Paklaustas, kaip didelio Ukrainos žemės ūkio sektoriaus priėmimas į ES paveiks Prancūzijos ūkininkus, E. Macronas atsakė, kad dar yra laiko pasiruošti.

„Esame dar labai toli nuo realios plėtros priimant Ukrainą ir bet kokiu atveju plėtrai, kad ir kokia ji būtų, reikės nuodugnios mūsų taisyklių reformos, todėl tai bus įmanoma tik dideliu mastu padidinus finansavimą“, – sakė jis.

Po pokalbio Eliziejaus rūmuose, Karolis III ir Prancūzijos prezidentas išėjo pasilabinti su prancūzais. Karalių pasitiko nemažai gerbėjų. 

„Prancūzijoje sakome, kad tai – monarchijos folkloras. Prancūzai – dideli Jungtinės Karalystės karališkos šeimos gerbėjai. Todėl aš noriu iš arti pamatyti šį didelį įvykį. Galbūt galėsime jiems paspausti rankas, su jais pasikalbėti“, – sakė lūkuriuojantis prancūzas. 

„Jis pirmą kartą atvyko į Prancūziją kaip Anglijos karalius. Todėl tai yra nuostabus įvykis. Norime būti čia šią ypatingą progą“, – sakė į susitikimą su karaliumi atskubėjusi prancūzaitė.

Vėliau karalių laukė ištaiginga vakarienė Versalio rūmuose. Nuo pavakario prie paauksuotų rūmų Raudonu kilimu žengė sporto, politikos veikėjų procesija. Iš viso – per 150 svečių. Tarp jų buvo ir dainininkas Mickas Jaggeris, prancūzų aktorė Gainsbourg, britų aktorius ir kino prodiuseris Hugh Grantas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Vakaro kulminacija – į rūmus atvyksta karaliai. Juos pasitiko Prancūzijos prezidentas ir pirmoji ponia. Visų dėmesį pirmiausia traukė damų apranga. karalienė vakarui pasirinko tamsiai mėlyną legendinių prancūzų mados namų „Dior“ suknelę bei safyrų ir deimantų papuošalus. Kamila ant kaklo dėvėjo karalienės Elžbietos II deimantų ir safyrų vėrinį. Visų šių papuošalų vertė per 5 mln. eurų. Brigitte Macron puošė tie patys mados namai. Ji irgi vilkėjo tamsiai mėlyną suknelę su puošnia apykakle ir rankogaliais.

Per vakarienę Veidrodžių salėje patiektas mėlynasis omaras bei krabų pyragas su migdolais ir mėtomis, prancūziška vištiena su grybų užtepėle, prancūziški ir angliški sūriai bei rožių skonio „macarons“ su ličių kremu ir šviežiomis avietėmis.

Valgiaraštyje nebuvo fuagra – prieštaringai vertinamo kepenėlių pašteto, gaunamo priverstinai maitinant antis ir žąsis. Karalius tokį paštetą yra uždraudęs valgyti savo namuose. 

„Žinote, kokią meilę prancūzai jautė karalienei Elžbietai II, jūsų motinai, per visą jos gyvenimą ir valdymą ir kaip stipriai dalinomės su britų tauta gedulo skausmu. Šį vakarą priimdami jus kartu su karaliene taip pat mąstome apie ją ir apie princą Philipą“, – tokiais žodžiais Prancūzijos prezidentas kreipėsi į britų monarchą vakarienės metu.

„Galite pasikliauti ta draugyste, kuri atsinaujina ir atgyja su kiekviena nauja karta. Tegul ji bus ilgalaikė, ištikima ir pastovi per amžius, kurie mūsų laukia“, – tokie žodžiai nuskambėjo iš Karolio III lūpų. 

Vis dėlto kad ir kokia pompastiška būtų vakarienė, vienas svarbiausių monarcho kelionės įvykių – kreipimasis į įstatymų leidėjus Senate. Karolio III motina, karalienė Elžbieta II, 2004 m. taip pat kreipėsi į Senato narius, taip pat prancūziškai. 

