„Senamiesčio žiogo“ rengėjai sako norį atsisveikinti išdidžiai, pasiekę didelį populiarumą ir sulaukę ypač daug klausytojų teigiamų atsiliepimų. 

Priešpaskutinis akordas nuskambėjo vakar. Koncertą pradėjo jauna perspektyvi atlikėja Deimantė Rūtėnaitė. Antrasis koncerte pasirodė Andrius Zalieska – visiems geriau žinomas, kaip grupės „Arbata“ vokalistas ir idėjinis vadas. Festivalio scenoje jis pasirodė su įdomiu ir intriguojančiu sąstatu: fleitininke Vaida Skardžiuviene bei perkusijos meistru Martynu Nugaru. Trečioji pasirodė Ieva Narkutė, festivalyje koncertuojanti jau dešimtus metus, su gitaristu Aurimu Driuku.

Viso renginio metu vaikai ir jaunimas dalyvavo kūrybinėse „Paukščio spintos“, ekologinio dizaino „Kūrybos Kampas 360“, „Vaikystės sodo“ organizuojamose dirbtuvėse. Jie buvo gražinami laikinomis tatuiruotėmis ir piešinėliais ant veido bei rankų.

Po pertraukos koncertavo Nedos ir Olego Ditkovskio duetas, kuris skambėjo kaip vienas, idealiai sustyguotas instrumentas. Koncertą galingai užbaigė Domantas Razauskas, su kuriuo scenoje buvo visa septynių žmonių grupė – „Karališkasis Džiaugsmo Arkestras“.

Paskutinis „Senamiesčio žiogo“ koncertas įvyks rugpjūčio 18 d., Daugirdo amfiteatre. Jame dalyvaus Andrius Kaniava su grupe, Kostas Smoriginas, grupės „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ ir „Baltasis kiras“.

Menininkė puikiai valdo ne tik balsą, bet ir fleitą. Liepos 21 d. kartu su Olegu Ditkovskiu ji pasirodys viename iš paskutiniųjų dainuojamosios poezijos festivalio „Senamiesčio žiogas“ koncertų.

– Ar pamenate savo muzikinio kelio pradžią? Ar pažvelgusi atgal galite pasakyti, kad viskas vyko būtent taip, kaip tikėjotės?

– Mano giliu įsitikinimu kelias, kuriuo einu prasidėjo dar mamos įsčiose. Gimusi užbaubiau sodriu balsu ir jau tik pramokus vaikščioti, kalbėti, sėdėdavau ištisomis dienomis prie pianino ir rinkdavausi išgirstas melodijas iš klausos. Tėtis, būdamas muzikantas, vis norėdavo mane pamokyti, patarti, pademonstruoti muzikos paslapčių, bet aš kategoriškai norėjau išsiaiškinti muzikos paslaptis pati. Tai buvo didžiausias variklis, motyvacija ir labai aiškus noras, eiti būtent muzikos keliu. Ir gyvenime viskas ėjo nuosekliai ir sklandžiai: muzikos mokykla, J. Tallat Kepšos aukštesnioji muzikos mokykla, nebaigta konservatorija (dėl tam tikrų priežasčių) ir pagrindinis gyvenimo kelias – scena. Mokiausi su didžiuliu malonumu, turėjau be galo gerus dėstytojus, turėjau stiprią motyvaciją, gerai sekėsi, daug koncertavau dar būdama paauglė, anksti paragavau scenos ir visada buvau tikra, kad einu savo keliu.

– Pasirinkote džiazą, duetus su bardais, o ne, pavyzdžiui, popmuzikos žanrą. Kas turėjo įtakos tokiam pasirinkimui?

– Pasirinkau muziką plačiąja prasme. Neskirstau žanrų į blogus ir gerus. Muzika yra arba gera arba bloga, arba kokybiška arba ne. Tam tikru laiku atrandi įdomių dalykų tiek viename žanre, tiek kitame ir popmuzika mano gyvenime ėjo daugelį metų koja kojon su kitais žanrais. Tik dabar popmuzikos mano gyvenime yra šiek tiek mažiau, nes yra daug dalykų, kurie mane domina labiau, ir aš ten labiau atsiskleidžiu.

– Kodėl fleita? Ir iš kur tas sugebėjimas ja skleisti užburiančius garsus? Tai talentas ar ilgas ir sunkus darbas?

