, kam kas kiek kyšių davė, skundžiasi, kad blogai gydė, prastai maitino. Aš nesiskundžiu niekuo, maksimaliai pasitikiu visa medikų komanda", – savo patirtimi dalijasi A.Kulikauskas.

Neslepia, kad yra naudojęsis ir geranorių patarėjų metodais: bandė gydytis poniabudėmis.

"Tai toks grybas. Prisiverčiau suvalgyti vos keturis. Labai šlykštu buvo, todėl daugiau, galvoju, nebevalgysiu, eina švilpt", – dabar jau pats iš savęs juokiasi buvęs ligonis.

Surimtėjęs priduria savo išvadą: jei šis grybas būtų vaistas nuo visų ligų, kaip apie jį sakoma, tai visi sveiki būtų, o prie Vievio seniai būtų pastatytas ir veiktų didžiausias pasaulyje poniabūdžių šiltnamis.

Tačiau kai ką papildomo sveikatai stiprinti A.Kulikauskas vis dėlto vartoja.

"Vienas draugas muzikantas iš Danijos pavaišino mane kanapių ekstraktu. Vakare prieš eidamas miegoti išgeriu du lašiukus. Anksčiau, būdavo, negaliu užmigti, groju mintyse iki 5 val. ryto, o dabar nuo tų dviejų lašiukų vos atsigulęs lūžtu kaip smilga", – dalijasi patirtimi.

Ir apgailestauja, kad nei jį gydantys gydytojai, nei vaistininkai apie tuos lašiukus nieko nežino, jų negalima nusipirkti Lietuvoje, tenka važiuoti į Lenkiją.

"Palauksime, kol pas mus bus, kad mokėdami mokesčius galėtume gydytis, kaip dera, – A.Kulikauskas džiaugiasi šiandiena. – Plaukiu pasroviui, kaip koks pagaliukas. Likimas yra toks dalykas, kuriam nepasipriešinsi."

Gimtadienis buvo raudonas

Šalyje žinoma grafikė Jūratė Rekevičiūtė neseniai, birželio 2-ąją, atšventė neeilinį savo gimtadienį – 50-metį.

"Buvo raudona šventė. Daug raudonai apsirengusių draugų, gal pusantro šimto raudonų balionų", – pasakoja šią meilės, optimizmo, ugnies spalvą mėgstanti moteris.

Jai labai patinka švęsti. Ir tą dieną ji šventė gyvenimą.

"Ar nevargino vaišių ruošimas? Draugės padėjo, net septynmetė kaimynų mergaitė dengė stalą, dirbo didžėja. Muzika – mano mėgstama. Kokia? Aš mėgstu iš garso takelių: Fridos, iš filmo "Desperado", – linksmai pasakoja jubiliatė, ir nesunku įsivaizduoti, kaip puikiai ji jautėsi.

Netgi pergalingai, nes sako esanti egoistė, reikalavusi visus jai skirtus gerus žodžius sakyti, nieko nelaukiant, čia ir dabar.

"O po to galėsite nieko nesakyti. Viską noriu išgirsti gyva būdama", – nors šventėje J.Rekevičiūtė buvo žvali ir laiminga, šie jos pasakyti žodžiai išdavė buvusį nerimą dėl šiek tiek daugiau nei prieš metus jai diagnozuoto krūties vėžio.

Dabar J.Rekevičiūtė gali patarti kitiems, kad sužinojus, jog sergi vėžiu, nereikia vienam likti su savo skausmu.

Pernai apie tai, kas nutiko, ilgai žinojo tik patys artimiausi žmonės. Dėkingumas jiems už neįkainojamą pagalbą ir fizinis bei dvasinis skausmas kaupėsi viduje, kol vieną dieną nevaldomai išsiveržė socialiniame tinkle.

"Prisipažinti, kad sergu vėžiu, man buvo ir baisu, ir gėda", – tada kalbėjo sąmoju ir drąsa garsėjanti menininkė.

Visą gyvenimą galvojusi, kad ji – stipriausia iš visų, pirmiausia pati sau negalėjo leisti palūžti. Dėl to emociškai jautėsi lyg svarstyklėse: tai aukštyn, tai žemyn. Kai būdavo labai sunku, o tai natūralu sunkiai sergančiam žmogui, – užsidarydavo viena.

Dabar J.Rekevičiūtė gali patarti kitiems, kad sužinojus, jog sergi vėžiu, nereikia vienam likti su savo skausmu.

"Paleidęs žinią nuo jo išsivaduoji", – teigiamą efektą patyrė moteris.

Nemigos priežastis – kita

"Šiandien susukta esu, tad nuo keturių ryto nebemiegu", – tą dieną, kai kalbėjomės bene prieš metus, sakė Jūratė.

Dabar vėl tas pats: vos pradėjus pokalbį J.Rekevičiūtė prisipažįsta neišsimiegojusi, tik nemigos priežastis – kita. Ji kone per naktį dirbo.

"Turėjau vieną darbą pabaigti, o tik vakare grįžau iš Lenkijos – buvau Marinos Abramovič parodoje", – tarsi pasiteisina.

Nusistebėjus, kad po kelionės iškart kibo prie darbo, ir pagyrus už darbštumą, sako, kad po ligos mokosi tausoti ir mylėti save, bet tai nelabai sekasi.

"Mokausi, bandau, labai stengiuosi, bet neišeina. Kai metus būni iškritęs iš aktyvaus gyvenimo, labai norisi atsigriebti", – patyrė J.Rekevičiūtė.

Tačiau dirbdama dar labai greitai pavargsta, todėl turi daryti poilsio pertraukas, ir rezultatai pasiekiami nebe taip greitai, kaip iki ligos.

"Ir karščio bangos užpila, ir nuovargis apima. Gydytojai sako, kad dar metų reikės, kol organizmas grįš į savo būseną", – menininkė nusiteikusi kantriai laukti.

Geria vaistus, klauso gydytojų ir pritaria minčiai, kad ir sveikam nereikia skubėti. Vengdama skubos sukeliamo streso ir būdama atsakinga, neretai darbus baigia aukodama jiems miego valandas. Poilsio stokai gydytojai neabejotinai nepritaria, nors J.Rekevičiūtė sako paleidusi jų paklusnumo variklį.

"Kai sužinojau diagnozę, sau pasakiau: būsiu kaip kareivis, kuris klusniai vykdo visas komandas. Juk aš nesu medicinos, kuri pakankamai pažengusi, specialistė. Kiekvienas turi dirbti savo darbą", – apibendrina.

Naujausias grafikės ir keramikės  darbas – tai, ką išgyveno, panaudoti mene. Sugalvojo jame perteikti savo sveikimo istoriją. Tai bus grafikos ir fotografijų junginys. Šveicarijoje jau surengė fotosesiją šiam projektui įgyvendinti.

"Rašytojai parašo knygą, kiti kitaip savo jausmus perteikia. Kaip sugeba, taip ir įprasmina. Aš noriu papasakoti tai, ką patyriau, žiūrėsim, kaip man pavyks. Svarbiausia, kad visa tai būtų gražu, estetiška", – savo darbų idėjomis dalijasi menininkė.

Psichologų pagalba nuvylė

Kūryba, ateities planai ir siekis juos įgyvendinti neabejotinai padeda sveikti.

