„Maisto banko“ savanorės pareigas ponia E.Pėčienė eina jau ketverius metus. Moteris prisipažįsta, kad ne pati šitaip sugalvojo.
„Esu iš tų, kuri, jei jau ką sugalvoja, tai ir privalo padaryti, tačiau šis atvejis iš taisyklės buvo išimtis. Savanoriauti „Maisto banke“ prieš kelerius metus man pasiūlė mūsų parapijos kunigas, tačiau aš nesiryžau. Vėliau kunigas mane dar kelissyk ragino, drąsino, sakė, kad nėra ko bijoti. O aš iš tiesų bijojau – abejojau, ar man patiks, ar sugebėsiu, galų gale, nenorėjau prisirišti, įsipareigoti“, – kalbėjo senjorė.
Bet galiausiai kunigui ponią E.Pėčienę įtikinti pavyko: „Jis sakė, kad jokių pastangų tai nepareikalaus, kad tiesiog pabandyčiau. Tada kunigas tikino, kad gana bus perdien trims žmonėms maisto paketą paduoti, bet šiandien aš savo noru šimtams daliju. Ir štai ką galiu pasakyti: man patinka, mano draugėms taip pat!“
Savanorės dienotvarkė įtempta
Maisto produktus, kuriuos dažniausiai gauna iš Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo, skurstantiesiems ponia E.Pėčienė dalija dvi savaites per mėnesį.
„Tada kiekvieną dieną, išskyrus savaitgalius, prisiimu atsakomybę, kad visi savo paketus atsiimtų. Kiekvieną dieną paketus daliju nuo ryto iki pietų, tik penktadieniais vakarais, kad turintys darbus žmonės galėtų pasiimti. Kiekviena sekundė yra darbinga. Likusios dvi savaitės irgi nėra be veiklos – jas skiriu ataskaitoms tvarkyti, – sakė ji. – Aš jau turiu susikūrusi sistemą: žmonės žino, kada pas mane ateiti, kada paketus paduosiu. Žinoma, kartais nutinka, kad kas nors suserga, patys atvykti negali. Tada aš produktus nunešu pati.“
Parama – ypač vertinga
Savanorė tikina, kad skurstantiesiems parūpina išties vertingų maisto produktų, kad tik visi sotūs pasijaustų. Ir paaiškina, kas į tokią paramą pretenduoti gali:
„Paramą maisto produktais gauna tie žmonės, kurių mėnesinės pajamos nesiekia 153 Eur. Tai galioja ir šeimoms: jei, pavyzdžiui, šeimoje yra keturi asmenys, dirba tik vienas ir padalijus jo atlygį iš keturių gaunasi mažiau nei minėta suma, jam jau priklauso parama. Tiesą sakant, savanoriaudama pastebiu, kiek daug jaunų šeimų vargiai suduria galą su galu. Savo darbu padedu daugeliui tokių žmonių.“
Reaguoja skirtingai
Pasakodama apie savanorystę ponia E.Pėčienė neslepia: pasitaiko tokių, kurie nori svetimu geru nepelnytai pasinaudoti. Vis dėlto šitokius savanorė jau išmoko atskirti.
„Tikrai atsiranda tokių, kurių turimos finansinės galimybės nesutampa su deklaruotomis. Važinėja žmonės neprastais automobiliais, bet sako, kad valgyti neturi ko. Mes stengiamės tokias apgavystes išaiškinti, kontroliuoti procesus. Žinoma, didžioji dauguma atvejų yra tikrovė: tiesiog matai, kad žmogus išties sunkiai verčiasi, ir abejonių nekyla“, – teigė senjorė.
Geriausiai, anot savanorės, tikrąją situaciją atspindi paramą gaunančių žmonių reakcija į gaunamus maisto produktus: „Atnešu žmogui maisto, sudedu viską ant stalo ir matau, kaip jis įvertina. Vieni sako „kaip gerai, mano vaikai labai mėgsta košę, o ir barščių galėsiu išvirti“. Kiti maivosi, sako, kad net šuo jo tokių konservų nevalgo.“
Jaučiasi geresnė
Pati E.Pėčienė – jau garbingo amžiaus. Kodėl ji nori savanoriauti?
„Savanoriaudama aš jaučiuosi geresniu žmogumi. Neslėpsiu: kartais bijau suklysti, nerimauju, jaudinuosi dirbdama. Bet sumažėjus žmonių, kuriems reikia paramos, srautui mane net savotiškas liūdesys apima – patinka su jais bendrauti, jiems būti naudinga. Daugelis jų mane jau gerai pažįsta – ir mieste susitikę sveikinamės“, – šypsosi ji.
Ir kitais, ir savimi ši savanorė pasirūpinti spėja: „Man pagalbos nereikia – aš ir jėgų, ir sveikatos turiu. Ir sodą galiu sutvarkyti, ir namus. Man patinka būti užsiėmusiai – aš ir pamezgu, ir pasiuvu, ir dar ką paveikiu, ir laiko žiūrėti pro langą neturiu.“
Jeigu jums reikia
pagalbos, kreipkitės
klaipeda@maistobankas.lt.
Daugiau informacijos
www.priimk.lt.
