„Keliavau po Vakarų Australiją. Tai yra atskira Australijos valstija. Banginiai, delfinai, šimtai vėžlių, kengūros, emu, dykumos, vandenynas. O kiek daug gyvačių! Būnant Lietuvoje man atrodė, kad nieko sau, gyvatę pamatysiu, šakės... Bet ko labiausiai bijai, tą ir matai. Ryklys buvo tai, kas labiausiai mane baugino. Labai mėgstu paviršinį nardymą, todėl vis tiek lindau į vandenį. Tik kartais išlipdavau nusiraminti ir grįždavau atgal. Ši kelionė buvo kažkoks kosmosas. Ties kelionės viduriu aš jau sakiau, kad nebenoriu nieko matyti, kas mane stebina ar daro įspūdį. Nes per dieną nežinau, kiek kartų pagalvoji, kad, Viešpatie, čia mūsų žemė gali taip atrodyti?!“ – įspūdžiais dalijosi aktorė.

Žinoma, kad gaila, bet, pagalvojusi apie serialą, iškart pagalvoju apie labai malonų darbą kolektyve.

Kaip pasakojo pati aktorė, kelionė ne tik leido atsipūsti ir pažinti naują kraštą, bet ir paliko neišdildomų prisiminimų, kurių jau ilgisi dabar. „Vieną rytą nubundam, sūnus išlipinėja iš automobilio, ir sako, palaukit, negaliu išeiti. Iškišam galvas, o ten emu duris užblokavęs stovi, o šis paukštis – beveik 2 metrų milžinas. Arba naktį girdžiu, kad aplink mus kažkas vaikšto, gal labiau šokinėja, o ten, pasirodo, kengūros. Vieną pirmųjų dienų pamatėme, kad galima važiuoti paplūdimiu. Galvojom, o, Dieve, kaip „faina“, varom! Na ir ką, po 2 kilometrų užklimpom prie vandenyno, šlapiame smėlyje, žmonių nėra, teko kviestis pagalbą“, – juoko neslėpė E. Latėnaitė

Deja, tačiau visos kelionės anksčiau ar vėliau baigiasi. Šį kartą aktorei ne tik baigėsi atostogos, bet kelionę seriale „Rimti reikalai“ pabaigė ir jos personažas Tina. Emilija neslepia, kad atsisveikinti su personažu bei filmavimo grupe nėra lengva. „Kai pamačiau scenarijuje, kad mane nušauna, iškart puoliau skaityti kitos serijos, dar turėjau viltį, kad išgelbės kaip nors. Nors šiame seriale visada juokaudavau, ką dabar nužudė, ar Tina dar gyva? Tarsi juokauta, juokauta ir prisijuokauta. Žinoma, kad gaila, bet, pagalvojusi apie serialą, iškart pagalvoju apie labai malonų darbą kolektyve. Man labai patiko darbinė atmosfera, kūryba su režisieriumi Džiugu Siaurusaičiu. Na, bet visiems kitiems personažams palinkėsiu išgyvent!“ – kalbėjo E. Latėnaitė.

Naujausios serialo „Rimti reikalai“ serijos pirmadieniais–ketvirtadieniais, 21 val., per LNK.

Dainininkas Vidas Bareikis karjerą pradėjo nuo dviejų žiūrovų. „Per pirmąjį solinį koncertą Mokytojų namų mažojoje salėje susirinko 27 žmonės, iš jų su bilietais buvo tik du. Kiti – giminės, draugai, kursiokai. Kas tie buvo du bepročiai, nuo kurių viskas prasidėjo, nežinau, bet siunčiu jiems linkėjimus. Trečias, ketvirtas koncertas buvo viloje „Ramybė“. Atsimenu, ruošiuosi koncertui, pradedu groti tokią užvedančią dainą, išeinu, atsimerkiu, o prie staliukų sėdi septyni žmonės. Groju ir viduje tokia mintis, kas čia per absurdas. Lėtėju, lėtėju, tada sustabdau, ir sakau, chebryte, gal neapgaudinėkime vieni kitų, pasiimkite kažko atsigerti ir einame į užkulisius, aš jums pagrosiu akustinį koncertą, kuris jums bus įsimintiniausias gyvenime, o man nebus nejauku“, – savo karjeros pradžią prisiminė V. Bareikis.

Vidas Bareikis. / LNK nuotr. 

Šiemet scenoje 20-metį minėsianti Mia juokiasi pradėjusi nuo privačių koncertų močiutei, kuri už juos mokėdavo po 10 rublių. „Mano ilgas laikotarpis buvo aukso amžius, vienu metu buvau brangiausiai apmokama Lietuvos atlikėja, tai buvo apie 2009-2010 metus. Niekada nesijaučiau, kad esu viršūnėje, norėjau tik dainuoti“, – pasakos Mia.

Tačiau atlikėja prisipažįsta išgyvenusi ir krizinių laikotarpių. „Prieš karantiną buvo momentas, kai nenorėjau grįžti į sceną, maniau, kad jau viskas, pabaiga. Tuštuma. Tai lėmė mano asmeniai santykiai, nesėkmės, kurios paveikė mano karjerą, nebenorėjau būti scenoje. Daug metų iš savo antrosios pusės girdėjau, kad esu nieko verta, ir tuo patikėjau. Sugrįžti buvo sunku, nes buvo žlugęs mano pačios pasitikėjimas savimi kaip atlikėja. Skyrybos padėjo atrasti pasitikėjimą vėl, prisidėjo nauja gyvenimo pradžia, lankiausi pas psichologus. Aš vėl esu čia su pilna jėga“.

Atlikėja planuoja ir vestuves su savo širdies draugu Deividu. „Dar laukiu žiedo, pakalbam apie tai. Mano gyvenimas dabar – vienas didelis džiaugsmas, vidinė ramybė, atsirado draugas ir grįžo karjera, užsakymai ir daug žmonių vėl grįžo į mano gyvenimą“, – sakė atlikėja. 

