– Kas yra geriausias tavo kelionių gidas?
– Intuicija, svajonės ir įkvėpimas. Niekur neskubu, neprivalau niekur būti, žinau, kad galiausiai atsidursiu visur, taigi nėra nei poreikio, nei prasmės įsisprausti į aiškiai suplanuotą maršrutą ar laikytis kokių nors tvarkaraščių. Visokiai buhalterijai jaučiu stiprų įtarumą.
Dabar esu Meksikoje. Apkeliavę Kanadą ir JAV, su draugu planavome sukti atgal į Pietų Ameriką per Gvatemalą ir visas kitas Centrinės Amerikos šalis. Bet štai ėmė ir pasitaikė unikali proga sukrauti motociklus į jachtą ir patraukti per Karibus, taigi, užuot keliavę į Centrinę Ameriką, pavasarį keliausime į Kubą, Jamaiką ir Panamą, o tuomet – į Kolumbiją.
– Kiek kelionės maršrutą dėlioji iš anksto, kiek idėjų gimsta tiesiog spontaniškai?
– Dėliojame tik sezonus ir metų laikus. Jau esu apsikvailinusi su nelaukta žiema žemiau ekvatoriaus! Dar laivų maršrutus – pavyzdžiui, po Pietų Amerikos norime leistis į žygį skersai Sibiro ir Mongolijos, taigi teks kažkaip gabenti motociklus į Pietų Korėją. Kol kas, panašu, pigiausias variantas – iš JAV, todėl turbūt grįšime ten. Kita vertus, pasaulis sparčiai keičiasi ir daugybė dalykų keičiasi. Kas žino – gal po poros metų labiau apsimokės motociklus skraidinti iš Buenos Airių? Kitaip tariant, visuomet užmetame akį į sezonus, vizų galiojimą, metų laikus ir motociklų gabenimo galimybes, bet tai ir viskas.
– Renkiesi kelius ar keliukus?
– Tik keliukus! Keliukai visuomet veda į kur kas labiau intriguojančius pasaulio kampelius nei asfaltuoti keliai. Keliukai, vieškeliai, takai ir šuntakiai – visiška magija. Štai kapstėmės po smėlėtą taką Naujojoje Meksikoje, kai prie mūsų sustojo toks senukas rančeris, ką tik paleidęs du savo kaubojus į darbą – pasiklydo viena jo bandos karvė, o surasti gyvulį Naujosios Meksikos dykrose kitaip nei ant žirgo, paprasčiausiai neįmanoma. Paplepėjom su tuo senuku apie karves ir arklius (šiais laikais nebeįmanoma surasti gerų kalvių, kad tave kur), apie orą (sausa!), ganyklas (et, kaip reikėtų lietaus) ir valdžią (šunsnukiai). Prisakęs saugotis barškuolių gyvačių, šaunusis senukas palinkėjo gero kelio ir nurūko sau. Tas pokalbis niekuomet nebūtų įvykęs, jei būtume važiavę asfaltu.
Arba čia, Meksikoje, – leidomės į žygį bekele netoli Morelijos miesto. Paulas užvažiavo ant vinies, taigi sustojome pasikeisti padangos, o kol darbavomės, pro šalį jojo toks kietas skrybėlėtas kabaljeras, kuris sustojo paliežuvauti. Tokie pokalbiai greitkeliuose ar didmiesčiuose tiesiog nevyksta. Ir, žinoma, maži keliukai ir takai veda į atokesnius, mažai lankomus kraštus ir užkaborius. Negalėjau patikėti savo akimis, kokie vaizdai atsivėrė nuo Engineer Pass perėjos Uoliniuose kalnuose, Kolorade, arba Moabo kanjonų dugne. Tokio nežemiško grožio nuo autostrados paprasčiausiai nepamatysi. Žinoma, ne visuomet pavyksta laikytis vien bekelės – kartais neleidžia atstumas, oras arba saugumas, bet kiek galime, važiuojame mažesniais, šalutiniais keliukais ir takais.
E. Gerulaitytė
– Mergina, keliaujanti po šiek tiek mažiau civilizuotus kraštus. Kokie didžiausi sunkumai iškyla?