– Fleita – mano tikroji specialybė, kurios mokiausi daug metų. Bet be specialybės mokiausi muzikos rašto, tad niekas nepraėjo veltui, dainuoti man padeda teisingas kvėpavimas, kurio mokiausi nuo pat mažens. Supratusi, kad nebūsiu gera klasikinė fleitininkė – o ir nenoriu, panorau groti kitaip – džiazovai. Naudoju instrumentą kaip spalvą, kuri tinka bet kokiam žanrui. Ji visada yra mano palydovė, ir nesvarbu, koks tai būtų žanras, projektas – ar eilinis bardų ar džiazo koncertas. Aš esu muzikantė, o tik paskui dainininkė, mano mąstymas muzikoje – labiau instrumentinis, ir tai man labai padeda geriau suprasti ir įsijausti į muzikinį kūrinį, jo stilių ir intepretaciją.

– Gal galite papasakoti, kaip atsitiko, kad likimas suvedė tokį nuostabų duetą – jus ir Olegą Ditkovskį?

– Pirmieji muzikiniai „pasimatymai“ įvyko, kai Olegas su Saulium Bareikiu ir Andrium Kulikausku įrašinėjo diską „Adios“, mane pakvietė papuošti jų vyrišką kompaniją papildomu balsu, fleitos imrpovizacijomis, o viename „gabale“ net švilpauju (šypsosi). Tai buvo seniai. O 2006 metais mane pakvietė pamuzikuoti kartu Kostas Smoriginas ir O. Ditkovskis. Sukūrėme gražią programą, nemažai metų mums talkino dar ir šviesios atminties perkusininkas, multiintrumentalistas Tomas Dobrovolskis. Buvo išties nuostabus metas, kai dainuojamojoje poezijoje skambėjo dar ir improvizaciniai instrumentiniai inkliuzai, kurie labai praturtino mūsų programą. Vėliau su Kostu buvo sunku derinti koncertus, jis buvo bene labiausiai užimtas žmogus, Tomas paniro į kitus projektus, o mes su Olegu likome dviese, ir laikui bėgant tapome vienas kumštis, neišskiriama scenos pora, kuri matė pasaulį labai panašiai. Jautėme, ko norime: ką norime groti, kaip groti, kur groti, abu pamažu susidėliojome gyvenimo prioritetus. Olegas yra mano vienas jautriausių ir ištikimiausių scenos partnerių. Netgi džiazo pasaulyje sunku rasti tokį patrnerį, kuris labai gerai tave jaustų, suprastų, padėtų, neužgožtų. Galiu drąsiai teigti, kad man likimas dovanojo labai išmintingą ir talentingą partnerį, kuris be viso to yra ir labai geras bičiulis – ištikus bėdai, galiu jam paskambinti naktį (šypsosi).

– Atrodo, kad kiekvieno pasirodymo metu scenai ir publikai atiduodate visą save. Kaip paskui susigrąžinate jėgas?

– Eiti į sceną, reiškia, turėti, ką pasakyti. Jei nori perduoti žinią žmonėms, turi tai daryti atvira širdimi ir negailėdama jėgų. Būdama scenoje, aš labai stipriai įsipareigoju žmonėms, negaliu jų apvilti, turiu atiduoti visą savo energiją. Nematau prasmės žengti į sceną, jei darai tai atmestinai, abejingai ar be meilės ir aistros tam, ką darai. Aš tiesiog kaifuoju nuo savo profesijos, ir žmonės mato, kad neapsimetinėju, tai giliai jaučiu, nes jie vis dar ateina į mano koncertus (šypsosi). Buvo laikas, kai koncertų buvo daug ir visokių. Dabar aš gyvenu visai kitaip, renkuosi tik tai, kas man įdomu, stengiuosi dėlioti koncertų grafiką taip, kad būtų pertraukos tarp pasirodymų, nes po koncerto žiauriai pavargstu, išsikraunu energetiškai. Reikia keleto dienų pabūti tyloje, ramybėje ir vienatvėje. Labai vertinu laiką, kurį skiriu tik sau. Vengiu triukšmingų ir masinių renginių, kuriuose nedalyvauju kaip muzikantė. Turi praeiti truputį laiko, ir aš pasiilgstu žmonių bei muzikos.