Linas Vaitkevičius iš „Žemaitukų“ populiarus buvo ne visada.  O šią vasarą turėjo net 107 koncertus. „Nėra čia kuo girtis, nes su šeima pakabėjom, kad net vaiko nemačiau. Per dieną būdavo ir keturi koncertai – pirmas po bažnyčios mišių, paskui vakarinis miesto šventėje, tada vestuvės, o naktį – dar kokiam nors naktiniam klube“.

Pirmąjį užsakymą groti vestuvėse Linui davė a.a. tėtis. „Jis buvo vestuvių vedėjas, per jį turėjome du pirmus užsakymus, juos nusifilmavome, ir paskui jų daugėjo. Prieš tai grojau Palangos orkestre ir gaudavau 1400 litų, o atgrojęs dvejas vestuves, gavau tą pačią sumą. Teko rinktis, buvome jauni, pinigai buvo pirmoje vietoje, nes visko norėjosi“.

Linas Vaitkevičius./ LNK nuotr. 

Grojimas vestuvėse buvo nelengvas darbas. „Turėjome pasiruošę 900 dainų, jas grodavome dvi dienas, 8 valandas pirmą dieną ir dar keturias valandas antrąją vestuvių dieną. Ir dar būdavo, kad pasakydavo: „atsiprašom, vyrukai, neužteko pinigų jūsų karštam patiekalui“. Sakome: „o ką mums tas dvi dienas valgyti?“ Turėjome svajonę, kad „Žemaitukų“ programa truktų valandą – padainuoji savo dainas ir gali iškelta galva išeiti, o ne su vestuvininkais miegoti ir ten būti dvi dienas. Dabar jau atvažiuojame tik valandėlei, ir dar valandėlę fotografuojamės“,  – šypsojosi žemaitukas Linas.

L. Vaitkevičiaus asm. archyvo nuotr. 

Aktorė Emilija Latėnaitė juokėsi karjerą pradėjusi gatvėje. „Dirbau ligoninėje, pradėjau gatvėje – tokia mano biografija. Norėjau paauglystėje turėti savo pinigų ir buvo neoru prašyti iš tėvų tiek, kiek man reikia. Mokėjau groti fleita. Pasipuošiau  ir išėjau groti gatvėje. Per keturias dienas aš užsigrojau visai vasarai, kas buvo didelė paskata nemesti fleitos“, – šypsodamasi kalbėjo E. Latėnaitė. 

Visos žvaigždžių istorijos apie karjeros pradžią – šį vakarą „KK2 penktadienyje“, 19.30 val., per LNK.

Širdies ir kraujagyslių ligų gydyme ilgalaikę praktiką turinti VUL Santaros klinikų gydytoja kardiologė doc. Vilma Dženkevičiūtė primena – vienas iš pagrindinių veiksnių, lemiančių insulto ir infarkto atsiradimą, yra blogasis cholesterolis.

Širdis – vienas svarbiausių žmogaus organų. Ji atsakinga už organizmo aprūpinimą deguonimi ir maistinėmis medžiagomis, kurios, žinoma, mūsų kūne pasiskirsto per kraujagysles. Todėl labai svarbu, kad mūsų kraujagyslės būtų pralaidžios, elastingos ir šiam gyvybiškam procesui nekliudytų susidarę neigiami veiksniai. Vienas iš jų – blogasis cholesterolis, kuris sukelia ne tik kraujagyslių nepraeinamumą, bet ir rimtesnes ligas, tokias kaip insultas ir miokardo infarktas.

Su skaudžiomis širdies ir kraujagyslių ligų pasekmėmis susidūrė ir garsi Lietuvos aktorė, dėstytoja Emilija Latėnaitė. Dėl pastarųjų ligų aktorė neteko ne tik kolegos, bet ir kelių artimųjų.

„Pirmas liūdnas susidūrimas su širdies ir kraujagyslių ligomis buvo darbe, kai mirė kolegės vyras, kuriam buvo tik 30 metų. Jis buvo prisižiūrintis žmogus: negėrė, nerūkė, o širdis vieną dieną ėmė ir sustojo... Mums visiems buvo šokas. Po to, eidamas apie 30-uosius savo gyvenimo metus, mirė mano pusbrolis. Taip pat irgi netikėtai sustojo širdis. Ir visai neseniai širdis sustojo ir mano dėdei (E. Latėnaitės dėdė – žinomas kompozitorius Faustas Latėnas – aut. past.). Kai pagalvoji, jeigu prevencija galėjo užkirsti kelią nors vienai iš šių mirčių, tuomet labai noriu visus paskatinti eiti ir tirtis, kad kuo daugiau mūsų širdžių plaktų tiek, kiek įmanoma“, – laidoje „Sveikas rytojus“ pasakojo garsi aktorė.

Emilija atvira – rūpintis savo sveikata ir neužsisukti darbų gausoje, ją paskatina jos mamos pavyzdys.

„Labai ačiū mamai, kuri nuo senų laikų, kiek aš atsimenu, yra savo pavyzdžiu įdiegusi šeimoje, kad yra profilaktinės programos, kuriomis galima ir reikia pasinaudoti, priklausomai nuo tavo amžiaus. Mama visą laiką eina ir pasitikrina šiose profilaktinėse programose. Mūsų šeimoje tai atrodo savaime suprantama“, – mintimis dalinosi E. Latėnaitė.

VUL Santaros klinikų gydytoja kardiologė doc. Vilma Dženkevičiūtė teigė, kad širdies ir kraujagyslių ligas, širdies sustojimą, sukelia būtent blogojo cholesterolio padidėjimas organizme.