"Man labai daug padėjo draugai: ir finansiškai, ir buityje. Esu labai dėkinga jiems", – J.Rekevičiūtė kalba apie dienas, kai tirpo rankos ir negalėjo paimti šaukšto, kad pavalgytų, telefono, ne tik kad kam nors paskambintų, bet netgi kad atsilieptų, kai strigo balsas ir negalėjo kalbėti.

Jai reikėjo elementariausios paramos. Ir materialinės. Kai vaistų kompensavimas keičiamas kas tris mėnesius, neretai tenka pirkti juos visa kaina, norint išvengti naujų šalutinių poveikių.

"Ir gero maisto ligoniui reikia, ir mokesčius sumokėti, o užsidirbti jėgų nėra. Visa tai žlugdo emociškai", – buvusios prastos būsenos neslepia ir likimo draugų neguodžia menininkė.

Priduria, kad ir dėl reabilitacinio gydymo teko pakovoti, ir tai padarė draugai.

"Sanatorija man labai padėjo susigrąžinti jėgas, o iš pradžių sakė, kad tai man nepriklauso", – J.Rekevičiūtė ir namo grįžusi atlieka sanatorijoje išmoktą mankštą, kurios poveikis, patyrė, labai efektyvus.

Jai svarbiausia, kad sugrįžo jutimai į rankas, ji gali suvaldyti priemones, be kurių negalėtų dirbti. Priduria, kad psichologinę pagalbą ligoniams reikia teikti ne tada, kai sunkiausias gydymo etapas – chemoterapija jau baigta, operacija atlikta. Tai savaime teikia optimizmo.

"Psichologų patarimų reikia, kai įtariama diagnozė, kai ją sužinai. Ir ne universalių, primityvių testų, o nuoširdaus pokalbio su patyrusiu specialistu", – J.Rekevičiūtė, pati baigusi psichologijos studijas, nusivylė jaunųjų kolegų pagalba.

Mieloma suėdė inkstus

Stiklo dizainerio Edmundo Unguraičio darbai labai populiarūs. Sunki onkologinė liga – mieloma juos pristabdė, bet nesustabdė. Ir ne ji trukdo kurti.

"Viskas – pagal protokolą. Dėl onkologinės ligos – remisija. Praėjusią savaitę, atlikus kraujo tyrimus, paaiškėjo, kad viskas gerai, tik mielomos komplikacija trukdo", – kauniečio E.Unguraičio džiaugsmą slopina dėl kraujo vėžio išsivystęs inkstų nepakankamumas.

Jie nebeveikia, todėl kas antrą dieną po keturias valandas tenka praleisti Kauno klinikose, kur atliekamos kraujo dializės procedūros. Jau beveik treji metai šitaip, iškart nuo tos dienos, kai paaiškėjo, kad silpnumas, kankinęs tuomet 53-ejų vyrą, nėra dėl nuovargio ar keistas skonis burnoje – dėl skrandžio negalavimo, kaip iš pradžių buvo galvota.

"Vaikščiojau lėtu žingsniu, nesinorėjo nieko daryti, tik miegoti, sėdėti", – prisimena E.Unguraitis.

Jam itin įstrigo ta diena, kai po pusryčių vėl nuėjo į lovą. Buvo šeštadienis, vyro bejėgiškumą pamatė žmona ir įkalbėjo važiuoti į Kauno klinikas.

Vakare ligonis jau buvo prijungtas prie kraujo dializės aparatų.

"Kai nuvažiavau į Klinikas, paaiškėjo, kad mano kreatinino rodiklis – 1 800, o norma – 80–100. Tai turėjo sustabdyti širdį, galėjau nebeprabusti", – E.Unguraitis turi kuo džiaugtis ir tai vertina.

Turi ir nuoskaudų. Juk dėl ne vieną dieną jausto silpnumo ėjo pas įvairius gydytojus, jie skyrė visokius tyrimus, iš jų ir kraujo, mokėjo už juos iš savo kišenės, bet niekas jokios ligos nerado.

"Natura Munda" klinikoje buvau antradienį, kompiuterinę diagnostiką atliko. Sakė, viskas gerai. Penktadienį buvau kitoje miesto ligoninėje, darė kitus tyrimus – nieko nematė. Manau, reikia išmesti tuos aparatus, nes jie siunčia į mirtį. Tą pačią savaitę, šeštadienį, viskas paaiškėjo Kauno klinikose", – giliai atsidūsta.

Dializė neleidžia atsikvėpti

Gal E.Unguraičio liga vystėsi ūmiai, žaibo greičiu?

"Ne, – tvirtai nukerta ligonis. – Jaučiausi blogai jau apie mėnesį, o sveikatos pokyčius – pusę metų. Dabar jau galiu įvertinti, kada liga prasidėjo."

E.Unguraitis žino ir tai, kad kraujo ligos gali pažeisti kaulus – jie pradeda retėti, arba inkstus, kai išsiskiria per daug baltymų, trikdančių šio organo veiklą.

Jei mieloma būtų diagnozuota ir pradėta gydyti anksčiau, galbūt inkstai nebūtų žuvę?

"Manau, kad taip, bet tikslų atsakymą tik specialistai gali žinoti. Dabar nieko nebepakeisi", – vėl susimąsto menininkas.

Onkologinė liga nuslopinta biologine ir chemoterpija, atlikta autologinė kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacija. E.Unguraitis – unikalus Kauno klinikų hematologų pacientas, nes daugiau tokių, kuriems šis naujas gydymo metodas būtų taikytas, dializuojant kraują, vargu ar yra Lietuvoje.

"Kitą savaitę gydytojai įvertins, ar jau galima įrašyti mane į laukiančiųjų inksto transplantacijos eilę. Mielomos remisija pasiekta dar ne taip seniai, prieš du mėnesius baigtas paskutinis chemoterapijos kursas", – atvirai apie savo būklę pasakoja žinomas vyras.

Sprendimą dėl inkstų transplantacijos nefrologai priims kartu su hematologais. E.Unguraitis norėtų, kad jis būtų teigiamas, nes dializė atima nemažai laiko, neleidžia toli išvykti, o ir savijauta po procedūros – prastoka.

Esu realistas, suprantu, kad ilgaamžiškumo rekordo nepasieksiu, bet esu pasiryžęs dar pasikapoti. Tie gydytojai, kurie dabar rūpinasi mano sveikata, – aukščiausio lygio profesionalai, labai stengiasi. Jiems nepadėti, kuo patys galime, būtų sarmata.

"Kas antra diena, galima sakyti, išmesta iš gyvenimo. Jaučiuosi išsunktas, vaikštau koja už kojos. Po to pagerėja, bet ir vėl – dializė", – E.Unguraitis sako pakenčiamai ištvėręs šalutinį chemoterapijos poveikį, nes buvo nusiteikęs, kad bus labai blogai.

Ant angelų nepyksta

"Žmona nuolat būdavo pas mane ligoninėje, dukros lankė. Kai ne vienas esi, mažiau kvailų minčių į galvą lenda. Kompiuterį palatoje turėjau, eskizus dariau, elektroninius laiškus siunčiau, pykinimui, vėmimui praėjus. Kai užsiimi darbais, kabiniesi į gyvenimą, padedi ir gydytojams, ir pats sau. Artimieji atėję mato, kad sriubos verta atnešti", – juokiasi E.Unguraitis.

