Siekiant ištaisyti klaidas ar kitas reikšmingas aplinkybes, tais atvejais, kuomet nėra mirusio žmogaus artimųjų giminaičių, Seimo Demokratų frakcijos  „Vardan Lietuvos” narė Laima Nagienė pasiūlė suteikti teisę Vyriausybės įgaliotai institucijai pateikti prašymą dėl žmogaus palaikų ekshumavimo.

Anot L. Nagienės, taip būtų užtikrinta pagarba artimųjų neturinčio mirusiojo asmens atminimui.

Galiojantis teisinis reguliavimas suteikia teisę dėl žmonių palaikų ekshumavimo kreiptis palaidoto žmogaus sutuoktiniui, partneriui arba pilnamečiams vaikams, įvaikiams, tėvams, įtėviams, jeigu jų nėra, – artimiesiems giminaičiams. Taip pat tokia teisė suteikta Kultūros ministerijos įgaliotai institucijai ar Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, kai siekiama išsaugoti istorinę atmintį ar atlikti tyrimus.

„Tokiais atvejais kuomet nėra artimųjų giminaičių, esamas teisinis reguliavimas nesuteikia galimybės ekshumuoti tokio asmens palaikus, kadangi nėra subjekto, kuriam būtų suteikta teisė pateikti prašymą“, –pristatydama projektą sakė L. Nagienė.

Taip pat siekiant užtikrinti teisingumo principą, parlamentarė L. Nagienė siūlo įstatyme numatyti, kad žmogaus teisių pažeidimų ar klaidų atvejais pareiškėjo patirtas ekshumavimo išlaidas kompensuoja atsakingas fizinis ar juridinis asmuo.

Galiojančiame įstatyme nustatyta, kad visais atvejais ekshumavimo išlaidas apmoka pareiškėjas.

Žmonių palaikų laidojimo įstatymo pataisoms Seimas pritarė po pateikimo bendru sutarimu. Seimo plenariniame posėdyje jas toliau planuojama svarstyti birželio 18 d.

Operacija pradėta po to, kai buvo patvirtintas įstatymas, skirtas 1936–1939 metų pilietinio karo ir po jo sekusių diktatūros dešimtmečių palikimui šalinti.

Jose Antonio Primo de Rivera (Chosė Antonijus Primas de Rivera) 1933 metais įkūrė Falangistų partiją, kuri kartu su kariuomene ir Ispanijos Romos katalikų bažnyčia tapo vienu iš žiauraus F. Franco režimo ramsčių.

J. A. Primo de Rivera karo pradžioje, 1936 metų lapkritį, už sąmokslą prieš išrinktą respublikonų vyriausybę buvo nuteistas mirties bausme ir 1959-aisiais palaidotas bazilikoje Kritusiųjų slėnyje, esančiame 50 km į šiaurės vakarus nuo Madrido.

Ispanijos žiniasklaida pranešė, kad ekshumavus palaikus, jie bus perkelti į Madrido San Isidro kapines.

8 val. 30 min. vietos (9 val. 30 min. Lietuvos laiku) prie komplekso buvo matyti du juodi katafalkai, o Ispanijos visuomeninė televizija pranešė, kad pradėta jo palaikų ekshumacijos operacija.

Pagal naująjį įstatymą jokia su 1936 metų kariniu perversmu, sukėlusiu pilietinį karą, susijusi asmenybė neturėtų būti laidojama matomoje viešoje vietoje, kuri galėtų paskatinti pagarbos apeigas.

Neturėtų būti įmanoma atiduoti pagarbą kokiam nors diktatūrą primenančiam asmeniui.

Todėl šeima sutiko, kad jo palaikai būtų perkelti į San Isidro kapines, ir pasirinko tam balandžio 24-ąją, nes šią dieną sukanka lygiai 120 metų nuo jo gimimo.

Bazilika yra dalis didžiulio kalvos šlaite esančio mauzoliejaus, kurį po pilietinio karo pastatė F. Franco režimas. Prie mauzoliejaus statybų prisidėjo 20 000 politinių kalinių.

