Aplenkė laiką

Londono kino festivalis, didžiausias kino festivalis Jungtinėje Karalystėje, paskelbė, kad pusę jų filmų selekcijos šiemet režisavo būtent moterys. Kita vertus, Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje moterų režisuotų filmų buvo lygiai vienas – Jennifer Kent filmas "Lakštingala" (angl. k. The Nightingale).

Festivalio vadovas Alberto Barbera rėžė, kad diena, kai filmą festivaliui parinks dėl jo kūrėjos lyties yra diena, kai jis turėtų atsistatydinti. Čia žvilgsnį galime nukreipti į XI Tarptautinį Kauno kino festivalį, kuris visada pasižymėjo moterų režisierių ir istorijų apie moteris gausa programoje. Šie metai – ne išimtis. Šalia festivalio keliamų seksualinės tapatybės, ekologijos, rasės, klasės ir žmogiškumo klausimų ryškiai figūruoja ir lyties linija, siūlanti platų minčių spektrą.

Praėjusiais metais festivalyje sužibėjo režisierės Fabrizio Terranovos filmo "Donna Haraway. Pasakojimai dėl žemiškojo išlikimo" (angl. k. Donna Haraway. Storytelling for Earthly Survival). Šiemet estafetę perima amerikiečių režisierės Abigail Child filmas "Veiksmas ir pertraukos" (angl. k. Acts and Intermissions) bei jos tautietės, kino kūrėjos Arwen Curry dokumentika "Ursulos K.Le Guin pasauliai" (angl. k. Worlds of Ursula K.Le Guin).

Pirmajame filme tapomas Kaune gimusios anarchistės, feministės Emos Goldman (1869–1940) portretas, o antrasis savo žvilgsnį nukreipia į šiemet išėjusią amerikietę novelistę, vieną ryškiausių praėjusio amžiaus rašytojų Ursulą K.Le Guin (1929–2018). Šios moterys prasilenkė laike, tačiau jas jungia alternatyvių pasaulių paieška ir intensyvūs permąstymai, kokia visgi gali būti egzistencija šiame pasaulyje, čia ir dabar.

Šokis ir laisva meilė

Viena ryškiausiai cirkuliuojančių E.Goldman citatų yra itin šmaikšti: "Jeigu negalėsiu šokti, nenoriu būti jūsų revoliucijos dalimi." Tarpdisciplininio meno kūrėjos A.Child esė-filmas "Veiksmai ir pertraukos" išties vaizduoja šokantį, daugiasluoksnį šios moters paveikslą su archyvine medžiaga, dienoraščio ir kitų tekstų ištraukomis bei tikriausiai įdomiausiu filmo sprendimu – pačios E.Goldman ir jos minimų draugų, partnerių įkūnijimu kasdieniniuose siužetuose. Ema siuva, skaito, vaikšto. Tačiau A.Child nesiekia autentikos įspūdžio – netikėtai Emą vaidinanti aktorė persirengia paprastais XXI a. drabužiais taip tarsi apeliuodama į natūralų revoliucinių idėjų priklausymą visuomenei, o ne lyderiams. Tarsi Ema būti galėtų kiekviena iš mūsų.

Pagrindinė šio filmo tezė – praeities ir dabarties sugretinimas. Tai išties itin skubus filmas, ryškiai skambantis dabartiniame istorijos momente. Režisierės montaže archyviniai XIX a. darbininkų riaušių kadrai seka dabartinius "Occupy Wall Street" ir kitus protestus – smurtas, nelygybė, laisvės siekis kartojasi iš kartos į kartą. O E.Goldman kalba apie meilę – laisvą, biseksualią, nesuvaržomą, anot jos, buržuazinių santuokos ir šeimyninio guolio idėjų. A.Child šią liniją seka grakščiai, laviruodama tarp skirtingų Emos gyvenimo sferų – privačios ir visuomeninės.

Mąstant apie šią filmo liniją antrosios bangos feminizmo diktuotu "tai, kas privatu, yra politiška" (angl. k. "the personal is the political"), išsitrina linijos tarp E.Goldman asmeninio ir politinio gyvenimo. Itin paveikiai skamba E.Goldman tvirtinimas, kad į anarchistines idėjas ją atvedė akis badžiusi nelygybė JAV ir pareiga, kažką keisti, nepaisant grasinimų ir reguliarių vizitų į kalėjimo celę. Dabartinės JAV imigracijos politikos kontekste nudiegia faktas, kad E.Goldman buvo deportuota iš šalies, kurią didžiąją savo gyvenimo dalį vadino namais.