Generolo Jono Žemaičio karo akademijos profesoriaus Giedriaus Česnako nuomone, Prancūzijos istorinė patirtis bei geopolitinė situacija sudaro prielaidą šaliai palaikyti dialogą net ir su valstybe agresore, mat ji nejaučia realios grėsmės ir santykius visais laikais siekė spręsti diplomatiškai. Visgi, pažymi jis, tokiu būdu kyla vertybinių klausimų, ar užimama Paryžiaus laikysena nėra paremta asmeniniais šalies interesais bei siekiu išlaikyti lyderystę pasaulyje.

Kita vertus, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologas Kęstutis Girnius Prancūzijos kritikuoti nelinkęs. Jo teigimu, E. Macrono siekis komunikuoti su V. Putinu ilgainiui gali būti naudingas tiek Europai, tiek Jungtinėms Valstijoms. Be to, jo teigimu, tai gali padėti išvengti didesnių konfliktų ateityje.

Prancūzijos tikslas – palaikyti atvirą dialogą su visais poliais

Generolo Jono Žemaičio karo akademijos profesorius G. Česnakas teigia, kad istoriškai Prancūzija dar nuo Šaltojo karo metų siekia išlaikyti atvirą dialogą su visomis valstybėmis.

„Prancūzija dar Šaltojo karo metu bandė būti trečiuoju pasaulio poliu ir balansuoti tarp JAV ir Sovietų Sąjungos, kad išlaikytų savo įtaką pasaulyje. Prancūzija tipiškai ir po Šaltojo karo pradžios bandė palaikyti tokias pozicijas, o dabar bando balansuoti tarp Jungtinių Valstijų, Kinijos Liaudies Respublikos ir Rusijos“, – Eltai teigė profesorius, pridurdamas, kad Prancūzijos tikslas – išlaikyti atvirus santykius su visomis valstybėmis.

„Iš esmės tikslas – nesipykti nė su vienu ir palaikyti atvirą dialogą su visais poliais. Aišku, kyla vertybinių klausimų, tačiau Prancūzijai svarbiau strateginiai klausimai, jų nacionaliniai interesai ir įtaka pasaulyje“, – pažymėjo jis.

Prancūzija akivaizdžiai nemano, kad Rusija potencialiai užpuls Prancūziją, todėl ji ir gali kalbėti apie dialogus.

Vakarų valstybėms pareiškiant, kad ateityje tęsti ekonominius ir politinius santykius su Rusija galimybių lieka vis mažiau, G. Česnakas atkreipia dėmesį, kad Prancūzija, anot jo, Kremlių vis dar mato kaip galimą partnerį.

„Gali būti ir yra kalbama, kad Prancūzija Rusiją mato ateityje kaip galimą partnerį, sulaikant Kinijos Liaudies Respublikos augimą. Prancūzija mąsto, kad, karo intensyvumui mažėjant, galbūt pasiekus laikinus susitarimus, paliaubas, bus galimybė su Rusija atnaujinti prekybos ryšius, investicijas, energetikos klausimus“, – teigė profesorius.

Kita vertus, profesorius pažymi, kad skirtingus Baltijos valstybių ir Prancūzijos požiūrių kampus į Rusijos agresiją galėjo lemti istorinė patirtis bei realios grėsmės vertinimas. Mat Prancūzija, anot profesoriaus, nejaučia tiesioginės Kremliaus grėsmės.

„Valstybių pozicijas kitų valstybių atžvilgiu apibrėžia jų geopolitinė situacija ir jų istorinė patirtis. Prancūzijos istorinė patirtis Rusijos atžvilgiu ir geopolitinė situacija yra kiek kitokia nei Baltijos šalių. Baltijos šalys, Lietuva supranta, kad gana didelė sėkmė Rusijai Ukrainoje paskatintų Rusijos potencialiai agresyvesnį elgesį“, – kalbėjo G. Česnakas.

„O Prancūzijos skaičiavimai yra kitokie. Gana lengva siūlyti sprendimus, kai tai jų pačių tiesiogiai neliečia. Prancūzija akivaizdžiai nemano, kad Rusija potencialiai užpuls Prancūziją, todėl ji ir gali kalbėti apie dialogus“, – pridūrė jis.

Be to, nors, anot profesoriaus, Prancūzijos požiūris pamažu keičiasi, visgi tikėtis visiškai pasikeitusios laikysenos nevertėtų. Mat, G. Česnako nuomone, kardinalius pokyčius veikiausiai galėtų lemti tik branduolinio ginklo panaudojimas. 