„Būtent blogasis cholesterolis suformuoja aterosklerotinę plokštelę. Prasidėjus uždegimams arba lėtinėms ligoms, įvairiems kitiems susirgimams, ta aterosklerozinė plokštelė įplyšta ir suformuoja trombą. Smegenų kraujagyslės užsikimšimas trombu lemia insulto atsiradimą, o trombo atsiradimas širdies kraujagyslėse – miokardo infarktą“, – žiniomis dalinosi gydytoja V. Dženkevičiūtė.

Kad išvengtume nelaimingų atsitikimų, jau nuo 25 metų amžiaus turėtume tikrintis sveikatą ir žinoti savo cholesterolio koncentraciją kraujyje. Tai patikrinti nėra sudėtinga. Tereikia kreiptis į savo šeimos gydytoją, kuris paskirs reikiamus tyrimus. Taip pat labai svarbu neignoruoti valstybės kompensuojamų profilaktinių tyrimų pagal specialias programas.

„Kuo mes pradedame gydymą anksčiau, tuo mes galime išlošti didesnį paciento išgyvenamumą. Kuo pacientas yra jaunesnis, jeigu jis dar nėra sirgęs ir neturi kardiovaskulinės komplikacijos, kaip infarktas arba insultas, mes galime papildomai išlošti 25 metus. Jeigu pacientas jau turi kardiovaskulinį įvykį – infarktą, insultą, ar periferinę arterijų ligą, tokiu atveju, gydymo paskyrimas, greičiausiai, pridės tik apie 15 metų“, – kalbėjo doc. V. Dženkevičiūtė.

Tačiau svarbu ne tik anksti pradėti gydymą. Kaip pabrėžia Lietuvos kardiologų draugijos prezidentė, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytoja kardiologė prof. Dr. Jelena Čelutkienė, svarbiausia – kuo tiksliau nustatyti paciento riziką susirgti širdies ligomis ir laiku užbėgti joms už akių.

Pirmas liūdnas susidūrimas su širdies ir kraujagyslių ligomis buvo darbe, kai mirė kolegės vyras, kuriam buvo tik 30 metų.

„Jei pavėluojame gydytis, tuomet vaistai, kurie mažina cholesterolio kiekį kraujyje, jau gali tik stabilizuoti procesą. Tačiau pradėję gydytis laiku bei naudodami tikrai efektyvias vaistų dozes ir labai ryškiai sumažinę cholesterolio kiekį, mes galime netgi tą procesą pakreipti atgal – jis gali šiek tiek regresuoti. Tačiau tokius rezultatus gali pasiekti tik kompleksinis gydymas“, – žiniomis dalinosi gydytoja.

Medicinos sričiai vis labiau tobulėjant, tobulėja ir ligų gydymo metodai. Ne išimtis ir kraujagyslių gydymas, kuriam dabar yra taikomas kombinuotas antilipidinis gydymas.

„Dabar keičiasi antilipidinio gydymo paradigma. Anksčiau mes kalbėjome, kad gydome tik statinais, o dabar pradedame skirti kombinuotą antilipidinį gydymą, tai yra du cholesterolį mažinančius vaistus vienoje tabletėje, priklausomai nuo paciento rizikos“, – kalbėjo prof. Dr. Jelena Čelutkienė.

Tačiau toks kombinuotas gydymas, kad ir kaip bebūtų reikalingas, Lietuvoje daug kam nėra prieinamas. Tam įtakos turi vaistų kompensavimo sistema.

„Lietuvoje mes turime problemą. Dabar statinai yra gerai kompensuojami, o kombinuotas gydymas pas mus kompensuojamas labai ribotai – tik tiems, kam jau į širdies kraujagysles buvo įstatyti stentai arba įsiūti šuntai, o kitiems pacientams šie kombinuoti vaistai nėra kompensuojami. Tam tikri kiti, naujausi leidžiami vaistai nėra prieinami Lietuvoje dėl didelės kainos. O pigesni kombinuoti vaistai prieinami labai mažai pacientų dėl labai ribotos kompensacijos“, – pasakojo gydytoja.

Būtent tai, pasak profesorės, ir yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje vis dar pirmaujame Europoje pagal sergamumą ir mirtingumą nuo širdies ir kraujagyslių ligų, todėl buvo nuspręsta imtis veiksmų, galinčių pagerinti pacientų gydymą.

„Šiai dienai tikrai nesame patenkinti antilipidinių vaistų prieinamumu Lietuvoje, todėl Lietuvos kardiologų draugija inicijuoja dislipidemijos tvarkos aprašą. Jau pateiktas pirminis variantas Sveikatos apsaugos ministerijai. Patvirtinus tą aprašą, mes tikimės pasiekti geresnio antilipidinių vaistų prieinamumo mūsų pacientams“, – kalbėjo specialistė.

Apie blogojo cholesterolio žalą diskutuoja ne tik Lietuvos gydytojai, bet ir specialistai iš viso pasaulio. Neseniai iš Barselonos kongreso grįžusi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kardiologijos klinikos Išeminės širdies ligos skyriaus vadovė prof. Olivija Dobilienė pasakojo, kad kongrese dalyvavę ekspertai pateikė du principus, kurie padeda išsaugoti žmogaus širdį ir kraujagysles.

„Praktiškai du principai buvo įvardinti šiame kongrese: kiek pavyksta sumažinti blogąjį mažo tankio cholesterolį ir kaip pavyksta išlaikyti jį sumažintą. Šitie du veiksniai yra svarbiausi, kad galėtume sumažinti mūsų pacientų riziką susirgti priešinfarktine būkle, miokardo infarktu ir patirti įvairias intervencines vainikinių arterijų procedūras“, – kalbėjo gydytoja, prof. O. Dobilienė.

Laida „Sveikas rytojus“ – sekmadieniais, 12 valandą, per TV8.