– Festivalyje „Senamiesčio žiogas“ pasirodote jau daug metų. Ar pamenate pirmuosius savo pasirodymus šiame festivalyje? Kokie įspūdžiai?

– „Senamiesčio žiogas“ yra unikalus festivalis, tai – ne vienas didelis koncertas, kur dalyvauja nesuskaičiuojama galybė atlikėjų, kur žmonės pavargsta klausyti muzikos n valandų ir net pamiršta, kas pasirodė koncerto pradžioje. Mane žavi, kad „Žiogas“ yra koncertų ciklas, kad gražiu vasaros metu yra nuosekliai rengiami šviesūs, pozityvūs susibūrimai. Ne daugiau kaip 4 kolektyvai viename koncerte – labai geras sprendimas. Publika gauna progą išgirsti net keturis skirtingus kolektyvus ar atlikėjus, tai yra įdomu, įvairu ir ne per daug. Tobula. Labai gaila, kad „Žiogo“ nebeliks...

– Ką pasakytumėte klausytojams, kurie atvyks į vieną baigiamųjų festivalio koncertų paklausyti jūsų dueto? Kokia programa jų laukia?

– Aš neturiu, ką pasakyti, aš noriu jiems tiesiog padainuoti, o tai reiškia, kad jie turi būtinai ateiti, nes kitaip neišgirs (šypsosi).

„Senamiesčio žiogas“ atsisveikina išdidžiai, pasiekęs didelį populiarumą ir sulaukęs ypač daug klausytojų teigiamų atsiliepimų.

Festivalis „Senamiesčio žiogas“ rengia du atsisveikinimo koncertus Daugirdo amfiteatre, liepos 21 ir rugpjūčio 18 dienomis. Savo muzika su festivalio gerbėjais dalinsis Neda ir Olegas Ditkovskis, Domantas Razauskas su grupe, Ieva Narkutė, Andrius Kaniava su grupe, Kostas Smoriginas, Andrius Zalieska – Zala („Arbata“), grupės „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ ir „Baltasis kiras“, jaunieji atlikėjai Deimantė Rūtėnaitė ir Vytenis Kazlas. Taip pat bus pristatyta J. Danielevičiaus fotografijos darbų paroda „Žiogo muzikinė kelionė“. Vyks kūrybinės ir eko dizaino dirbtuvės vaikams ir jaunimui.

Dešimt metų – pakankamai ilgas laiko tarpas, todėl verta prisiminti nuo ko viskas prasidėjo ir iki ko viskas išaugo. Tikriausiai gerų draugų kompanija, kurie buvo pradininkai šio festivalio, net sapnuoti nesapnavo, kad jų beveik „savanaudiškas“ noras Kaune gyvai klausytis dainuojamosios poezijos, išaugs į vieną iš populiariausių šio muzikinio žanro renginių. „Senamiesčio žiogas“ yra puikus pavyzdys, kaip su dideliu noru ir dar didesnėm pastangom, net neįtikėčiausi dalykai tampa įmanomi.

Reikėtų dėkoti aktyviems jaunuoliams, dabar nemažai organizacijai „Idėjų garažas“, kurie taip mėgo klausytis „Aktorių trio“ ar „Keistuolių teatro“ ir kurie nusprendė, kad muzika gali būti įdomi ne tik jiems, bet ir aplinkiniams. Suvieniję pajėgas, jie pradėjo rengti dainuojamosios poezijos atstovų pasirodymus Kauno senamiesčio muziejų kiemeliuose: muzika skambėjo Maironio, Ryšių istorijos, P. Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejaus ir buvusios tautinės vaikų muzikos mokyklos „Tututis“ kiemelyje. Pradžioje koncerto klausėsi iniciatorių šeimos ir draugai, o metams bėgant, gerbėjų atsirado tiek, kad „Senamiesčio žiogas“ iš koncertų ciklo tapo dainuojamosios peozijos festivaliu, o visi norintys pasiklausyti šio žanro muzikos tiesiog nebetilpdavo muziejų kiemeliuose, todėl paskutinius penkerius metus „Senamiesčio žiogas“ apsistodavo Ryšių kiemelyje, pačioje senamiesčio širdyje.

