„Pelėdų kalnas“ tapo žiūrimiausiu filmu visoje Lietuvoje ne tik premjerinį šventinį savaitgalį, bet ir apskritai vertinant šiais metais pasirodžiusius filmus jų premjeriniais savaitgaliais. Įtraukiančią ir abejingų nepaliekančią, daugiasluoksnę dramą per savaitgalį pamatė daugiau kaip 28 tūkst. žiūrovų.

Vos pasirodžius filmui žiūrovai pasidalijo į dvi stovyklas: didžiai daliai tai širdį virpinantis pasakojimas apie pokario jaunimo gyvenimą, pasiaukojantį partizanų žygį į Vakarus, bei prisitaikymą prie totalitarinio režimo, lemiančio naudą ir išgyvenimą, kiti kritikuoja ir negaili piktų strėlių. Tačiau į visus klausimus gali atsakyti tik pats žiūrovas, tai „raktinis filmas jam, o jis yra tas raktas“. Juk Christopheris Nolanas taip pat neatsakė, kaip baigėsi jo „Inception“.

„Jau dirbdamas studijoje prie kino filmo montažo supratau keletą svarbių dalykų, kad visgi tai – istorinis alegorinis ir romantinis pasakojimas. Taip, tai keistas žanras, žinau, nebūdingas eiliniam lietuviškam kinui. Mes nesiekėme 100 proc. atkurti istorinių smulkmenų, o pasitelkdami moralines, dvasines vertybes ,siekėme perteikti pokario tikrovę, parodyti tautos pasipriešinimą per eilinių lietuvių patirties prizmę. Mano noras yra žadinti žiūrovo jausmus ir protą, susumuoti skaudžią mūsų visų patirtį, diskutuoti ir atsigręžti į laiko nuolat išbandomas mūsų ir praėjusių kartų trapias vertybes. Antras svarbus dalykas, kurį pamačiau analizuodamas filmo scenarijų ir įgyvendinau filmavimo aikštelėje bei dirbdamas su filmu montaže, yra tai, kad du pagrindiniai jauni personažai neatsiejami, kaip vienas asmuo. Kai žiūrovas galvos apie matytą filmą, rekomenduoju jam sutelkti dėmesį į du pagrindinius herojus – Šmelingą ir Tadą. Abu jie tarsi vienas kito alter ego, jie yra vienas kito dvasinis ir veidrodinis atspindys“, – sako režisierius.

Pasak režisieriaus, didžioji dalis filmo kuriamų emocijų ir aistrų yra kompozitoriaus nuopelnas: „Mes turime nepaprastai talentingą Lietuvoje kompozitorių – Titą Petrikį, kuris praktiškai per mėnesį parašė, įrašė, suvedė ir atidavė filmui muziką, tokią, kokios nebuvo. Kalbant apie aktorių vaidybą, labai noriu padėkoti šiems jauniems žmonėms, kurie įnešė filmui tiek gyvenimo aistros, tiek tarpusavio pagarbos ir meilės. Garbė buvo su jais dirbti, kaip ir su visa „Pelėdų Kalno“ komanda.“

„Pelėdų kalnas“ nukelia į 1947–1953 metų Lietuvą, kai Antrojo pasaulinio karo chaosą ištvėrusi jaunoji karta turėjo rinktis tarp emigracijos, traukimosi į mišką ir prisitaikymo tuometinėje okupuotoje šalyje. Tai pasakojimas apie pasiaukojantį partizaninį žygį į Vakarus tam, kad būtų nunešta žinia laisvam pasauliui ir JAV kongresui apie Baltijos šalių nepriklausomybės siekį bei Kremliaus nusikaltimus. Tai pasakojimas, apie tuos, kurie maištavo tyliai, be ginklo, vildamiesi laimės, mylimojo ar mylimosios, oraus gyvenimo, treti – savo sudaužytų likimų fone pasidavė. Tai pasakojimas apie žmones, kur kiekvienas atrado savo būdus, išraiškos formas pasakyti ar perteikti tai, kas jiems nepriimtina, kai kartais negali to pasakyti garsiai.

Kad ir kokį kelią pasirinko kiekvienas iš filmo herojų, laisvės troškimo negalėjo numalšinti niekas. Režisierius visapusiškai atskleidžia pokario kartos veidą, išgyventas emocijas, kovos už laisvę ar būtį ir baimės atmosferą – baimės, taip ir nenumalšinusios nenumaldomo laisvės šauksmo.