Priešingai, ji buvo tvirtai įsitikinusi, kad jei tik stojamajame egzamine komisija pasakys, jog ji neturi kompetencijos, ji atsisakys savo svajonės. „Aktorinis man visada atrodė išrinktųjų profesija. Į aktorius scenoje žiūrėdavau kaip bjaurusis ančiukas į gulbes ir nedrįsdavau net pagalvoti, kad galiu būti viena iš jų. Į vaidybos stojamuosius ėjau kaip pas žynius: jei pasakys, kad negaliu būti aktore, vadinasi ir nelemta. Bet džiaugiuosi, kad mano aktorystės kelias prasidėjo“, – prisiminimais dalinasi aktorė.

Pasak E. Latėnaitės, vaidinant nuolat nutinka daugybė dalykų, nuo pačių rimčiausių iki pačių linksmiausių. Aktorė neslepia džiugesio, kad kiekvienas naujas pasiūlymas jai teikia tik pačias geriausias emocijas ir išskiria vieną ypatingą, kurio sulaukė šią vasarą. „Visada smagu dirbti ir su naujais kolegomis, komanda. Gavusi pasiūlymą vaidinti LNK situacijų komedijoje „Galiu rytoj“, ilgai nedvejojau. Džiugus iššūkis buvo aikštelėje susitikti su broliu Baliu Latėnu, kuris rašė ir scenarijų, ir buvo režisierius. Nauja darbinė patirtis, kai darbe vietoj brolio matai tik režisierių, o asmeninius santykius turi palikti už aikštelės ribų. Esu patenkinta mūsų bendru darbu“, – pasakoja serialo „Galiu rytoj“ pagrindinė aktorė E. Latėnaitė.

Situacijų komedijoje „Galiu rytoj“ Emilija įkūnija labai griežtos ir it degtukas įsiplieskiančios grožio salono vadovės Ligitos vaidmenį. „Šis personažas man įdomus savo charakterio kontrastais, savo emocijų kaita. Tokie personažai visada žavėdavo – jų ir nemėgsti, bet ir užjauti, ir pamilsti, ir juokiesi. Ligitos personažą pamilau. Buvau pasiilgusi ryškaus komedijinio vaidmens su plačia emocijų amplitude. Buvo linksma vaidinti Ligitą ir atrasti, kokias charakterio spalvas ji iš manęs traukia, nustebdavau per kiekvieną filmavimą, nes šis vaidmuo reikalavo spontaniškumo ir paklusimo savo vidiniams impulsams, kurie dažnai labai netikėti“, – atvirauja E. Latėnaitė.

Su talentinga ir emocijomis trykštančia aktore galima susitikti kiekvieną antradienio vakarą, 20 val., situacijų komedijoje „Galiu rytoj“ per LNK.

O premjeros belaukiant komedijos kūrėjai dalinasi šmaikščiu vaizdo klipu, kuriame filmo aktoriai patarė, ko negalima sakyti moteriai ir vyrui, norint jį ar ją „pakabinti“.

Romantinės komedijos „Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“ kūrėjai nusprendė, kad pats metas moterims ir vyrams paaiškinti, ko nereikia sakyti naujai sutiktai simpatijai, norint ją suvilioti. Savo patarimais dalinasi filme vaidmenį sukūrusi aktorė Emilija Latėnaitė bei epizodinius vaidmenis sukūrę Paulius Ambrazevičius ir Dominykas Klajumas.

„Mergaite, aš kaip „Bavarija“. Negaliu sulaukti, kol mūsų kūnai liesis. Na, ir jau keturis metus esu niekam nereikalingas“, – ko tikrai nereikėtų sakyti, jei nenori savęs pasmerkti nesėkmei, vaizdo siužete patarė P. Ambrazevičius.

Vaidmenį romantinėje komedijoje atlikusi aktorė E. Latėnaitė tikina, kad norint padaryti įspūdį vaikinui reikėtų vengti temų apie mirtį, o ypač apie artimųjų. „Atrodai, kaip Betmenas. Tavo tėvai irgi mirę?“, – kaip vieną iš nepageidaujamų frazių susipažįstant įvardino aktorė.

Juodu humoro jausmu garsėjantis komikas D. Klajumas kirto dar aštriau ir patikino, kad pirmą kartą užkalbinant merginą nereikėtų jos išgąsdinti. „Man, žinok, nėra tokio atsakymo, kaip ne. Esu kalėjime už išprievartavimą sėdėjęs, bet...“, – kaip vieną blogiausių „kabinimo“ frazių įvardino humoristas.

Kino filmas pasakos apie paskutinį romantiką žemėje ir nelabai vykusį stand-up komiką Beną, kuris įsitikinęs, kad jie su Atėne – ideali pora. Deja, taip atrodo tik jam... Kai romantiškos vakarienės restorane metu Atėnė palieka Beną, jis prisiekia, kad per septynias dienas susigrąžins didžiąją savo gyvenimo meilę. Tačiau mergina sugrįžti nesiruošia. Dainininke svajojanti tapti Atėnė gyvenimo džiaugsmą, po to, kai paliko Beną, atrado su Sauliumi, gerokai vyresniu ir vyriškesniu odontologu.

Kartu su komiku ir įvairių televizijos laidų bei projektų vedėju J. Jankevičiumi šiame filme vaidmenis atliks aktoriai Dainius Kazlauskas, E. Latėnaitė, Emilija Latėnaitė, Ainis Storpirštis, epizodinius vaidmenis atliks P. Ambrazevičius, D. Klajumas, Saulius Urbonavičius-Samas ir kiti.

Filmo kūrėjai žada, kad tai bus smagi romantinė komedija, kurios situacijose save atpažins kiekvienas nors kartą gyvenime beprotiškai įsimylėjęs žiūrovas.

Televizijos, kino ir teatro aktorius, anksčiau kūręs ne tik spektaklius, bet ir didelio populiarumo susilaukusius televizijos serialus, tarp jų – „Tobula kopija“, „Moterys meluoja geriau“ ir „Šviesoforas“, šį kartą savo talentą įdarbins režisuojant vaidybinį filmą.

