Šie apmąstymai paskatina peržengti šios medijos rėmus ar bent juos deformuoti. „IRGI galerijoje“ pristatomoje E.Norkutės parodoje „Greetings from Inside“ (liet. „Linkėjimai iš vidinės erdvės“), tapytoja į savo amatą pažvelgia neįprastai, žiūrovui atverdama naujų tapybos medijos reprezentacijos būdų.

Su E.Norkute kalbame apie skirtingų autorių citavimą darbuose, įtampas kūryboje ir mąstymą už tapybos ribų.

– Skaitant virtualiojoje „IRGI galerijoje“ pristatomos jūsų parodos „Greetings from Inside“ anotaciją, nesunku pastebėti, kad joje neįvardijima, kad tai – personalinė paroda. Galbūt šio įvardijimo atsisakote sąmoningai, kadangi parodoje yra du kūrėjai / veikėjai – jūs ir tapytojas Bobas Rossas (1942–1995)?

– Neįvardyti, kad tai personalinė paroda, nebuvo intencionalus sprendimas. Savo darbuose dažnai cituoju daug skirtingų autorių. Šioje parodoje leidau sau ne tik kalbėti B.Rosso potėpiais ar balsu, bet ir pasimatuoti tapytojo Juliaus Bissier'o (1893–1965) asmenybę – sekdama jo autoportreto pavyzdžiu nutapiau savo autoportretą.

– Parodos ekspozicija pradedama kūriniu, kuriame vaizduojama akis ir ausys. Ar tai simbolizuoja, kad pasikliauti tik regėjimu ir klausa šioje parodoje žiūrovui nepakaks? Galbūt tai sufleruoja, kad yra keli būdai, kaip šią parodą galima žiūrėti ir suvokti?

– Mistiška paveikslo nuotaika sukelia įtarimą, kad parodoje žiūrovas neturi pasitikėti tuo, ką mato ir girdi, tačiau kūrinio pavadinimu „Closer“ idėja kiek kitokia: jo centre nutapyta skylė, pro kurią matosi akis, kuri žiūri tarsi iš už paveikslo paviršiaus, iš paveikslo plotmės, kitos realybės. Ta maža skylutė, pro kurią žiūri kažkieno kito akis, beveik nieko neatskleidžia, bet sužadina vaizduotę: kas slypi anapus drobės, kiek ten jų, tų kitų, kurie gali pakaitomis pažvelgti pro šią skylutę ir trumpam akimis susirakinti su žiūrovais? Paveikslo paviršius šiame darbe yra tarsi membrana. Paroda „Greetings from inside“ kviečia užeiti į pasaulį, esantį kitapus paveikslo plokštumos.

Smeels like... (After Bob Ross) / E. Norkutės asmeninio archyvo nuotr.

– Sugrįžkime prie laisvalaikio tapybos entuziasto B.Rosso. Patyrinėjus jūsų ir jo paveikslus – akivaizdūs kardinalūs skirtumai. Ar būdamas jūsų parodos dalimi B.Rossas tarsi atstovauja jums priešingo kūrėjo archetipui?

– B.Rosso asmenybė sudomino mane, kai ėmiau mąstyti apie kūrinio autorystę, originalą ir kartotę, citatą ir vagystę. B.Rossas fenomenalus: jis labai žymus autorius, kuris visiškai nepretendavo į originalumą. Jis tikino žiūrovus, kad bet kas gali tapyti taip pat, kaip jis. Mano santykis su tapyba ir originalumu irgi yra kitoks: save pozicionuoju kaip menininkę, kuri kalba citatomis, gali persikūnyti ir turėti daug veidų. Parodoje rodomas mano paveikslas „Smells like... (After Bob Ross)“, kuriame pavaizduoti automobiliniai oro gaivikliai – eglutės – yra komentaras iškeltai originalumo problemai, sykiu, savotiškas autoportretas, kadangi mano vardas Eglė. Kiekvienas iš šių eglės formos gaiviklių yra ištapytas skirtinga tekstūra, o viršutiniame sluoksnyje matyti pagal B.Rosso mokomąjį vaizdo įrašą nutapytas dailus peizažas su eglėmis. B.Rosso tapyba laikoma kičine ir nerimta, o mano darbuose ir parodoje jo citavimas tampa priemone atkreipti dėmesį ir kitu kampu pasižiūrėti į tapytojo specialybę. Tapydama šį darbą iškėliau klausimą: koks yra mano stilius? Kokia aš esu tapytoja?