Pagrindinius vaidmenis filme atlieka Arnas Danusas, Aidas Jurgaitis ir Paulina Taujanskaitė. Filme taip pat vaidina būrys jaunųjų ir jau gerai žinomų aktorių: Skomantas Duoplys, Adomas Jasiukėnas, Rūta Šmergelytė, Mantas Zemleckas, Anastasija Marčenkaitė, Monika Bičiūnaitė, Darius Meškauskas, Aleksas Kazanavičius, Aleksandr Špilevoj, Aleksandra Metalnikova, Dainius Svobonas ir kt. Režisierius: Audrius Juzėnas, scenarijaus autorius – Pranas Morkus, prodiuseriai: Norbertas Pranckus ir Justina Ragauskaitė.

Vaizdingoje ir įspūdingą istoriją turinčioje vietoje jau daug metų veikia Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas, kadaise čia buvo legendinis Stepo Žuko technikumas, o tarpukariu – Kauno meno mokykla, išugdžiusi ne vieną žymių Lietuvos menininkų kartą. Kultūros paveldui priklausančią teritoriją juosia legendinė Vinco Grybo skulptūromis papuošta tvora.

Siekia išsaugoti ateities jaunimui

„Pelėdos – išminties simbolis. Džiugu, kad Kauno kolegijos bendruomenė ir miestas turi tą patį tikslą – išsaugoti šią vietą ateities kartoms“, – teigia Kauno kolegijos direktoriaus pavaduotojas plėtrai ir infrastruktūrai Paulius Baltrušaitis ir pabrėžia pačios institucijos apsisprendimą, nepaisant sunkumų, saugoti ir tvarkyti miestui svarbią vietą.

Per šventes iškelta vėliava Kauno kolegijos bendruomenei ir miestiečiams dabar simbolizuos ne tik laisvę, bet ir vilčių sutvarkyti teritoriją išsipildymą. Daug metų kolegijos pastangos atkreipti visuomenės dėmesį ir sulaukti paramos tvarkant Pelėdų kalną neturėjo atgarsio.

Kaip pasakoja Kauno kolegijos bendruomenės nariai, apleistos tvoros ir trupančių skulptūrų skaudulys sukėlė visuomenės pasipiktinimą, šiuo klausimu nuolat domėjosi žiniasklaida, netgi susikūrė atskira visuomeninė organizacija pelėdoms saugoti, tačiau elementari problema, iš kur gauti lėšų tvarkybai, niekur nedingo.

Kauno kolegija intensyviai ieškojo būdų, kaip išsaugoti tarpukarį menančius objektus. Darbuotojai vargiai suskaičiuotų per dešimtmetį susikaupusius raštus, projektus ir prašymus, kuriuos adresavo su kultūros paveldu susijusioms institucijoms. Vis dėlto ilgą laiką pastangos buvo bevaisės – valdžia į kolegijos siūlymus atnaujinti statinį su meno objektais reaguodavo gana abejingai ir finansinės paramos neskirdavo.

„Vertiname žiniasklaidos ir bendruomenių pastangas atkreipti visuomenės dėmesį paramai gauti. Vis dėlto kol kas visi darbai atlikti tik Kauno kolegijos ir Kauno miesto savivaldybės lėšomis“, – pastebi kolegijos atstovas.

Finansavo du trečdalius projekto

Žaliakalnio gyventojai, kolegijos studentai ir dėstytojai džiaugiasi – pagaliau šią žiemą buvo baigti kalną juosiančios tvoros atnaujinimo darbai, kuriuos inicijavo ir organizuoja Kauno kolegija. „Teliko nudažyti, tai darbininkai galės daryti tik atšilus orui“, – pasakoja P.Baltrušaitis ir pateikia nešventiškai skambančius, tačiau tikrovę atspindinčius skaičius.

Siekdama išsaugoti ir puoselėti patikėtą kultūros objektą, anais metais Kauno kolegija pasitelkė savus finansinius rezervus tvorai ir jos skulptūroms remontuoti. Bendra projekto vertė sudarė daugiau kaip 87 tūkst. eurų, 20 tūkst. eurų gauta iš Kauno miesto savivaldybės. Šios pinigų sumos pakako maždaug trečdaliui tvoros atnaujinti. Maža, bet svarbi smulkmena – šiuo metu tvorai gauta 700 eurų parama iš individualių rėmėjų. Ją kolegija taip pat planuoja panaudoti tolesniems Pelėdų kalno tvarkymo darbams.

Už kolegijos ir miesto lėšas jau restauruota daugiau kaip 30 pelėdų skulptūrų ir sutvarkyti atskiri tvoros segmentai. Pasak P.Baltrušaičio, būtent tvoros atnaujinimas pareikalavo daugiausia sąnaudų, nes tvoros metalinės dalys buvo išlūžusios, stulpai išjudinti, kai kurie atskilę nuo pamatinės dalies. Tvoros tvarkymo darbai sudarė didžiąją atliekamų darbų vertės dalį.

