Jau nuo 2018 m. „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“ kvietė Kauno miesto rajonų aktyvius gyventojus, bendruomenes ir vietos verslus ieškoti savo identiteto ir kartu įgyvendinti vietos kontekstą atspindinčias kūrybines iniciatyvas. Bendrų veiklų rezultatai visą vasarą iki pat rudens vidurio skleidžiasi unikaliuose ir mikrorajonų veidus atspindinčiuose festivaliuose.

Liepą žvilgsniai kryps į tris mikrorajonus – Panemunę, Centrą ir Gričiupį. Liepos 16 d. miesto centre vyks festivalis „Kiemų istorijos“, įkvėptas Kauno legenda tapusios Kiemo galerijos. Bendradarbiaujant su menininkais, unikalios erdvės idėjos sklinda ir po kitus Kauno centro ir Senamiesčio kiemus, o netikėtose vietose kiemo gyventojų istorijos ir prisiminimai virsta meniniais akcentais. Tądien kiemų bendruomenės ir visi, norintys artimiau pažinti Centro kiemelių istorijas, bus kviečiami į pažintinį kultūrinį turą.

Liepos 23 d. poezijos mylėtojai kviečiami atvykti į festivalį „Tu ateik“. Jaukiame Gričiupio mikrorajone įsikūrusiame Kovo 11-osios parke skambės dainuojamoji poezija, vyks keramikos dirbtuvėlės, bus pristatyta rekordu pretenduojanti tapti keramikos instaliacija „Gričiupio kilimas“, sudaryta net iš 700 unikalių molio plytelių, kurias kūrė Gričiupio gyventojai ir svečiai.

Liepos festivalių programą atidarys „Pojūčių šilas“. Vienoje gražiausių Kauno vietų – Panemunėje – vyksiantys renginiai skatins atsigręžti į gamtą ir atrasti ramybę. Mėgautis ir būti bendrystėje kviečia vienas festivalio organizatorių, „Kaunas 2022“ ambasadorius Giedrius Bučas. Jis – socialinių iniciatyvų, žygių kūrėjas, meninių instaliacijų autorius, socialinis verslininkas ir daugybės veiklų sumanytojas. Artėjant festivaliui – pokalbis apie bendruomenės ir gamtos svarbą, vidinę pusiausvyrą ir tai, ko tikėtis „Pojūčių šile“.

Giedrius Bučas/Asmeninio archyvo nuotr.

– Jus pristatyti dėl plataus veiklų sąrašo nelengva. Ko gero, geriausia jus vadinti visuomenininku – prisidedate ne prie vieno tvarumo, ekologijos sričių projekto, akcijos, esate socialinis verslininkas, žygių iniciatorius, vienas iš bendruomeninės erdvės K.I.N.A.S. „Panemunė“ įkūrėjų. Ar galite plačiau papasakoti apie savo veiklas?

– Visuomeninių veiklų vis atsiranda, tačiau pagrindinė mano veikla – neformalus švietimas darnaus vartojimo ir tvarumo temomis. Prieš kelis metus Panemunėje taip pat atsirado erdvė K.I.N.A.S. „Panemunė“ – siekiame įveiklinti, panaudoti pastatą bendruomenės reikmėms – dabar čia vyksta meniniai ir paveldo užsiėmimai, įvairios dirbtuvės, kurių metu daiktus skatiname prikelti antram gyvenimui; vyksta žygiai, ekspedicijos, švarinimo, tvarkymosi veiklos. Kartais iš surinktų atliekų netgi gimsta instaliacijos ar meno kūriniai. Norime įtraukti bendruomenes, paskatinti jas kartu rūpintis savo planeta, kad ateities kartoms galėtume ją palikti švaresnę, tvaresnę.

– Jūsų veiklos – itin bendruomeniškos. Kokio pokyčio bendruomenėje siekiate? Kodėl ieškote ryšio su ja?

– Kartu galime padaryti daugiau, bendruomenei lengviau įgyvendinti idėjas. Bendrystė nuo seno buvo mūsų protėvių, prosenelių gyvenimuose – galime prisiminti įvairias talkas, šienapjūtes, rugiapjūtes, kurių metu susiburdavo kaimas, žmonės ne tik kartu dirbdavo, bet ir gyvendavo, spręsdavo aktualius reikalus, iškilusias problemas. Jau ne kartą esu sakęs, kad, mano galva, miestai, savivaldybės turėtų skatinti bendruomenių aktyvumą, padėti joms veikti, palaikyti renginius, iniciatyvas. Manau, kad jei daugiau dėmesio būtų skiriama vietos bendruomenėms, išsispręstų labai daug dabartinių problemų – socialinių, kriminologinių, tvarkos, padaugėtų kultūrinių renginių. Tik duokime priemonių, paskatinkime, ir miestas laimės įvairiais aspektais.

– Šiuo metu daugiausia veikiate Panemunėje. Kas jus atvedė į šį rajoną?

– Į Panemunę atsikrausčiau prieš ketverius metus, o pradėjęs čia gyventi, natūraliai įsitraukiau į visuomenines veiklas. Esu „Kaunas 2022“ ambasadorius, domiuosi vykstančiomis veiklomis, ne tik lankausi renginiuose, bet ir teko prisidėti prie jų įgyvendinimo. Viename renginių susipažinau su Kęstučiu Žižiu, kalbėjome apie upes, jų įveiklinimą, o iš čia kilo ir idėja surengti festivalį Panemunėje.

– Panemunė žinoma ir kaip savotiškas kurortas, gamtos apdovanotas kampelis. Ar gamta Panemunės gyventojams svarbi?