Jis visąlaik guodė save, kad net ir sunkiausias periodas, jei jau prasidėjo, baigsis. Ne apie gyvenimo pabaigą galvojo, o tik apie proceso.

"Kai duria į kaklą, kad įvestų kateterį, operacinėje ant stalo paguldo – nieko malonaus, bet žinai, kad tai laikinai. Paleido Stingo muziką, kad būtų lengviau. Patekęs į konkrečią situaciją ieškai konkretaus sprendimo", – dalijasi patirtimi, kuri padėjo ištverti, nors trys vyrai, su kuriais gulėjo kartu, jau išėjo.

Tai, pripažįsta, liūdina, bet privalu galvoti pozityviai, pasitikėti gydytojais.

"Esu realistas, suprantu, kad ilgaamžiškumo rekordo nepasieksiu, bet esu pasiryžęs dar pasikapoti. Tie gydytojai, kurie dabar rūpinasi mano sveikata – aukščiausio lygio profesionalai, labai stengiasi. Jiems nepadėti, kuo patys galime, būtų sarmata. Galvoti, kad jie tegul šokinėja aplink mus, o mes dejuosime – ne, taip negalima", – kone barasi E.Unguraitis.

E.Unguraitis, garsėjantis nuostabiomis stiklo angelų skulptūromis, yra dėkingas savo angelui sargui už gyvybę.

Ir jis nepasiduoda: kuria nuostabių stiklo dirbinių eskizus, šalto apdirbimo ir pjaustymo darbus atlieka prie namų esančioje dirbtuvėje, karšto – užsako fabrikuose Čekijoje, Rumunijoje, Švedijoje.

"Ką tik atidaviau užsakymą oro balionų čempionatui, dabar kuriu gydytojų lauko teniso pasauliniam turnyrui, kuris vyks Lietuvoje", – profesine patirtimi dalijasi stiklo dizaineris E.Unguraitis, nuolat laimintis viešųjų pirkimų konkursuose, nes jo darbai plačiai žinomi ir aukštai vertinami.

Paties menininko mylimiausi kūriniai – angelai. Ar ant jų nepyksta, kad nepadėjo išsaugoti sveikatos?

"Kaip tik galvoju, kad angelas sargas išgelbėjo man gyvybę", – nuoširdžiai šypsosi gyvenimą mylintis žmogus.

Politika – visuomet buvo pagrindinė tema karikatūrose, o šiemet per tris mėnesius įvyko net treji rinkimai: šalies prezidento, Europos Parlamento ir savivaldybių tarybų.

„Kiekviena valdžia turi garantuotą opoziciją – karikatūristus. Jie visuomet yra opozicijoje, nesvarbu, valdžioje – dešinė ar kairė“, – sakė vienas parodos rengėjų karikatūristas Edmundas Unguraitis. Jo darbai, eksponuojami parodoje, pelnė parodos atidarymo svečių simpatijų prizą, tačiau "Linksmojo ragučio" statutėlė, kurią sukūrė E. Unguraitis, jis perleido antrosios vietos laimėtojui Jonui Lenkučiui.

Šių ir kitų daugybės autorių net apie šimtas darbų būtent rinkimų tema nuo antradienio eksponuojama Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje L. Zamenhofo g.

„Rinkimai į valstybės tarnybas ir įvairius atsakingus postus mūsų šalyje yra reikšmingas įvykis, o išrinktiesiems – svarbus bei atsakingas darbas, reikalaujantis žinių ir patirties. Padarytos klaidos brangiai kainuoja, todėl yra manančių, kad politikoje juokauti negalima. Laužant šį stereotipą, karikatūristai nusprendė į tai pažiūrėti su humoru ir satyra. Taip ir kilo mintis surengti karikatūrų parodą „Rinkis čia“, – sakė parodos rengėjai.

Pristatant parodą akcentuota, kad tenka pripažinti, jog rinkimai dar ir šiandien visuomenėje yra apipinti suokalbiais, sandoriais, gandais ir istorijomis. Būtent šios temos, teigė organizatoriai, ir paskatino linksmai, šmaikščiai ir sarkastiškai atspindėti šių įvykių aktualijas.

E.Unguraitis pasakojo, kad norint nuodugniai susipažinti su visais parodos darbais prireiks apie trijų valandų. Darbai – įvairūs, priverčiantys nusišypsoti, tačiau kartu ir susimąstyti.

Edmundas Unguraitis

Parodai atrinktos keturios E. Unguraičio karikatūros. „Žmogus-populistas, eidamas į rinkimus, daug visko prižada. Vieni tiki, kiti netiki. Populistas klausia savo šuns, ar ir jis galvoja, kad šeimininkas yra populistas“, – pasakoja apie vieną kūrinių kaunietis. Šuo į šį klausimą atsako nusukęs galvą ir nedrįsdamas pažvelgti į akis – nedrįsta meluoti, tačiau tiesos pasakyti irgi negali.

Kitoje E. Unguraičio karikatūroje – trys žmonės, apsisiautę skirtingų spalvų medžiagų skiautėmis. „Tai yra suplėšytos Trispalvės dalys. Kiekvienas žmogus šildosi pasiėmęs dalį vėliavos, ir visi trys jie suka skirtingomis kryptimis. Mano nuomone, pagrindinė Lietuvos politikos bėda – nesame vieningi. Trispalvę reikia ne plėšyti ir dalytis, o ją nešti kartu“, – aiškino kūrėjas.

Įdomiausi jam ir daugiausiai kūrybinio peno suteikė prezidento rinkimai – buvo daugiausiai intrigos. „Laimėjo žmogus, teikiantis daug vilčių. Tačiau kai prasidės realūs darbai, tik tada bus galima pamatyti, ar šuo, besiklausydamas šeimininko, nesutriks ir nenusuks galvos. Ar nebus tas variantas, kad daug prižadėta, o nieko nepadaryta.

Padarytos klaidos brangiai kainuoja, todėl yra manančių, kad politikoje juokauti negalima. Laužant šį stereotipą, karikatūristai nusprendė į tai pažiūrėti su humoru ir satyra.

Jam pačiam niekada nekirbėjo mintis sukti į politiką. Nori likti savo barikadų pusėje.

Karikatūristai, anot E. Unguraičio, pasižymi kantrybe ir pastabumu bei gebėjimu analizuoti, tai, kas vyksta, įvertinti kritiškai. „Žmogus, kuri rašo knygą, jis išdėsto tai, ką nori pasakyti, per 200-300 psl. Gvildena savo idėją, ją perteikia per susigalvotus veikėjus“, – kalbėjo kaunietis. Karikatūristas savo daugiaplanę mintį pasako vienu piešiniu. Tam reikia išmanyti reikalo esmę, susigaudyti plonybėse, o ne būti susipažinus prabėgomis.

Nors visi parodos darbai yra nupiešti šiemet, o politiniai vėjai ir procesai linkę labai keistis, tačiau kaip pastebėjo E. Unguraitis, nemažai karikatūrų savo aktualumo nepraranda ir po kelių dešimtmečių.

„Kai leidau knygą, į kurią pateko ir 20-25 amžiaus karikatūros, pastebėjau, kad ne viena jų yra aktuali ir šiandien, praėjus tiek metų. Pasidžiaugiau, kad jos atlaikė laiko išbandymus“, – sakė tris dešimtmečius karikatūras piešiantis E. Unguraitis, šiemet išleidęs pirmąją kūrybinio bagažo bagažą „Karikatūros“.