„Požiūris šiek tiek keičiasi, bet keičiasi labai lėtai. Reikia pasakyti, kad Prancūzijos geopolitinėje vaizduotėje Rusija yra labai svarbi, todėl Prancūzija niekada nebus ta, kuri labai intensyviai pasmerks Rusiją, nebent Rusija panaudotų taktinį branduolinį ginklą“, – komentavo profesorius.

Prancūzija supranta, kad Rusija neišnyks ir ilgainiui su ja teks bendrauti

Kita vertus, VU TSPMI politologas K. Girnius užimtą Prancūzijos poziciją linkęs vertinti kiek švelniau. Jo teigimu,  anksčiau ar vėliau šalims teks užmegzti santykius su Kremliumi, todėl E. Macrono sprendimas palaikyti diplomatinius ryšius su V. Putinu prisideda prie taikos užtikrinimo ateityje.

„Prancūzija mano, kad, norint užtikrinti tvaresnę taiką, negali mėginti izoliuoti vieną valstybę ir elgtis lyg ji neegzistuotų, amžinai bausti. Aš manau, kad nemažai Lietuvos politikų norėtų, jog sankcijos būtų taikomos du, tris dešimtmečius, bet tai tik didina įtampas ir reikalo nesprendžia“, – svarstė politologas.

K. Girnius akcentuoja, kad yra būtina įrodyti Kremliaus vykdomus karo nusikaltimus ir šalis privalės atsakyti už savo veiksmus, tačiau, politologo nuomone, nevertėtų kerštauti ir kurti „naują geležinę uždangą“.

Sukurti naują geležinę uždangą ir nutraukti bet kokius ryšius yra rizikinga.

„Rusija izoliuojama, taikomos sankcijos, ji baudžiama, ketinama iškelti bylas tiems, kurie įvykdė karo nusikaltimus, reikia tuos nusikaltimus įrodyti. Negana tik parodyti, kad žuvo žmonės, reikia nustatyti, kokiomis sąlygomis jie žuvo, ar tai buvo tyčinis žudymas. Reikia bandyti užtikrinti, kad Rusija prisiimtų atsakomybę už tai, ką darė, bet nekerštauti. Rusija neišnyks ir ilgainiui reikės su ja bendrauti“, – teigė politologas.

„Sukurti naują geležinę uždangą ir nutraukti bet kokius ryšius yra rizikinga“, – pridūrė jis.

Be to, K. Girnius pažymi, kad ir kitos Vakarų Europos valstybės neišreiškia poreikio visiškai nutraukti dialogą. Mat, anot jo, Prancūzija kritikos dėl užimamos laikysenos susilaukia tik iš Rytų Europos valstybių bei Ukrainos.

„Neseniai Italijos ministras pirmininkas Draghi Baltuosiuose rūmuose irgi sakė, kad reikia su Rusija kalbėti. Reikia ją bausti, atsisakyti jos dujų, bet reikia siekti paliaubų ir vėl pradėti patikimas derybas. Tai, kad Rytų europiečiai kritikuoja Prancūziją, nereiškia, kad Vakarų europiečiai tą patį daro“, – atkreipė dėmesį K. Girnius.

Politologu teigimu, net ir karo kontekste, esant didžiausioms įtampoms, šalims yra naudinga turėti susisiekimo kanalą su šalimi agresore, kadangi, anot jo, tai sumažina galimų nesusipratimų tikimybę. 

„Nepaisant to, kokia yra įtampa, vis dėlto geriau turėti kokį nors susisiekimo kanalą, galimybę tartis ir paaiškinti, ką tu darai. Tokie ryšiai stebuklingai problemų neišspręs, bet be jokių ryšių bus tik blogiau. Ir, kiek suprantu, Amerika taip pat palaiko tam tikrus ryšius su Rusijos generolais, kad sumažintų galimų nesusipratimų tikimybę, kurie galėtų sukelti didesnį konfliktą“, – teigė K. Girnius.

Be to, Lietuvai aiškiai deklaruojant, kad tolesnių diplomatinių santykių su Kremliumi šalis nematanti, K. Girnius mano, kad tokią Lietuvos laikyseną lėmė istorinė šalies patirtis bei tikslas padrąsinti kitas Rytų Europos šalis laikytis griežtos linijos.  

