– Šiais metais labdaros akcijų suorganizuota dar daugiau – mūsų paramos reikia ir kovojantiems Ukrainos kariams, ir su karo baisumais susiduriančioms ukrainiečių šeimoms; taip pat ir senoliams, kurie neturi, kas jais pasirūpina. „Maltiečių sriubą“ verdate ir vedate jau ne pirmus metus?
– Ši akcija rengiama jau septynioliktą kartą, o aš joje dalyvauju turbūt aštuntą. Džiugu matyti, kad nei sunkmetis, nei sparčiai kylančios kainos neatgraso žmonių nuo kilnaus tikslo ir noro padėti vargstantiems senoliams. Džiugu, kad patys maltiečiai seneliais rūpinasi ne tik prieš šventes, bet ir visus metus. Šiuo metu, kiek žinau, jie globoja apie 3 tūkst. senolių visoje Lietuvoje. Patiems silpniausiems vežamas jau paruoštas maistas, kitiems pristatomi maisto produktų lauknešėliai, o valgį padeda pagaminti juos lankantys savanoriai.
Už renginio metu surinktus pinigus pagalba ir toliau pasieks tuos, kam jos labiausiai reikia. Gera žinoti, kad tarp aukotojų vis daugiau atsiranda žmonių, kurie pinigus į maltiečių fondą perveda reguliariai. Dažnai mes nė neįvertiname, kiek daug patys turime ir kiek daug galime duoti kitiems. Lietuviai tikrai neabejingi svetimo skausmui. Kaip ir aš pati. Stengiuosi prisidėti viskuo, kuo tik galiu: tiek pinigine parama, tiek daiktais, tiek geru žodžiu ar dėmesiu. Vienais metais išpildžiau mergaitės Valerijos svajonę, pasikalbėjome, išgėrėme kakavos.
„Anna Zaugarova photography“ nuotr.
– Kadangi laikas prieš šventes ypatingas, tolesniam pokalbiui parinkau jauno kunigo, poeto, save pristatančio Beno Lyrio vardu, mintis. Jis sako, kad iš visų apsisprendimų vertingiausias yra nebijoti. Sutinkate?
– Bijoti? Gal ne tiek baimės, kiek neatsakytų klausimų išvykstant gyventi į Taliną buvo. Žinojau, kad ši viešnagė tik laikina. Gyvendami Estijoje, dažnai lankome savo artimuosius Lietuvoje, o jie aplanko mus. Kartais ryte išskrendame, o vakare sugrįžtame. Po valandos skrydžio nusileidus Vilniaus oro uoste apima jausmas, tarsi pavažiavus autobusu nuo Vilniaus iki Kauno. Ko labiausiai ilgiuosi? Galbūt lietuviško mentaliteto ir savumo jausmo. Juk kai atostogauji svečioje šalyje, yra viena, o kai ten pagyveni ilgesnį laiką – visai kas kita: dingsta romantika, imi pastebėti tokių dalykų, kurie anksčiau nekrito į akį. Estai labai konkretūs, tylūs ir dalykiški. Į klausimą atsakys, bet nieko daugiau. Mokausi nesistebėti žmonių šaltumu, kai jie žiūri į akis ir nesisveikina, net kai žino, kad esi kaimynas. Retas kuris pasakys: atsiprašau, ar galiu praeiti? Arba pasiūlys pagalbą, net jei mato, kad, pavyzdžiui, labai sunkiai pravažiuoji su vaikišku vežimėliu. Be to, mitas, kad Estijoje visur galėsi susikalbėti anglų kalba. Miesto centre tikrai labai daug žmonių atsakys tau angliškai, o jei pavažiuosi truputį toliau į kai kuriuos rajonus, pirma kalba, kuria į tave kreipsis, bus net ne estų, o rusų.
Kartais einu čia gatve ir taip noriu sutikti kokį pažįstamą, su juo pasilabinti, persimesti keliais lietuviškais žodžiais. Ieškau priežasčių, projektų pasiūlymų, kad būtų galima grįžti į Vilnių nors trumpam padirbėti. Neslėpsiu, gyvendama Taline, tikrai įvertinau, kaip šaunu turėti šeimą tame pačiame mieste, kaip gera dažnai sulaukti svečių.
Kiekvienas prisiimtas projektas, renginys ar TV transliacija man yra didžiulis malonumas – netgi nepavadinčiau to darbu.
– „Būkite švelnūs – jus stebi vaikų širdys ir mokosi tikėti geresniu pasauliu.“ Papasakokite, kaip sekasi būti Jono ir Nojaus mama? Kas šiuo metu berniukus domina, ką su jais veikiate?