Festivalio organizatoriai norėjo ne tik dalintis muzika su aplinkiniais, bet ir padėti skleistis dar neatrastiems talentams. Būtent dėl šios priežasties, kiekviename koncerte, scenos grandų spinduliuose šildosi ir jauni, savo muzikinę karjerą dar tik pradedantys atlikėjai. Pirmaisiais metais tokių atlikėjų reikėjo intensyviai ieškoti, o dabar rengėjai jau gali rinktis atlikėjus iš didelio būrio norinčių pasidalinti savo muzika su klausytojais.

„Senamiesčio žiogas“ neapsiribojo tik muzika – šalia jausmingų melodijų atsirado ir kitos meno formos. Septynerius metus buvo rengiamos jaunųjų ir profesionaliųjų menininkų parodos (skulptūros, fotografijos, dailės, grafikos, keramikos, juvelyrikos ir kt.), kurių metu menininkams suteikiama galimybė pristatyti savo kūrybą, o žiūrovams – susipažinti su menininkais ir jų darbais bei praplėsti kultūrinį akiratį. Prieš penkerius metus buvo pradėtos rengti kūrybinės meno dirbtuvės koncertų dalyviams – vaikai, jaunimas, kartu su tėvėliais gali dalyvauti meniniuose užsiėmimuose – gaminti „Vėjo varpelius“, „Skambančias šakas“, kurti ekologiškus žaislus. Tai tapo neatsiejama festivalio dalimi, kuria skatinamas visos šeimos dalyvavimą kartu.

Jei bent vieną iš pastarųjų vasarų leidote kartu su „Senamiesčio žiogu“, šią vasarą atvykite su juo atsisveikinti. Na, o jei apie šį festivalį išgirdote tik dabar – dar turite puikią progą atvykti ir įsitikinti savo akimis bei ausimis, kad ne veltui šis autorinės muzikos festivalis gyvavo net dešimt metų.

Dainininkė Ieva Narkutė ketvirtadienį Kaune koncertuos festivalyje „Senamiesčio Žiogas“.  Ta proga siūlome su ja interviu.

- Bėgantys metai atnešė naujų patirčių, dėl ko labiausiai šiandien džiaugiatės savo karjeroje?

- Per pastaruosius metus surengiau nemažai didelių koncertų su savo grupe. Išleidau pirmąjį savo albumą, jis pasiekė tikrai daug klausytojų, net teko pakartoti tiražą. Švelnus, užtikrintas, jaukus įsitvirtinimas. Tai džiugina. Kai gyveni su muzika ir apie ją, pastoviai sutinki įdomius, mielus, stebuklingus žmones. Taip ir man. Nemažai keliavau. Įvyko filmo “Trispalvis”, kuriam kūriau garso takelį, premjera. Dar kartą teko padirbėti su talentingu ledo čiuožėju ir labai mielu žmogum Saulium Ambrulevičium. Išties daug įvairių dalykų.

- Dainas pradėjote rašyti beveik prieš dešimtmetį, ar dabar jas rašyti lengviau?

- Dainas pradėjau rašyt prieš dvyliką metų, būdama penkiolikos. Ar dabar lengviau? Nė velnio. Net, sakyčiau, sunkiau. Tada turėjau žymiai daugiau pasitikėjimo savo jėgomis, paaugliško užsispyrimo ir įsitikinimo, kad tik aš viena žinau, kaip viskas turi būti. Net rašiau anglų kalba (to nebedrįstu jau daug metų). Su metais atėjo kritiškumas, kompromisų priėmimas, įsiklausymas į kitų nuomonę. Belieka tikėtis, jog tai į gera.

- Pavasarį kartu su Vytautu V. Lansbergiu keliavote už Atlanto, kokius įspūdžius parsivežėte? Ką ši kelionė Jums reiškė ir ko išmokė?

- Visos kelionės, ypač ilgesnės ir tolimesnės, išmoko tvarkytis su savo “ožiukais”, nuovargiu, įtampa. Kai važiuojama groti, išmokstama dar ir nesinervintiti dėl techninių nesklandumų, tvarkaraščių pasikeitimų, įvairių nesuvaldomų aplinkybių. Keliauti su V.V.Landsbergiu labai smagu, nes jis visuose pasaulio kampuose pažįsta pačius įdomiausius, keisčiausius ir smagiausius žmones.