– Panemunė – tikrai unikali vieta, tarpukariu buvęs kurortinis priemiestis, kur rinkosi visa grietinėlė, karininkai, čia ilsėdavosi ir prezidentas Antanas Smetona. Vieta tikrai graži, čia daug gamtos – Panemunės šilas, Nemunas. Dažnai pavaikštinėju po šilą, sutinku kitų žmonių, pastebėjau, kad, esant geram orui, paplūdimyje susirenka daugybė poilsiautojų. Vis dėlto, kaip sakoma, savame krašte pranašu nebūsi – norėčiau, kad šią vietą atrastų, į veiklas įsitrauktų daugiau gyventojų, žmonių iš kitų rajonų. Vienas mūsų tikslų – pasinaudojant renginiais, veiklomis, pakviesti būti kartu, atrasti Panemunės gamtą, skatinti bendruomenės veiklą. Žiūriu optimistiškai – manau, kad, bėgant laikui, aktyvumo daugės. Man labai gražus Šančių bendruomenės pavyzdys – jie kuria daug kultūrinių veiklų, sprendžia savo problemas, o tai patvirtina mano spėliones, kad jei bendruomenėms būtų palikta daugiau erdvės ir suteiktas palaikymas veikti, išsispręstų daugybė problemų.

– Gamtos tema, bendruomeniškumas susiję ir su netrukus vyksiančiu festivaliu „Pojūčių šilas“. Ar galite daugiau papasakoti, apie ką šis festivalis? Kas vyks jo metu?

– Festivalio programą kuria ir jos įgyvendinimu rūpinasi kolegos K.Žižys, Vincas Skripka, Aistė Paukštė ir aš. Tik šį kartą aš labiau prisidedu prie idėjų generavimo, o ne įgyvendinimo. Sunku suspėti visur, kad ir kaip norėtųsi. Pagrindinė idėja, kurią norime skleisti, – kad žmonės ateitų į Panemunę, į šilą ir pasimėgautų įvairiais pojūčiais – lytėjimo, garso, klausos, regos. Renginyje bus ryto mankštų, ekskursijų, teatro improvizacijų, įvairių rankdarbių ir žemės meno kūrybinių dirbtuvių, miško maudynių, o festivalį užbaigs muzikos grupė simboliniu pavadinimu „Homechestra“. Tiesa, Panemunės šilas – puiki vieta burtis ne tik per festivalį. Savotiškai rodome pavyzdį ir kviečiame atvykti, patiems organizuoti renginius ar išvykas su šeima, bendradarbiais. Dar vienas pojūtis, kurį norėtume sužadinti, – bendrystė, galimybė ką nors nuveikti drauge.

Gamta mums siunčia signalus, pamokas – tai, kas vyksta gamtoje, vyksta ir mūsų gyvenime.

– Labai įdomu išgirsti apie festivalį – jo temos grąžina į tvarumo, ryšio su gamta temas; to šiandien trūksta. Daugelis sutiktų, kad gyvename elektronikos, greitojo vartojimo laikais. Kaip jums atrodo, ar ryšys su gamta šiandienos žmogui tebėra svarbus?

– Man atrodo, kad šiandien žmonės gamtą ekploatuoja, nepriima jos kaip dalies savęs. Vyrauja požiūris – paėmiau, atėjau, pabuvau ir išėjau. Trūksta darnaus priėmimo, pusiausvyros, holistinio žvilgsnio. Vienoje organizuojamų žygių ataskaitoje bandėme nupiešti vartotojo portretą, kuris atskleidė, kad išties gyvename greitojo vartojimo, vienkartinių daiktų, plastiko eroje. Stipriai išbalansavome ekosistemą, o kadangi patys esame jos dalimi, išsibalansavome ir patys. Užtenka pažvelgti į klimato kaitą, ligas, karščius, liūtis. Gamta mums siunčia signalų, pamokų – tai, kas vyksta gamtoje, vyksta ir mūsų gyvenime. Bėgame, lekiame, dirbame iki nukritimo, nemokame rasti pusiausvyros. Tikiu, kad būsime priversti keistis, – kitaip tiesiog neišeis. Tapome pernelyg dideli individualistai, tačiau kultūrinė, bendruomeninė veikla padės mums ir vėl atrasti pusiausvyrą.

– Ką daryti, kad minėtoji pusiausvyra, ryšys su gamta stiprėtų? Kaip jį puoselėti?

– Aišku, reikia pradėti nuo savęs. Dažnai edukacijose vaikų klausiu, kas čia kaltas? Kaltas, visų pirma, esu aš, tad nuo savęs ir reikia pradėti. Keisimės patys – keisis ir mus supanti aplinka. Žmogus įsivaizduoja, kad yra visagalis, bet viskas grįžta ratu. Visų pirma, turime suvokti, kad esame ekosistemos dalis. Antra, kad gamtą reikia gerbti, ne tik ja mėgautis, bet ir jai duoti. Mažais žingsneliais, po truputėlį, žiūrint, jaučiant. Išeiti į gamtą, paklausyti paukščiukų, per langus stebėti besikeičiančius medžius, plaukiančius debesis, – tai ir yra tikrasis nusiraminimas. Antra vertus, neturime nuolat ieškoti išorinių veiksnių – gamta mums yra tik pagalba, mes patys viduje turime nusiraminti, atrasti pusiausvyrą. Tikiu, kad tokie festivaliai padeda atsimerkti, pabūti gamtoje, suvokti savo būtį šioje Žemėje.

Balandį startavo net vienuolika seniūnijų aplankysiantis projektas „Kultūra į kiemus“. Gimęs karantino laikotarpiu, kaip būdas bent kiek praskaidrinti namuose leidžiamas dienas, projektas šiandien įtraukė dar daugiau profesionalių scenos atlikėjų, dovanosiančių kauniečiams gražiausių akimirkų ir patirčių. Ar ši tradicija gali tęstis ir pasibaigus Kultūros sostinės metams? Kokią išliekamąją vertę ji turi kauniečių bendruomeniškumui ir požiūriui į gyvenamąsias apylinkes? Apie tai – pokalbis su G.Pomeranceva.

– Projektas „Kultūra į kiemus“ gimė 2020-aisiais, pandemijos įkarštyje. Tuomet jis pasiekė dvylika Kauno miesto ir rajono daugiabučių kiemų. Visiško karantino aplinkybėmis iš savo balkonų žmonės galėjo stebėti šiuolaikinio šokio, cirko, muzikos, kitų žanrų atlikėjų pasirodymus. Dėl savo genialios idėjos jis buvo įvertintas kaip unikaliausias muzikinis projektas pasaulyje. Toks projektas karantino metu buvo labai reikalingas žmonių dvasiai palaikyti. Koks jo vaidmuo šiandien, kai kauniečiai nebėra įkalinti savo namuose ir gali rinktis įvairiausias pramogas ir kultūrines veiklas?