„Net jei Lietuvoje ir yra potrauminis išgyvenimas, manau, kad Lietuvos poziciją šiek tiek lemia tai, kad ji neturi jokio poveikio realiems veiksmams. Kad ir ką ji darytų, Rusija ir kitos galingesnės šalys jos nepaisys. Ji gali smarkiai kritikuoti Rusiją, žinant, kad tai neturės didesnio poveikio“, – teigė politologas.

„Lietuva yra šalutinė veikėja, faktiškai ji stebėtoja, neturinti rimto poveikio. Lietuvos įtaka pasaulyje ne kuo didesnė negu kokio nors Dzūkijos kaimelio Lietuvai. Vilnius neturi jokio vaidmens didžioje politikoje, bet jis gali paveikti kitas Rytų Europos šalis, padrąsinti jas irgi laikytis griežtos linijos“, – pridūrė jis.

ELTA primena, kad penktadienį Vokietijos kancleris Olafas Scholzas pareiškė įstatymų leidėjams, kad nori atnaujinti derybas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.

Taip pat E. Macronas yra vienas iš nedaugelio Vakarų lyderių, kalbančių su V. Putinu nuo tada, kai Maskva vasario 24 d. pasiuntė kariuomenę į Ukrainą, jis valandų valandas kalbasi su V. Putinu telefonu, mėgindamas susitarti dėl konflikto sprendimo.

Dėl savo retorikos E. Macronas ne kartą buvo sulaukęs Vakarų pastabų. Savo ruožtu pats E. Macronas teigė, kad dialogas su V. Putinu bus labai svarbus užtikrinant geopolitinį stabilumą pasibaigus karui Ukrainoje.

Kad ir kokia bjauri situacija, E.Macronui belieka džiaugtis, kad jis gyvena ne Nikaragvoje ir ten nepretenduoja į valstybės vadovo postą.

Nes per pastarąsias dešimt dienų šioje Centrinės Amerikos šalyje areštuoti jau trys kandidatai į prezidentus.

Lietuva – ne Nikaragva ir ne Prancūzija, bet ir čia vakar nuaidėjo simbolinis antausis Prezidentui.

Mat diktatorius, socialistas-marksistas D.Ortega negali susitaikyti su mintimi, kad turėtų kažkam staiga užleisti savo vietą. Todėl antausių pretendentams į prezidentus šiuo atveju jau būtų nepakakę, čia reikėjo radikalesnių veiksmų. Kaltinimai tėvynės išdavimu ar įtariamai terorizmu bei tarptautinių sankcijų vyriausybei palaikymu yra rimtesnis motyvas užkardant suįžūlėjusius veikėjus, užsimaniusius valdyti valstybę, kai ji jau ir taip turi aiškų rimtą lyderį.

Nikaragva ne kokia nors Prancūzija (su savo laisve, lygybe, brolybe), čia turi būti griežta, ortegiška tvarka, ir net ne Mongolija, kur vakar kaip tik buvo renkamas naujas prezidentas (nes dabartinis, sambo čempionas C.Batulga pagal šalies Konstituciją nebegali siekti antros kadencijos). Nikaragva tai – du viename, kur darniai vienas greta kito dera rojus ir pragaras, todėl tradicinė demokratinė santvarka čia netinka, tai turėtų suprasti ir patys kandidatai į prezidentus.

Tiesa, Lietuva – ne Nikaragva ir ne Prancūzija, bet ir čia vakar nuaidėjo simbolinis antausis Prezidentui, kai, paviešinus parlamentaro Ž.Pavilionio telefoninį įrašą su tariamu Rusijos opozicijos lyderiu, išgirdome seimūno požiūrį: "Pas mus – parlamentinė respublika, o prezidentas – simbolinis."

Akivaizdu, kad šiandieninio žiedinio saulės užtemimo magija iš anksto palietė ne vienos pasaulio valstybės didžiūną.

„Progresyvinių sankcijų politika nėra veiksminga politika“, – pridūrė jis per spaudos konferenciją po Briuselyje įvykusio ES viršūnių susitikimo, kai buvo paklaustas dėl bloko veiksmų, siekiant užtikrinti, kad abiejose šalyse būtų paleisti politiniai kaliniai.