„Man yra 41 metai ir aš tik dabar debiutuoju kine, o tų debiutų kuo toliau, tuo būna mažiau. Šio labai laukiu drebančiomis rankomis ir kojomis, klausydamasis įvairiausių gandų, ko geriau nedaryti. Neabejoju, kad žmonės šitą filmą įsimylės taip, kaip mes esame įsimylėję savo darbą. Tačiau net ir po premjeros man dar daug reikės įrodinėti pasauliui, sau, aktoriams ir žiūrovams, kad esu geras režisierius“, – kalbėjo režisieriaus kėdę užėmęs A. Žiurauskas.

Man patinka kurti kartu, man patinka su jais šnekėtis. Neslėpsiu – esu toks, kuris nori padaryti taip, kad kitiems žiūrint džiaugtųsi širdis.

Kino, televizijos ir teatro gerbėjams A. Žiurauskas geriausiai žinomas iš tokių kino juostų, kaip „Zero 2“, „Redirected“, „Nepatyręs“, TV3 serialų „Moterys meluoja geriau“, „Motina ir du sūnūs“. Rudenį kino ekranus pasieksianti romantinė komedija bus pirmas Andriaus režisuotas vaidybinis filmas.

Žinomas vyras prisipažįsta, kad tai didžiulis iššūkis: „Buvo ir bemiegių naktų, ir visiškos baimės, siaubo akimirkų – ar imtis, ar nesiimti, juk tai toks iššūkis! Bet buvo ir milžiniško džiugesio susitikus su aktoriais ir visa komanda, o dar vėliau užplūdo gailestis, kad viskas eina į pabaigą.“

Prodiuserių kompanijos „Singing Fish“ kuriamame filme „Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“ pagrindinį – paskutinio romantiko žemėje ir nelabai vykusio stand-up komiko Beno – vaidmenį atliks humoristas Justinas Jankevičius. Jo personažas desperatiškai bandys susigrąžinti didžiąją savo meilę. Kartu su humoristu šiame filme vaidmenis atliks aktoriai Dainius Kazlauskas, Elžbieta Latėnaitė, Emilija Latėnaitė, Ainis Storpirštis ir kiti.

A. Žiurauskas džiaugiasi, kad tenka dirbti su itin profesionalia kūrybine komanda, kuri jau spėjo tapti viena šeima: „Šiame filme aš debiutantas, o didžioji dalis kartu dirbančių žmonių puikiai atlieka savo darbą, yra savo darbo žinovai. Esu jiems visiems labai dėkingas. Man tik reikėjo jais pasitikėti ir juos išgirsti, nes jie turėjo įvairių patarimų. Norisi tikėti tuo, kad visi dirbdami jaučia tą darnios šeimos jausmą.“

Kino filmo režisierius komplimentų nešykšti ir J. Jankevičiui, kuris taip pat debiutuoja – yra pagrindinio vaidmens aktorius. A. Žiurauskas pasiruošęs užtildyti visus skeptikus, kurie mano, jog Justinas negali vaidinti. „Visi skeptikai, kurie galvoja, kad ką tas komikas ir laidų vedėjas gali suvaidinti, bus šokiruoti. Šis komikas sukūrė tokį vaidmenį, kurio gali pavydėti dauguma profesionalų. Aišku, mes kiekvienu savo vaidmeniu turime įrodinėti, ar esame tam tinkami, bet aš galiu pasakyti, kad šiame filme Justinas buvo nuostabus“, – sakė A. Žiurauskas.

Paklaustas, ar smagu atsidurti kitoje filmavimo kameros pusėje, vaidinti ne pačiam, o nurodinėti kitiems, A. Žiurauskas tikino, kad režisieriaus statusu jis nesinaudoja. „Man iš tiesų labai nepatinka nurodinėti, tą galėtų paliudyti visi aktoriai. Man patinka kurti kartu, man patinka su jais šnekėtis. Neslėpsiu – esu toks, kuris nori padaryti taip, kad kitiems žiūrint džiaugtųsi širdis“, – tikino aktorius ir režisierius.

Būtent ją savo, kaip teatro režisierės debiutą Lietuvoje, pasirinko spektaklio režisierė Neli Walker.

– Šis spektaklis – pirmasis jūsų, kaip režisierės, darbas Lietuvoje. Kodėl jūsų debiutas – būtent Jimo Thompsono romanas?

– Man labai patinka šita amerikiečių literatūra, visas nuaras. Arodo, jog Lietuvoje nelabai kas pagal ją stato spektaklius. Nėra ji populiari ar žinoma. Dėl to norėjosi kokios nors naujos medžiagos. Bet, aišku, ir kad būtų nuaro, amerikietiško kriminalo žanro, turėtų labai keisto juodumo ir liūdesio. Ir net keistos romantikos, kur vyrauja idėja, kad aš labai myliu, bet žudau. Man atrodo, šis pojūtis dabar labai aktualus. Ne tiesiogiai pasaulio pabaiga, bet juk viskas juda link „ten“. Į juodumą, kur mes jau neturime antro šanso. Man atrodo, visa ta tamsioji, depresinė amerikiečių literatūra, sukurta po karo, po 1940-ųjų metų, perteikia ir dabartinius laikus.

– Taigi, šiuolaikinei visuomenei ir jums pačiai tema aktuali. Kuo?

