„Ir žmonai, ir Žygimantei po premjeros sakiau, kad pirmą kartą pajutau keistą dalyką – atrodo, kad filme emocija yra užfiksuota „čia ir dabar“. Šia prasme filmas tampa lyg teatro spektaklis – atrodo, kad žiūrint antrą kartą jau būtų kitoks. Įprastai filmuose būna vietų, kuriose žiūrovas gali pailsėti – tokių, kurios mažiau įdomios. O štai jei „Bėgikę“ lygintumėme su tapybos darbu, čia yra užpildyti visi pakraščiai – kiekviena detalė, kiekvienas momentas“, – įspūdžiais dalijasi aktorius ir Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis režisierius K. Jakštas.
„Emociškai labai stiprus filmas, po kurio vis mėginau prisiminti, kas man dar yra padarę tokį įspūdį. Netikėtai sau atradau, kad panašią emociją patyriau žiūrint į ankstyvojo A. Tarkovskio „Andrejaus Rubliovo“ varpo liejimo sceną. Praėjo labai daug metų ir štai vėl buvau panašiai paveiktas. Komplimentai režisieriui, – pasakoja K. Jakštas. – Lenkiu galvą ir prieš tuos, kurie rašė dialogus – jie visiškai atitinka gyvenimiškas reakcijas su visais ištiktukais, o juk berašant sumodeliuoti ir paskui gerai realizuoti visas reikalingas emocijas – velniškai sunkus darbas. Viskas labai gyva, labai „čia ir dabar“, labai atpažįstama ir paprasta ta prasme, kad iš šimtų tūkstančių kasdieninių praeivių buvo ištraukta ir susvarbinta bei simboliais apipinta vieno ar dviejų žmonių istorija.“
„Po pirmųjų „Bėgikės“ apdovanojimų jau žinojau, kad filmas bus geras, bet jis vis tiek nustebino. Beliko sutikti su kino kritikais – nesitikėjau tokio daugiasluoksniškumo. Kaip visad būna su vaikais, šalia Žygimantės esame buvę įvairiausiose situacijose ir prieš filmą ji juokavo: „Kiek jūs galite į mane verkiančią žiūrėti?“ Tad buvau pasiruošusi verkti kartu su ja, o galiausiai neverkiau – tai buvo kažkas virš ašarų, o Žygimantė filme buvo visai ne Žygimantė“, – pasakoja aktorė ir režisierė V. Streiča-Jakštienė.
Nuo mažens norėjo būti aktore
Metų pradžioje sužinojusi apie pelnytą prestižinį „Shooting Stars 2021“ apdovanojimą už vaidmenį šiame filme, Ž. E. Jakštaitė susijaudinusi puolė skambinti tėčiui. „Išsigandau, kai vidurnaktį paskambino verkdama – pamaniau, gal nutiko kokia nelaimė. Žygimantė papasakojo apie apdovanojimą ir manęs paklausė, ką jai dabar daryti? – šypsosi K. Jakštas. – Sakau, vaikeli, ryt anksti ryte paskambink ir padėkok visiems, kurie tau padėjo tapti tuo, kuo šiandien esi. Aktorius pats vienas geru netampa, prie to prisideda pedagogai, gyvenimo aplinkybės, žmonės, su kuriais dirbi, profesiniai partneriai, iš kurių gerųjų pavyzdžių ar net klaidų mokaisi. Taip, tai yra didžiulis džiaugsmas ir pripažinimas, tačiau kartu ir nelengvas krūvis – tam, kad būtum viršūnėje, turi velniškai daug dirbti.“
K. Jakštas neslepia, kad kadaise priešinosi dukters pasirinktai profesijai. „Ar protingas tėvas, pats nuėjęs tą kelią, linkės dukrai tokios profesijos? Tu visas gyveni joje – lauki vaidmens arba dirbti visą parą ir net parduotuvėje pirkdamas dešrą galvoji apie visai kitus dalykus. Mėginau jai kalbėti, kad nesirinktų tokią didelę paklaidą ir prastovas turinčios profesijos“, – pasakoja aktorius ir režisierius.
„Kita vertus, pats kaltas – kartais atsivesdavau dukteris į E. Nekrošiaus repeticijas. Jos būdavo labai ilgos – po 8 ar 10 valandų, tad Žygimantė, besitrindama parteryje ar koridoriuose, matyt, ir užsikrėtė vaidyba. O paskui, pusiau slapčia nuo manęs, mano žmonai Viktorijai palaikant, ji įstojo į aktorinį“, – pasakoja K. Jakštas.