– Taip jau nelinksmai sutapo, kad pirmasis projektas „Kultūra į kiemus“ prasidėjo tvyrant pandeminei krizei, visiško karantino laikotarpiu, o antrąjį projektą įgyvendiname karo fone. Matome prasmę kultūrą nešti į kiemus šiuo laiku, kai žmonės psichologiškai yra labai paveikti to, kas vyksta Ukrainoje. Kitas svarbus tikslas – kultūrą skleisti tose vietose, kur ji paprastai žmonių nepasiekia. Dažniausiai kultūra domisi siauresnė miestiečių auditorija, o kultūriniai renginiai vyksta miesto centre. Tad projektas „Kultūra į kiemus“ tolsta nuo tradicinių erdvių į miesto seniūnijų kiemus, kur kviečia kiemų ir seniūnijos bendruomenę pasiklausyti gyvos muzikos, pamatyti šiuolaikinių šokių, išgirsti operos solistų pasirodymų. Šiais metais pasiūlysime net 88 veiklas vienuolikoje Kauno miesto seniūnijų. Ir tik vienuolika šių veiklų vyks Centro seniūnijos kiemuose.

Labai svarbu, kad bendruomenės nariai susitiktų, bendrautų tarpusavyje, neužsidarytų savyje. Pastarieji keleri pandeminiai metai stipriai paveikė gyventojus, tad jie vis dar nenoriai grįžta prie įprastų santykių. Projektas tampa priemone, kuri bendruomenių narius kviečia atverti langus, išeiti į kiemą, iš naujo kurti ar atkurti santykius ir visiems kartu pabūti savo gyvenamojoje aplinkoje. Atviros ir linkusios kalbėtis bendruomenės ne tik labiau linkusios kartu spręsti buityje iškylančias problemas, bet ir tampa įdomios jas tyrinėjantiems mokslininkams, menininkams.

Prasmė: anot G. Pomerancevos, projektas padeda kitaip pažvelgti į savo gyvenamąją aplinką ir pakeisti kiemo funkciją. / M. Plepio nuotr. 

Atviros ir linkusios kalbėtis bendruomenės ne tik labiau linkusios kartu spręsti buityje iškylančias problemas, bet ir tampa įdomios jas tyrinėjantiems mokslininkams.

– Ką pastebite – ar šis projektas gali turėti liekamąją reikšmę kauniečių gyvenimui? Galbūt jis skatina daugiau bendrauti tarpusavyje, dalyvauti talkose, jas organizuoti, gal ir mažiau pykti ant garsiai kieme triukšmaujančių vaikų?

– Pirmiausia projektas padeda kitaip pažvelgti į savo gyvenamąją aplinką ir pakeisti kiemo funkciją. Iš automobilių stovėjimo aikštelės ar nykios nepastebimos erdvės, kuria gyventojai tiesiog perbėga skubėdami namo ar į darbą, kiemas projekto metu tampa tikra europine scena. Kieme vyksta profesionalūs muzikiniai pasirodymai, įdomios veiklos vaikams, eksponuojamos parodos, galima visiems drauge stebėti šiuolaikinio šokio pasirodymus ir kartu kalbėtis, užkandžiauti, su pasididžiavimu pakviesti atvykti svečių. Koncertų metu, kai kiemuose susirinks virš 50 ar net 100 žmonių, bus galima aiškiai matyti, kiek daug čia gyvena bendruomenės narių, kad kiemas nėra tik pastatai ir automobiliai. Manau, kad, projektui pasibaigus, užsimezgę santykiai ir ryšiai tikrai išliks. Tikiuosi, kad gyventojai norės kieme susitikti  dažniau, pajus vienybę.

Smagu ir tai, kad patys atlikėjai ėmė kitaip žvelgti į koncertus netradicinėse erdvėse. Anksčiau būdavo beveik neįmanoma operos solisto prisikviesti dainuoti operą daugiabučio kieme, kuriame nėra nei scenos, nei geros akustikos. Dabar toks pasiūlymas atlikėjams atrodo kur kas patrauklesnis. Galbūt tai pasikeitė po 2020-ųjų, kai dėl karantinų buvo užsidariusios koncertų salės. Džiaugiuosi, kad dauguma atlikėjų mielai sutinka pasirodyti bendruomenių šventėse, mato to prasmę ir vertę. Pastebiu, kad jie nori artimesnio santykio su publika, kai atlikėjas ir auditorija neatskirti scenos.

– Kokį matote projekto likimą po Kultūros sostinės metų – gal yra ženklų, kad patys kauniečiai jį pratęs jau savomis iniciatyvomis? Ar pastebite požymių, kurie rodo, kad kauniečiams šis projektas yra iš tiesų asmeniškai svarbus ir reikšmingas?

– Projektui pasibaigus tikrai išliks ryšiai tarp žmonių, organizacijų, galbūt ir atlikėjų. Tikiu, kad po Europos kultūros sostinės metų išvysime naujų pačių bendruomenių idėjų ir iniciatyvų, kurios galbūt užgimė šio projekto metu. Projektas „Kultūra į kiemus“ galėtų natūraliai virsti kiemo talentų vakarais, drauge švenčiamais gimtadieniais arba nedideliais bendruomenės organizuojamais koncertais, į kuriuos būtų pakviesti ne tik kiemo muzikantai, bet ir žymesni atlikėjai. Jau dabar matome bendruomenių, kurios pačios ėmėsi iniciatyvos; kartais reikia tik nedidelio padrąsinimo. 2020 m. per Kalėdas „Kaunas 2022“ vykdė kalėdinio autobuso iniciatyvą – autobusas keliavo po Kauno miestą ir rajonus ir lankė atviro kvietimo metu atrastas bendruomenes. Po metų viena tokių bendruomenių, nesulaukusi kalėdinio autobuso, pati surinko pinigus, pasikvietė aktorių, susiorganizavo autobusą ir vieningai inicijavo šia kultūrinę veiklą savo kieme.

