Grimuotoja prilekia pudruoti mamos ir dukros veidų, o režisierė trumpomis pastabomis pakomentuoja aktorių veiksmus. Viskas prasideda iš naujo. Dukrai ant stalo patiekiama dar viena lėkštė blynų, po jos – dar viena, ir dar viena.
Paklausus apie pirmąją filmavimo dieną Eila, dabar jau dvylikos metų paauglė, suvaidinusi dukrą režisierės Linos Lužytės filme "Amžinai kartu", prisimena tik nesibaigiančias porcijas blynų.
Sunkiausia – vaidinti emocijas
Eila Grybinaitė gyvena kartu su gausia šeima netoli Kauno esančioje sodyboje. Ji turi dvi seseris ir vieną broliuką bei palaikančius ir mylinčius tėvus. Vieną dieną Eilos mama Elena tėvų portale aptiko kvietimą filmuotis ir apie jį užsiminė Eilai: "Grįžau iš mokyklos ir mama paklausė, ar aš norėčiau filmuotis, pagalvojau – gal ir nieko."
Gavusi dukros sutikimą, Elena nusiuntė jos nuotraukų ir aprašymą, vėliau viena atranka sekė kitą, kol galiausiai šeima sulaukė naujienos, kad Eilą atrinko kurti dukros vaidmenį debiutiniame L.Lužytės filme.
Paklausus, ar buvo sudėtinga išgyventi įtemptą filmavimosi procesą, mama ir dukra pateikia labai skirtingus atsakymus. Eilai viskas buvo paprasta: "Kelies, pusryčiauji, važiuoji į filmavimo aikštelę, pakeliui prisnaudi, vėliau grimuojiesi, rengiesi, ir marš į aikštelę."
Vienintelis sudėtingas momentas, anot Eilos, buvo prieš kamerą demonstruoti įvairias emocijas. Pati Eila teigia, kad gyvenime patiria tik laimingas akimirkas, todėl, gavus užduotį būti piktai, teko gerokai pasistengti, kad rezultatas atitiktų kūrybinės komandos lūkesčius. Savo vaidinamą personažą ji apibūdina taip: "Tai tiesiog mergaitė, kuri bando atkreipti dėmesį į save, ji nenori iš tikrųjų pakenkti, bet daro viską, kad būtų neva negera."
Išskirtinis dėmesys vaikui
Eilos mama Elena prisimena, kad pirmiausia norėjo būti tikra, kad filme nebus scenų, kuriose nedera vaidinti vaikui. Pakvietus Eilą į filmą, jos šeimai buvo duotos perskaityti tik tos scenarijaus dalys, kuriose yra Eilos vaidmuo.
"Pakalbėjusi su prodiusere ir režisiere nebemačiau kliūčių, kodėl Eila neturėtų vaidinti", – pasakojo moteris. Abejonės galutinai pradingo, kai Elena susipažino su moterimi iš aktorių atrankos agentūros, kurios pareigos buvo leisti laiką su Eila filmavimo aikštelėje.
"Mane labai teigiamai nustebino šios moters darbas. Ji kaip psichologė aiškindavo Eilai apie tai, kuo skiriasi kinas ir realybė. Stengėsi paaiškinti, kad ne viskas kine vyksta taip, kaip gyvenime, o neigiamų veiksmų, kurių imasi Eilos personažė, gyvenime kartoti nereikėtų", – prisimena Elena.
Aktorystė – tik laisvalaikiu
Eila tikina, kad mielai vaidintų kine dažniau, tačiau tik laisvalaikiu: "Nežinau, ar galėčiau dirbti aktore. Suvaidini vieną kartą ir gauni atlyginimą, tačiau nežinai, kada kas kitas tave pakvies. Atsitiks taip, kad nebebus pinigų ir ištiks krizė."
Daug mielesnės Eilai – alternatyvios darbo perspektyvos. Ji norėtų turėti tokią profesiją, kuri neprikaustytų jos prie darbo vietos ar kažkieno sukurto darbo grafiko.
Idealiausia būtų keliauti, mėgautis gamta ir dirbti, kur ir kada širdis geidžia: "Norėčiau būti "YouTube’re" arba tinklaraštininke. Kurčiau DIY (pamokos, kaip pasidaryti kažką savo rankomis, – aut. past.) arba "life hack" (trumpi vaizdo klipai, kuriuose dalijamasi praktiškais patarimais, – aut. past.) filmukus. Tik reikia rasti, kas juos žiūrės."