- Neseniai grįžote iš Norvegijos, kurioje taip pat koncertavote su V.V. Landsbergiu, kaip praėjo ši kelionė? Kaip Jūs abu sutariate?

- Man rodos, kad mudu sutariame visai neblogai. Priešingu atveju vargu, ar vis ir vis keliautume kartu. Norvegijoje mus priėmė labai šiltai ir svetingai, sutikome labai mielų ir atvirų tautiečių. Gražu žiūrėt, kaip darniai ir sklandžiai žmonės išlaiko savo tautinę tapatybę net ir gyvendami toli nuo Tėvynės.

- Kai kurie atlikėjai savo dainos niekam neatlieka, kol ji nėra tobulai įgvendinta tiek muzikine tiek emocine prasme, ar jūs leidžiate kam nors pasiklausyti savo „repeticijų“, o galbūt kaip tik norite išgirsti patarimų ar kritikos?

- Labai nemėgstu kritikos, man daug labiau patinka pagyrimai (juokiasi). O jei rimtai, kai mano daina pasiekia koncertą, vadinasi, ji yra pabaigta, išnešiota, ir vargu, ar bus keičiama. Neturiu įpročio būtinai kam nors parodyt dainą prieš ją atliekant viešai. Nors mano brolis dažnai tampa nepublikuotų dainų pirmuoju klausytoju, nes labai domisi, ką naujo parašau, visas dainas moka mintinai… kai jis ateina į koncertą, dar labiau bijau pamiršt ar sumaišyt tekstą, nes bet koks susimaišymas neliks nepastebėtas.

- Kokios dainos Jums artimiausios ir kokias dainas labiausiai patinka atlikti?

- Visada labiausiai patinka atlikti naujausias, ką tik parašytas dainas. Ten daugiausiai įtampos. O įtampa jaudina.

- Dainavote apie metų laikus, štai vasara ne per seniausiai pakeitė pavasarį, kokie Jums didžiausi šio metų laiko džiaugsmai?

- Dviratis. Trumpi birželio lietūs (kaip ir dainoje). Tuščias miestas. Labai mėgstu vasaros sekmadienių popietėmis eiti į kiną viena. Čia mano toks privatus slaptas malonumas, apie kurį ką tik pasisakiau viešai (juokiasi). Kas dvejus metus - futbolo čempionatai, kurie užpildo visus vakarus mėnesiui. Gimtadienis, kuris kasmet užklumpa prieš pat Jonines. Daug tų džiaugsmų.

- Birželio 26 d. Kaune koncertuosite festivalyje „Senamiesčio Žiogas“, kas labiausiai pasikeitė per tuos aštuonerius metus, kai ant festivalio scenos lipote pirmąjį kartą?

- Kai pirmą kartą grojau “Senamiesčio Žioge”, grojo ir “Atika”. Atsimenu, kaip drebėjo mano ranka, ištiesta Dariui Žvirbliui. Jis buvo mano paauglystės laikų dievukas. Niekada jam to nesakiau…
Aš pati pasikeičiau. Paaugau, pamačiau pasaulio, prirašiau dainų, patyriau pakilimų ir nusivylimų. Baigiau mokslus. Antra vertus, nepasikeitė beveik niekas. Vis dar jaudinuosi prieš lipdama ant scenos, vis dar noriu sutikti geras mielas akis, kai žvelgiu į publiką, vis dar susigraudinu, dainuodama apie šiaurę. Vis dar tikiu, kad grožis išgelbės pasaulį, o meilė gali būti amžina. Kategoriškai atsisakau keisti šį savo įsitikinimą :)

Birželio 26 dieną, per patį vidurvasarį, kai dienos ilgos, vakarai šilti ir naktys šviesios, festivalis „Senamiesčio žiogas“ kviečia į antrąjį renginį.

Jaukusis „Ryšių kiemelis 837“ tą vakarą bus papuoštas Gintauto Vėlykio grafikos darbais, suaugę žiūrovai įsitaisys kuo patogiausiai, vaišinsis ar kalbėsis, gal tylomis klausysis, o mažiausius festivalio lankytojus  kūrybinės raiškos centras „Uniqum“ užims kūrybinėse eko žaislų dirbtuvėlėse, kuriose vaikučiai gamins žaislus (paukštį bei arkliuką) iš natūralių medžiagų, naudodami  antrines žaliavas.