2020-aisiais, Kauno miesto gimtadienio šventės metu, po viso Kauno kiemus taip pat pasklido pasirodymai. Kauno miesto gimtadienį šventėme kartu su bendruomenėmis jų pačių kiemuose ir įvairiose netradicinėse Kauno miesto vietose. Vis dažniau sulaukiame kvietimų iš aktyvių bendromenės narių atvykti ir atnešti kultūrą į jų kiemą, tad, turint tęstinį projekto „Kultūra į kiemus“ finansavimą, kultūrinės veiklos galėtų pasiekti ir naujas besiformuojančias bendruomenes.

Virsmas: kiemas tampa erdve, kurioje pasirodo muzikantai, šokėjai, rengaimos parodos. / M. Plepio nuotr. 

– Seniūnijų bendruomenėse gyvena įvairių gyventojų – tiek senbuvių, tiek naujakurių ir tokių, kurie čia apsistojo laikinai. Ką pastebite – kuris gyventojų segmentas labiausiai įsitraukia į kiemuose organizuojamas šventes ir veiklas? Ar pavyksta drauge suburti šias skirtingas auditorijas?

– Daugiausia įsitraukia tie, kurie bendruomenėje gyvena jau senokai ir nuolat. Jie jaučia, kad ši aplinka yra jų namai, jie priskiria save šiam kiemui. Gana sunku į procesą įtraukti žmones, kurie daugiabučiuose apsistoję laikinai arba nesenai atsikraustė. Jei šie skirtingi segmentai susitinka mūsų bendruomeninių veiklų metu, senbuviai papasakoja įvairių istorijų apie rajoną, apie tai, kaip jis pasikeitė, koks buvo anksčiau, kokie buvo žmonių įpročiai prieš 20 metų, kaip rajonas statėsi. Naujai atsikraustę gyventojai nustemba ir pradeda matyti savo aplinką kitokiomis spalvomis, suprasti, kodėl ji taip atrodo, kodėl čia gyvenantys žmonės atitinkamai elgiasi. Įvyksta tikras stebuklas, kai susitinka šios skirtingos gyventojų grupės. Tačiau joms reikia erdvės ir preteksto kartu pabūti toje pačioje aplinkoje. Tikiuosi, kad „Kultūra į kiemus“ ir yra ta priemonė, kuri padeda tai įgyvendinti.

– Karantino metu turbūt buvo nemažai žmonių, kurie atsikraustė į naujas bendruomenes ir dėl pandemijos sąlygų neturėjo progos susipažinti su naujaisiais kaimynais.

– Daug kas priklauso nuo pačių žmonių būdo. Vieni jaučiasi Kauno bendruomenės dalimi, kiti nesijaučia net ir savo namo bendrijos dalimi. Tad tie, kuriems iš tikrųjų rūpi suburti bendruomenę, nesvarbu, kiek kartų jie kraustytųsi ar kur būtų, stengiasi pažinti savo aplinką, ją keisti, organizuoja kaimynų šventes, geria su kaimynais arbatą, rūpinasi seneliais, pasisiūlo išvesti negaluojančios kaimynės šunį. Bet jei žmogus nepriskiria savęs prie bendruomenės, galbūt niekada jos dalimi net nebuvo ir nežino, ką tai reiškia, jis pirmo žingsnio ir nežengs. Tad mes galime padėti, parodyti, ką reiškia būti bendruomenės dalimi, kaip svarbu nebūti vienišam, išlaikyti artimą bendruomenės dvasią. Tampame tarpininkais, tiltais tarp kaimynų, kol galiausiai mūsų nebereikia ir užsimezga ryšys.

– „Fluxus Labas!“ projekto ribose seniūnijų bendruomenės imtos vienyti dar prieš kelerius metus. Kokį pokytį regite per šį laiką? Galbūt rajonų gyventojai išties tapo aktyvesni savo bendruomenėse ir ėmė jaustis svarbia jų dalimi?

– „Kaunas 2022“ bendruomenių programoje „Fluxus Labas!“ dirbu dvejus metus, tad pačios projekto pradžios nemačiau. Tačiau išties pastebiu, kad seniūnijų gyventojai vis dažniau išdrįsta prisijungti prie bendrų veiklų, ėmė patikėti savo idėjomis ir jas reikšti. Jie suprato, kad gali organizuoti savo projektus ir juos įgyvendinti. Vienas iš gražių pavyzdžių, kaip išaugo bendruomenės narių sumanytas projektas, yra „Švęskime upę“. Viskas prasidėjo, kai 2020 m. organizavome kelionę į Kroatijos miestą Rijeką – tuometę Europos kultūros sostinę. Su mumis keliauti kvietėme aktyvius bendruomenių narius. Taip nutiko, kad viename autobuse susėdo trys kaunietės, kurioms visoms buvo svarbi upės tema. Kelionės metu jos išsišnekėjo ir nusprendė suorganizuoti renginį. Taip 2020-aisiais gimė pirmoji „Švęskime upę“ iniciatyva. Jos metu Kauno upės ir jų pakrantės buvo panaudotos kultūriniams renginiams ir bendruomeniniams susitikimams. Į pirmąjį renginį susirinko nedidelė aktyvių, upės temai prijaučiančių kauniečių grupė, tačiau renginys ir plaukimas upe įvyko.

Senbuviai papasakoja įvairių istorijų apie rajoną. Naujai atsikraustę gyventojai nustemba ir pradeda matyti savo aplinką kitokiomis spalvomis.

2021-aisiais prie antrojo „Švęskime upę“ festivalio prisijungė jau ir verslai ir įvairios organizacijos, tad festivalis įgavo pagreitį. Šių metų gegužės 21 d. projektas „Švęskime upę“, turintis palaikymą iš užsienio partnerių, Kauno miesto ir rajono bendruomenių, tampa antrojo didžiojo Kauno mitinės trilogijos veiksmo „Santaka“ dalimi. Tad vien dėl to, kad trys kaunietės susėdo kartu ir pasidalijo savo idėjomis, išaugo toks gražus ir visam miestui svarbus renginys.