Aktorė ir režisierė V. Streiča-Jakštienė sako, kad profesinio pasirinkimo klausimai – amžini ir įprasti konfliktai aktorių šeimose. „Žmogus turi rasti vietą, kur jis yra geriausias. Žygimantė nuo mažens žinojo, kad bus aktorė, ir turėjo neeilinių gabumų. Tad man klausimų net nekilo. Žinau, ką reiškia, kai tavo tėvas priešinasi tavo stojimui į aktorinį, tad morališkai palaikiau Žygimantę visomis išgalėmis, – šypsosi įžymaus latvių režisieriaus Janio Streičos duktė. – Dabar mes su Žygimante tarpusavyje dalinamės patirtimi ar atrastais naujais profesiniais dalykais.“
Tarp filmavimų – sanatorija namie
„Nors visi sukamės toje pačioje srityje, šeimoje turime griežtą taisyklę – visi dirba savo darbus ir karjeros siekia savo jėgomis. O prireikus, morališkai palaikome vienas kitą, nes puikiai vieni kitus suprantame. Žygimantei šiame filme teko labai dideli krūviai – ir fiziniai, ir emociniai. Išgyvenome dėl jos kojų – anksčiau ji labai intensyviai šoko, turėjo traumų, o filme jai teko tiek bėgti... Tad darėme viską, kad atlaikytų jos sveikata“, – pasakoja V. Streiča-Jakštienė.
„Tarp filmavimų išsekusi Žygimantė skubėdavo pabėgti iš Vilniaus pas mus, o tuomet jau mėgindavome namie jai sukurti dviejų dienų sanatoriją, kad ji atsigautų ir į filmavimų aikštelę sugrįžtų atsistačiusi. Tik tuo ir galėjome jai padėti. Kai jauną žmogų drasko tokie kraštutinumai, ta styga gali ir nutrūkti. Tad kaip tėvas labiausiai džiaugiuosi, kad vaikas išlaviravo ir pasiekė savo galimybių maksimumą, nepaaukojęs ant aukuro savo ateities“, – jautriai dalijasi K. Jakštas.
Apie filmą
A. Blaževičiaus filmas „Bėgikė“ – trilerį primenanti meilės drama. Pagrindinė herojė Marija nubunda namie su prakirsta lūpa, jos ranka nutirpusi. Kažkur dingęs ir jos vaikinas Vytas, jo „Facebook“ profilyje – jokių naujų įrašų. Tai jau nebe pirmas kartas, kai Marija atsiduria šioje situacijoje ir tai vėl gali blogai pasibaigti, tad ji privalo kuo greičiau surasti Vytą. Ji pasileidžia bėgti ir prasideda parą – nuo ryto iki ryto – trunkanti žadą atimanti Marijos laisvės ir pasiaukojimo drama. Apsišarvavusi meile ir kantrybe, ji blaškosi po miestą, sekdama pabiromis užuominomis apie tai, kur yra Vytas. O aplink verda gyvenimas – pro šalį grėsmingai žygiuoja kariuomenė, troleibusuose ir vakarėliuose vyksta savi reikalai, o mama klausinėja „ką šiandien valgei?“.
Rygos festivalyje „Bėgikė“ gavo geriausio filmo apdovanojimą, o dar iki tarptautinės premjeros už vaidmenį šiame filme Ž. E. Jakštaitė pateko tarp 10–ies daugiausiai žadančių Europos kino aktorių. Šios „European Film Promotion“ inicijuojamos programos metu anksčiau buvo pastebėti tokie žinomi aktoriai kaip Danielis Craigas, Rachel Weisz, Carey Mulligan. Dingusį pagrindinės herojės vaikiną Vytą vaidinantis Marius Repšys yra „Auksinio scenos kryžiaus“ ir „Sidabrinės gervės“ laureatas, už vaidmenį pirmajame A. Blaževičiaus filme „Šventasis“ Lietuvių kino akademijos įvertintas kaip geriausias metų aktorius.
Filme „Bėgikė“ taip pat vaidina Klaipėdos jaunimo teatro aktorė Laima Akstinaitė, Vytautas Kaniušonis („Lošėjas“), Valentinas Krulikovskis („Šventasis“), Viktorija Kuodytė („Miegančių drugelių tvirtovė“), ir kt. Filmo scenarijaus autoriai – Andrius Blaževičius, Marija Kavtaradzė ir Teklė Kavtaradzė, prodiuserė – Marija Razgutė („M–Films“), koprodiuseriai iš Čekijos – Vratislav Šlajer ir Jakub Košťál („Bionaut“). Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.