– B.Rossas kalba apie tapybos teikiamą džiaugsmą, palaimą. Jūs sakote, kad kūrėjo kasdienybė kupina kūrybos įtampų. Oponuojate B.Rosso nuomonei?

– Neseniai peržiūrėjusi dokumentiką apie B.Rosso gyvenimą atradau jį iš naujo. Manau, jis buvo savo srities genijus, žmonių žmogus ir tikriausia žvaigždė. Žavi B.Rosso spinduliuojamas gėris ir ramybė. Šis jo bruožas dar labiau stebina pasigilinus į jo gyvenimą, kuriame ne viskas buvo taip gražu ir lengva kaip jo tapybos pamokose.

Aš tapau susitelkusi ir įsitempusi. Mano tapyba nėra užsiėmimas, kuris leistų pabėgti nuo dienos darbų ir vargų. Nors man ji patinka ir nieko kito nenorėčiau veikti, tapyba ir yra mano dienos darbai ir vargai. Poilsiui ir palaimai turiu atrasti kitų veiklų.

Siekiau sukurti ciklą tapytų objektų, iš kurių galiu kas kartą (su)dėlioti naują paveikslą. Ir tai daryti ne tik virtualių parodų erdvėse.

Parodos formatas – virtualus. Netolimoje praeityje toks būdas eksponuoti tapybos kūrinius dar buvo neįprastas, tačiau dabar – labai įdomi patirtis tiek kūrėjui, tiek žiūrovui. Galbūt jus ir B.Rossą sieja bendras tikslas – menu sudominti didesnes auditorijas žiūrovų, perkeliant tapybą į beribę interneto erdvę? B.Rosso mokomieji vaizdo įrašai jutube ir jūsų surengta paroda „IRGI galerijos“ platformoje suteikia galimybę siekti masių dėmesio.

Šiais laikais norint savo kūrinius pristatyti didelei auditorijai, puikiai pasitarnauja socialinės medijos. Pati nesu labai įsijautusi į kūrybos sklaidą internete ir laiko tam daug neskiriu. Man svarbiau įvairios virtualybės suteikiamos galimybės įdomiai pateikti kūrinius.

– Šios parodos statybinė medžiaga patys paveikslai, kuriuos ardydama ir daugindama konstruojate virtualiuosius parodos kambarius. Ar kūrėjai suardyti savo kūrinius (nepaisant to, kad tik virtualiai) nebuvo iššūkis?

– Paveikslų ardymas man yra labai natūralus užsiėmimas. „Greetings from Inside“ eksponuojami specifiniai mano kūriniai – tapyti objektai. Tai įvairių išskirtinių formų porėmiai, aptraukti drobe, balansuojantys tarp skulptūros ir tapybos. Kuriant šiuos darbus mano tikslas ir buvo išardyti paveikslą. Siekiau sukurti ciklą tapytų objektų, iš kurių galiu kas kartą (su)dėlioti naują paveikslą. Ir tai daryti ne tik virtualiųjų parodų erdvėse.

Intriga: virtualiąja paroda E. Norkutė sako norėjusi atskleisti netikėtų tapybos dimensijų. / E. Norkutės asmeninio archyvo nuotr.

– Žiūrovui skirtingų parodos erdvių atsivėrimas, kaip jūs sakote, sureikšminant esminius ar visai nesvarbius elementus, priverčiant drobes judėti, o motyvus šokinėti iš vieno paveikslo į kitą, yra galimybė atrasti naujų tapybos savybių, jos galimybes transformuotis, būti labai dinamiškai. Kokių patirčių jums, kaip kūrėjai, suteikė virtualiosios parodos rengimas? Ar prasiplėtė jūsų požiūris į tapybą, jos suvokimas?

– Ši paroda išlaisvino mane ne kaip tapytoją, o kaip tarpdisciplininio meno kūrėją. Tai buvo pirmas kartas, kai savo kūriniuose ar parodose naudoju garsą ir animaciją. Paroda leido man ne tik parodyti savo kūrinius kontekste, bet ir įkvėpė mane mąstyti už tapybos ribų.