Arti: kad taptum renginio dalimi, tereikia atverti langą ar išeiti į balkoną. / M. Plepio nuotr. 

– Galbūt žinote pavyzdžių iš buvusių Europos kultūros sostinių, kuriose panašūs bendruomenių projektai išliko ne vienus metus, net ir perdavus titulą kitiems miestams? Kas tai nulėmė?

– Išskirčiau du miestus – Vroclavą Lenkijoje ir Leuvardeną Nyderlanduose. Vroclavas Europos kultūros sostine tapo 2016-aisiais, Leuvardenas – 2018-aisiais. Juose abiejuose išliko bendruomeniniai projektai, vienas jų – labai panašaus principo kaip „Kultūra į kiemus“. Net ir pasibaigus tituliniams metams, projektus vertina ir finansiškai remia miestų savivaldybės, todėl veiklos tęsiasi. Paminėčiau ir Vilniaus, 2009 m. buvusio Europos kultūros sostine, atvejį. Projekto ribose buvo organizuojamos Muziejaus naktys. Jos tęsiasi ir toliau, nes komandos nariai įgijo svarbių įgūdžių, išmoko rengti paraiškas ir gauti finansavimo iš išorės, kad galėtų toliau vystyti iniciatyvą.

– Balandžio 19 d. prasidėjęs Šilainiuose projektas „Kultūra į kiemus“ rugsėjo 15 d. savo kelionę baigs Aleksote. Kokie renginiai laukia seniūnijų bendruomenių?

– „Kultūra į kiemus“ šiais metais aplankys net vienuolika seniūnijų ir į kiekvieną iš jų atneš po aštuonias kultūrines veiklas. Vienuolika savaičių balandžio–rugsėjo mėnesiais Kauno miesto daugiabučių bendruomenės išvys net vienuolika šiuolaikinio šokio pasirodymų. Kiemuose prieiti arčiau kvies septyniolika parodų, o muzikos garsais balkonus pripildys tokios grupės kaip „Flash Voyage“, „Kabloonak“, „Kūjeliai“ ir atlikėjai: Jurga Šeduikytė, Vytautas V.Landsbergis, Dominykas Vaitiekūnas, Paulius Berūkštis, Karolina Mint ir kiti. „Kultūra į kiemus“ atneš džiaugsmo ir vaikams. Vyks burbulų dėdės pasirodymai, muzikinės pamokos ir aitvarų gamybos edukacijos. Kiemuose sulauksime ir užsienio svečių: tarptautinės tarpdisciplininės trupės „Academy of the Unfulfilled“ spektaklio, dueto iš Ukrainos „YeS Duet“, šiuolaikinio šokio ir kontraboso dueto iš Japonijos ir „Umme Block“ sintezatorių pasirodymo (Vokietija). Projektas „Kultūra į kiemus“ vyks savaitės viduryje vakarais, o savaitgaliais jį vainikuos net vienuolika seniūnijų festivalių.

Emocinės plytelės

Prie projekto "Fluxus Labas! Kiemas" K.Donelaičio gatvės kiemo bendruomenė prisijungė šių metų pavasarį, pasitelkusi  menininkus Ingą ir Žygimantą Šarakauskus.

K.Donelaičio gatvės kiemo kūrinys yra ganėtinai apgaulingas, nes, pažvelgus iš toli, nepastebėsi individualių plytelių, kurias gamino patys kiemo bendruomenės nariai, jų draugai ir svečiai. Vieni išgraviravo gėlių siluetus, kiti pavaizdavo darbo įrankius, raktus, medžius, augalus. Daugybę jų galima įžvelgti, tik atidžiau patyrinėjus šį meno kūrinį. Aktyviai prisidėjusi prie plytelių gaminimo proceso, Rūta pasakojo, kad lipdydamas iš molio žmogus gali atsipalaiduoti, perteikti savo sukauptas emocijas.

Gyventojai džiaugiasi, kad jų kiemas tapo ne automobilių saugojimo aikštele, bet erdve, kurioje kaimynai, kauniečiai ir svečiai gali bendrauti, rinktis.

"Tai buvo labai įdomus procesas. Tuo metu dar atostogavome Mingės kaime ir pas namo šeimininkus pamačiau ant stalo krūvelę molio. Pati mėgstu savo malonumui lipdyti dubenėlius, puodelius iš molio, tad iškart susidomėjau. Šeimininkai papasakojo apie šį projektą ir pagalvojau, kad tai yra puiku. Ne šiaip atostogauti, bet ir prasmingai praleisti laiką. Visą tą procesą galėčiau pavadinti molio terapija, nes kai žmogus liečia, minko, įspaudžia augalus ar įvairius daiktus, jis atsipalaiduoja. Taip per atostogas ir atsirado 40 plytelių", – pasakojo Rūta.

Svarbus bendradarbiavimas

Pasak "Fluxus Labas!" K.Donelaičio gatvės kiemo iniciatyvinės grupės narės Ritos Levickienės, artimas bendradarbiavimas su Kauno miesto savivaldybe leido įgyvendinti ne vieną kultūrinį ir infrastruktūrinį projektą.

"Mes net fasadą šalia esančio namo tvarkėme, gavę dalinį finansavimą iš savivaldybės. Žmonių iniciatyvai ir savivaldybės paramai susijungus, sukuriami gražūs darbai. Galima tik pasidžiaugti, kad Kaune taip vyksta. Žmogaus iniciatyva gali sužlugti, jei niekas jos nepalaikys. Ji tiesiog per biurokratų pinkles pranyks", – įsitikinusi R.Levickienė.

Kristijono Ražicko nuotr.

"Kaunas 2022" programos "Visi kaip vienas" koordinatorės Godos Pomerancevos teigimu, šio kiemo gyventojus suvienijo noras bendrauti, ypač sustiprėjęs po karantino. Taip pat išryškėjo poreikis kartu dalyvauti bendrose kultūrinėse veiklose, dalytis patirtimi, žiniomis, gebėjimais.