1975 metais mirus diktatoriui, jis taip pat buvo palaidotas prie altoriaus esančioje kapavietėje, netoli J. A. Primo de Riveros kapo.

Ministrų kabineto ministras Felixas Bolanosas (Feliksas Bolanosas) teigė, kad ši operacija yra dar vienas žingsnis vyriausybei siekiant iš mauzoliejaus atimti frankizmo ir kraštutinių dešiniųjų ideologijos simbolio statusą.

„Neturėtų būti įmanoma atiduoti pagarbą kokiam nors diktatūrą primenančiam asmeniui“, – sakė jis po to, kai vyriausybė ketvirtadienį paskelbė apie ekshumaciją.

2018 metais į valdžią atėjusio ministro pirmininko Pedro Sanchezo (Pedro Sančezo) kairiosios pakraipos vyriausybės prioritetas – pagerbti žuvusiuosius, nukentėjusius nuo smurto ar represijų pilietinio karo ir diktatūros metu.

2019 metais jo vyriausybė perkėlė F. Franco palaikus iš bazilikos po ilgos teisinės kovos su diktatoriaus šeima.

Atminimo vieta

Bazilikoje, kurios viršūnėje stovi 150 metrų aukščio akmeninis kryžius, ir mauzoliejuje taip pat saugomi daugiau kaip 30 000 abiejų pilietinio karo pusių aukų palaikai.

Tai labai skaldantis praeities simbolis.

Vadinamuoju demokratinės atminties įstatymu, įsigaliojusiu 2022 metų spalį, siekiama, kad Kritusiųjų slėnis taptų tamsiųjų diktatūros metų atminimo vieta.

Jis taip pat skatina ieškoti režimo aukų, palaidotų masinėse kapavietėse visoje Ispanijoje, ir panaikina F. Franco režimo priešininkams paskelbtus apkaltinamuosius nuosprendžius.

Tačiau šis įstatymas sukėlė politinių nesutarimų, nes dešiniosios partijos teigė, kad juo be reikalo narstoma praeitis.

Labiausiai pasislinkusios į politinio spektro dešinę „Vox“ partijos lyderis Santiago Abascalis (Santjagas Abaskalis) apkaltino vyriausybę, kad J. A. Primo de Riveros ekshumacija siekiama „dar kartą išniekinti kapus ir kurstyti neapykantą“.

Ispanijoje ruošiamasi gegužės 28 dieną vyksiantiems regioniniams ir vietos rinkimams ir metų pabaigoje vyksiantiems visuotiniams rinkimams, kurie, apklausų duomenimis, bus įtempti.

„Okupantai draudžia laidoti jų pačių nužudytus žmones. Kiekviename kieme pastatė savo prižiūrėtoją, kuris neleidžia mariupoliečiams laidoti mirusių artimųjų ar pažįstamų. Kodėl atliekama ekshumacija ir kur paskui bus gabenami palaikai, nežinoma“, – sakoma pranešime.

Miesto tarybos žiniomis, Ukrainos žvalgyba užfiksavo Mariupolyje trylika mobiliųjų krematoriumų.

„Galima daryti prielaidą, kad Rusijos okupacinė kariuomenė mėgina užmaskuoti savo karo nusikaltimų mūsų mieste pėdsakus. Bet jai nepavyks, nes apie juos jau žino visas pasaulis“, – pažymima pranešime.

Anksčiau Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis patvirtino, kad rusai naudoja mobiliuosius krematoriumus ukrainiečių palaikams naikinti.

Dailininkas yra palaidotas Figereso mieste Ispanijos šiaurės rytuose, kuriame jis prieš daugiau kaip 110 metų gimė. S. Dali palaikai ilsisi įspūdingame jo darbų muziejuje, kurį menininkas pats ir suprojektavo.

61-erių metų Pilar Abel, kuri Katalonijoje ilgai vertėsi aiškiaregyste, sako, kad jos motina santykius su dailininku palaikė dirbdama žvejų kaimelyje Port Ljigate, kur jis daug metų gyveno.