E.Norkutė paveikslų motyvus atranda kasdienybės, šeimos, žiniasklaidos vaizdų archyvuose. Skirtingomis medijomis ištransliuoti vaizdai, perkelti į tapybinį paviršių (drobę), tampa prieštaringomis siužeto linijomis, vienu metu ir kuriančiomis, ir griaunančiomis autorės pasakojamą istoriją, kurioje realybė praranda savo aiškiai suvokiamą formą, ir tampa "tyvuliuojančiu mėliu. Jame it įkalčiai išmėtyti objektai vedžioja žiūrovo žvilgsnį, kuris tarsi biliardo kamuoliukas atsimušinėja į paveikslo kraštines, ieškodamas šių vaizdinių sąveikos rezultato".

– Autoportretas – savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Tapyti paveikslą – būti akistatoje su savimi net tada, kai tai nėra autoportretas. Įkūnydama vaizdą drobėje pamatau, kaip mąstau. Iš to, kaip atsirenku, ką tapyti ir kaip tapyti, galima daug pasakyti apie mane. Tapyba yra nepailstantis (ne)susivokimo ir iš jo kylančios nuostabos variklis.

Viena vertus, kiekvienas paveikslas yra kova tarp reprezentacijos ir realybės, tarp idėjos perteikimo ir interpretacijos laisvės, kita vertus, tai tam tikra mano įsitikinimų, pajautos, estetinio suvokimo perteikimo erdvė. Bet kokiu atveju mano atvaizdas yra tik dėmuo paveiksle besikuriančioje motyvų struktūroje.

– Koks kūrinyje yra tikrovės ir pagražinto "aš" santykis?

– Drobėje esantis mano atvaizdas tiesiogiai neatspindi manęs tokios, kokia esu realybėje. Tai savarankiškas vaizdinys: kaip ir daugelis motyvų, paveiksle plastine raiška jis atskleidžia, kad aš kvestionuoju tapybos reprezentacines galias ir santykį su tikrove. Šis negyvas portretas, tarsi René Magritte‘o pypkė, pašaipiai imituoja mane, bet išsiduoda esąs tik mėgdžiojanti iliuzija.

– Kuo žvilgsnis į save, kuriant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save? Autoportrete žvilgsnis fokusuojamas į save ar pro save?

– Kasdienis žvilgsnis į save gali būti atsitiktinis, besigėrintis, teisiantis, bet žvilgsnis į save kuriant autoportretą – yra žvilgsnis į medžiagą, kuria remiuosi. Atsiriboju nuo savo vaizdinio, tampu jam "kita".

Ši kompozicija man primena Roland’o Bartheso esė "Autoriaus mirtis", kurioje plėtojama nukarūnuoto autoriaus ir skaitytojo, kaip reikšmės sudarytojo, paradigma. Dramatiškai apvarvinta krauju (ar vynu?), nežinia iš kur ant stalo atsiradusi mano nuotrauka – savotiškas savęs, kaip reikšmingiausio elemento dekapitavimas (nukirsdinimas).

– Kūrinys yra labiau savianalizės ar saviraiškos rezultatas?

– Norisi vėl antrinti R.Barthesui, kuris teigia, kad kūrinyje veikia kalba, o ne jo autorius. Kūrinys yra ne autoriaus saviraiškos aktas ar jo biografijos padarinys, o viso labo platesnės tekstų sistemos, kalbos ir kultūros galimybių variacijos.

– Ar autoportrete atsiskleidžia jūsų charakteris?

– Autoportrete nėra daug užuominų apie mano charakterį, tačiau viso paveikslo hipertekstualumas, koloritas, kompozicija ir vizualinė raiška atskleidžia mano būdą.

– Kas tampa lemiamu faktoriumi pasirenkant autoportreto atlikimo techniką?

– Jau nemažai metų tapau aliejiniais dažais. Šis paveikslas – ne išimtis. Jame nevengiu dekoratyvumo, pabrėžtinai reprezentatyvios raiškos. Priešingai – dekoratyviai tapydama ar banaliai pavadindama paveikslą stengiuosi atskleisti ironizuojančią poziciją.

Kurdama autoportretą jaučiausi gana paradoksaliai: tarsi būčiau ir medžiotoja, ir grobis vienu metu.