– Dėl to, kad mes visi susitaikome su aplinka. Žinome, kad yra blogai, bet kol mūsų asmeniškai nepaliečia, su tuo taikstomės. Kuomet paliečia, pradedame kovoti ir kažką daryti, bet iš esmės nekreipiame į tai dėmesio. O šiam personažui svarbu. Man – taip pat. Aš negaliu ramiai gyventi. Aš nenoriu meluoti, o tai, kas vyksta, yra didžiulis apsimelavimas. Tas mane erzina ir tai erzina personažą. Erzina, kad mes visi apsimetinėjame tuo, kuo nesame. Aš tai labai pastebiu, ypač sugrįžusi iš užsienio. Suprantu, kad stengiamės būti geresni, bet pirmiausia turime suprasti, kad mes ir mūsų valstybė esame kilę iš agrarinės kultūros. Nesame Amerika. Nesame ir Rusija. Turime suvokti, kas tokie esame. Bus gerai tik tada, kai tiksliai įsivardinsime, ir kai mums nebus dėl to gėda. Dabar yra ta tendencija, jog mums gėda, nenorime būti savimi, nesugebame įsivardinti, kas esame iš tikrųjų. Būtent tas „žudikas manyje“ ir yra tai, ko neprisipažįstame savyje. Galiausiai, galime nugyventi to taip ir neišdrįsę prisipažinti, bandydami susitaikyti, apsimesti. Manau, ir personažas, ir aš stengiamės prisipažinti, kas esame iš tikrųjų.

Šešerius metus nebuvau Lietuvoje, studijavau Londone, vėliau – ir Maskvoje. Grįžus čia buvo labai sunki adaptacija, asimiliacija su visa aplinka. Atrodo, kad visiems viskas yra gerai. Šiurkščiau kalbant, padaromas koks blogas darbas, tarkime kine. Kūrėjai žino, kad darbas yra blogas, bet pasiteisina, jog kaip Lietuvai, tai yra gerai. O aš noriu, kad taip nebūtų, – tada geriau išvis nieko nedaryti, nei daryti taip, jog po to pačiam būtų gėda.

– Tai yra pirma romano sąsaja su teatru. Iki šiol pasaulyje nebuvo jokio teatro pastatymo, tik ekranizacijos. Ar jums tai buvo tam tikras iššūkis?

– Ne tik tai yra iššūkis. Mano spektaklis yra didžiulis iššūkis. Ne veltui J. Thompsonas nebuvo pripažintas, kol kūrė, o tik po savo mirties. Jis vadinamas amerikiečių Dostojevskiu. Jo kūryba daugiasluoksnė. Perskaitęs, aišku, pirmiausia matai brutalumą bei žudymą. Bet paskui pradedi gilintis ir pamatai, kad ten tiek visko daug: santykiai su tėvu, su aplinka, meilės tema, dar mirties tema. Liga. Psichologinė liga, kurią pats personažas net ir suvokia, mato save kaip ligonį. Kai pradedi į juos gilintis, pasidaro be galo painu. Žinoma, būtų paprasčiau, jei būtų daugiau personažų, per kuriuos galėčiau kažką atiduoti vienam ar kitam ir viską išdalinti. O šiame spektaklyje yra vienas aktorius, ir tai sudėtinga. Nėra partnerio, o reikia, kad sceninis veiksmas vis tiek vyktų. Tai ne tik teksto pasakymas. Aišku, tekstas jau savaime yra labai gražus, be to, dar ir puikiai išverstas Sauliaus Drungos, kuris yra pagavęs kiekvieną žodeliuką, išraišką, sakinio struktūrą taip, kaip tai yra padaręs J. Thompsonas. Tačiau visa tai paversti veiksmu, nenukrypstant nuo pagrindinės minties, jau tampa didžiuliu iššūkiu. Galima vadinti maištu. Tikrai buvo sudėtinga. Sudėtinga atrasti tą formą, kuri perteiktų viską, ką norima pasakyti žiūrovui. Tikslas buvo, jog neliktų savaime suprantamų dalykų. Viskas turi būti tiesiog aišku.

– Ar iššūkis buvo ir moteriškumo idėja šiame kontekste?

– Aš esu moteris ir personažas yra moteris. Man labai įdomu, kaip reaguos į visa tai publika. Juk romane pagrindinis veikėjas yra vyras. O spektaklyje – moteris. Ir tai daroma sąmoningai. Bent jau aš taip tikiu ir matau, kas vyksta aplink. Panašu, jog dabar pasaulis yra vadovaujamas moterų. Po truputį keičiasi svarstyklės. Vyras nebetampa tuo herojumi. Jėgą, valdžią, stiprybę, ryžtą dabar dažnai įkūnija moteris. Taigi labai įdomu, ar vyriškoji publika galės susitaikyti, jog pagaliau herojus yra moteris. Tarkime, Supermeną mes atiduodame moteriai. Tai yra iššūkis. Tiek man, tiek žiūrovui – visiems.

– Ar tenka susidurti su požiūriu, gal net skeptišku, kad jūs – režisierė moteris?

– Tenka susidurti su stereotipu. Jei jau moteris, tai bus „za duševnaja“, kaip aš vadinu. Verks, bus emocionalu ir ištempta, nebus nieko konkretaus. Ypač Maskvoje mėgsta užduoti šitą klausimą, kadangi ten išvis retenybė, jei moteris režisierė. Būna ypač feministinis kūrinys arba atvirkščiai – nei apie ką, nei kodėl. Visa tai greičiau stereotipai. Bet aš neskirstau, moteris ar vyras. Man atrodo, jog sunkiausia ir svarbiausia– norėti kažką pasakyti. O juk tiek moteris, tiek vyras turi ką.

– Bet romane pagrindinis veikėjas yra vyras. Kūrėjas taip pat vyras. Ar yra įpareigojimas kurti brutaliau, į viską žiūrėti vyro akimis?

– Manau, jog mes, moterys, irgi turime jėgos ir žiaurumo. Galime sumušti, spirti ir sulaužyti. Bet spektaklyje nėra tikslo rėkti kaip vyrui ar vaidinti vyrą. Tą patį tekstą reikia filtruoti per save, per moterį. Gal dėl to ir pasiimta moteris, nes aš geriau suprantu ją ir valdau. O personažas – žudikas, bet jis mėgaujasi. Tas brutalumas yra iš pasimėgavimo, iš išsivalymo. Jis yra ne brutalesnis, bet labiau netikėtas. Esame pratę, kad moteris – tai motina, kurianti, o šiuo atveju ji griauna. Taigi, toks yra skirtumas. Nors emociškai tai dar brutaliau, nei lakstyti su kirviu rankoje.