Pelėdų kalno teritorijoje esančiame Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultete, kurį sudaro centrinis pastatas ir laikinoji M.K.Čiurlionio galerija, studijuoja būsimieji dizaineriai, fotografai bei dailės kūrinių restauratoriai. Fakultete organizuojami įvairūs dailės renginiai, plenerai, parodos, koncertai. Netoli yra žymaus skulptoriaus Juozo Zikaro namas, kuriame įkurtas dailininko memorialinis muziejus.

Užkoduota istorinė atmintis

Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakulteto dekanė dr. Sigita Saulėnienė pasakojo, kad XVI–XVII a. šioje dalyje augo miestas, prekyba, vokiečiai čia statė namus. „Kaunas buvo vadinamas Lietuvos vakariniais vartais“, – kalbėjo pašnekovė. Anot jos, XVII a. I pusėje buvo pastatyta nauja gynybinė siena, atsiremianti į kalną. 1655 m. atvykusi prūsų kariuomenė mūrinius įtvirtinimus padengė mediniais statiniais, bokštais.

1701 m. pro Kauną į Žemaitiją žygiavo švedų kariuomenė, mieste atsirado statinys „švedų šansas“, primenantis kelias viena ant kitos įžambiai sudėtas smėlio dėžes, 1774 m. – aštuonkampis įtvirtinimas. Įtvirtinimus naudojo tiek rusai, tiek vokiečiai. „1779 m. supiltas pylimas ir įrengta Kauno tvirtovės 9-oji baterija. Po baterija buvo sandėliai, vienu momentu ten buvo gipso liejykla, po kalnu ji turėtų būti išlikusi iki dabar“, – pasakojo dr. S.Saulėnienė.

Ant kalno kadaise stovėjo didieji karvedžiai, tokie kaip Napoleonas ir rusų kariuomenės vadai, bei stebėjo miestą – mat nuo čia puikiai matyti Šančių mikrorajono pusė, Aleksotas, Senamiestis, Šilainiai. Bėgant metams, pastatyti namai uždengė dalį matymo zonų, tačiau anuomet nuo kalno visas miestas buvo kaip ant delno.

„Po tiek filmavimų, įdėto darbo, jis pagaliau yra! Įspūdį paliko kolegų vaidyba – labai džiugu pamatyti draugus, bendrakursius. Galiu užtikrinti, kad filmuodamiesi visi atidavė širdį, tad pirmą kartą matydamas filmą tiesiog negalėjau atitraukti akių, o vertinti dar be galo sunku. Viena vertus, smagu, kad pagaliau žiūrovai galės patys pamatyti, įvertinti visų aktorių pastangas, kita vertus, žiūrėdamas ieškai klaidų savo žodžiuose, veiksmuose. Labai sunku atsiriboti ir tiesiog žiūrėti filmą žiūrovo akimis, turi praeiti kažkiek laiko, kol viskas susigulės, nes dabar per scenas, kuriose vaidinu Šmelingą, rodos, net kėdėje sunku nusėdėti“, – emocijos liejasi iš Arno Danuso, vaidinančio partizaną Šmelingą, lūpų.

Rūta Šmergelytė, vaidinanti gimnazistę – veterinarę Aldoną, sako, kad tik pamačiusi visą filmą realiai suvokė, kad kažkas iš tiesų taip gyveno, o ji, kaip aktorė, su kažkuo susitapatino. „Labiausiai patiko tai, kad nebuvo kažkokios fikcijos, išgalvotų istorijų, kurias žiūrėdamas pagalvoji: „O, ir aš taip norėčiau.“ Priešingai, žiūrint šį filmą supranti, kad kiekviena kova buvo tikra ir kiekvienas keliavo link vidinės ar išorinės laisvės, bet visus vienijo tikslas. Tai nėra mūsų kasdienybė dabar, bet be galo geras priminimas, kad bet kuriuo metu gali tekti naudoti išmoktas tėvų ar senelių pamokas. Žiūrint filmą kažkaip budiniesi. Jei žiūrovus įkvėps šita praeities ugnis, manau, kad daugiau drąsos ir ryžto atsiras ir kasdieniniuose veiksmuose."