– Kurdama autoportretą, esate ir portretuojamoji, ir kūrėja. Ar kūrinyje siekėte pavaizduoti save kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Kurdama autoportretą jaučiausi gana paradoksaliai: tarsi būčiau ir medžiotoja, ir grobis vienu metu. Siekiau pavaizduoti save atpažįstamai, bet nesitapatinau su vaizdu paveiksle. Drobėje mano atvaizdas gauna tam tikrą vaidmenį, o aš, kaip kūrėja, leidžiu sau vojeristiškai žvelgti į save iš kito pozicijos. Tai savotiška apropriacija: save pačią pateikiu lyg artefaktą, lyg daiktą dominuojančiam žvilgsniui. Manau, kad toks gestas, demistifikuotas galios žaidimas, perteikia tam tikras emocijas, būsenas ir pajautas.

– Kūrimo procesas vyksta remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?

– Fotografija, kuri paveiksle ir yra vaizduojama kaip fotografija.

– Kokia fono reikšmė kūrinyje?

– Fonas (ir pats paveikslas) yra vaizdų ir citatų sankirtos erdvė. Šio paveikslo fonas – mimetiškai medinis stalo paviršius ir aplink jį tyvuliuojantis nekonkretus mėlis. It įkalčiai išmėtyti objektai vedžioja žiūrovo žvilgsnį, kuris tarsi biliardo kamuoliukas atsimušinėja į paveikslo kraštines, ieškodamas šių vaizdinių tekstų sąveikos rezultato.

– Darbo formatas – formali kūrinio sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?

– Kūrinio plastinė idėja, koncepcija padiktuoja formatą. Šį tapybos darbą pavadinčiau atvirai iliustratyviu. Pasirinkau tokio dydžio drobę, kad vaizduojami objektai joje būtų natūralaus dydžio, suaštrindama santykį tarp sukurto vaizdo ir tikrovės. Tai kiek pašieptos vizualinės reprezentacijos ir jos negalimybės grumtynės.

– Autoportrete fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Pavadinčiau tai neįvykusio laiko inscenizacija. Kartais (galbūt  netgi kasnakt) prieš miegą permąstome gyvenimiškas situacijas iš naujo ir iš naujo kurdami nebūtus scenarijus. Paskata tapyti šį paveikslą buvo repetetyvus praeities įvykių peržvelgimas, perkūrimas, kai (nebe)galimi siužetai pilasi kaip iš gausybės rago. Pasirinkimas ištapyti nevalingą perteklinių scenarijų kūrimą – savotiška subversijos terapija. Panašiai kaip situacijoje, kai galvoje nepaliaujamai skamba įkyri daina, o vienintelis būdas jos atsikratyti – pasiduoti ir klausyti dešimtis kartų.

Paveiksle išsidėstę elementai primena nenatūraliai suręstą pokalbio, o gal net nusikaltimo sceną. Nespalvota portretinė fotografija nesileidžia perskaitoma: ar ji išslydo iš aštuntojo dešimtmečio nuotraukų albumo, galbūt tai niekuo neišsiskirianti asmenukė, atsitiktinai atsidūrusi šitoje daiktų krūvoje, o gal  šimtais vienetų paskleistas be žinios dingusios merginos atvaizdas? Žiūrovui leidžiu visą šią inscenizaciją analitiškai nužvelgti iš viršaus. Įtartinas surežisuotas intymizmas. Žvilgsnis klaidžioja nei po netikrovišką, nei po sunkiai įtikimą natiurmortą. Kažkas vis dėlto kužda, kad tai nebūtas laikas. Galbūt negyvas (užsnūdęs) baltas triušis?

– Kiek laiko užtruko sukurti šį autoportretą? Ar jų metu kito jūsų nuotaika, jausenos?

– Tapybos procese mane visuomet aplanko prieštaringi jausmai, nuotaikos ir pajautimai. Kurdama šį darbą jaučiausi turinti daugiau racionalios kontrolės nei nuojautos. Dirbau kelias savaites, vis sugrįždama prie jo. Veikiau tai ilgos apmąstymų valandos ir keli taiklūs tapybos seansai.

– Kuo šis darbas skiriasi nuo kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Prieš kelerius metus sukurtas performansas "Apibrėžimas" panašėja į autoportretą. Jo metu naudojausi savo judančiu šešėliu tarsi tarafaretu ant sienos bandydama apibrėžti vis bėgantį jo siluetą. Performansas buvo orientuotas ne tiek į kūno ir atvaizdo santykio problemą, kiek į savirefleksijos keblumą, negebėjimą susitapatinti su kito mintimi ir žvilgsniu. Fragmentacija prieš (iliuzinį) vientisumą. Galima sakyti, kad "Apibrėžimas" yra antinarciziškas kūrinys, nes jame "aš" lieka nepažinus, nevienalytis. O šiame paveiksle mano atvaizdas konkretus, nors ir atribotas nuo realybės keliais netikrumo sluoksniais.