Šitas besaikis įsivaizdavimas, jog mūsų tėviškę myli net ir Burkina Fase, tėra egzaltuotos ir nepraktiškos politikos simbolis. Realiai viskas čia dėl Rusijos. Tiksliau – šio ir dar būsimo A. Merkel vizito taikinys – iracionali Lietuvos pozicija stambiosios kaimynės atžvilgiu.

Matyt, šitie skausmingi reikalai ėmė rimtai trukdyti visos ES užsienio politikos dirigentams, siekiantiems padaryti įtaką Maskvai.

Tiesą sakant, ne pirmas kartas. Juk ir anksčiau būta panašių vizitų rimdyti įsikarščiavusią D. Grybauskaitę, po Krymo aneksijos siūliusią V. Putiną gabenti į Hagos tribunolą.

Tąsyk to visai logiško patarimo ne tik niekas neklausė, bet, net paskelbus ekonomines sankcijas svetimomis teritorijomis mintančiai valstybei, ir toliau vystė politekonominius diskursus.

Jau 30 metų nuolankiai perkame elektrą iš dispečerinės Maskvoje, tačiau politikoje demonstruojame savarankiškumą turinčią reikšti pozą, kurią sudaro vilnietiško pasipūtimo ir egzaltuoto dešiniojo patriotizmo simbiozė.

Nereikia turėti vilčių: Rusija ES nomenklatūrai svarbesnė už Baltijos šalis, tai jau seniai akivaizdu, nors Lietuva to ir deklaratyviai nepripažįsta. Būtų keista, jei būtų kitaip, nes pati didžiausia ES ekonomika šiandien minta rusiškomis dujomis ir vis giliau slysta į šią "Gazpromo" pasalą, dėl kurios taip šiurpsta D. Trumpas, primenantis A.Merkel, kad negalima viena ranka grūmoti, o kita šerti didžiausią NATO priešą.

Bet Europa vertybes laiko vienoje lentynėlėje, realybę – kitoje.

Ta pati situacija yra ir Lietuvoje. Sunaikinę savo elektrinių sistemą, jau 30 metų nuolankiai perkame elektrą iš dispečerinės Maskvoje, tačiau politikoje demonstruojame savarankiškumą turinčią reikšti pozą, kurią sudaro vilnietiško pasipūtimo ir egzaltuoto dešiniojo patriotizmo simbiozė. Visa tai tėra ne kas kita, o kasdien regimas piliečių galvų protezavimas apsimetinėjimu. Juk grėsmės atveju, tankams iš Kaliningrado dar neprivažiavus Pagėgių, dalis Lietuvos politinio komikso herojų apie patriotizmą jau krykštautų pasprukę kažkur už Suvalkų, o kita dalis, pridergusi pilną pižamą, dairytųsi duonos ir druskos.

Pasak šaltinio, šias pareigas eis buvęs Prancūzijos ambasadorius JAV Pierre'as Vimont'as (Pjeras Vimonas).

E. Macronas mano, kad su Rusija būtina bendradarbiauti kibernetinio saugumo ir gynybos srityse, nurodė agentūra.

Siekdamas aptarti bendradarbiavimo perspektyvas, prancūzų lyderis jau pasiuntė į Maskvą atstovą skaitmeninės teisės klausimais Henri Verdier (Anri Verdjė).

Anksčiau šį mėnesį E. Macronas pareiškė, kad norėtų pagerinti santykius su Rusija.

Prancūzijos prezidento užmojai ir vizija negali būti nuneigti. Jis vaizdingai kalbėjo apie NATO „smegenų mirtį“, pasisakė už „draugiškų santykių atkūrimą“ su Rusija ir reikalavo Europos Sąjungos aggiornamento, pavartojęs sunkiai išverčiamą itališką žodį, apytikriai reiškiantį „sušiandieninimą“. Jo vizija – Prancūzijos vadovaujama Europa, glaudžiai įsitraukusi į pasaulio reikalus (bet kokie lyginimai su Napoleonu būtų karštai atmetami: Prancūzija vestų pasitelkdama idėjų, o ne ginklų galią).