Tik pamačiusi visą filmą aktorė teigia supratusi itin aukštus režisieriaus reikalavimus. „Režisierius žinojo, ko nori, matė viziją, koks turi būti filmas, kas turi įvykti, tad didžiausia pagarba jam. O įspūdingiausia scena man – Aido Jurgaičio ir Jovitos Jankelaitytės kuriamų personažų, kur jie atsitiktinai susitinka traukinių stotyje: vienas jau negali pasirinkti laisvės, nebegali pasipriešinti, yra priverstas palikti viską, ką myli, o kitas nelieka abejingas ir gali atiduoti viską iki paskutinio siūlo, kad tik padėtų, įkvėptų, motyvuotų.“

Jovita Jankelaitytė, filme įkūnijanti gimnazistę Gerdą, įtrauktą į tremtinių sąrašą, tikina, kad žiūrėdama filmą pamiršo, kad jame vaidino. „Atrodė, tarsi matyčiau šias istorijas pirmą kartą, tarsi visai nežinočiau scenarijaus. Kartu juokiausi, kartu verkiau ir žavėjausi visais, kurie dirbo prie šio filmo“, – sako Jovita.

Tuo tarpu Karolis Kasperavičius, filme vadinantis Rodrigo, liko sužavėtas operatoriaus Rolando Leonavičiaus darbu, kompozitoriaus Tito Petrikio muzika. „Labai smagu matyti didžiuliame kino ekrane visus draugus ar bendrakursius, ir dar taip puikiai vaidinančius. Vis dėlto žiūrėti į save kino ekrane – keista, tikrai galėčiau pažerti kritikos sau ir labiau pasidžiaugti kitais. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad prisidėjau prie tokio filmo kūrimo, o režisieriui Audriui Juzėnui jaučiu milžinišką pagarbą už tai, kad jis ne tik patikėjo mumis, jaunąja aktorių karta, bet ir tikėjo iki galo, patarė, padėjo“, – sako Karolis.

Rusų belaisvį vokietį Rossmanną vaidinantis aktorius Dainius Svobonas įspėją žiūrovus, kad tai – sudėtingas filmas. „Tik pažiūrėjęs galutinį montažą supranti, kiek daug siužetinių linijų, problemų iškelta. Filmas – daugiasluoksnis, daug istorijos, veiksmo, besikeičiančių siužetų, tad įtariu, kad filmą pažiūrėjus tik vieną kartą gali būti sunku perprasti visus personažus ir jų pasirinkimus iki galo. Režisierius daug ką palieka žiūrovo fantazijai“, – nuomone dalijasi D. Svobonas.

Labiausiai Dainių sužavėjęs kolegų vaidmuo – Aleksandros Metalnikovos įkūnytas rusų kapitono žmonos Lidijos personažas: „Aleksandra – tarsi filmo perlas. Nuostabus personažas, charakteris ir scenos su ja.“

„Pelėdų kalnas“, remiamas Lietuvos kino centro, šalies kino teatruose bus rodomas nuo vasario 16 d. Premjeros data parinkta neatsitiktinai – filmo kūrėjai kino juostą dedikuoja atkurtos Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį švenčiantiems žmonėms.

Apie filmą:

Bene laukiamiausias šių metų filmas nukelia į 1947–1952 metų Lietuvą, kai Antrojo pasaulinio karo chaosą ištvėrusi jaunoji karta, dabartiniai mūsų seneliai ar tėvai, turėjo rinktis tarp emigracijos, traukimosi į mišką ir prisitaikymo tuometinėje okupuotoje šalyje.

Tai pasakojimas apie pasiaukojantį partizaninį žygį į Vakarus tam, kad būtų nunešta žinia laisvam pasauliui ir JAV kongresui apie Baltijos šalių nepriklausomybės siekį bei Kremliaus nusikaltimus. Kartu tai pasakojimas apie tuos, kurie maištavo tyliai, be ginklo, vildamiesi laimės, mylimojo ar mylimosios, oraus gyvenimo, treti – savo sudaužytų likimų fone pasidavė.

Kad ir kokį kelią pasirinko kiekvienas iš filmo herojų, laisvės troškimo negalėjo numalšinti niekas: „Laisvė – čia, širdyje. Ji – ne iliuzija. Galima ją sunaikinti tik išplėšus širdį“, – skamba partizanų vado Kovo žodžiai filme, tačiau net ir išplėšus širdį – laisvės troškimas niekur nedingsta.

Režisierius visapusiškai atskleidžia pokario kartos veidą, išgyventas emocijas, kovos už laisvę ar būtį ir baimės atmosferą – baimės, taip ir nenumalšinusios nenumaldomo laisvės šauksmo.