Parodoje išvysite šių autorių karikatūrų: Alvydas Ambrasas, Vincas Bareikis, Antanas Bartašiūnas, Vladimiras Beresniovas, Ilja Bereznickas, Rimantas Dovydėnas, Vidmantas Eidukaitis, Andrius Gruzdaitis, Algimantas Inčiūra, Antanas Jankauskas, Gintaras Jocius, Alvydas Jonaitis, Juozas Juozapavičius, Vladas Kudaba, Jonas Lenkutis, Ojaras Mašidlauskas, Saulius Medžionis, Mindaugas Milinavičius, Amalijus Narbutas, Justina Puidokaitė, Algimantas Snarskis, Gintautas Stankevičius, Kazys Kęstutis Šiaulytis, Edmundas Unguraitis, Ramūnas Vaitkus, Jonas Varnas, Rolandas Vičys.

Paroda veiks iki liepos 27-osios.

Ši knyga gražiai įprasmino pernai atšvęstą E.Unguraičio 55-erių metų jubiliejų, o šiemet menininkas turi progą paminėti kūrybinį jubiliejų. Karikatūras piešti jis pradėjo 1979-iaisiais, dar studijų laikais. Ir nors Vilniaus dailės instituto Kauno fakultete studijavo stiklo specialybę, duonai pasirinko stiklininko darbą, karikatūra visą laiką buvo lygiavertė kūrybinės saviraiškos sritis.

Knygoje surinktos geriausios Lietuvos ir užsienio parodose eksponuotos ir apdovanojimus pelniusios karikatūros. "Man retai pavyksta nupiešti juokingą karikatūrą parodai. Stengiuosi, kad ji turėtų ir filosofinę, gilesnę prasmę", – yra prisipažinęs E.Unguraitis, kurio darbuose atsispindi įvairių mūsų gyvenimo laikotarpių aktualijos, pateikiamos per satyros ir humoro prizmę.

"Žvelgdami į menininko darbus iš karto atpažįstame šio autoriaus karikatūroms būdingą stilių, kuriame apibendrintas kontūrinis piešinys tušu dera su kruopščiai detalizuotais fragmentais, akcentuojančiais vieno ar kito elemento svarbą ir grakščiai papildančiais visuminį piešinio vaizdą. Pastarieji atlikti spalvotais pieštukais ar akvarele. Taigi neabejotinai galime teigti, kad lakoniška vaizduosena, atidumas detalei, asociatyvūs įvaizdžiai, šmaikštumas, kai kada ir sarkazmas yra esminiai E.Unguraičio kūrinių bruožai", – palydi pas skaitytojus knygą "Karikatūros" menotyrininkė dr. Raimonda Simanaitienė.

Susitikime su autoriumi kauniečiams apie kolegos darbus ir jį patį pasakos karikatūrininkas Alvydas Jonaitis. "Aš atskleisiu knygos atsiradimo istoriją, įsigijusiems ją pasirašysiu autografą, į visus klausimus atsakysiu", – žada knygos "Karikatūros" autorius ir viliasi, kad susirinks būrys norinčiųjų nuoširdžiai pabendrauti. Žinoma, ir pasijuokti, juk karikatūra – seniausia gyvenimo negeroves pašiepianti meno rūšis.

Kas? E.Unguraičio knygos "Karikatūros" pristatymas.

Kur? prekybos centro "Molas" (K.Baršausko 66A) knygyne "Pegasas".

Kada? Kovo 7 d. 18 val.

– Karikatūrininkas ir stiklo dailininkas – lygiavertės jūsų kūrybinės raiškos dalys. Vis dėlto pirmoji gyvenime atsirado karikatūra. Kada ir kaip?

– Stiklas yra mano specialybė, iš jos pelnau duoną, o karikatūra buvo mano duona anksčiau. Iki 1992-ųjų honoraro už piešinius gaudavau daugiau nei atlyginimo stiklo fabrike. Karikatūra į mano gyvenimą atėjo 1979-iaisiais, kai mokiausi Stepo Žuko taikomosios dailes technikumo antrame kurse.

Gimiau Kybartuose, aštuonias klases baigiau Kristijono Donelaičio vidurinėje mokykloje. Ten vis vaidindavome intermedijas, o man patikėdavo vaidmenis, kur reikdavo žmones prajuokinti. Stepo Žuko technikumas tuomet buvo karikatūrininkų kalvė: mokėsi mano žemietis Zenonas Šteinys, Alvydas Jonaitis, Vladimiras Beresniovas ir kiti. Buvau antrakursis, kai pamačiau jų surengtą karikatūrų parodą. Parėjau namo ir galvoju: mes vaidindami pusę valandos juokindavome, o čia – vienas piešinukas, ir viskas. Taip paprasta ir visiems suprantama. Kodėl nepabandžius? Dabar tik juokas ima iš pirmųjų mano karikatūrų, bet jau kitais metais ir pats dalyvavau parodoje. Nupiešiau plakatą su užrašu "Taupykime energiją!", apšviestą daugybės prožektorių. Tuomet pirkdavau žurnalą "Šluota". Ir kokia buvo mano nuostaba, kai atsivertęs naują numerį radau tą savo piešinį. Pasirodo, "Šluotos" korespondentas atsirinko iš tos moksleivių parodos kelis piešinius, tarp jų – ir manąjį. Man, šešiolikamečiui, iškart kilo noras piešti. O pirmojoje solidžioje karikatūrininkų parodoje dalyvavau dar tarnaudamas armijoje 1982-aisiais – išsiunčiau piešinį paštu.

– Šiandien būtų įmanoma suskaičiuoti visus jūsų piešinius?

– Aš labai netvarkingas šiuo klausimu, nesaugojau ir neskaičiavau. Parodose dalyvavusias karikatūras lengviau pavyktų suskaičiuoti, jų būtų arti pustrečio šimto, didžioji dalis yra knygoje. O laikraščiuose spausdintų daug išsimėtė, čia jau reikėtų skaičiuoti tūkstančiais. Jei ne vienas geras žmogus, mano leidėjas Jonas Lenkutis, ir šios knygos nebūtų.

– Lengva atpažinti jūsų karikatūrų stilių: akcentinis piešinys – spalvotu tušu, visuminis – pieštuku. Toks pagrindinės minties išryškinimas pavaduoja tekstą?

– Man labai norėtųsi, kad visos karikatūros būtų be teksto, kad kalbėtų pats piešinys. Ne visuomet pavyksta, kartais tenka ir paaiškinti. O dviejų spalvų karikatūras piešiu nuo 1992-ųjų. Anksčiau buvo tik nespalvotas piešinys su daug detalių. Piešinys sunkus, parodoje žiūrovas pradeda ieškoti, kur čia baika, neradęs per kelias sekundes, eina prie kito piešinio. Sugalvojau, kad tą baiką reikia išryškinti, taip ir atsirado kita spalva.

– Siužetus jums labiau diktuoja politinės ar socialinio gyvenimo aktualijos?

– Aš labiau socialinių karikatūrų piešėjas. Politinės karikatūros išgyveno aukso laikus tada, kai jos buvo spausdinamos laikraščiuose. Būdavo, pažiūri "Panoramą", jau ir turi kelis piešinius. Ryte nuneši į redakciją ir vėl eini "Panoramos" žiūrėti. Redakcijos tuos piešinius kaupdavo, prireikus prie vieno ar kito teksto panaudodavo. O parodinės karikatūros turi būti ilgiau aktualios. Štai mano knygoje sudėta nemažai 1993–1995 m. pieštų karikatūrų, tačiau jos aktualios iki šiol.