"Gyventojai džiaugiasi, kad jų kiemas tapo ne automobilių saugojimo aikštele, bet erdve, kurioje kaimynai, kauniečiai ir svečiai gali bendrauti, rinktis, daugiau sužinoti apie Kauną ir iš kiemo gyventojų lūpų išgirsti "Fluxus" judėjimo istoriją. Gyventojai ne kartą minėjo, kad užsimezgė netikėtos pažintys, sustiprėjo iniciatyvinės grupės ryšiai, užgimė naujos kiemo tradicijos – savaitiniai kaimynų pašnekesių vakarai, kurių metu kuriamos naujos iniciatyvos, projektai, aptariamos ateities veiklos, dalijamasi patirtimi ir kasdieniais patyrimais. Būtent šie sustiprėjusios, savo aplinką drąsiai keičiančios ir svetingos kiemo bendruomenės bruožai užtikrina, kad iniciatyvos nesibaigs ir ateityje", – teigė G.Pomeranceva.

Paliekame ženklą

"Fluxus" – tai labai šiuolaikiškas, modernus meno stilius. Šio stiliaus sekėjai teigia, kad menas nėra pardavimo objektas. Pasak Žygimanto Šarakausko, menininkais galime būti kiekvienas, kuris užsiima kūryba ir bent akimirkai gali atitrūkti nuo kasdienių sunkumų, pasinerti į kūrybinio džiaugsmo visumą.

"Menininkais mes esame visi. Jeigu užsiimi kūrybine veikla, negalvoji, kad esi nusipelnęs menininkas ir pan. Menas – tai daiktas, kurį sunku įvardyti pinigine išraiška, tai labiau darbas iš idėjos, kuris suteikia kūrybinį džiaugsmą. Ypač šiuo laikotarpiu, kai pasaulyje yra nemažai bėdų, tu turi galimybę džiaugtis kūryba. Laisvai, be jokių įsipareigojimų ir įpareigojimų. Siena irgi nieko neįpareigoja. Čia yra mūsų bendras darbas, tai nėra meno kūrinys. Kas jis bus ateityje, dar sunku pasakyti, juolab kad tai yra tęstinis projektas, kadangi nuolat keisis žmonės, ateis vis naujų, su savomis idėjomis. Mes gyvename miesto centre, taigi ir suvokiame, kad negalime užsitverti savo kiemo. Čia yra miesto paveldas, atviras visiems. Idėjiškai mes čia esame laikinai gyvenantys. Po mūsų visada ateis kiti. Mes paprasčiausiai paliekame savo ženklą", – pasakojo Ž.Šarakauskas.

Aukštuosiuose Šančiuose išlikęs Artilerijos sandėlių kompleksas, simboliškai vadinamas Paraku, nuo 2018 m. veikia kaip "Fluxus Labas!" laboratorija. Ši vieta yra unikali – tai kultūros paveldo statinys, apsuptas laukinės gamtos ir esantis visai netoli miesto centro.

"Įveiklinti būnant draugišku aplinkai" – tai vienas pagrindinių Parako principų, tad ne veltui ieškant idėjų, kaip paversti šią vietą dar jaukesne šančiškiams bei užsukantiems svečiams, buvo atsigręžta į Žemės meną (Land Art). Taip bendromis menininkų, savanorių ir vietos bendruomenės jėgomis gimė daugiau nei keturi žemės meno objektai.

Visi jie buvo sukurti iš vietoje rastų gamtinių medžiagų – medžių kamienų, šakų, lapų – ir sutvirtinti naudojant įvairius tvirtinimo būdus: pynimą, narpliojimą, raizgymą. Kūrinių koncepcija gimė atsižvelgiant į Paraką supančią gamtą ir istorinį vietovės kontekstą.

Ši svajonė tarp šimtamečių Parako tuopų sklandė jau keletą metų, o menininkų Marijaus Gvildžio ir Sergejaus Zareckio pastangomis ji pagaliau virto realybe. Prie to prisidėjo ir pulkas savanorių, ir vietos bendruomenės, Kauno tvirtovės parkas. Vos per keturias dienas buvo nuveikta tiek daug.

"Žinoma, ačiū Parako sielai Vidai, kad jos dėka sotu buvo ir pilvui, ir sielai", – dėkoja organizatoriai ir visi dalyvavusieji kuriant.

Įkvėpti gyvybės

Šios programos tikslas – įkvėpti gyvybės, kūrybiškumo ir pasitikėjimo savimi atokiau nuo centro esantiems Kauno mikrorajonams ir Kauno rajono gyvenvietėms, arba vietoms, kurios paprastai nepatenka į kultūros maršrutus.

"Šia stovykla siekėme ne tik supažindinti vaikus su miesto mikrorajonais ir parodyti, kad ir juose yra ką veikti, bet ir ugdyti bendruomeniškumo jausmą nuo vaikystės", – pasakojo vaikų vasaros užimtumo savaitės organizatorė Stefanija Paulauskaitė.

Penkias stovyklos dienas jos dalyviai lankėsi penkiuose mikrorajonuose ir pažindinosi su įvairiomis veiklomis – nuo muziejaus užkulisių iki kino. Pavyzdžiui, Žaliakalnyje vaikai akis į akį susitiko su istorinio funikulieriaus darbuotoju, su kuriuo, tikėtina, nuo dabar visi tikrai užbėgs pasisveikinti. Šios išvykos metu stovyklautojai taip pat klausėsi Žaliakalnio senbuvės pasakojimo apie 1930-uosius siekiančią vieno kiemo istoriją.

Dainavos mikrorajone vaikų grupė iš arti susipažino su buvusiuose globos namuose neseniai vykusiu šiuolaikinio cirko festivaliu "Cirkuliacija" ir netradicinėje erdvėje žaisdami mokėsi, kaip keičiasi Kauno kultūrinis gyvenimas. Taip pat vaikai susipažino ir su lokaliomis Panemunės, Eigulių, bei Garliavos istorijomis.

Tampa skaitytojais

"Kaunas 2022" partneriai jau ne vienus metus organizuoja temines vaikų stovyklas vaikams. Ypač stiprias tokių stovyklų organizavimo tradicijas turi Vinco Kudirkos viešoji biblioteka. Nenuostabu – vaikai sudaro nemažą dalį jos lankytojų, jų yra beveik 12 tūkst. iš maždaug 41 tūkst. visų registruotų vartotojų.