Pagrindinius vaidmenis filme atlieka Arnas Danusas, Aidas Jurgaitis ir Paulina Taujanskaitė. Filme taip pat vaidina būrys jaunųjų ir jau gerai žinomų aktorių: Skomantas Duoplys, Adomas Jasiukėnas, Rūta Šmergelytė, Mantas Zemleckas, Anastasija Marčenkaitė, Monika Bičiūnaitė, Darius Meškauskas, Aleksas Kazanavičius, Aleksandr Špilevoj, Aleksandra Metalnikova, Dainius Svobonas ir kt. Režisierius: Audrius Juzėnas, scenarijaus autorius – Pranas Morkus, prodiuseriai: Norbertas Pranckus ir Justina Ragauskaitė.

Pirmadienio vakarą į Kauno Valstybinį muzikinį teatrą plūdo kviestiniai svečiai. Prie specialios sienelės stojo politikai, verslo, pramogų, sporto pasaulio atstovai ir žmonės vienaip ar kitaip prisidėję prie kino juostos gimimo. Progos pamatyti istorinę dramą nepraleido ir skandalingoji Ballų šeima. Organizatoriai svečiams parūpino ne tik vienas geriausių vietų parteryje, bet ir sinchroninį vertimą.

Tiesa, vakaro laukiamiausiasis nepasirodė - režisieriaus Audriaus Juzėno padėkos žodžius publikai perdavė kūrybinė komanda,  filmą brandinusi daugiau nei trejus metus.

„Esu gryna vilnietė. Trečios kartos. „Lietuvos ryto“ komandos spalvos mano aprangoje visiškas atsitiktinumas. Jei atvirai, net nežinau kur man emociškai geriau, kai pasibaigė šis projektas. Kaunas atvirų durų miestas tiesiogine prasme", – jaudulio prieš premjerą neslėpė ir geros peržiūros susirinkusiesiems linkėjo filmo prodiuserė Justina Ragauskaitė.

Bene laukiamiausias šių metų filmas nukelia į 1947–1953 metų Lietuvą, kai Antrojo pasaulinio karo chaosą ištvėrusi jaunoji karta, dabartiniai mūsų seneliai ar tėvai, turėjo rinktis tarp emigracijos, traukimosi į mišką ir prisitaikymo tuometinėje okupuotoje šalyje. Tai pasakojimas apie pasiaukojantį partizaninį žygį į Vakarus tam, kad būtų nunešta žinia laisvam pasauliui ir JAV kongresui apie Baltijos šalių nepriklausomybės siekį bei Kremliaus nusikaltimus. Kartu tai pasakojimas apie tuos, kurie maištavo tyliai, be ginklo, vildamiesi laimės, mylimojo ar mylimosios, oraus gyvenimo, treti – savo sudaužytų likimų fone pasidavė. Režisierius visapusiškai atskleidžia pokario kartos veidą, išgyventas emocijas, kovos už laisvę ar būtį ir baimės atmosferą – baimės, taip ir nenumalšinusios nenumaldomo laisvės šauksmo.

1. Vaikai ir šunys. Be intymių meilės scenų, sunkiausi filmo epizodai buvo su vaikais ir šunimis. Pasak režisieriaus, tikrovėje, kaip ir Dakaro trasoje, nėra laiko repeticijoms, tad ne visada pavykdavo kaip norisi, nors šunys yra specialiai dresuoti, nuolat filmuojami kine ar reklamose. Scenų su vaikais filme ne tiek daug, tačiau kai filmavimo aikštelėje aktoriui reikia lieti ašaras, o vaikui norisi žaisti, ką daryti?

2.  „Nešaudantys“ ginklai. Pasak ginklininkų, per pirmą šaudymo pamainą režisierius turbūt pagerino šaudymo rekordus – vienas iš Lietuvoje tuo pat metu filmuotų užsienio filmų per savaitę neišnaudojo tiek kulkų, kiek „Pelėdų kalno“ filmavimo pamaina per dvi valandas. Nuo to karto režisieriui atrodė, kad reikiamu momentu, kai turi lietis kulkos, ginklai kaip tyčia užsikerta. Tačiau kai kas žinojo „nešaudančių“ ginklų paslaptį. Pasirodo, prodiuserė Justina Ragauskaitė itin kruopščiai sekė filmo biudžeto eilutes ir ribojo šaudymą. Režisieriau, nepykite. 

3.  Numirėliai. Kadangi tai istorinis filmas apie niūrią praeitį – scenų su negyvėliais neišvengsi. Aktoriai, kaip ir paprasti žmonės – prietaringi, niekas nenori filme būti kariamas, gulėti karste ar dalyvauti savo paties laidotuvėse. Pagal scenarijų, vienoje tokių scenų partizanų būrys turėjo „laidoti“ rusų raudonarmiečių išprievartautą ir nužudytą prūsę. Minties guldyti į karstą manekeną atsisakyta, nes atrodo labai netikroviškai, tad toje scenoje žiūrovai išvys Lietuvos policijos darbuotoją, suvaidinusią šį vaidmenį – Rūtą Martinkevičiūtę. O tarp tokių ne itin linksmų scenų turbūt didžiausias iššūkis teko aktoriui Aleksui Kazanavičiui – ruoštis „kartuvių“ scenai tiek fiziškai, tiek psichologiškai reikėjo kelias dienas. 