Bet svarbiausia šiame renginyje bus muzika – sava, lietuviška, lyriška ir ironiška, linksma ir graudi, raminanti ir verčianti susimąstyti. Tie, kas klausėsi pirmojo koncerto, labai gerai žino, kaip naujai ir įtikinamai muzikoje suskamba lietuvių poetų eilės ir originalūs atlikėjų tekstai. 

Kaip jau įprasta, ir antrajame šio dainuojamosios poezijos festivalio koncerte publikai gros ir dainuos keturi atlikėjai.

Vytautas V. Landsbergis – žymus Lietuvos teatro ir kino režisierius, knygų, dainų autorius ir atlikėjas, sukūręs daugiau nei dvidešimt kino filmų, septynias pjeses ir nemažai eilėraščių tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Dažnai V.V. Landsbergio koncertai panašūs į spektaklius, o šiame festivalyje menininkas tarp atliekamų dainų (“O žvaigždė puodynėj”, „Tupi pievoje lėktuvas“, “O jeigu aš numirčiau“ ir kt.) žada įterpti ir savo kurtų pasakų motyvų. O pasakų kūrėjas yra parašęs tikrai daug, vienos geriausių ir žinomiausių “Rudnosiuko istorijos”, “Arklio Dominyko meilė”, „Pelytė Zita“ ir kt.

Ieva Narkutė – jauna, tačiau stulbinamai talentinga dainuojamosios poezijos atlikėja. Jau daugiau nei dešimt metų dainas kuriančią I. Narkutę daugybė klausytojų atrado per dainą „Raudoni vakarai“, kuri nuskambėjo filme „Tadas Blinda. Pradžia“. Ievos balsas skamba ir Vytauto V. Landsbergio dokumentinėje juostoje „Trispalvis“. I. Narkutė yra ta atlikėja, kuri per koncertus ne tik atlieka nuostabias dainuojamosios poezijos dainas, bet ir priverčia klausytoją mąstyti. Festivalio organizatoriai džiaugiasi, kad I. Narkutė festivalio „Senamiesčio Žiogas“ klausytojus savo dainomis džiugina nuo pirmųjų festivalio dienų.

„Saulės broliai“ – tai grupė, išsiskirianti savitu muzikiniu stiliumi bei įvairove: nuo keltiškų, indiškų bei armėniškų motyvų iki šokti kviečiančių dainų ar už širdies griebiančių baladžių. Koncerto metu pasirodys keturi „saulėti“ ir gana įvairiapusiški vaikinai: Saulius Petreikis (vokalas ir pučiamieji instrumentai), Donatas Petreikis (vokalas, gitara, saksofonas), Tadas Dešukas (smuikas, bosinė gitara) ir Andrius Kairys (būgnai). Festivalio koncerte grupė „Saulės broliai“ klausytojus žada užkrėsti gera nuotaika bei pakerėti skambiomis melodijomis.

Justina Kaminskaitė - jauna ir perspektyvi kūrėja ir atlikėja, kuri  moko muzikos, dainuoja džiazą, veda renginius ir atsargiai ieško savęs teatro scenoje. „Dainos pačios ateina pas mane. Didžiulį džiaugsmą teikia kuriamos dainos sąskambių ieškojimas, melodijos gludinimas ir pateikimo klausytojams režisavimas. Todėl kiekvienas susitikimas su auditorija man yra įvykis“, - teigia Justina.

Bilietus platina „Tiketa“, renginio pradžia – 19 val., trukmė – 3 val., vaikai iki 6 metų įleidžiami nemokamai. Taip pat dar galima įsigyti abonementus į likusius keturis festivalio koncertus.

Festivalį „Senamiečio žiogas“ organizuoja 2007 metais įsikūrusi VšĮ „Idėjų garažas“. Tai – jaunų kauniečių kompanija, nepailstanti, atsakinga, entuziastinga, pilna idėjų ir gebėjimo jas įgyvendinti, mylinti Kauną ir prisidedanti prie miesto kultūrinio gyvenimo, draugaujanti su scenos grandais bei atrandanti ir publikai pristatanti jaunus, perspektyvius atlikėjus.