– Atrodytų, mūsų gyvenimas pilnas šaržuotinų situacijų. Ar karikatūrininkus ištinka idėjų badas?

– Kolegos karikatūrininkai turi tokį posakį: dvi – geros, dvi – dėl skaičiaus. Tai va tos dvi dėl skaičiaus ir yra iš idėjų bado. Karikatūra arba pavyksta vienu brūkštelėjimu, arba nepavyksta. Negali išmūčyti – neskambės. Kaip ir stiklas.

– Nesunku pastebėti: dabar karikatūrininkams – nesaldūs laikai?

– Labai nesaldūs. Etatiniai karikatūrininkai šiandien priklausomi, o anuomet "Šluotoje" ir kituose žurnaluose bei laikraščiuose savo karikatūras spausdindavo daug autorių, tai sudarydavo stimulą konkuruoti, stengtis piešti įdomiau. Nuo tų laikų, kai aš buvau jaunas, – kaip dangus ir žemė. Ir ne todėl, kad nespausdina manęs ar Beresniovo – žiniasklaidai apskritai karikatūrų nereikia. Jauniems žmonėms nėra motyvacijos. Kauniečių Algirdo Radvilavičiaus, Andriaus Deltuvos, Martos Valaikienės nebėra, o į jų vietą niekas neateina. Anksčiau, kai Kaune "Šaipokai" susiburdavo – uch! Į humoro vakarus prisirinkdavo pilnutėlė tuomečio "Girstupio" salė. Dalyvaudavo aktoriai, poetai satyrikai, rašytojai ir mes, šaipokai, rengdavome parodą. Būdavo viso miesto įvykis. Paskui viskas griuvo, menko. Dabar iš kauniečių telikome aš, Vladimiras Beresniovas, Alvydas Jonaitis, Saulius Medžionis, Algimantas Snarskis. O kur jauni?

– Tai kas gi palaiko tą karikatūrininkų gildijos kraujotaką, nes parodas juk kasmet rengiate?

– Visi dalyvaujame iš patriotizmo. Iš patriotizmo buvo ir bandymų atgaivinti "Šluotą". Jonas Lenkutis bandė atgaivinti popierinį žurnalą, išleido tris numerius. Nors visi nemokamai rašė ir piešė, vis tiek reikia pinigų, reklamos. O jų nėra. Teliko internetinis žurnalas, bet tai jau ne tas. Na, o pateikti naujų darbų kasmet Vilniuje rengiamai parodai balandžio 1-osios proga – šventas reikalas kiekvienam karikatūrininkui. Vis tikimės, kad aplankęs parodą koks jaunas žmogus prie musu prisijungs. Mūsų gildijai labai trūksta šviežio kraujo.

– Ar sutinkate su teiginiu, kad kiekvienas karikatūrininkas gali būti dailininkas, bet ne kiekvienas dailininkas gali būti karikatūrininkas?

– Taip, tikrai. Nupiešti karikatūrą ir pačiam pasakyti, kad tai yra karikatūra, – viena, bet nupiešti, kad ir kiti įvertintų, jog tai yra karikatūra, – visai kas kita. Karikatūra – mažas kūrinukas, bet jis turi kulminaciją, atomazgą. Juk kai rašytojas rašo knygą, jis turi pagrindinę mintį, kurią atskleidžia, tarkim, per 300 knygos puslapių. O čia į tą mažą piešinuką reikia sudėti visos knygos moralą. Ir kad iškart būtų aišku ir juokinga. Juk jei anekdotą reikia aiškinti, tai jau nejuokinga... Taip ir čia. Ne visada pasiseka, bet kai matai, kad pasisekė, – žaviesi.

– Karikatūrininkai – kartu ir humoristai. Ar padeda gyvenime toks požiūris į pasaulį? Ar jis patinka artimiesiems?

– Humoras tikrai padeda gyventi. Ir išvis – jei žmogus nesupranta juokų, tai ką su juo kalbėtis? Gyventi tai padeda, bet artimiesiems ne visada patinka. Man atrodo, kad aš nieko pikto nenoriu pajuokaudamas, o šeimyna kartais priima ne kaip juoką.. . Dažnai girdžiu: "Baigsi tu špilkavotis?"

– Gal jau laikas susipažinti su jūsų šeima?

– Gaspadinė – Laima, mudu nuo pirmos klasės. Susitikome šešerių, taip ir neišsiskyrėme. Ji žemėtvarkos specialistė, nemažai prisiragavusi su tuo dvimetriu vaikščiodama. Vienas su šake yra puolęs savo žemės valdos ginti, kitas pažadėjęs užkasti. Dabar Laima konsultuoja žemes tvarkybos klausimais ir man stiklo versle padeda. Užauginome dvi dukras. 33-ejų Virginija – pianistė, baigusi doktorantūrą muzikė, įkūrusi savo muzikos studiją. 29-erių Justina, pabaigusi ISM universiteto studijas, vadovauja kosmetikos gamybos įmonės rinkodaros skyriui. Abi padovanojo po anūką: Virginijos – puspenktų Gustas, Justinos – dar pusantrų neturinti Patricija. Didelis džiaugsmas. Jei yra tikra meilė, tai senelių anūkams. Su protu nieko bendra neturi (juokiasi).

– Pamažėle ir prie stiklo priartėjome. Kaip jis gyvenime atsirado? Mokykloje vaidinote, juokavote, o kai stojote toliau mokytis – stiklas. Kodėl?

– Mokykloje buvau sportininkas. Mano perspektyva buvo iki vienuoliktos klases sportuoti, vėliau eiti dirbti į fabriką... Juk tėvas buvo įrankių galąstojas. Bet mama nepasidavė. Reikia stoti į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą! Stojamųjų dokumentus kartu vežėme. Priėmimo komisijoje ir klausia, kokią aš dailės mokyklą baigęs. Kokia dar mokykla?! Aš įsivaizdavau, kad moku piešti – juk nupiešiu žmogų, arklį, tanką. Tuomet viena dėstytoja pastatė prie molberto, įdavė pieštuką – reikėjo piešti tokią puodynę. Papiešiau gal penkias minutes, gal dešimt. Dėstytojai tiek užteko. Pasivėdėjusi mamą į šalį ir sako: "Apie piešimą nekalbu. Jūsų sūnus nė pieštuko į rankas paimti nemoka". Ta pati dėstytoja pasiūlė pamokyti mane, jei turėčiau kur dvi savaites Kaune prisiglausti. Jai esu dėkingas už visus pasiekimus. Per dvi savaites išaiškino pagrindus, patarė į "medį" nestoti – labai didelis konkursas, geriau – į stiklo dizainą, naują specialybę. Iš tikrųjų iš dvylikos vaikinukų įstojo šeši, kitaip sakant, konkursas buvo du į vieną vietą. Va taip ir tapau stiklioriumi. O kai praktikos metu patekau į stiklo fabriką ir pamatęs dirbinius išsižiojau, taip iki šiol ir neužsičiaupiu… 1985-aisiais vedžiau Laimą, tais pačiais metais įstojau į Vilniaus dailės instituto Pramoninės dailės fakultetą, stiklo specialybę.