4.   Meilės scenos. Nors žiūrovo akiai jos patrauklios, režisierius įsitikinęs, kad filmuoti jas nėra malonu nei aktoriams, nei filmavimo komandai. Vis dėlto pirmą kartą A. Juzėno, kaip režisieriaus, lūkesčiai buvo visiškai patenkinti, o prieš aktorių partnerystę ir profesionalumą filmo dirigentas lenkia galvą. 

5. Grimas ir vis trumpėjanti Manto Zemlecko šukuosena. Vos pradėję filmuotis aktoriai gavo nurodymą – viso filmavimo metu nekeisti šukuosenų, t. y. nekirpti, nedažyti plaukų, o grimuotojai turėjo atidžiai sekti kiekvieno personažo makiažą, šukuosenas ir pan. Čia irgi teko susidurti su tam tikrais keblumais. Didžiausias iššūkis tiek režisieriui, tiek aktoriui Mantui Zemleckui, vaidinusiam partizanų vadą Kovą, buvo... aktoriaus plaukai! Vos nuėmus kepurę jie styrodavo į visas puses, vos ją užsidėdavo – Mantas tapdavo labiau panašus į modelį nei į partizaną. Nepaisant grimuotojų maišto ir scenų chronologijos, kiekvieną kartą Mantui filmuojantis jo šukuosena buvo vis trumpinama, kol galiausiai pasibaigus filmavimui aktorius virto trumpaplaukiu. 

6.   Režisierius. Audrius Juzėnas – perfekcionistas, galintis vietoj aktoriaus ar dublerio pats užlipti ant važiuojančio traukinio vagono ir komandai šaukti: „Filmuojam!“

7. Treniruotės ir kaskadininkai. Filme dirbo bene geriausias kaskadininkas Baltijos šalyse Saulius Janavičius, narų komanda. Tuo tarpu Arnas Danusas, vaidinęs jaunąjį partizaną Šmelingą, pusę metų treniravosi su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos bokso treneriais. 

8.  Švilpukas. Kartais skardus balsas ar racija filmavimo aikštelėse jau nebegelbsti. Rėk nerėkęs, tavęs negirdi. Režisieriaus atradimas – švilpukas! Tik kartais užsimiršęs režisierius švilpdavo ir meilės scenose. „O varge“, kaip pastebi pats Audrius, neįsivaizduojantis, kaip aktoriai ištvėrė jį ir šitą filmą. Bet švilpuko, tikina, nemes. 

9.   Režisieriaus akys. Šios akys – tai „Pelėdų kalno“ operatorius Rolandas Leonavičius, sužavėjęs visą komandą atsidavimu savo profesijai, darbo greičiu, kokybe ir darbo etika. Pasak režisieriaus, Rolandas, kaip paskutinis Sibiro mamutas, kurio šešėlyje telpa visa smėlio dėžė – filmavimo aikštelė, mat vos ne kiekvieną dieną spaudžiant 39-ą kadrą nė karto niekas iš jo neišgirdo niurzgėjimų. Visi siekė bendro tikslo – kokybiško kino filmo. 

10. Režisierius ir prodiuseriai – amžina kova. Režisierius „laužia“ komandą iki tobulumo, o štai prodiuserių darbas – kiekviename žingsnyje rasti kompromisą tarp norų ir galimybių tam, kad filmas apskritai pasirodytų kino ekrane. Kartais tam tenka imtis ir drastiškų priemonių. Viena tokių – filmavimui užsitęsus be nenumatytų aplinkybių per ilgai, prodiuserė Justina Ragauskaitė paskelbdavo išjungsianti elektrą. Kitaip tokių viršvalandžių kaina – kitos pamainos atšaukimas, mat komandos nenuginsi po trijų valandų miego filmuoti ir filmuotis. Pyk nepykęs, bet ne tik be kūrybos, bet ir be disciplinos – filmo nebus. O filmas bus jau vasario 16 d. 

Apie filmą:

Audriaus Juzėno istorinė kino juosta nukelia į 1947–1953 metų Lietuvą. Tai pasakojimas apie karo chaosą ištvėrusią jaunąją kartą, kuri turėjo rinktis tarp emigracijos, traukimosi į mišką ir prisitaikymo. Režisierius visapusiškai atskleidžia pokario kartos veidą, išgyventas emocijas, kovos už laisvę ar būtį ir baimės atmosferą – baimės, taip ir nenumalšinusios nenumaldomo laisvės šauksmo.