– Pažvelgus į kūrinį iš šalies, kokios dabarties laiko aktualijos jame atsiskleidžia?

– Siekiu sunkiai datuojamo vaizdo: sapniškai plūduriuojantis stalas – vakar, šiandien, rytoj. Tačiau ant jo išdėstyti daiktai kalba apie skirtingus laikus, tarsi specialiai išmėtyti įkalčiai.

Pripildytos vyno taurės lygiavertės iš pažiūros niekuo dėtam baltam triušiui. Telefonas su šiuolaikinio tapytojo Michaëlio Borremanso darbu ekrane ir besimėtantys už mane keliais dešimtmečiais senesni stalo įrankiai. Visi šie elementai nutapyti vienoje paveikslo plotmėje, tarsi paversti regimąja tikrove, tai reiškia – sudabartinti.

Kokios vis dėlto yra dabarties laiko aktualijos? Luke’as Turneris, komentuodamas šiuolaikybę, deklaruoja metamodernizmo gimimą ir teigia, kad mano kartai, užaugusiai su postmoderniu cinizmu, metamodernus požiūris yra natūraliai priimtinas. Metamodernizmo pirmtakai Timotheus Vermeulenas ir Robinas van der Akkeris, apibūdina: "Ontologiškai metamodernizmas svyruoja tarp modernizmo ir postmodernizmo, tarp modernistinio entuziazmo ir postmodernistinės ironijos, vilties ir melancholijos, tarp naivumo ir žinojimo (…). Metamodernizmas grįstas įtampa, tiksliau, dvigubu įsipareigojimu tarp modernizmo prasmės troškimo ir postmodernizmo abejonės bet kokia prasme."

Tarp kitko, tais stalo įrankiais tebevalgau ir šiandien.

– Kaip žmogus, vaizduojamas kūrinyje, suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Personažas, žvelgiantis į žiūrovą iš nuotraukos paveiksle, – tarsi dingęs be žinios. Ant jos lyg tyčia, lyg ne, dramatiškai užtiškę keli vyno lašai. O gal tai kraujas? Romantizuota mūsų miestelio Lauros Palmer (amerikiečių draminės mistikos televizijos serialo "Tvin Pyksas" ("Twin Peaks") herojė – aut. past.) istorija lieka neišaiškinta. Jai antrina mistiškas "Klajūnas" ("The Wanderer") iš minėtojo paveikslo telefono ekrane.

Autoportretas drobėje – tik žvilgsnio laidininkas: ties juo sustoja žiūrovo akys, bet tuojau pat yra pasiunčiamos ieškoti atsakymų toliau.

Apie liaudies meno aktualumą šiandien, kūrybinius ieškojimus ir netradicinį požiūrį į tautinį meną – pokalbis su E.Norkute.

– Kokią reikšmę, jūsų nuomone, lietuvių liaudies menas šiandien turi apskritai? Ar jis vis dar yra svarbus?

– Bent jau tarp mano kartos – jaunųjų menininkų – jis tikrai yra svarbus ir aktualus. Nemažai jaunosios kartos menininkų savo kūryboje kalba ir apie lietuvybę bei kilmę. Pavyzdžiui, dailininkė Marija Čipkutė, kuri kaip ir aš yra Vilniaus dailės akademijos studentė, šiais metais sukūrė labai įspūdingą baigiamąjį magistro darbą, kuriame interpretavo lietuvių liaudies sodų kultūrą ir atskleidė jos reikšmę šiandien. Taip pat išskirčiau tapytoją Moniką Plentauskaitę, kurios visa kūryba tam tikra prasme yra susieta su Kražių kaimu ir jo istorija, kadangi menininkė yra kilusi iš ten. Tapytojo Petro Licevičiaus kūriniuose taip pat yra liaudies meno užuomazgų: kūriniuose dažnai vaizduojamas jo gimtasis miestelis Šilavotas. 2015 m. tarptautinėje meno mugėje "ArtVilnius" P.Licevičius pripažintas geriausiu jaunuoju Lietuvos menininku. Tai iliustruoja, kad kūriniai liaudies meno tematika ne tik yra vis dar kuriami, bet ir įvertinami. Taigi liaudies menas tikrai vis dar yra svarbus tiek kitų jaunųjų menininkų kūryboje, tiek mano. Tačiau mano tautinio meno samprata yra šiek tiek kitokia, liaudies meno interpretacijos man yra įdomesnės už autentiškumą.