– Dažnai prisipažįstate esąs burbulų pūtėjas. Nuo to darbo ir prasidėjo jūsų stiklo karjera?

– Yra nešiotojas, burbulų pūtėjas (padaro pirmą burbuliuką) ir meistras, kuris iš to burbulo gamina, ką reikia. Išties pradėjau ne nuo burbulų pūtimo – pirmas mano darbas buvo nukirpti stiklą pirmai formai. Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete įgijęs stiklo dailininko profesiją, sugrįžau į stiklo fabriką. Buvau specialiųjų užsakymų vykdytojas, vėliau – vyriausiasis dailininkas, o kai Lietuvoje prasidėjo virsmas, tapau įmonės direktoriumi. Devynerius metus vadovavau Aleksoto stiklo studijai. Sunkūs iššūkiai teko. Reikėjo tiekti gaminius užsienio pirkėjams, dalyvauti pasaulinėse parodose. Jau nekalbu apie Europą, mūsų stiklas keliavo į Ameriką, Pietų Afriką, Meksiką, Puerto Riką. Buvo, kai įmonėje dirbo 150 žmonių, gamyba vyko nenutrūkstamai: ir naktimis, ir savaitgaliais. Krosnis didžiulė, per parą nuimdavome pusketvirtos tonos stiklo gaminių. Vėliau – sunkesni laikai. Lietuvai įstojus į ES, stiklo pūtėjai, be kurių neįmanoma organizuoti studijos darbo, pradėjo masiškai emigruoti, be to, parduotuvių lentynas užplūdo pigi kiniška stiklo produkcija. Tuomet gimė mintis pradėti savo verslą: Kaune, Vilniaus gatvėje, atidaryti nedidelę Stiklo galeriją, kurioje būtų prekiaujama meniniu stiklu. Taip ir padariau 2005-aisiais.

– Galerija – galimybė pristatyti savo kūrinius?

– Galerijoje eksponuoju savo, Lietuvos ir užsienio kolegų kūrinius. Mūsų klientai yra įmonės, renginių organizatoriai,  privatūs pirkėjai, kurie čia ieško ar prašo sukurti ir pagaminti, suvenyrus, prizus, verslo dovanas, sportinius prizus.

– Kokių keisčiausių užsakymų esate sulaukęs?

– Nekalbu apie lėktuvus, laivus, jachtas, traktorius, kurių yra tekę daryti. Iš stiklo darėme lazerio stakles ir netgi betono maišyklę. Žinoma, suvenyrines. Kartą pas mus užsuko iš Londono sugrįžęs lietuvis ir paprašė padaryti iš stiklo betono maišyklę. Jis ieškojo ypatingos dovanos nuo lietuvių brigados savo viršininkui jubiliejaus proga. "Nesvarbu, kiek kainuos, visi susidėsime, labai norime savo viršininką nudžiuginti", – įkalbinėjo. Na ir ką – padarėme, net įmonės pavadinimą ant tos betono mašinos užrašėme. Nepatingėjo kitą kartą sugrįžęs į Lietuvą užsukti į galeriją padėkoti, kad tiek džiaugsmo jubiliatui suteikė.

– O kurie stiklo gaminiai – perkamiausių sąraše?

– Angelai, abstrakčios figūrėlės, vazos. Vyrai ieško praktiško daikto, moterys prašo ko nors gražaus ir brangaus.

– Iš stiklo galima padaryti viską?

– Manau, labai daug. Man teko Šri Lankoje dešimt vyrų mokyti rankų darbo stiklo gamybos paslapčių. Jie taip sąžiningai ir noriai dirbo, kad mes jau po dviejų savaičių Kolombo mieste surengėme jų darbų parodą. O svarbiausias jiems pasiekimas buvo, kai iš stiklo padarė dramblį.

Joms bus įteiktos Edmundo Unguraičio pagamintos specialios taurės. Šio menininko darbai LMKL prizininkių lentynas puošia jau ne vienerius metus. Komandų trofėjais rūpinasi kita ilgametė LMKL partnerė „Alpera“, taip pat gaminanti išskirtinius trofėjus, sukurtus specialiai moterų lygos prizininkėms.

Specialaus pagerbimo žaidėjos sulauks tokiose nominacijose kaip rezultatyviausia krepšininkė, naudingiausia žaidėja, geriausia jaunoji krepšininkė ir kt. Taip pat bus paskelbtas ir LMKL metų treneris. Visų geriausių krepšininkių laukia rėmėjų prizai.

Šio sezono LMKL čempionėmis tapo Kauno rajono „Hoptrans-Sirenos“, antrąją vietą užėmė Vilniaus „Kibirkštis“, o trečiąją - Marijampolės „Sūduva“.

Pacientas prisimena, jog viskas prasidėjo nuo keisto skonio burnoje – tuomet vyras galvojo, jog kyla skrandžio rūgštys.

„Žmona duodavo kelias tabletes, o valgant skonis išnykdavo, tad negalvojau, jog tai galėtų būti ligos simptomas. Dažnai jaučiau bendrą silpnumą, nuolatinį nuovargį. Atsimenu tą reikšmingą liepos 24-osios šeštadienį – po pusryčių pasijaučiau nekaip ir nuėjau prigulti, o jau vakare man buvo atlikta pirmoji dializės procedūra“, – prisimena E. Unguraitis.

Atlikti kraujo tyrimai rodė neįprastai aukštus rodiklius, nebūdingus sveikam žmogui.

„Po pietų jau buvau Kauno klinikų Suaugusiųjų priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje. Gydytojai, pamatę mano kreatinino lygį kraujyje, nustebo, o atlikta echoskopija privertė sunerimti ir mane, nes iki tol niekada nesiskųsdavau savo sveikata. Vėlai vakare man buvo pradėta taikyti dializė – štai kaip greit gali apsiversti gyvenimas aukštyn kojomis“.

Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos Hematologijos skyriaus vadovas doc. Rolandas Gerbutavičius teigia, jog vyro atvejis – išskirtinis. Prieš dvidešimt metų, įrodžius autologinės kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacijos pranašumą lyginant su standartine chemoterapija gydant sergančiuosius mielomine liga, atliekamų autologinių kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijų skaičius nuolat auga.

„Šiam pacientui buvo taikomi intensyvūs chemoterapijos kursai ir biologinė terapija, todėl ligą pavyko sustabdyti. Tačiau siekiant įveikti vėžį, nutarėme atlikti autologinę kamieninių kraujodaros ląstelių transplantaciją, nors pacientui buvo taikomos dializės. Šio tipo transplantaciją Kaune atlikome padedant daugiadalykei komandai – gydyme dalyvavo ir nefrologai, ir hematologai“.

Onkologijos ir hematologijos klinikos gydytojas Domas Vaitiekus prisimena, jog pacientui pradžioje buvo įtariama mielominė liga. „Atlikus inksto ir kaulų čiulpų biopsiją dėl tikslios diagnozės konsultavomės su gydytoju prof. Dietgeriu Niederwieseriu iš Leipcigo universitetinės ligoninės Onkologijos ir hematologijos klinikos. Procesą apsunkino tai, jog pacientas sirgo  mielomine liga, kurios diagnostika – labai sudėtinga. Vyrui buvo diagnozuota  baltymo neprodukuojanti mielominė liga. Nusprendus atlikti transplantaciją, privalėjome užtikrinti hemodializių tęstinumą, nepaisant būtinybės pacientą izoliuoti po transplantaciniu laikotarpiu dėl didelės infekcinių komplikacijų rizikos“.