– Iš pradžių planavau grįžti į darbą po pusantrų metų. Tačiau mes planuojame, o viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Džiaugiuosi, kad LRT kolegos pasveikino su antruoju laukimu ir pažadėjo rasti geriausią sprendimą, kai tik būsiu pasiruošusi darbuotis. Su vaikais mano dienos slenka labai panašiai, kaip ir kitų mamų. Tarp brolių amžiaus skirtumas labai nedidelis: Jonui – treji su puse, o Nojui – pusantrų.
LRT nuotr.
Pamažu stebiu, kaip jiedu pradeda žaisti drauge, ieškoti vienas kito, pasiilgti, o ir apsikabinimai tampa daug dažnesni. Mokosi vienas iš kito ne tik krėsti išdaigas ar daryti tai, ko tėvai prašo nedaryti, bet iš tiesų tampa viena neišskiriama komanda. Labai tikiuosi, kad jiems bus smagu augti drauge ir būti geriausiais draugais. Kas šiuo metu juos domina? Na, Jonui labai patinka konstruoti, filmai apie šuniukus Patrulius, Walto Disney’aus animacija ir išvis aktyvus laisvalaikis. Paskui jį viskuo tuo pačiu domisi ir mažasis Nojus. Kartais netgi ne visai pagal savo amžių. Pavyzdžiui, konstruoja statinius ne tik iš didesnių, bet ir iš gerokai smulkesnių detalių.
Žiemą Taline su vaikais labai smagu: daug kalniukų, ledo aikštelių. Centre veikia labai gražus kalėdinis miestelis, kur puošni eglutė yra tik viena iš jo sudedamųjų dalių. Čia galima rasti visko, kas tik susiję su kalėdine dvasia, kvapais ir skoniais. Vyksta vaikų chorų pasirodymai. Lankėmės su vaikais ne kartą ir niekuomet negrįždavome namo be sausainių, karšto kompoto ar nepasisupę atrakcionuose.
Esu labai patenkinta ir sūnų darželiu. Vedame juos į privatų, kurį lanko rusakalbiai estai. Taip nutiko, kad anglakalbiuose vietos rasti nepavyko. Tad tarpusavyje kalbamės lietuviškai, o darželyje ir su aukle – rusų kalba. Darželis nedidutis, primena namų aplinką. Kaip sako darželio įkūrėja ir edukacijos specialistė Jelena, ten leidžiame vaikams tiesiog žaisti, o per žaidimą pažinti viską, ko jiems reikės vėliau, pradėjus lankyti pirmą klasę. Vienintelė bėda, kad sūnūs pabūna ten savaitę, o paskui dvi savaites serga, tad tenka pusę mėnesio sėdėti namuose. Todėl vis pagalvoju apie drauges, kurios turi panašaus amžiaus vaikų, dirba visu etatu ne tik darbe, bet ir namuose, mažiesiems sergant. Kartais taip norisi, kad jie greičiau paaugtų vien dėl to, kad tos ligos pagaliau retėtų...
– „Neteiskite nei savęs, nei kitų – gyvenkite taikoje su savimi, žmonėmis ir pasauliu.“ Ar dažnai save plakate, kad galėtumėte būti geresnė mama, žmona, darbuotoja, kad galėtumėte daugiau suspėti ir daugiau padaryti? O gal mokate gyventi taikoje su savimi?
– Aišku, kad gyventi taikoje su savimi ir kitais yra turbūt kiekvieno žmogaus siekiamybė. Ir didelis menas. Vis dėlto manau, kad ne mažiau svarbu išmokti balansuoti tarp visų tų vaidmenų, kuriuos moteris apsiima vienu ar kitu gyvenimo etapu. Nustoti lygintis su kitais irgi yra menas. Nustoti galvoti, kad gal esu nepakankamai gera, irgi, manau, yra svarbu. Bent jau man tiesiog būtina atsitraukti kad ir kelioms dienoms tam, kad į šeimą grįžčiau geresnė, laimingesnė savo pačios versija. Todėl kiekvienas prisiimtas projektas, renginys ar TV transliacija man yra didžiulis malonumas – netgi nepavadinčiau to darbu. Užtai kai jau grįšiu abiem kojomis į televiziją, žurnalistiką, galbūt tuomet atrodys vėl kitaip (juokiasi). Su nekantrumu laukiu ir šio įdomaus gyvenimo etapo. Turbūt gyventi be jokių projektų, iššūkių būtų taip ramu, kad greitai pasidarytų rūgštu.
D. Umbraso / LRT nuotr.
– „Gražiausia, ką turime, – širdis, o kaip dažnai galvojame, kad veidas.“ Vaikų, namų, buities nuvargintos mamos dažnai nė nenori žiūrėti į veidrodį. Kur dar XXI a. grožio standartai, kuriuos reikia atitikti...