Vieni „Pelėdų kalno“ herojai pasiaukojo partizaniniam žygiui į Vakarus, kad nuneštų žinią laisvam pasauliui ir JAV Kongresui apie Baltijos kraštų nepriklausomybės siekį bei Kremliaus nusikaltimus, kiti maištavo tyliai, be ginklo, vildamiesi laimės, mylimojo ar mylimosios, oraus gyvenimo, treti savo sudaužytų likimų fone pasidavė. Tačiau laisvės troškimo nenumalšino niekas: „Laisvė – čia, širdyje. Ji – ne iliuzija. Galima ją sunaikinti tik išplėšus širdį“, – skamba partizanų vado žodžiai filme, tačiau net ir išplėšus širdį – laisvės troškimas niekur nedingsta.

Filme vaidina: Arnas Danusas, Aidas Jurgaitis, Paulina Taujanskaitė, Skomantas Duoplys, Adomas Jasiukėnas, Rūta Šmergelytė, Mantas Zemleckas, Anastasija Marčenkaitė, Monika Bičiūnaitė, Darius Meškauskas, Aleksas Kazanavičius, Aleksandr Špilevoj, Aleksandra Metalnikova, Dainius Svobonas ir kt. Režisierius: Audrius Juzėnas, scenarijaus autorius – Pranas Morkus, prodiuseriai: Norbertas Pranckus ir Justina Ragauskaitė.   

„Pelėdų kalnas“, remiamas Lietuvos kino centro, šalies kino teatruose bus rodomas nuo vasario 16 d. Premjeros data parinkta neatsitiktinai – filmo kūrėjai kino juostą dedikuoja atkurtos Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį švenčiantiems žmonėms.

Filmų „Vilniaus getas“ ir „Ekskursantė“ režisieriaus Audrius Juzėno naujas kūrinys – juosta apie begalinę meilę ir atsidavimą savo šaliai, nenugalimą laisvės troškimą, viltį ir pasipriešinimą bei sudėtingus sprendimus, kovą už būvį ir prisitaikymą, norint išgyventi karo, represijų, cenzūros ir trėmimų kankinamoje okupuotoje šalyje, teigiama pranešime žiniasklaidai.

Dar 2015 metais pradėtas filmuoti „Pelėdų kalnas“ nukelia į okupuotą Lietuvą po Stalino mirties – filme vaizduojamas 1947–1953 metų laikotarpis ir pasakojama apie vykusį nuožmų karą tarp nepasidavusių okupacijai tautiečių ir sovietinio režimo, kuriam neįtikę ar besipriešinantys – terorizuojami, žudomi ir tremiami į Sibirą.

„Nors Antrasis pasaulinis karas jau buvo pasibaigęs, tačiau mirtis Lietuvoje žvelgė iš už kiekvieno kampo. Tai filmas apie vyresnės kartos skaudžią praeitį, tačiau skiriamas dabartinėms kartoms, mat panašių problemų galima rasti ir dabar. Aš neabejoju, kad tokio filmo dar nebūsite matę“, – sako A. Juzėnas.

Pasak filmo režisieriaus, filme vaizduojama jaunoji karta, ištvėrusi karo chaosą ir turėjusi rinktis tarp emigracijos, traukimosi į mišką ir prisitaikymo. Vieni pasiaukojo partizaniniam žygiui į Vakarus, kad nuneštų žinią laisvam pasauliui ir JAV Kongresui apie Baltijos kraštų nepriklausomybės siekį bei Kremliaus nusikaltimus, kiti maištavo tyliai, be ginklo, vildamiesi laimės, mylimojo ar mylimosios, oraus gyvenimo, treti savo sudaužytų likimų fone pasidavė. Filme visapusiškai atsiskleidžia pokario kartos veidas ir kovos bei baimės atmosfera. Baimės, taip ir nenumalšinusios nenumaldomo laisvės šauksmo.

Pagrindiniai vaidmenys atiteko kine debiutuojantiems, tačiau itin talentingiems jaunosios kartos aktoriams: Arnas Danusas atlieka jaunojo partizano Šmelingo, beatodairiškai kovojančio už mylimos šalies laisvę ir siekį, kad ji nebūtų ištrinta iš pasaulio žemėlapio, vaidmenį, Aidas Jurgaitis vaidina Tadą – dvejonėse paskendusį jauną studentą, kuris, siekdamas išgyventi, prisitaiko  prie tenykštės Lietuvos, tačiau vis randa būdų kaip pagelbėti į Sibirą ištremtiems tautiečiams, o Paulina Taujanskaitė filme tampa studente Rita – meilės trikampio tarp Šmelingo ir Tado pagrindine dalyve.