Kitų pasaulių paieškos

Filmas "Ursulos K.Le Guin pasauliai" pasirodo švelniai melancholišku laiku, dar nepraėjus nė metams po rašytojos išėjimo. Ursula K.Le Guin į mokslinės fantastikos žanrą atėjo tuo metu, kai tai vis dar buvo laikoma vyriška sfera: kaip filme pažymi kitas žymus fantastas Neilas Gaimanas, yra vadinamoji "kietoji" žanro dalis, labiau atspindinti mokslinę šio žanro pusę, t.y. istorijos apie kosmoso užkariavimą, varžtus, ginklus, techniką. O kita šio žanro pusė – tai minkštoji fantastikos, fikcijos dalis.

Neišvengiama, kad šios sferos susidėlioja hierarchiniu pavidalu, o istorijų centre atsiduria užkariautojas – vyras, narsiai skrodžiantis vandenynus, visatas ir kitas neištyrinėtas teritorijas. Moteris lieka periferijoje arba išvis nepasirodo.

Visgi, statinė įniršio ir radikalumo parako, sprogusi aštuntajame dešimtmetyje, neaplenkė ir šio žanro: į mokslinę fantastiką ėmė plūsti rašytojos, rašytojai ir istorijos, nebetelpančios tradiciniame naratyve. Na, o konferencijos, keliančios klausimą ar moterys apskritai gali egzistuoti šiame žanre, pamažu apmalšo. Šių įvykių epicentre figūravo U.K.Le Guin. "Aš niekada nemąsčiau, kad būsiu rašytoja, aš tiesiog rašiau", filme teigia ji. "Ursulos K.Le Guin pasauliai" seka plačią jos kūrinių geografiją, šias istorijas inovatyviai iliustruodamas animaciniais segmentais. Šalia – pačios rašytojos pasakojimai ir garsių fantastų – Neilo Gaimano, Margaret Atwood, China'o Miéville'io, Theodoros Goss, Davido Mitchello ir kitų – liudijimai apie plačią jos kūrinių įtaką.

U.K.Le Guin Amerikos kontekste veikė kaip viešumoje aktyviai figūruojanti intelektualė, pasisakanti įvairiais visuomeniniais klausimais. "Taip pat noriu pažymėti, kad Ernestas Hemingway'us buvo šiknius", konferencijoje taria ji ir meta mikrofoną. Itin stipriai rezonuoja nuolatinė rašytojos refleksija ir pripažinimas, kad kai kuriuose jos kūriniuose trūko feministinių atspirties taškų – nebuvo nueita per toli. Visgi sunku visiškai suvokti jos kūrinių novatoriškumą ir drąsą žvelgiant iš dabarties perspektyvos, nes U.K.Le Guin buvo dar neatrastų žemių tyrinėtoja.

Maištininkės ir pionierės

Tiek E.Goldman, tiek U.K.Le Guin buvo savo laikotarpio maištininkės ir pionierės, klajojusios žemėse, kurių ribos dar nebuvo pažymėtos oficialaus diskurso žemėlapiuose. Feministinis jų subversyvumas ryškus iki šiol, kaip ir nepaliaujamas alternatyvių mąstymo linijų ieškojimas. Režisierės A.Child ir A.Curry šias figūras stato į scenos centrą ir taip jos gali tapti atspirties tašku kitoms ir kitiems.

Šioje plotmėje susikerta daug vertikalių: ekologija, technologinė pažanga, demokratija, lyčių lygybės idėjos, fundamentaliai – galimybė būti pasaulyje jo neeksplotuojant ir permąstant egzistuojančias galios struktūras, jas vertinant kaip laikinus, istorijos tėkmėje susiklosčiusius procesus. Diskusijos tęsiasi.

Kinotyros simpoziumas

Kinas nesibaigia už kino salės sienų. Tarptautinis Kauno kino festivalis kviečia į tarptautinį kinotyros simpoziumą "Kino festivalis ir viešoji erdvė". Šio renginio tikslas – aptarti kino festivalio kaip kultūros reiškinio sampratas ir galimybes bei kino festivalių tyrimų reikšmę kinotyros ir kitų disciplinų kontekstuose. Pranešėjai: Dr. Masha Salazkina (Konkordijos universitetas, Kanada), Dr. Alice O. Lovejoy (Minesotos universitetas), Jasonas Foxas (Prinstono universitetas), Dr. Barbara Wurm (kuratorė ir tyrėja, programos sudarytoja goEast kino festivalyje, Dok Leipzig patarėja), Prof. Dr. Gintautas Mažeikis (Vytauto Didžiojo universitetas).

Renginys vyks anglų k., be vertimo.