Festivalis „Senamiečio žiogas“ į aštuntojo sezono atidarymo koncertą birželio 5 d. kviečia ir dainuojamosios poezijos gerbėjus, ir tuos, kurie dar nespėjo pamilti šio puikaus žanro.

„Ateikite ir praleiskite jaukų vasaros vakarą Kauno senamiestyje, nes dainuojamoji poezija sujungia dainą ir poeziją į vieną nedalomą meninį kūrinį, tarsi „atrakindama“ kiekvieną eilėraštį“, – kviečia Gediminas Storpirštis.

Pirmajame šio sezono koncerte keturi skirtingi atlikėjai džiugins publiką. Domantas Razauskas – šio festivalio veteranas, idėjų generatorius, dainų autorius, grosiantis su keturiais bendraminčiais (smuikininku Simu Butavičiumi, bosininku Paulium Ruku, būgnininku Marium Leiburu ir trombonininku Pranu Dapšausku), nenuspėjamas improvizatorius, muzikos stilių ir žanrų derinimo virtuozas, mielas ir šiltas žmogus...

„Nusimeskite bet kokius išankstinius įsivaizdavimus ir ateikite pasiklausyti tikrai įvairios ir geros muzikos, skambančios pačioje Kauno širdyje“, – kviečia Domantas.

Gediminas Storpirštis – kino ir teatro aktorius, teatro pedagogas, bardas, dainuojamosios poezijos kultūros skleidėjas, dainų autorius ir atlikėjas, apdovanotas Vytauto Kernagio vardo gitara. Kai Gediminas stovi scenoje, valiūkiškai žiba jo akys ir nušvinta šilta šypsena, o kai uždainuoja, norisi ne tik klausyti, bet gerte sugerti visą jo dainų gerumą. Festivalio atidarymo koncerte skambės dainos iš vaikystės („Nebijau varlės“, „Kregždė“, „Sara bara bu“) bei nauji, dar negirdėti atlikėjo kūriniai.

Andrius Kulikauskas – lietuviškosios scenos korifėjas, buvęs populiaraus estradinio ansamblio „Vilniaus aidai" muzikantas ir vadovas, bardas, poetas, kompozitorius, dainų autorius, atlikėjas ir aranžuotojas, taip pat apdovanotas Vytauto Kernagio vardo gitara, dabar kuriantis muziką filmams ir spektakliams, o scenoje atpažįstamas iš garbanotų plaukų – ši šukuosena nekinta jau daugelį metų. Jis – žemaitis, mažai kalbantis, daug dirbantis, į muziką įklimpęs nuo 5 klasės. Galbūt todėl jo dainos tokios skaidrios,  kartais - iki graudulio jautrios ar ironiškos, bet visad akimirksniu pasiekinčios klausytojo širdį. Klausant norisi, kad tos dainos skambėtų ir nesibaigtų, nes taip gera tiesiog būti ir ištirpti jų garsuose...

Silvija Guzovijūtė (SIL) - jaunoji dainuojamosios poezijos atlikėja, festivalio organizatorius sužavėjusi savo išskirtiniu balsu bei kūryba. Silvija - studentė, laisvu laiku muzikuojanti ir kurianti muziką. Jau kelerius metus koncertuojanti kūrėja yra įsitikinusi, kad muzika yra jos hobis ir gyvenimas.

Bet teisybės dėlei reikia pasakyti, kad „Senamiečio žiogas“ – tai ne vien koncertai. Pasiklausę muzikos turėsite kur ir akis paganyti – Ryšių kiemelyje 837 puikuosis metalinis 12 m ilgio traukinys „Savaitės ekspresas“. Tai – skulptoriaus Algimanto Šlapiko kūrinys, vizualizuojantis šių laikų žmogaus gyvenimo ritmą.

O patys mažiausi lankytojai kviečiami į „Mažojo dailininko dirbtuvėlę“ – iš panaudotų popieriaus ritinėlių, nenaudojamų kamštelių, žurnalų bei  kartono gamins drugelius. Dirbtuvėlėse vaikai atskleis savo kūrybiškumą, išmoks sukurti naujų dalykų iš to, kas  nebenaudojama, ir supras, kad taip galima tausoti aplinką. Bilietus platina „Tiketa“, renginio pradžia – 19 val., trukmė – 3 val., vaikai iki 6 metų įleidžiami nemokamai.