– Ar įmanoma liaudies meną išlaikyti nepakitusį, nepaliestą laiko tėkmės? Galbūt interpretacijos ir yra vienintelis būdas išlaikyti jį gyvą?

– Paveldo prasme liaudies meną galima išlaikyti ir nepakitusį, bet man patinka, kad jis įgauna naują kvėpavimą. Šioje parodoje mane sužavėjo vieno darbo idėja – kūrinio autorius tiesiog įstiklino autentišką staltiesėlę, man tai pasirodė be galo įdomu. Na, žinote tą Marcelio Duchamp'o ready-made principą: jeigu pavadinsi ką nors kūriniu, jis ir bus tavo kūrinys, nors tai yra kažkoks svetimas daiktas. Tai darbo autorius ir paėmė tikrą artefaktą, padėjo jį po stiklu, parašė savo pavardę ir pavadino konkrečiu objektu – tuo, kas tai yra iš tiesų. Tarsi kaip ir niekas nepakeista, tik interpretuota arba, galima sakyti, aproprijuota ir paversta savu kūriniu. Man atrodo, kad šis darbas yra vienas šmaikščiausių parodoje. Galbūt autorius juo ir pasakoja apie tai, kaip išlaikyti liaudies meną jo nepakeitus, o tiesiog kitaip pateikiant?

– Parodoje eksponuojamas jūsų darbas "Vilijampolės vilionės". Jame vaizduojamas namas, kuris stovi Kaune, Jurbarko gatvėje, tačiau tai nėra tradicinis kaimo trobesys. Kodėl būtent tai jums asocijuojasi su liaudies menu? Kas jus įkvėpė šiam kūriniui?

– Kurdama šį darbą aš negalvojau apie liaudies meną, o labiau apie lietuvišką natūrą, lietuvišką jausminę terpę. Pamačiusi kvietimą menininkams siųsti savo darbus parodai, supratau, kad jis puikiai tiktų. Važiuodama pro Kauną vis išvysdavau tą namą ir jis man, galima sakyti, neduodavo ramybės. Jis akivaizdžiai yra kartų lipintas kaip koks paukščių lizdas – tiesiog daugybė skirtingų elementų susiduria vienoje plotmėje ir važiuojant pro šalį jis matomas tik priekine plokštuma – atrodo, kad pats namas neturi apimties, kad jis yra tiesiog butaforinė siena, kaip filmų dekoracija. Aš tą ir norėjau atskleisti savo darbe – pastate slypi daug istorijų, o man yra atvira tiktai viena plokštuma, kuri tarsi parodo, kad namas mano akimis yra nepažinus.

Važiuodama pro Kauną vis išvysdavau tą namą ir jis man, galima sakyti, neduodavo ramybės. Jis akivaizdžiai yra kartų lipintas kaip koks paukščių lizdas.

Grįžtant prie paaiškinimo, kodėl šis darbas tinka liaudies meno temai, galiu pasakyti, kad egzistuoja tam tikri jausmai, reikšmės ir vaizdai, pažįstami tik mums, lietuviams. Šis namas ir yra toks vaizdinys su tam tikra reikšme. Šioje vietoje iškyla klausimas, ką aš apskritai palaikyčiau liaudies menu? Tautiniu menu aš laikau ir buitinę fotografiją, lietuvišką estradą, architektūrinę saviveiklą...

Jurbarko gatvės namas man niekuo nesiskiria nuo trobesių, kurie stovi Lietuvos buities muziejuje, tiktai jis yra labiau šiuolaikinis. Tačiau vieną dieną galbūt taps saugoma vertybe, kaip ir tie užkonservuoti pastatai. Visa Vilijampolė yra pilna tokių žavių trobesių ir aš matau, kaip kiekvieną kartą man grįžus į Kauną, jie vis keičiasi, kai kurie išnyksta, o kai kurie užsikonservuoja – tos medinės išklypusios lentelės būna apvelkamos tokiomis baisiomis dailylentėmis ir tai yra trupinys tikrovės, kuris, mano akimis, įgauna liaudies meno bruožų.