– Herojė yra kovotoja. Ar jūs taip pat tokia?

– Tikiuosi, kad taip. Kovojama su neteisybe, kuri yra aplink. Personažas atkuria tvarką, stengiasi viską sudėti į lentynas. Baudžiama už tai, kad elgiamasi netvarkingai, ne taip, kaip priklauso. Taip, yra žudymas, smurtas. Supranti, kad žmogžudystė – neatleistinas, neišteisinamas dalykas, bet moralė yra tiek šventa ir skaidri, ji apvalo ir tu lyg atleidi žmogžudystes. Ateina suvokimas, jog viskas yra kerštas už tai, kad visuomenė išdavė tėvą, šeimą, kuri buvo nukentėjusi visai nekaltai dėl aplinkinių nuomonės. O kai moralė yra skaisti ir švari, tai keistas dalykas išeina.

– Monospektaklis. Iškart žinojote, kad bus mono?

– Tai greičiau buvo dar vienas iššūkis. Perskaičius knygą supratau, kad neblogas gali būti monospektaklis.

– Kodėl toks pasirinkimas?

– Greičiausiai todėl, kad išsigrynintų pati istorija, būtent to žmogaus istorija. Ir man pačiai buvo įdomu, ar įmanoma padaryti mono. Tai toks žanras, lyg anksčiau bandytas, bet konkrečiai nieko neįvyko. Be to, Lietuvoje manęs niekas nežino, taigi sudėtingiau rasti, kas norėtų dirbti kartu. Nesinorėjo didelės komandos vesti į eksperimentą. Pirmiausia norėjau išbandyti, pasižiūrėti, ar tai veikia.

– Papasakokite plačiau apie komandą.

– Pirmiausia, Miglė Polikevičiūtė ir Emilija Latėnaitė-Bieliauskienė. Su Migle dirbome kartu, mokėmės. Kai reikėdavo LMTA partneriauti, daryti etiudus, su Migle būdavome lyg „sisters in crime“. O Emilija išsiskiria įvaizdžiu. Teatre atliekančios svarbų vaidmenį jos nesu mačiusi, daugiau televizijoje, kine, taigi šioks toks išbandymas. Su Sauliumi Drunga jau esame dirbę anksčiau. Kūrėme Maskvoje spektaklį, kartu dirbome nuo „Anarchija Žirmūnuose“ laikų. Manau, nėra geresnio scenaristo ar dramaturgo Lietuvoje. Tai žmogus, galintis iš visko padaryti maksimaliai gyva ir suprantantis, ką daro. Su begaline precizika ir meile. Aš iš jo daug ko pasimokau: jis ir mokytojas, ir kūrybos partneris, ir kūrybinė atrama. Mano svajonė – perimti tai, kaip jis moka dirbti, kaip moka susitvarkyti su dramaturgija, vesti personažą ir jį išgryninti. Dovana turėti tokį žmogų. Nežinau, kodėl kiti juo nesinaudoja. Jei ne jis, net knyga nebūtų pas mane atkeliavusi. Aš mėgau tą filmą, bet literatūros nebuvau skaičiusi, ji nėra populiari. O jis davė, sakė: „Imk, paskaityk“. Po to atsirado dar krūvos kitų autorių. Kaip Jean Genet. Niekada nebuvau su juo susidūrusi. Kažkodėl pas mus labai pamėgta rusų klasika, o pasaulis yra nepaprastai didelis ir dar didesnė dovana turėti žmogų, kuris taip išmano literatūrą.

Taip pat Vytis Puronas – ne iš teatro sferos, kino garso inžinierius ir muzikantas. Bet turi labai individualų ir savitą supratimą apie garsą, būtent apie garsą, ne apie muziką, garso sieną, garso skambesį. Esu labai laiminga turėdama tokią komandą. Jie visi yra profesionalai. Ir, aišku, šita erdvė (Oskaro Koršunovo teatras – past.), kuri leidžia čia dirbti. Man atrodo ji yra viena įdomesnių. Gal gana drąsiai sau leidžiu sakyti, bet tai, kas vyksta šitame teatre, man atrodo aktualiausia, aštriausia ir taikliausiai atskleidžia, kas dabar yra tas teatras. Ir, matyt, sunkiausia buvo suprasti, kad šita erdvė nėra teatras. Taisyklės apie teatro scenas, apie apšvietimą ir panašiai... Jos čia negalioja. Turi išlikti kažkas visiškai gyva, artima. Nesumeluota. Visgi yra sunku, nes mes visi norime šiek tiek pavaidinti, apgauti. Bet tai iškart matyti. Dar vienas iš iššūkių – suvaldyti šią erdvę.

– Grįžtant prie spektaklio, kam jis skirtas? 

– Stengiuosi taikyti į jauną publiką. Ir moteris. Norėčiau, kad susirinktų labiau moterų publika nei vyrų. Tiesiog, taip: apie moterį yra spektaklis ir mums reikia normaliai į tai reaguoti. Suprasti ir toliau būti ryžtingoms. Kodėl turime eiti žiūrėti kažką apie vyrus, jei, kiek pastebėjau, apie 80 proc. žiūrovų yra moterys. Tai kodėl turime žiūrėti ne apie save? 

Mažo miestelio šerifo pavaduotoja apsėsta įstatymo kova su blogiu. Tačiau dėl vidinių pareigūnės demonų ši kova tampa nebekontroliuojama ir palengva virsta kruvinu asmeninių sąskaitų su pasauliu suvedimu.