Daugiadalykės komandos dėka pavyko atlikti transplantaciją bei saugiai tęsti hemodializių procedūras. Gydytojai tikisi, jog pirmą kartą Kaune atlikta sudėtinga kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacija padės pasiekti ilgai trunkančią ligos remisiją.

Autologinė kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacijos programa Kauno klinikose pradėta ir vystoma vadovaujant hematologui ir kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacijos specialistui prof. D. Niederwieseriui. Nuo 2015 m. vidurio autologinės kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacijos sėkmingai atliktos 25 pacientams, sergantiesiems mielomine liga, dviem pacientams taikytos tandeminės transplantacijos – viso atliktos 27 transplantacijos. Autologinė kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacija yra ypač svarbi sergančiųjų mielomine liga, limfoma ir kai kurių solidinių navikų modernaus gydymo sudedamoji dalis, kurios dėka daugumai pacientų pavyksta pasiekti ilgai trunkančią ligos remisiją.

Iki šiol Kauno Tauro LIONS klubo nariai kovojo su skurdu, padėjo akliesiems ar silpnaregiams studentams bei moksleiviams, tačiau onkologinei kraujo ligai pakirtus jų klubo kolegą karikatūristą ir stiklo menininką Edmundą Unguraitį, vyrai nusprendė paaukoti ko nenupirksi už pinigus – kraujo, kuris reikalingas kolegos gydymui.

Žinoma, tiesiogiai savo kraujo atiduoti ir kolegai klubo nariai negali, todėl ši akcija labiau skirta dėmesio į kraujo trūkumą atkreipimui.

„Mūsų visų kraujo grupės skirtingos, o Edmundui reikalinga rezus trečia kraujo grupė. Mes tikimės, kad kiti žmonės prisidės prie šios akcijos ir tuo pačiu padės ne tik mūsų kolegai, bet ir kitiems žmonėms. Tik taip, per masiškumą galima surinkti pakankamai kraujo. Pabandykite jūs vienas pats rasti vienuolika žmonių su tokia pat kraujo grupe ir rezus faktoriumi“, – kalbėjo šiemetinis klubo prezidentas Žilvinas Neliubšys.

Ž. Neliubšys kraujo donoryste užsiima dar nuo studijų laikų ir dovanojęs kraują yra jau apie 90 kartų.

„Pirmą kartą kraujo daviau dar sovietiniais laikais ir ne iš pačių kilniausių paskatų. Norėjau prasitęsti sesiją universitete. Po to daviau dar 80 kartų ir nustojau skaičiuoti. Pirmas kartas buvo baisus – pikti daktarai, į butelius imamas kraujas. Štai dabar viskas puiku ir gražu, gydytojos malonios“, – pasakojo prezidentas.

Visgi, iš dešimties prie akcijos prisijungusių klubo narių, buvo ir tokių, kurie donorais tapo pirmą kartą.

„Geras jausmas, nieko nėra sudėtinga. Jaučiu pareigą, kad reikia padėti draugui ir ne tik jam. Mūsų klubas iki šiol padarė daug gerų darbų, bet atėjo laikas ir šiam“, – kalbėjo klubo narys Almantas Pėstininkas.

Kai kalbama apie donorystę, tai asocijuojama su neatlygintinu poelgiu. Visgi, kraują duoti yra gerai ne tik dėl moralinio atlygio. Pastoviai duodant kraują organizmas būna pasiruošęs nelaimės atveju – staigiai praradus didelį kiekį kraujo, organizmas nepatiria didelio šoko, atsikuriant kraujui išsiskiria ir daugiau endorfinų – laimės hormono, o kraujo donorų kraujas yra nuolat tiriamas – tai padeda anksti pastebėti ligas.

Rinkimų "Metų kaunietė 2015" finalo dalyvių jau laukia išskirtinės statulėlės iš stiklo, kurias sukūrė garsus Lietuvos stiklo dizaineris Edmundas Unguraitis.

Apdovanojimus jis kūrė ir praėjusių trejų rinkimų finalininkėms. "Kūrybinis jaudulys tebėra didžiulis. Kaip be jaudulio? Juk kuriu tokioms nuostabioms moterims", – kalbėjo E.Unguraitis.

Metų kaunietėmis jau yra išrinktos olimpinė čempionė Rūta Meilutytė, menininkė Jolanta Šmidtienė, psichologė Dovilė Bubnienė.

Kurti būtent stiklo statulėles pasirinkta todėl, kad jos atspindi moterišką švelnumą, grakštumą ir visas kitas išskirtines moterims priskiriamas savybes

Visų renginio "Metų kaunietė 2015" finalo dalyvių statulėlių mintis ta pati, siluetas – panašus, bet visos jos skirtingos, unikalios. "Kaip ir moterys. Dviejų tokių pačių nerasime visoje Žemėje", – palygino menininkas.

Skirtumų atsirado todėl, kad statulėlės gamintos ne pagal šabloną, o kiekvieną formuojant atskirai.

"Nenaudoju jokios formos, modelio. Į stiklo masę įmaišęs spalvą, vėliau masę tempiu ir formuoju taip, kad vaizdas primintų moters figūrą. Ir tai būtina atlikti per 10–15 sek., kol masė nesuaušo", – pastebėjo stiklo dizaineris.

Laisvas stiklo formavimo specifika yra tokia, kad galimybės pataisyti darbą yra menkos. Prireikus belieka tik perdaryti iš naujo.

Menininko suprojektuoti ir pagaminti įspūdingi prizai ir dovanos puikuojasi įvairių tarptautinių ir respublikinių konkursų, varžybų nugalėtojų, šou renginių laureatų namuose.

Ši simbolinė dovana turės didelę išliekamąją vertę. Dėl autoriaus meistriškumo ir dėl to, už ką ji įteikta – kaip kauniečių pasitikėjimo ir padėkos ženklas.

E.Unguraičio stiklo dizaino darbai labai populiarūs ir Lietuvoje, ir už jos ribų. Pavyzdžiui, daug pirkėjų pro juos negalėjo praeiti stiklo mugėje Frankfurte.

Įsimintinos iškilmės

Balsavimas už "Metų kaunietė 2015" finalininkes jau baigtas, tačiau laimėtoja bus paskelbta tik šeštadienį, finalinių iškilmių metu.

Įsimintinas renginys vyks Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Renginyje dalyvaus ne tik daugybė žinomų svečių ir visas kandidačių šešetas. Susirinkusiesiems koncertuos maestro Virgilijus Noreika su savo mokiniu Ilja Aksionovu, Ovidijus Vyšniauskas, TV projekto "X Faktorius" dalyviai – grupė "Original Copy", Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos šokio teatras. Renginį ves aktorė Nijolė Narmontaitė.

Finalinį renginį globoja Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Kviečiame ir jus dalyvauti šiose iškilmėse. Bilietų galima įsigyti visose "Tiketos" kasose arba internetu www.tiketa.lt.