– Parodai pateikėte ir daugiau savo darbų, tačiau jie nebuvo atrinkti. Kai kuriuos įkvėpė lietuviška estrada, kitus – buitinės fotografijos. Jūsų požiūris į liaudies meną yra labai platus ir netradicinis.

– Kaip ir minėjau, labiausiai dėmesį skiriu lietuviškai natūrai, terpei ir ženklams, pažįstamiems tik mums. Vienas iš darbų, kurie nepateko į parodą, iš tikrųjų yra įkvėptas estrados – paveikslas, kuriame trys žymūs lietuviškos estrados dainininkai laiko tris tigriukus. Tai man atrodo atpažįstama ir ironiška: trys estrados žvaigždės, pasidabinusios kostiumais, laiko tuos žvėrelius kažkokioje laukymėje, apsnigtose ražienose. Taip pat svarbus ir skaičius trys – jis turi magišką reikšmę lietuvių liaudies pasakose, jose dažnai pasikartoja kaip tam tikras motyvas.

Kuriant man yra svarbus ir Zygmunto Baumano terminas "glokalizacija"– ji pasireiškia, kai vietinė kultūra aproprijuoja globaliąją. Mane įkvepia glokalizacijos sąlygomis iškilę neatitikimai, netikėtumai, komiškos situacijos. Net ir Vilijampolėje stovintį namą galima laikyti glokaliu arba tuos tris lietuviškus veidus su tigriukais rankose lietuviškame peizaže.

Į parodą nepateko ir mano paveikslas, sukurtas perpiešus vaizdą iš buitinės fotografijos, fotografuotos mano virtuvėje. Kodėl tai yra liaudies menas? Tai lietuviška natūra, pažįstami vaizdai, mums iki kaulų smegenų išgyventos situacijos. Buitinės fotografijos, kurių visi turi kalnus, yra tarsi liaudies meno sritis. Tai yra mūsų liaudies sukurtas kūrinys, tokias fotografijas galima pavadinti net ir liaudies menu, tik tiek, kad jos nepatenka į mums pažįstamą folkloro supratimą.

Galbūt tai bus laikoma folkloru po kelių šimtų metų, o aš tai jau dabar laikau didele vertybe. Galima netgi pasakyti, kad tai yra šiuolaikinis liaudies menas. Kurdama ieškau asmeninio santykio su lietuviška jausmine terpe ir kartu bandau rasti laisvę savo vaizduotei – kūrinys neturi būti šabloniškas, tai vis dėlto yra inspiracijos. Kartais pamatau vaizdą, kuris yra tiesiog gniaužiančiai kvapą lietuviškas ir kartais jis pasirodo toks lietuviškas būtent dėl to, kad jame yra susidūrę kažkas labai nelietuviško, svetimo ir interpretuota lietuviškai. Deja, negalėjau dalyvauti parodos "Liaudies meno inspiracijos" atidaryme, bet mano mama dalyvavo už mane. Ji pasakojo, kad prie mano darbo būriavosi nemažai žmonių. Manau, taip buvo dėl to, kad žmones labai veikia atpažinimo džiaugsmas – smagu yra pamatyti kūrinį, kuriame vaizduojama visiems puikiai pažįstama vieta. Būta nemažai aikčiojimų "žinau, žinau šitą namą, aš prie jo buvau". Man patinka, kad mano darbas žmonėms sukėlė teigiamų emocijų. Tikiuosi, kad parodos lankytojai ne tik atpažino vaizdą, pavaizduotą mano kūrinyje, bet ir atrakino reikšmes, kurias aš ir norėjau, kad atrakintų. Aš manau, kad tautinį meną galima traktuoti kaip objektą, sukurtą liaudies, kuris mums, lietuviams, yra pažįstamas, o svarbiausia – tam tikra sava nuotaika.

– Esate sakiusi, kad kurdama mėgstate pažaisti laiku – ne visada būna aišku, koks laikmetis vaizduojamas paveiksle.

– Taip, kuriant man smagiausia vaizduoti neaiškų laikmetį – vaizdas paveiksle galėtų būti užfiksuotas prieš dešimt, dvidešimt metų, šiandien ar po dešimties metų. Tad tokia ir mano pozicija: aš laikau liaudies meną nebūtinai tolimos praeities artefaktu, ta praeitis gali būti ir labai artima. Taip pat netgi ir šiuo metu besikuriantis reiškinys gali būti laikomas liaudies menu.