– Pasakyčiau, kad namuose tikrai retai turiu laiko, kada žiūrėti į veidrodį. Kur kas daugiau ir dažniau pavyksta žiūrėti į vaikus, į jų akis, emocijas; stebėti jų žaidimus. Nesakau, kad nustojau savimi rūpintis. Ne. Čia, Taline, radau visai neblogų masažo, veido priežiūros specialisčių. Pasportuoti pavyksta tik keliskart per savaitę, bet to visai užtenka: juk pats didžiausias sportas – namuose, lekiant paskui berniukus arba žaidžiant su jais.
Kas šiuo metu man yra poilsis? Turbūt laikas, kai pavyksta suderinti visą dienos planą taip, kad jame būtų ir laiko sau, ir buičiai, ir šeimai. Buvau labai laiminga, kai vyras padarė staigmeną – su mano draugėmis suorganizavo kelionę į Berlyną. Nusileidžiu Rygoje, sutinku dvi drauges. Nusileidžiame visos Berlyne – žiūrime, iš Ciuricho atskrido ir ketvirtoji draugė. Viską merginos buvo suorganizavusios tobulai, vis klausiau jų, o gal čia labai išankstinė gimtadienio dovana?! Tai buvo mano pirmoji kelionė į užsienį be vaikų, tad grįžau išsiilgusi šeimos, kupina energijos, įsikrovusi, kitaip žiūrinti net į motinystę.
– „Įsivaizduokite, kad sunkumai – jūsų gyvenimo spalvos. Kokią spalvą jiems suteiksite, priklauso nuo jūsų kūrybingumo.“ Ar kada pagalvojote apie savo gyvenimo spalvas?
– Sakyčiau, kad sunkumai visada atrodo pačios juodžiausios spalvos, bet juk čia pat galima įmaišyti ir kažko balto? Tuomet, žiūrėk, jau ir prašviesėja viskas. Svarbu neleisti dalykams įgauti tamsių atspalvių. Gyvenimui būtina suteikti spalvų, o jų tikrai nemažai priduoda ir mūsų pačių kūriniai – vaikai. Jie daug paprasčiau žiūri tiek į kintančią aplinką, tiek į, pavyzdžiui, neišauštančias žiemos dienas. Saulei pašvietus džiaugiasi ir sako: „Ooo, šiandien saulė sugrįžo iš atostogų.“ Humoras irgi kartais palengvina iki papilkėjimo įgrisusią rutiną.
– „Darykite tik tai, kam negaila laiko.“ Kuo save pralinksminate, įprasminate, kam negaila laiko?
– Man negaila laiko šeimos namams įrengti ir geriausių dizaino sprendimų paieškoms. Dar – nuolat komunikuoti su žmonėmis, kurie stengiasi, kad grįžtume į gražius ir patogius namus. Negaila laiko skaityti su vaikais. Negaila laiko bendrauti, kad ir vėlai vakare. Niekada negailėjau laiko kulinariniams potyriams, o Taline juk iš tiesų yra nemažai puikių kavinių, restoranų, kuriuos norisi išbandyti. Dar tikrai negaila laiko kartą per savaitę bokso ir padelio treniruotėms, tik būna labai gaila, kad dėl šlubuojančios vaikų sveikatos sunku jas reguliariai lankyti.
Taip norėčiau, kad viskas ir vėl būtų gerai: be pandemijų, be karų, galų gale, be monstrų, kurie gali lengva ranka atimti tūkstančius gyvybių ar sukelti pasaulines katastrofas.
– „Gyvenimas nori išvesti mus iš saugios zonos į nesaugią tam, kad paverstų nenugalimais, bet mes dažnai jam priešinamės, tad liekame tokie patys.“ Išvykote paskui vyrą į Taliną. Atidėjote karjerą ir pasirinkote motinystę. Kuo jus praturtino gyvenimas svetur?
– Iš pradžių idėja gyventi kitoje šalyje, kad ir visai netoli nuo Lietuvos, atrodė gana bauginanti. Kai susitvarkė buitis, pasidarė daug ramiau ir aiškiau. Estai juk gyvena labai panašiai, apsiperka tų pačių prekybos tinklų parduotuvėse, todėl nereikėjo ilgai pratintis ir ragauti nepažįstamų produktų. Čia gyvendama įgavau drąsos bendrauti rusų kalba, kurios anksčiau nesimokiau. Ji praverčia ne tik paslaugų sferoje, bet ir medicinos įstaigose. Kas galėjo pagalvoti, kad net susirašinėti sugebėsiu rusiškai, aišku, nenaudodama kirilicos. Dar išmokau tylėti (šypsosi). Išmokau vertinti kad ir neilgas, bet solo keliones. Jūs nepatikėsite, kiek galima nuveikti per valandos skrydį iš Talino į Vilnių, o paskui atgal.