– Kaip gerai pastebėjo viena mano bičiulė ir keliautoja motociklu Rašmi, jei vyras klaustų apie saugumą kelionėse, turėtume jam daug patarimų. Tačiau moteriai ar merginai? Jos ir taip žino, ko ir kaip saugotis. Juk gyvename tokiame pasaulyje, kur moterims vis dar nepriklauso kai kurios erdvės ir kai kuris paros metas. Štai Lietuvoje, pasirodo, negalima pas vyrą net į svečius eiti, o juo labiau drauge gerti vyną, ypač jei tas vyras – garsus režisierius ar dėstytojas, o jei jau eini, tai būk paruošusi diktofoną, ar ne?
Bet jei pastumtume sarkazmą į šalį, Pietų Amerika moterims nėra kažkaip ypatingai pavojingesnė nei Šančiai ar Žaliakalnis. Gera taisyklė keliaujant – ko nedarai namie, nedaryk ir kelyje. Jei namie ketvirtą ryto neblaivi nesiblaškytum po prastos reputacijos rajoną, tai neplavinėk naktį ir po Rio de Žaneiro favelas. Gana paprasta formulė. Žinau, žiūrint žinias atrodo kitaip, tačiau iš tiesų 99 proc. žmonių pasaulyje yra geri ir nelinki keliautojui pikto – atvirkščiai, globoja ir padeda.
Patyriau tokį epizodą Bolivijoje. Važiuoju šuntakiu per dykumą, traukiu į Ujūnį, vargstu, nes nemoku valdyti motociklo smėlyje – vis griūvu, vis nepavažiuoju… Žodžiu, kapstausi sunkiai. Aplink – nė gyvos dvasios, šimtus mylių – visiška tuštuma, net indėnų kaimelių nėra. Staiga mano veidrodėlyje išdygsta sunkvežimis. Aha, galvoju, na, bent jau teisingu taku važiuoju, jei eismo atsirado. Tačiau sunkvežimis manęs nelenkia. Keista, juk kasuosi vos 40 km/val. Po kokių dešimties minučių tyčia dar sulėtinu. Sulėtina ir sunkvežimis. Hm... Sulėtinu dar, galiausiai sunkvežimis mane aplenkia, tačiau vis vien laikosi šalia, o juk galėtų laisvai rūkti toliau. Dar sulėtinu. Ir jis sulėtina. Pagreitinu – ir sunkvežimis pagreitina. Taip kokį pusvalandį. Darosi nejauku, nusprendžiu sustoti, kas bus – tas. Sustoju – ir sunkvežimis stoja. Velnias. Vairuotojas išlipa ir eina manęs link...
Ar jau minėjau, kad scena vyksta vidury dykumos ir aplink nėra absoliučiai nieko? Prisipažinsiu – tąkart pasidarė baisu. Tačiau kai sunkvežimio vairuotojas prie manęs priėjo, paaiškėjo, kad jis pamatė, jog mano bagažas ant motociklo baigia atsilaisvinti ir tenorėjo pasiūlyti man stiprios gumos gabalą, kad geriau priveržčiau savo bekrentančią kuprinę. "Mano garso signalas sugedęs, nežinojau, kaip atkreipti tavo dėmesį! Na, sėkmės!" Taigi baimės akys didelės, o realybė – kur kas draugiškesnė ir paprastesnė nei Indianos Džounso ekspedicijos.
– Kodėl kelionei pasirinkai motociklą, o ne automobilį, autobusą?
– Automobilyje ar autobuse sėdi tarsi dėžutėje ir į pasaulį žiūri pro stiklą – kaip kokį kino filmą. Važiuodamas motociklu esi pasaulyje. Kitokia laisvė, kitoks skonis, kitoks atvirumas gamtai ir žmonėms.
Žinau, kad gyvenimas nenuspėjamas, kad neįmanoma žinoti, kas laukia už posūkio: bala, karvė ar nuostabiausias saulėlydis, bet žinau – kad ir kas nutiktų, gyvenu dabar ir nieko nesigailiu.
– Ar keliaudama tapai mechanike? Kaip dorojiesi su techniniais nesklandumais?
– Oi, netapau ir turbūt netapsiu. Neturiu talento. Bėdai prispyrus, galiu pakeisti padangas ir tepalus, pareguliuoti grandinę, galbūt sugebėčiau žvakes pakeisti, bet tik tiek. Ilgai kompleksavau, kad neišmanau motociklo mechanikos. Bet, ką gi, neišmanau, o ir nelabai man tai įdomu, tiesą pasakius, tad nusprendžiau nebesikankinti ir motociklo mechaniką patikėti Paului.