Jau seniai reikėjo, kad visa tai būtų tiesiai šviesiai išklota. NATO su baimingu virpuliu laukia būsimo viršūnių susitikimo – ir ne dėl savo priešininkų, o savo draugų galimų veiksmų. Viena bėda yra Turkijos flirtas su Rusija. Kita – Donaldo Trumpo ūmus būdas ir palaidas liežuvis. Amerikos prezidentui atsainiai nusprendus apleisti kurdų kovotojus Sirijos šiaurėje, kitiems sąjungininkams nugara perbėgo šiurpulys.

Jeigu NATO išklibusi – reikia ją stiprinti, o ne pulti.

Aljanso būklė puiki – bet tik tol, kol ji nepatiria išbandymo. Europa nesugeba atremti Kinijos keliamo iššūkio. Ji išties gali, anot E. Macrono, prarasti gebėjimą valdyti savo likimą.

Jo klaida – ne analizė, o siūlomi sprendiniai. Jeigu NATO išklibusi – reikia ją stiprinti, o ne pulti. Prancūzijos vadovaujama Europos intervencinė iniciatyva nėra pakaitalas. Taip, ji sulaukė tiek Suomijos (ne NATO narės), tiek Estijos (superlojalios NATO narės) palaikymo. Vis dėlto jai stinga daugelio elementų – pradedant smogiamąja galia, žvalgyba ir logistika – reikalingų rimtai kovinei jėgai. Rimtos konfrontacijos su Rusija atveju Europai reikalingos Jungtinės Valstijos, kad būtų galima organizuoti bent kiek patikimą gynybą. Kad padėtis pasikeistų, reikėtų laiko, pinigų ir politinės valios, o ne vien pompastiškų pareiškimų iš Eliziejaus rūmų.

Panašiai niekas neginčytų pono Macrono išdėstytų ribotų Rusijos strateginių pasirinkimų: ji per silpna, kad išsiverstų viena, ir nenori būti Kinijos jaunesniąja partnere – taigi, ji pasmerkta taikytis prie Europos.

Tačiau kokios Europos? Kremlius sėkmingai žaidė „skaldyk ir valdyk“, įskaitant vėliausią laimėjimą, kai užsitikrino Vengrijos nepritarimą Magnitskio sankcijoms, taip pat paskatino Vokietiją nutiesti Baltijos jūroje antrąjį „Nord Stream“ vamzdyną. Jis rengia veiksmingas propagandos kampanijas ir kibernetines atakas – beje, ir prieš paties pono E. Macrono prezidento rinkimų kampaniją. Jis užtikrina, kad karas Ukrainoje tęstųsi.

Europai iš tikrųjų stinga lyderystės.

Šie veiksmai nėra atskiri – jie yra dalis strategijos, kuria siekiama išardyti Europos solidarumą ir sukurti naujovišką Europą, kurioje Rusija galėtų naudotis savo svoriu sudarinėdama dvišales sutartis. Ponas E. Macronas tai ignoruoja.

Prancūzijos lyderį galima kritikuoti dėl pasirinktų žodžių, bet iš tikrųjų svarbūs yra veiksmai.

NATO turi ilgą neatliktų darbų sąrašą įvairiausiose srityse, pradedant nuo kariuomenės mobilumo (kai tenka perkėlinėti karius ir techniką naudojantis infrastruktūra, daugeliu atvejų pasižyminčia ribotu pralaidumu), siekiant pagerinti tarpusavio sąveiką. Kai kuriais atžvilgiais glaudesnis Europos gynybos bendradarbiavimas, vienas pagrindinių E. Macrono prioritetų, galėtų duoti realios naudos. Šiomis temomis jau ne vienus metus daug kalbėta, bet rezultatai – menki.

Europai iš tikrųjų stinga lyderystės. Italija, Vokietija, Ispanija, Lenkija ir Britanija – dėl skirtingų priežasčių – šiuo metu yra pasiekusios naujas savo politinės įtakos žemumas. Naujoji Europos Komisija dar nepradėjo darbo. Jungtinės Valstijos, kurių ankstesnės administracijos mandagiai arba mažiau mandagiai būtų priminusios Prancūzijos lyderiui jo vietą didesnėje schemoje, taip pat yra apimtos vidaus negandų. Neverta kritikuoti pono E. Macrono, kad jis mėgaujasi būdamas dėmesio centre. Vis dėlto mėginimas pritraukti dėmesį negali pakeisti valstybinio mąstymo.