"Įvairūs užsiėmimai vaikams, neformaliojo švietimo būreliai, atostogų stovyklos bibliotekoje vyksta nuolat, net 22-ose vietose visame mieste", – atskleidė bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė Monika Straupytė. – Vaikus į stovyklas vilioja tiek patogi bibliotekos infrastruktūra ir jos skyrių bei padalinių išsidėstymas įvairiuose, net ir nuo miesto centro nutolusiuose, mikrorajonuose, tiek ir veiklų įvairovė. Vis daugiau vaikų ne tik užsuka į įvairias bibliotekos organizuojamas edukacijas, bet po jų užsiregistruoja ir tampa skaitytojais."

Svarbi partnerystė

Veiklas mažiausiems kauniečiams organizavo ir "Kaunas 2022" partneris Kauno miesto muziejus. Šios įstaigos edukacijos skyriaus vedėja Vėjūnė Sudarytė teigia, jog svarbu, kad visos suinteresuotos pusės mato prasmę vaikams patraukliai pristatyti gimtąjį miestą ir jo apylinkes, miesto istoriją, kultūrą ir artimiausius kaimynus.

"Svajodami apie vasaros atostogas dažnai įsivaizduojame keliones į egzotiškas šalis, kur, atrodo, tiek daug įdomaus ir nematyto. Tačiau ne mažiau įdomių dalykų slepiasi mūsų gimtojo miesto gatvėse ir kiemuose, kurie atrodo iki skausmo pažįstami. Atrodytų, ką nauja gali pasakyti tūkstančius kartų numinti takeliai, išvažinėti autobusų ir troleibusų maršrutai, kiemas, kuriame žaidžia tie patys vaikai, o prieš tai galbūt žaidė net jų tėvai? Tačiau kiek kauniečių yra aplankę visus Kauno mikrorajonus ir priemiesčius, kiek jų gali pasigirti žinantys savo kvartalo istoriją? Nuo savo kiemo, artimiausių kaimynų pažinimo ir prasideda kultūringų, bendruomeniškų ir aktyvių asmenybių kelias", – įsitikinusi V.Sudarytė.

Trečiasis pagal dydį Kroatijos miestas anksčiau garsėjo kaip industrijos židinys – šiandien gamyklos nebeveikia, bet tai nereiškia, kad miestas negyvas. Anaiptol – jau ateinančių metų sausį Rijeka prisistatys kaip vienas dviejų karščiausių Europos kultūros židinių. Antrasis – Airijos miestas Golvėjus.

Lankėsi Kaune

Liepą Sonja ir jos kolega Kristianas Benićius, organizacijoje "Rijeka 2020" dirbantis nuo pirmųjų dienų, lankėsi "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" kvietimu. Per trejetą dienų mūsų mieste kroatai susipažino su keliomis "Kaunas 2022" bendruomenių programos "Fluxus Labas!" veiklomis bei jų iniciatoriais, dalijosi savo patirtimi ir pasisėmė kaunietiškosios. O ir panašumų tarp Kroatijos ir Lietuvos atrasti buvo nesunku.

Balkanų ir Baltijos šalis vienija panaši XX a. istorija – keli dešimtmečiai sąjungose, tiesa, savo prigimtimi skirtingose, tuomet jų kovos dėl išsilaisvinimo – tragiškesnės, nei baltiškosios. Tuomet – žingsnis po žingsnio atgal į Europą. Taigi ir miestų, jų bendruomenių gyvenimas, iššūkiai, džiaugsmai – panašūs.

Kauno viešnia Sonja gyvena 10-ojo dešimtmečio pradžioje pastatytame Škurinje mikrorajone – Kristianas jame gimė, čia tebegyvena jo tėvai, taigi ir jam bendruomenės problemos aktualios. Mikrorajonas – kaip tūkstančiai kitų. Daugiabučiai, daugiabučiai, daugiabučiai, o tarp jų – nedaug vietos bendrauti, poilsiui, kultūrai. Būtent dėl to Sonja pasakojo ilgus metus nepažinusi savo kaimynų – bendrauti tiesiog nebuvo kur. O ir į centrą nedažnai nulėksi – Rijekos uostas prieš šimtus metų įkurtas kalnuotoje vietovėje, Škurinje – jau kalvoje. Nuo jo atsiveria graži panorama į paplūdimius. Bet, pavyzdžiui, funikulierių Rijekoje nėra, tik statoki laiptai. Žodžiu, grįžai namo ir žiūrėk televizorių.

Nusprendėme vietos bendruomenę suburti, pasiūlydami po kultūros centrą įsteigti kiekviename balkone.

Pravertė balkonai

"Rijeka 2020" kultūrai decentralizuoti ir bendruomenėms įgalinti skiria daug dėmesio. Taigi išgirdusi, kad vyksta atviras kvietimas dalyvauti bendruomenių idėjų finansavimo konkurse, Sonja iškart suprato, kad tai – jos mikrorajono viltis. Tik kur tą kultūrą vystyti? Parkų, skverų nėra. Visgi daugelis turi balkonus. "Nusprendėme vietos bendruomenę suburti, pasiūlydami po kultūros centrą įsteigti kiekviename balkone. Trijuose šimtuose balkonų", – kvatoja Sonja. Ji kaimynus sukvietė dalyvauti įvairiose kūrybinėse dirbtuvėse. Net suoliukus bendruomenė pasigamino pati.

Tiesa, bendruomenė – tai daugiausia moterys. Sako, jos energingesnės, turi daugiau entuziazmo. Mano šeimoje lygiai tas pats", – nuo Sonjos juoku užsikrečia Kristianas, kurio tėtis į dirbtuves dar neįsitraukė. Jaunas rinkodaros specialistas dirba Rijekos bibliotekoje, kuri – viena iš strateginių "Rijeka 2020" partnerių, o nauja municipalinė biblioteka yra vienas esminių šios kultūros sostinės tikslų. "Nors per tuos kelerius metus buvo visko, savo pasirinkimu dirbti su "Rijeka 2020" neteko suabejoti – matau tokio darbo prasmę, tikiu regeneracijos galia, man gera matyti pražystančius daugiabučių kvartalus."