Tai ne tik filmų „Vilniaus getas“ ir „Ekskursantė“ režisieriaus Audrius Juzėno naujas šedevras, bet ir dovana Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. „Pelėdų kalnas“ – kino filmas, paliesiantis žiūrovą iki širdies gelmių: tai juosta apie begalinę meilę ir atsidavimą savo šaliai, nenugalimą laisvės troškimą, viltį ir pasipriešinimą bei sudėtingus sprendimus, kovą už būvį ir prisitaikymą, norint išgyventi karo, represijų, cenzūros ir trėmimų kankinamoje okupuotoje šalyje.

Dar 2015 metais pradėtas filmuoti „Pelėdų kalnas“ nukelia į okupuotą Lietuvą po Stalino mirties – filme vaizduojamas 1947–1953 metų laikotarpis ir pasakojama apie vykusį nuožmų karą tarp nepasidavusių okupacijai tautiečių ir sovietinio režimo, kuriam neįtikę ar besipriešinantys – terorizuojami, žudomi ir tremiami į Sibirą.

„Nors Antrasis pasaulinis karas jau buvo pasibaigęs, tačiau mirtis Lietuvoje žvelgė iš už kiekvieno kampo. Tai filmas apie vyresnės kartos skaudžią praeitį, tačiau skiriamas dabartinėms kartoms, mat panašių problemų galima rasti ir dabar. Aš neabejoju, kad tokio filmo dar nebūsite matę“, – sako A. Juzėnas.

Pasak filmo režisieriaus, filme vaizduojama jaunoji karta, ištvėrusi karo chaosą ir turėjusi rinktis tarp emigracijos, traukimosi į mišką ir prisitaikymo. Vieni pasiaukojo partizaniniam žygiui į Vakarus, kad nuneštų žinią laisvam pasauliui ir JAV Kongresui apie Baltijos kraštų nepriklausomybės siekį bei Kremliaus nusikaltimus, kiti maištavo tyliai, be ginklo, vildamiesi laimės, mylimojo ar mylimosios, oraus gyvenimo, treti savo sudaužytų likimų fone pasidavė. Filme visapusiškai atsiskleidžia pokario kartos veidas ir kovos bei baimės atmosfera. Baimės, taip ir nenumalšinusios nenumaldomo laisvės šauksmo.

Pagrindiniai vaidmenys atiteko kine debiutuojantiems, tačiau itin talentingiems jaunosios kartos aktoriams: Arnas Danusas atlieka jaunojo partizano Šmelingo, beatodairiškai kovojančio už mylimos šalies laisvę ir siekį, kad ji nebūtų ištrinta iš pasaulio žemėlapio, vaidmenį, Aidas Jurgaitis vaidina Tadą – dvejonėse paskendusį jauną studentą, kuris, siekdamas išgyventi, prisitaiko prie tenykštės Lietuvos, tačiau vis randa būdų kaip pagelbėti į Sibirą ištremtiems tautiečiams, o Paulina Taujanskaitė filme tampa studente Rita – meilės trikampio tarp Šmelingo ir Tado pagrindine dalyve.

„Kartais pamirštame, kokia Lietuva iš tiesų yra. Tai be galo didinga šalis, turinti gilią, turtingą istoriją. Per tiek amžių matę ir didingų, ir kruvinų, rodos, be vilties laikų, šiandien mes didžiuojamės švęsdami Valstybės atkūrimo šimtmetį. Tad ir šis filmas, kaip dovana atkūrimo šimtmečiui, tikiu, kad primins visiems apie tai, kaip nepasiduoti, tikėti, kovoti, veikti, kai atrodo, kad nėra nė menkiausių šansų laimėti ar pakeisti, rodos, net ir pačios beviltiškiausios padėties“, – sako UAB „Kino gamyba“ vadovas ir vienas iš filmo prodiuserių Norbertas Pranckus.

„Pelėdų kalnas“, remiamas Lietuvos kino centro, Lietuvos kino teatrus pasieks jau 2018 m. vasario 16 d.

Filmo prodiuseriai – Norbertas Pranckus ir Justina Ragauskaitė, scenarijaus autorius – Pranas Morkus. Filme vaidina: Arnas Danusas, Aidas Jurgaitis, Paulina Taujanskaitė, Aleksas Kazanavičius, Aldona Bendoriūtė, Mantas Zemleckas, Rūta Šmergelytė, Adomas Jasiukėnas, Darius Meškauskas, Aleksandra Melnikova, Dainius Svobonas.