Kine užfiksavo vaikystę
Pastaruosius porą metų artimieji ir draugai vis pasmalsaudavo, kada bus galima pamatyti filmą. Eilos šeima juostą "Amžinai kartu" išvydo dar prieš premjerą, jaukiai įsitaisę priešais kompiuterio ekraną.
Elena neslepia: filmą jai buvo žiūrėti sunku, nes visą dėmesį skyrė Eilai ir tai, kaip stipriai ji ūgtelėjo per nuo filmavimo prabėgusį laiką.
"Pamačiau Eilą pirmuosiuose kadruose ir pagalvojau – vaje, kokia mažytė. Sekiau kiekvieną jos žingsnį ir judesį filme. Dabar ji jau paauglė, nebe mergaitė", – sakė moteris.
Eilos paauglystė pasireiškia ir kitaip. Pasak mamos, Eila prieš filmą atsisėdo atokiau nuo visų ir viso filmo metu tik kartkartėmis pakeldavo akis į kompiuterio ekraną. "Aš manau, kad toks elgesys nereiškia, jog jai nebuvo įdomu ar nepatiko – tiesiog dabar ji išgyvena tokį etapą, kai nori parodyti, kad jai viskas yra dzin", – šyptelėjo Elena.
Jautė sąžinės graužatį
Režisierė L.Lužytė Eilą prisiminė kaip puikiai kinui tinkančią aktorę. "Ji be galo empatiška, įsijaučia ir moka filmo kadre būti ar tiesiog gyventi. Eila yra tiesiog be galo talentinga. Tikiu, kad jeigu ji eis šiuo keliu, pasieks labai daug", – komplimentų jaunajai aktorei negailėjo kūrėja.
L.Lužytė sako kartais filmavimo aikštelėje pamiršdavo apie Eilą ir prisimindavo ją tik išvydusi monitoriaus ekrane, kai scenos filmavimas jau būdavo prasidėjęs. Dažnai išvydusi Eilą vaidinant, režisierė pasijausdavo priblokšta: jaunoji aktorė tiksliai ir įtikinamai reaguodavo į dramą, vykstančią tarp suaugusiųjų, ir nuoširdžiai ją išgyvendavo.
"Kartais net imdavau jaustis blogai, kad įmečiau šią taurią mergaitę į tokį pragarą", – prisipažino ji ir prisiminė epizodą, kai vienoje scenoje Eila turėjo trenkti savo tėčiui (akt. Dainius Gavenonis). Iš pradžių mergaitė niekaip nesuprato, kodėl turėtų trenkti nieko blogo nedarančiam Dainiui. Ilgų pokalbių metu režisierė ir aktorė bandydavo išsiaiškinti, koks vis dėlto skirtumas tarp vaidinamo personažo ir tikro žmogaus.
Kartais net imdavau jaustis blogai, kad įmečiau šią taurią mergaitę į tokį pragarą.
"Paradoksalu tai, kad, atvirkščiai, nei nuolat besibaranti ir įtampą jaučianti filmo šeima, tikrieji Eilos tėvai yra nuostabūs ir be galo pozityvūs žmonės, todėl Eilos talentas vaidinti iš tiesų yra įgimtas", – pastebėjo režisierė.
Premjeros laukiant
Visai Eilos šeimai dalyvavimas filmo, kuris jau sausį bus rodomas Lietuvos kino teatrų salėse, kūrime dar ilgam išliks kaip gražus atsiminimas. Mama ir dukra abi sutinka, kad patirtis buvo naudinga ir įdomi. Ypač įsiminė aikštelėje sutikti žmonės, kurie rodė šiltą dėmesį ir neleido jaustis vienišai vienintelei kino komandoje esančiai mergaitei.
Anot Elenos, svarbiausia – Eila turėjo galimybę pamatyti, kas yra komandinis darbas ir kokia svarbi yra disciplina ir atsakomybė. "Juk ji turėjo visur pasirodyti laiku ir net pavargusi atlikti antrą dublį", – filmavimosi naudą įžvelgė Elena.
Paskutinei filmavimosi dienai Elena iškepė tortą, kuriuo atsisveikinimo proga Eila pasidalijo su visais kino aikštelėje dirbusiais žmonėmis. "Jaučiau, kad visi po truputį išsiskirsto ir dėl to man buvo išties liūdna", – nostalgiškai prisimena Eila. Tačiau Grybinų šeimoje liūdesį greitai pakeitė laukimas – tinkamų suknelių ir batelių paieškos, jaudulys prieš premjerą, kurį Eila linkusi draugiškai pašiepti, sakydama, kad mama premjeros laukia daug labiau nei ji pati.