Dėkojame rėmėjams

Už pagalbą dėkojame projekto "Metų kaunietė 2015" mecenatui "Tete-a-tete kazino", generaliniam rėmėjui "Vičiūnų grupė", pagrindiniam rėmėjui "Neodenta", rėmėjui prekybos miesteliui "Urmas", renginio draugui Kauno miesto savivaldybei, partneriams "Sofa travel", "Prodentas", informaciniam rėmėjui TV8.

"Kuo toliau einu per gyvenimą, tuo labiau man žmonės atrodo geresni. O visi tokie pikti... Norisi palinkėti ramybės. Kaip kad to linkima bažnyčioje", – sako Edmundas Unguraitis, stiklo meistras ir karikatūristas.

Charizmatiškas ir optimizmu trykštantis menininkas pasakoja apie dviejų savo meilių – karikatūros ir stiklo – meną, dalijasi, kas suteikia gyvenimui pilnatvę ir teigia, kad kurti sau ir žmogui yra kur kas prasmingiau, nei užimti vadovaujamąsias pareigas.

Karikatūra – postūmis kurti

Iš pirmo žvilgsnio sunkiai suderinamų meno sričių – karikatūros ir stiklo meistrystės – E.Unguraitis ėmėsi labai anksti. Karikatūros menininko gyvenime atsirado dar besimokant mokykloje Kybartuose.

"Su mokyklos draugais buvome linksma kompanija, užsiiminėjome įvairiomis baikomis. Iš tų baikų ir gimė potraukis piešti karikatūras", – pirmuosius kūrybos žingsnius prisiminė E.Unguraitis.

Vėliau, keturiolikmetis būsimasis menininkas persikėlė į Kauną, kur pradėjo mokytis stiklo meistrystės. Karikatūros jo nepaleido ir čia – sutiko būrelį bendraminčių karikatūristų. Šis užsiėmimas neliko tik laisvalaikio pomėgiu – smagūs jaunojo menininko piešiniai buvo spausdinami daugybėje tuomečių leidinių.

"Kai mano pirmąją karikatūrą išspausdino "Šluota" jaučiausi nepaprastai pakylėtai. Juk papulti į tokį žurnalą yra tikra garbė kiekvienam karikatūristui. Tai tapo didžiuliu postūmiu mano gyvenime", –  E.Unguraitis prisiminė, kad pirmojoje karikatūroje vaizdavo gausybę prožektorių ir užrašą: "Taupykit šviesą."

"Panorama" įkvepia

Karikatūros meistras, dalyvavęs galybėje parodų ir sulaukęs įvertinimo ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, dažnai kurdavo karikatūras laikraščiams. "Vakare, po "Panoramos" naujienų, įkvėptas naujos informacijos piešdavau 2–4 karikatūras, kurias kitą rytą siųsdavau į redakciją", – prisiminimais apie politinių karikatūrų kūrybą dalijosi E.Unguraitis.

33-ejų metų karikatūrų kūrybos stažą turintis menininkas vis dar kuria ir dalyvauja parodose.

"Paskutinį kartą gavau apdovanojimą iš sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio rankų, kadangi konkursas vadinosi "Sveikata – mūsų turtas". Gavau kelialapį savaitei į Birštono sanatoriją. Ten su žmona ilsėjomės ir juokėmės, kad papuolėme į senjorų teritoriją", – pasakojo humoro jausmo nestokojantis E.Unguraitis.

Nors aistra šaržams ir karikatūroms lydi visą gyvenimą, pastarajame vietos atsirado ir stiklo menui. "Kai pirmą kartą Aleksoto stiklo fabrike pamačiau, kaip iš stiklo gaminamas velniukas, – išsižiojau. Nuo tos dienos dar ir šiandien neužsičiaupiu", – pirmąją draugystės su stiklu akimirką mena E.Unguraitis.

Stiklo meistrui teko dirbti įvairius darbus: gaminti dalis žibalinėms lempoms, pūsti burbulus. Tačiau mintis pačiam kurti išsvajotuosius velniukus, neapleido. "Kai stojau į Dailės akademiją per pokalbį pasakiau, kad pučiu burbulus. Tada iš manęs taip garsiai kvatojosi ir sakė: pas mus įvairių studentų stoja, bet burbulų pūtėjo dar nematėme", – šypsojosi menininkas.

Vadovas ar menininkas?

Aleksoto stiklo fabrike daugybę metų dirbęs menininkas galiausiai tapo "Aleksoto stiklo studijos" direktoriumi. "Jaučiausi pamalonintas, tačiau tai buvo labai didelė atsakomybė", – teigė E.Unguraitis ir šiandien einantis direktoriaus pareigas, tačiau jau kitokioje įmonėje.

Menininkas atviravo, kad direktoriaus darbas daugiau administracinis, o stiklo meistrui širdžiai mielesnis kūrybinis darbas, improvizacija ir savirealizacija stiklo mene.

Paklausus, ar menininko, ar vadovo pareigos pačiam malonesnės, nedvejodamas atsakė: "Žinoma, kad menininko. Visada svajojau turėti savo mažą jaukią stiklo galeriją ir joje kurti tai, ko nori širdis."

Šiai svajonei buvo lemta išsipildyti. "Kartą eidamas Vilniaus g. aptikau nuomojamas patalpas. Ir štai jau aštuoneri metai, kai ten įkurdinau savo svajonę – stiklo galeriją", – apie asmeninės ir profesinės laisvės proveržį pasakojo E.Unguraitis.

Darbas savoje stiklo galerijoje leido pažinti žmonių skonį ir mados tendencijas.  "Žmonėms patinka modernūs šeimos židiniai, gaminami ne iš įprastos keramikos ar kitų medžiagų, bet iš stiklo", – sako kūrėjas.

Menininkas sulaukia daugybės užsakymų verslo dovanoms. Tokie darbai, paties teigimu, jam labai patinka, kadangi įmonės dažnai užsako kokį nors suvenyrą, kuriame turi atsispindėti tos įmonės veidas ir tenka eksperimentuoti.

"Teko kurti kultivatorių, noragą, o tokioje kūryboje jungiu stiklą, medį ir metalą. Kuriant panašius darbus patiriu kūrybinę laimę", – šypsosi pašnekovas.

Tai, dėl ko verta gyventi

Apie laimę menininkas kalba nuoširdžiai ir paprastai. "Laimė – kai darai tai, kas tau patinka ir visi aplinkiniai sveiki. Nuostabu, kai, pavyzdžiui, sukūręs kokį nors stiklo kūrinį jį parduodu. Vadinasi, mano menas priimtinas aplinkiniams ir aš dirbu ne bergždžiai", – mintimis dalijosi E.Unguraitis.

Labiausiai kūrėją jaudina pyktis tarp žmonių. "Politikoje – šmeižtas, keliuose – susiraukę vairuotojai... Man ne pikta, bet tiesiog jaučiu apmaudą, kad žmonės taip negatyviai nusiteikę", – liūdną tiesą pripažino menininkas.

Aplinkinių skausmui neabejingas kūrėjas priklauso Kauno Tauro LIONS klubui, remiančiam negalią turinčius žmones. Vienas gerų darbų – suteikta pagalba neįgaliems vaikams dalyvauti pasaulio plaukimo čempionate Berlyne.

"Grįžęs vienas berniukas kartu su tėčiu atėjo man asmeniškai padėkoti už tokią galimybę. Žinote, dėl tokių akimirkų ir yra verta gyventi", – laimės padėti kitam neslėpė E.Unguraitis.