„Žudikas Manyje“ – monospektaklis, sukurtas kultinio amerikiečių rašytojo ir kino scenaristo Jimo Thompsono (1906–1977) žinomiausio romano „The Killer Inside Me“ motyvais. Romano, kuriuo žavėjosi Stanley Kubrickas ir Stephenas Kingas. Romano, kurį kriminalinės literatūros antologija „Crime Novels: American Noir of the 1950s“ įvardino kaip „vieną skausmingiausių ir su niekuo nesitaikstančių kada nors parašytų kriminalinių romanų“.

„Lietuvoje jau tapo įprasta monospektaklį tapatinti su pasyviu ir nuobodžiu vieno aktoriaus, deklamuojančio tekstą, pasirodymu. Norėjosi sugriauti šį stereotipą. Norėjosi įrodyti, kad monospektalis yra vis dar įdomus ir savo turtingomis galimybėmis intriguojantis teatro žanras. Sakyčiau, netgi pasirinkti tokią spektaklio formą paskatino pagrindinis spektaklio personažas – žmogus, nusprendęs pasipriešinti jį supančio pasaulio susitaikėliškumui. Net ir radikaliai, žinant, kad tai gali būti ir tavo paties susinaikinimas“, – sako spektaklio režisierė Neli Walker.

Monospektaklis „Žudikas Manyje“ – tai bene pirmas bandymas pasaulyje perkelti šio romano veiksmą į teatro sceną, pasitelkiant įdomiausius šiuolaikinius lietuvių autorius ir atlikėjus.

„Visuomet stengiuosi dirbti su geriausiais. Tačiau nevengiu ir nestandartinių sprendimų. Todėl spektaklio inscenizaciją buvo pasiūlyta sukurti žinomam kino režisieriui ir scenaristui Sauliui Drungai („Anarchija Žirmūnuose“, „Karalių Pamaina“). Pagrindinį vaidmenį kuria dvi jaunos ir talentingos aktorės: „Auksinio scenos kryžiaus“ ir „Sidabrinės gervės“ laureatė Miglė Polikevičiūtė bei garsios aktorių dinastijos palikuonė ir TV filmų žvaigždė Emilija Latėnaitė-Beliauskienė. Už spektaklio muzikinį apipavidalinimą atsakingas buvęs grupės Soya Modified narys Vytis Puronas“, – taip komandą pristato spektaklio režisierė.

N. Walker – 2008 m. LMTA baigė teatro režisūrą (kurso vadovas – Rimas Tuminas). Iš karto po studijų Lietuvoje mokėsi Londono Universitete (Royal Central School of Speech and Drama), įgijo scenografės specialybę. Dirbo su tokiais teatro meistrais kaip Dickas Birdas, Timas Hopkinsas ir Simonas McBurney. Maskvos dailės teatro (MCHAT) studijoje baigė teatro režisūros ir scenografijos magistratūrą (kurso vadovas – Kirilas Serebrenikovas). Stažavosi ir dirbo – kaip dailininkė ir režisierė – kurso vadovo įkurtame teatre „Gogol centr“. Dirbo prie įvairių šiuolaikinių kino ir meno projektų.

J. Thompsono „Žudikas manyje“ – rugsėjo 14, 15 d., OKT / Vilniaus miesto teatre (Ašmenos g. 8, Vilnius). Pradžia 19 val.

Jau netrukus LNK eteryje – naujo lietuviško serialo „Juodos katės“ premjera, kurio scenarijų rašo serialų „Moterys meluoja geriau“ ir „Pasmerkti“ autorius Edvinas Kalėda.

Kol televizijos žiūrovams rodomi pirmieji serialo klipai, pagrindinio vaidmens atlikėjos – Valda Bičkutė, Karina Stungytė ir Emilija Latėnaitė – fotografavosi itin seksualioje fotosesijoje. Pagrindinėje serialo nuotraukoje trys moterys katės įsiamžino su vyru, dėl kurio meilės seriale jos bus pasiryžę viskam – aktoriumi Martynu Vaidotu.

Įtempto siužeto melodraminį trilerį „Juodos katės“ prodiusuoja kompanija „VRS WPI Vilnius“, kurianti ir šiuo metu per LNK rodomą populiarų serialą „Gyvenimo receptai“. Tai – serialas hibridas: melodrama persipins su trileriu, trileris su humoru, humoras – su skaudžiomis socialinėmis problemomis. Trys moterys   juodos katės - nuožmios, plėšrios, jaukios, švelnios – valdys vyrus.

„Juodų kačių“ aistrą atspindėti nuotraukoje buvo pakviesti žinomas mados, reklamos, VMG žurnalo fotografas Nerijus Paluckas ir spintos guru, bestselerio „Spintologija“ autorė, „KUKLA Beauty Box“ stilistė Agnė Gilytė.

„Kiek mačiau naujo serialo, kokybine prasme jis pakylėja lietuviškus serialus į aukštesnį lygį, todėl ši fotosesija buvo atsakinga užduotis. LNK stilius – gaivus, ryškus, nuotaikingas, o šiam serialui kūrėme kitokį: jausmingą ir seksualų, – sako A. Gilytė. – Bet seksualumas turėjo būti stilingas, jokiu būdu ne vulgarus, o ta riba labai slidi“.

Pasak Agnės, ji įkvėpimo ieškojo serialo „Seksas ir miestas“ spintoje, derindama naujausias šio pavasario tendencijas – pastelines spalvas, mėlyną, kūnų, rausvą ir nėrinius.

Pasak Agnės, sukurtas stilius atskleidė trijų aktorių moteriškumą. „V. Bičkutė – itin jausminga, aistringa ir išraiškinga, K. Stungytė – subtili ir paslaptinga, E. Latėnaitė – šilta ir atvira. O aktorius M. Vaidotas – klasikinio grožio  jaunuolis, labai nelietuviško grožio, manau, patiks serialo gerbėjoms“, – apie aktorių ansamblį kalbėjo A. Gilytė.