Su dabartiniu motociklu – "Suzuki DR650" – techninių problemų tiesiog nekyla. O su mažuoju kinišku kažko labai baisaus irgi nebuvo – kelios nuleistos padangos, pavargusi grandinė ir kriuksintis karbiuratorius didesniame aukštyje Anduose. Man atrodo, modernūs motociklai gana patikimi, ir dabar būti mechaniku, jei nemoki ir nenori, visiškai nebūtina. Kas bus, jei motociklas nusprogs Konge, Sibire ar kur nors Atakamos dykumoje? Neabejoju, kad išeitis atsiras. Visada atsiranda.
– Ko tokios kelionės suteikia ir ką įrašytum į savo CV?
– Empatijos. Supratimo, kad žmonės visur yra tiesiog žmonės. Kad likimai gali būti skirtingi. Kad nėra geriau / blogiau – yra tiesiog kitaip. Kad lyginti ir teisti yra labai paviršutiniška ir visiškai neproduktyvu. Mane kartą kalbino toks radijo veikėjas – klausė, kuo mano kelionės skiriasi nuo turizmo. Atsakiau, kad skirstyti žmones į kategorijas yra toks nelabai protingas užsiėmimas – juk visų mūsų norai, poreikiai, svajonės ir lūkesčiai skiriasi. Veikėjas pasišiaušė – kaip aš drįstanti tikrus keliautojus lyginti su vėplomis turistais?! Na, kam taip susireikšminti? Koks skirtumas, kas kaip keliauja, jei jiems taip gerai, taip norisi, taip patogiau ar įdomiau? Svarbu, kokios patirtys, kokios įžvalgos ar atradimai, o ne kelionių būdas.
Tas pats galioja ir gyvenime. Į CV dabar turbūt papildomai įrašyčiau ispanų kalbą, gebėjimą dirbti bet kokiomis sąlygomis (pavyzdžiui, esu baigusi rašyti straipsnius telefonu, gaudydama "Walmart" internetą), didelę toleranciją stresui, plačias pasaulinės kultūros žinias ir gebėjimą greitai reaguoti ir priimti sprendimus.
– Kaip pavyksta susidraugauti su vietiniais, kur ryšį užmegzti lengviausia ar sunkiausia?
– Vėlgi – žmonės visur yra žmonės, o ne kokie ateiviai. Net Amazonės šamanai ar Andų aukštikalnių indėnai supras, jei pasiteirausi apie orą, močiutės sveikatą arba pusryčius. Juk visi mes gyvename tuo pačiu visame pasaulyje: sveikata, stogas virš galvos, sveiki ir sotūs vaikai, prasmingas darbas. Tai universalu tiek Peru džiunglėse, tiek Raseiniuose.
Su perujiečiais indėnais susidraugavau per žirgus – padėjau vietiniams kaustyti jauną eržiliuką. Jie savo arklių nemoko paduoti kanopos, tad kaustomi žirgai muistosi, kandžiojasi, spardosi. Aš jų eržilą išmokiau paduoti kanopą ir laikyti, kol kausto. "Oho, žirgų užkalbėtoja", – pasigirdo murmesių. Taip Koporakės kaimelyje likau, atrodo, du mėnesius – padėjau treniruoti žirgus, taisyti balnus ir ganyti vaikus, o jie man aprodė Andų užkaborius, medicinines žoleles, lamų takus ir papasakojo vietinių legendų.
Argentinoje pasienietis, pamatęs mano pasą, bakstelėjo į pavardę sušuko: O! Vitas Gerulaitis? Taip atsirado kalbų apie tenisą ir apskritai sportą. Jungiančių dalykų žmonės visame pasaulyje turi kur kas daugiau nei skiriančių. Galbūt tik reikia nebijoti atsiverti.
Lengviausiai į kalbas leidžiasi kolumbiečiai ir amerikiečiai, sunkiausiai – boliviečiai. Ne todėl, kad būtų mažiau smalsūs ar draugiški, tiesiog jiems užsieniečiai – vis dar gana neįprastas vaizdas, ypač atokesniuose kaimuose ir regionuose.
– Kadangi nemažai pasakoji apie kitus, saviems išgyvenimams nelieka vietos. Kodėl?