Jeigu bus patvirtinta, kad P. Abel yra vienintelis S. Dali vaikas, ji gali įgyti teisę į vieno garsiausių ir produktyviausių XX amžiaus dailininkų didžiulio turto ir paveldo dalį.

Salvadoro Dali fondas bandė sutrukdyti ekshumacijai ir teikė apeliaciją, bet nepakako laiko visoms šalims pateikti savo argumentus, naujienų agentūrai AFP sakė teismo atstovas. Jeigu nebus kokių nors „administracinių ar logistinių netikėtumų“, ekshumacija bus atlikta, sakė jis.

Pareigūnai nukels daugiau kaip toną sveriančią plokštę nuo ekscentriškojo menininko, kuris mirė 1989 metais, kapo. Lankytojai vieną dieną į Dali teatrą-muziejų nebus įleidžiami.

Ekspertai paims kaulų ar dantų fragmentų, kad iš jų būtų galima išgauti DNR. Tada pavyzdžiai bus nusiųsti ištirti į Madridą.

P. Abel jau pateikė seilių mėginių palyginimui, o tyrimo rezultatų laukiama po kelių savaičių, sakė moters advokatas Enrique Blanquezas (Enrikė Blankesas).

Dali and Gala

Kai kurios muziejaus, kuriame pernai apsilankė daugiau kaip 1,1 mln. lankytojų, dalys bus uždengtos audeklu, kad ekshumavimo nebūtų galima filmuoti bepilotėmis skraidyklėmis.

Praėjusį mėnesį, kelios dienos po teismo nurodymo atlikti ekshumaciją, P. Abel AFP pasakojo, jog jos senelė pirmoji pasakė jai, kad ji yra S.Dali dukra. Tada jai buvę septyneri ar aštuoneri metai. Motina tai pripažinusi daug vėliau.

P. Abel yra kilusi iš Figereso, kaip ir S. Dali, ir sakė, kad dažnai matydavo jį gatvėse. „Mes nieko nesakydavome, tiesiog žiūrėdavome vienas į kitą. Bet vienas žvilgsnis vertas tūkstančio žodžių“, – sakė ji.

S. Dali garsus ne tik savo genijumi, bet ir ekstravagantiškumu. Visuomet būdavo klausimų ir dėl jo seksualumo; kai kas tvirtina, kad jis buvo slaptas gėjus, kuriam labiau patikdavo stebėti kitų seksą, o ne dalyvauti pačiam. Tačiau, kaip sakė E. Blanquezas, jo romanas buvo „žinomas tame kaime, yra žmonių, paliudijusių dalyvaujant notarui“.

1904 metų gegužės 11 dieną Figerese, buržuazinėje teisės klerko šeimoje gimęs S. Dali piešimu susidomėjo ankstyvame amžiuje. 1922 metais jis pradėjo studijuoti Dailės akademijoje Madride, kur, nors ir buvo dukart išmestas, išplėtojo savo pirmąsias avangardines menines idėjas – kartu su poetu Federico Garcia Lorca (Federiku Garsija Lorka) ir kino kūrėju Luisu Bunueliu (Luisu Bunjueliu).

Netrukus jis išvyko į Paryžių prisidėti prie siurrealizmo judėjimo, suteikė šiai mokyklai savo asmeninių savybių ir išgarsėjo tokiais darbais kaip „Didysis masturbatorius“ (El gran masturbador).

Po 12 metų grįžęs į Kataloniją jis į Kadakesą pasikvietė prancūzų poetą Paulį Eluard‘ą (Polį Eliuarą) ir jo žmoną rusę Jeleną Ivanovną Djakonovą. S. Dali ir ši moteris, kurią dailininkas vadino Gala, pamilo vienas kitą iš pirmo žvilgsnio. Ji tapo S.Dali mūza ir buvo šalia jo visą likusį savo gyvenimą, iki mirties 1982 metais. Pora vaikų neturėjo.