Ši patirtis man tik dar kartą įrodė, kaip smarkiai myliu savo šalį, savo Vilnių. Ir kiek daug dalykų, gyvendami savo gimtinėje, mes tiesiog neįvertiname arba į kokius nereikšmingus dalykus kartais koncentruojamės kasdienybėje. Ką turiu galvoje? Kad ir tą juokingą bambėjimą dėl Vilniaus eglutės, kai ją dar tik montuojant mano feisbukėnai jau ėmė piktintis.
Šypseną kelia ir žmonių keliami klausimai, kas labiau iš Baltijos šalių remia Ukrainą. Juk svarbiau apskritai yra aukoti, prisidėti. Kažkodėl mes vis žvalgomės už kaimyno tvoros ir vis krūptelime, ar tik kas nors nepadarys daugiau už mus.
– „Nepamirškite, kad tik Dievas yra tobulas. Tapsite laimingi, kai iš kitų ir savęs nereikalausite to, kas būdinga tik Dievui.“ Ar didelė perfekcionistė esate? Ar daug iš savęs ir kitų reikalaujate?
– Tikrai pažįstu už save kur kas didesnių perfekcionistų. Sakau tai gerąja prasme, nes aš jais tikrai žaviuosi. Šita mamystės patirtis leido ne tik sulėtinti tempą, bet ir truputį atleisti reikalavimų vadžias sau. Tikrai daug dažniau būna momentų, kai pasakau pati sau ar vyrui: „Atsiprašau, bet ši diena man buvo per sunki, kad dar ir namai padoriau atrodytų.“ Ir ką? Pasirodo, niekas dėl to nesugriūva (juokiasi).
– „Dievas sukūrė žmones, kad jie vienas kitą mylėtų, ir daiktus, kad jie juos naudotų, – mes šiandien apvertėme Dievo tvarką“ (Dalai Lama). Gal jau susiradote tarp estų draugų? Ar Kalėdoms ruošiatės grįžti į Lietuvą?
– Negaliu nieko daug sakyti apie pačius estus, nes tiesiog jų gerai nepažįstu. Kaip buvau nuraminta čia gyvenančių lietuvių – per greitai noriu leistis į draugystes su estais. Nepažįstamųjų, užsieniečių jie taip greitai prie savęs neprisileidžia. Tad bičiuliautis lengviau sekasi su lietuviais ir rusakalbiais estais.
Ar dovanų pirkimo karštlige serga ir estai? O kaipgi. Ypač savaitgaliais, kai prekybos centrai tampa žmonių traukos centrais. Čia labai anksti miestas pradeda ruoštis Kalėdoms. Vos baigiasi Helovinas, ir estai moliūgus pakeičia kalėdinėmis girliandomis. Man ši tiek Estijoje, tiek ir Lietuvoje jau norma tampanti prekybininkų tradicija vis dar labai nepriimtina. Lapkritį norisi atsikvėpti, o gruodį pradėti galvoti apie žiemos šventes.
E. Blaževič / LRT nuotr.
Šiemet Kūčias ir Kalėdas sutiksime Klaipėdoje, vaikai vėl sulauks Kalėdų Senelio. Praėjusiais metais Jonui tai buvo visos dienos įspūdis. Sutarėme, kad šįmet dovanėles dovanosime tik vaikams, o patys nusibrėžėme labai nedidelį biudžetą. Daugiau norisi džiaugtis buvimu kartu, nes visi, manau, dar mename tuos karantino metus, kai gražiausias žiemos šventes sutikome atskirai vieni nuo kitų.
– „Neleiskite niekam atimti iš jūsų svajonių – ir patys jų iš savęs neatimkite.“ Dažnai artėjant Naujiesiems duodame sau pažadų kitiems metams. Apie ką šiuo metu sukasi jūsų mintys?
– Apie laimingesnį, saugesnį pasaulį. Niekad negalvojau, kad žadėdama vaikams, tarkim, aplankyti miuziklą Londone, sakinį pradėsiu: „Jei viskas bus gerai, nuvyksime pažiūrėti miuziklo į Londoną.“
Taip norėčiau, kad viskas ir vėl būtų gerai: be pandemijų, be karų, galų gale, be monstrų, kurie gali lengva ranka atimti tūkstančius gyvybių ar sukelti pasaulines katastrofas.
Dar aš labai svajoju apie gražų gyvenimą Vilniuje. Tikiuosi, greitai taip ir bus!