– Pietų Amerika mums Lietuvoje – dar gana egzotiškas kontinentas, taigi labai norėjosi parodyti kuo daugiau perujietiškos, kolumbietiškos, argentinietiškos kasdienybės, kurią mes dažnai įsivaizduojame kaip itin skirtingą, keistą, pavojingą. O juk taip nėra. Daugiausia dėmesio skyriau žmonėms, nes apie gamtą ir architektūrą galima ir pasiguglinti, ir įsivaizduoti, o štai kaip atrodo eilinė diena Andų užkaboriuose ar Patagonijos pampose?
Dėl savo išgyvenimų dar nesu tikra. Toji Pietų Amerikos ekspedicija dabar atrodo tarsi toks atėjimo į amžių ritualas. Išvažiavau dar kažkaip paaugliškai pasiutusi, o dabar – nesakysiu, kad jau ėmiau ir subrendau, nes mokomės visą gyvenimą, tačiau atradau pusiausvyrą. Tokį vidinį zen. Žinau, kad gyvenimas nenuspėjamas, kad neįmanoma žinoti, kas laukia už posūkio: bala, karvė ar nuostabiausias saulėlydis, bet žinau – kad ir kas nutiktų, gyvenu dabar ir nieko nesigailiu.
– Ar tuos rimčiausius išgyvenimus nori pasilikti sau?
– Man daug įdomiau būti už kadro ir pasakoti istorijas, nei tapti dėmesio centru. Žurnalisto profesija diktuoja, kad privalai būti neutralus, bešališkas mediumas, o ne orakulas, ir man tai labai prie širdies. Žinoma, kažkiek savotiško atspalvio, niuansų, tono turbūt nori nenori perduodi, tačiau man be galo įdomu tiesiog kalbinti žmones ir pasakoti jų istorijas.
Dėl socialinių medijų dabar visame pasaulyje veši asmenybių kultas. Jei tik turi pakankamai sekėjų, gali būti bet kuo – tinklaraštininkai staiga tampa žurnalistais, jogos mėgėjai – sveikatingumo specialistais, šimto puslapių brošiūrą per "Amazon" išleidę rinkodaros mėgėjai skelbiasi rašytojais, o kur dar gyvenimo būdo mokytojų, nuomonės formuotojų ir verslo guru ordos... Viena vertus, puiku: juk kuo daugiau idėjų, kuo daugiau visokių naujų mąstymo krypčių ir galimybių, tuo geriau. Bet kita vertus, tas "aš, aš, aš" fokusas darosi truputį nebeskanus. Negana to, dažnai didžiausios viešumos ir daugiausia ausų pasiekia ne tie, kurie talentingiausi ar originaliausi, o tiesiog tie, kurie garsiausiai rėkia ir aršiausiai stumdosi alkūnėmis. Taigi išeina toks viešas turgelis. Yra išgyvenimų, kurie liko tik man, ir tokių, kuriuos žino tik artimiausi žmonės. Tegu taip ir lieka.
– Kas padeda sunkiausiais kelionės momentais?
– Vidinė pusiausvyra. Persiritus per trisdešimt ateina toks be galo raminantis suvokimas, kad viskas praeina, viskas išsisprendžia, ir nėra to, ko žmogus negalėtų atlaikyti.
Pernai keliavome po Kanadą ir truputį pavėlavome pagal sezoną, taigi kai galiausiai pasiekėme Labradorą, jau buvo šalta ir nuolat lijo. Labradoras – toks kanadietiškas Sibiras: tūkstančiai kilometrų pirmykštės girios, kurioje tegyvena briedžiai ir juodieji lokiai, be galo atšiaurus, atokus kraštas. Labradorą kirtome Trans Labrador Highway, greideriuotu vieškeliu, kur tarp nedidukų fortų – per 400–500 km. Kitaip tariant, toks visiškas nieko vidurys. Diena iš dienos lijo, negana to, mus ėste ėdė spiečiai juodųjų mašalų, kurių įkandimams, pasirodo, abu buvome alergiški. Sėdime kažkurį vakarą šlampančioje palapinėje, abiejų veidai sutinę lyg nuo bokso raundų, šalta, vakarienei – tunų konservai ir drungna bulvių košė iš pakelio, batai peršlapę, mano motociklas streikuoja, iki Labrador Sičio, pirmo civilizacijos taško, – 800 km. Labai smagu nebuvo, bet nekibome viens kitam į atlapus, nesusipykome, nesierzinome, tiesiog dirbome kaip viena komanda, o pasiekę Kvebeką jau gebėjome juokauti apie kanadietišką sibirietišką patirtį. Turbūt labai svarbu nieko pernelyg nesureikšminti. Juk visas gyvenimas yra vienas didelis nuotykis.
99 proc. žmonių pasaulyje yra geri ir nelinki keliautojui pikto – atvirkščiai, globoja ir padeda.
– Paminėjai, kad keliaujate ten, kur kuo mažiau civilizacijos. Tad ar tiki dvasiomis, talismanais ir prietarais?
– Visokios vietinės šamanystės ir raganystės man be galo įdomios, bet pati netikiu jokiais kaukais, jėzusėliais ar magiškomis triušio letenomis. Religijos ir prietarai mane intriguoja kaip būdai pasakoti istorijas: juk kiek daug galima pasakyti nutylėjimais, užkeikimais, raudomis ar murmėjimais. Religijos ir ritualai kaip pasakojimų spalvos, kaip filosofijos, kaip idėjos yra be galo turtingas žmonijos paveldas. Tačiau kai prasideda fanatizmas, darosi stipriai nebejauku. Biblija yra be galo įdomi knyga iš istorinės, antropologinės ir socioistorinės pusės, tačiau kunigai man kelia šiurpą. Pagoniški tikėjimai – tiek lietuviški, skandinaviški, graikiški, tiek amazoniški ar kilę iš Andų gentelių – yra kur kas sveikesni ir natūralesni nei spazmuojantis monoteistinis dievas. Vis dėlto ir tai juk tėra skirtingi būdai paaiškinti pasaulį.
– Kiek dar keliausi?
– Grįžimo datos neturiu. Mano kelionė nėra atostogos, koks nors projektas ar rekordų siekis. Po Pietų Amerikos nusprendžiau motociklu apkeliauti visą pasaulį, tačiau kadangi su Paulu niekur neskubame, tai gerokai užtruks. Kiek? Gal kokius dešimt metų, o gal daugiau. Nežinau. Radau būdą gyventi ir dirbti kelyje, motociklo balne jaučiuosi geriausiai, o pasaulis taip greitai keičiasi, taigi nematau, kaip galėčiau sustoti.
– Motociklas mažai pastebimas Lietuvoje – kaip yra kitur?
– Lietuvoje motociklizmui kiša koją atgyvenę stereotipai ir tai labai liūdina, tačiau tikiu, kad tai keičiasi ir ateityje keisis tik dar labiau.
JAV motociklizmas taip pat kenčia nuo visokių "Sons of Anarchy" serialų, bet amerikiečiai po truputį darosi laisvesni ir atviresni, tad ir motociklizmas keičiasi. Negaliu kalbėti už street ar cruiser mėgėjus, tačiau adventure riding – motonuotykiavimas, kitaip tariant, važiavimas adventure / dual sport motociklais, kelionės ir ekspedicijos motociklais – tikrai keičiasi. Pavyzdžiui, daugelis dual sport / off road mokyklų trenerių moko tokių dalykų kaip pusiausvyra, meistriškumas ir pasitikėjimas savimi, o ne "vienkių", šokinėjimo per rąstus ir visokių power slide triukų. Na, gerai, gerai, power slide triukai yra smagu ir treniruočių metu Kolorade priprašėme trenerį pamokyti ir jų, tačiau iš esmės amerikiečiai nebijo pasirodyti kažko nemokantys ar nedrįstantys paklausti. Ten mokytis yra absoliučiai normalu, juk niekas negimsta Dakaro dievais. Lietuvoje pradedantiems ar norintiems tobulėti motociklininkams dažniausiai nukertama: "Nu tai važiuok, nu." O Amerikoje daug daugiau palaikymo, bendrystės, atvirumo. Pietų Amerikoje motociklai – įprasta transporto priemonė ir visiškai normali eismo dalis. Tiesa, didžiųjų japoniškų ar BMW motociklų pamatysi retai, vietiniai daugiausia važiuoja mažais kiniškais 125–250 cc motociklais, be geros aprangos, dažnai be šalmų, tačiau jie puikiai įsilieja į eismą. O ar juos pastebi vairuotojai... Eismas Pietų Amerikoje be galo chaotiškas, tad čia vienodai diskriminuojami visi.
Tikslas – motociklu apvažiuoti visą pasaulį 1