Rado panašumų

Kaune kroatai visų pirma susipažino su multikultūrine erdve virtusio buvusio Kauno tvirtovės parako sandėlio "valdove" Vida Bliumkiene. Šančiuose Sonjai buvo ypač įdomu išgirsti, kaipgi vietos bendruomenė motyvuojama bendriems darbams ir ką galima nuveikti, kai turi daug norinčių padėti rankų. Tuomet – į Eigulius, kur vietos bendruomenė, padedama "Fluxus Labas!", programos, smėlio dėžėse užsiima urbanistine sodininkyste. Dar tik pradeda, bet pomidorai jau sirpsta. Čia patarimų negailėjo šios srities profesionalė iš Škurinje.

"Lietuviai irgi negali gyventi be žemės? Visai kaip mes", – ir vėl šypsojosi kroatė, linksėdama galva, išgirdusi apie dar sovietų okupacijos metais naujakurių po daugiabučių balkonais veistus darželius. Palyginti savo ir kauniečių patirtį ji turėjo progos ir Šilainių soduose, jau kelis dešimtmečius veikiančiuose VIII Kauno tvirtovės forte.

Svečius iš Rijekos Kaune pažinti žmonės ir jų iniciatyvos įkvėpė organizuotumu, sužavėjo ir žalioji aplinka bei jos suteikiamos galimybės daugiabučių kiemuose. Anot Sonjos ir Kristiano, tiesa ta, kad žmonės mielai išnaudoja galimybę patys įsitraukti į veiklas, kai jos yra šalia jų namų. Sodai, molio dirbtuvės ar kitos kūrybinės veiklos, ne taip svarbu – svarbiausia, kad jos skatina susiburti ir veikti kartu, pažinti aplinką ir jos gyventojus, eksperimentuoti ir nebijoti klysti.

Šarmingieji kroatai viešnagės Kaune metu nepraleido progos pakviesti visus į Rijeką. "Kitų metų birželį planuojame urbanistinės sodininkystės festivalį – Eigulių gyventojai tikrai turėtų atvykti, bet ir visų kitų lauksime savo mieste visus metus", – kvatoja Sonja ir Kristianas. Kroatija – populiari lietuvių vasaros atostogų kryptis, bet čia vertėtų pabrėžti, kad "Rijeka 2020" atidarymo renginys vyks sausį. Žodžiu, kodėl gi nepakeliavus?

Tai nebuvo paprastas bičiulių susitikimas, mat viskas sukosi apie bendrą daugiabučių daržą smėlio dėžėje. Dėl to į Eigulius atvažiavo svečiai iš Rijekos Kroatijoje Kristianas Benićas ir Sonja Šegon. Jie atvyko kartu su Europos kultūros sostinės projektu, mat Rijeka bus Europos kultūros sostine 2020 m., o Kaunas – 2022 m.

Vakaras prasidėjo trumpais pašnekesiais apžiūrinėjant nedidelį darželį, dengiant stalą ir stebint žaidžiančius vaikus. Oficialiai pasisėdėjimą prie stalo pradėjo "Fluxus Labas" programos koordinatorė Stefanija Paulauskaitė, paprašiusi K.Benićo papasakoti apie Kroatiją ir kodėl jie domisi Eiguliais bei jų daržu. Svečias, rodydamas nuotraukas, aiškino, kad pas juos kaimynystėje nėra bendruomenės, nėra vietos, kur galima kartu praleisti laiką, mat namai sustatyti vos per 2 m vienas nuo kito, tad jam itin didelį įspūdį paliko platūs kiemai prie daugiabučių. Svečias itin išsamiai papasakojo Kroatijos istoriją.

Sukūrėme idėją, koks turėtų būti kiemas. Norime jį pasidaryti tokį, kad būtų malonus, prieinamas visiems.

Jo bendražygė S.Šegon antrino kolegai sakydama: "Pas mus net automobilių aikštelėje vietos nėra, kad galėtume kur nors mažą daržą sukurti." Ji paaiškino, kodėl jai atrodo svarbu turėti sodą ar daržą, maitinti vaikus kokybišku maistu, išmokyti skirti paprasčiausią pomidorą nuo bulvės, to, pasirodo, kai kurie jos draugai jau nežino. S.Šegon apie auginimą kalbėjo taip: "Daržas – tarsi socialinis eksperimentas, nes mes, visi gyventojai, turime kartu spręsti, ar aptverti daržą, ar dėti spyną... Ir yra daug žmonių, kurie net neateina į susirinkimus. Kiti atėję tyli, treti – rėkia, o susitarti vis tiek reikia", – bendravimo ypatumus tarp daugiabučio gyventojų vardijo Sonja.

Eigulių bendruomenės nariai įsitikinę – idealizuoti tokios iniciatyvos neverta, tačiau jau dabar ji po truputį suburia kaimynus: žmonės mielai dalijosi savo gamybos spurgomis, pyragais ir kitais gardėsiais, vaišinosi arbata ir šnekučiavosi. Viena iš įdomių temų, taip pat susijusi su daržu, buvo kroatų sugalvotas išradimas auginti nedidelius augalus buteliuose, kuriuos reikia pritvirtini prie balkono turėklų. Juose dažniausiai auginami agurkai, tačiau, pasak kroatų, galima auginti bet ką. Tokia nestandartinė idėja sužavėjo ne vieną susibūrimo dalyvį.

"Sukūrėme idėją, koks turėtų būti kiemas. Norime jį pasidaryti tokį, kad būtų malonus, prieinamas visiems. Tai būtų erdvė, kur galėtų susirinkti visi", mintimis dalijosi bendruomenių laboratorijos "Fluxus Labas!" atstovė Eiguliuose Raimonda Šiudeikytė. Tad ir daržo daugiabučio kieme esmė yra ne jo grožis ar išauginami produktai, bet pats jo kūrimo ir priežiūros procesas, kuriame dalyvauja kaimynai, kurdami stipresnę ir vieningesnę bendruomenę.

Vienas po kito šokių entuziastai rinkosi į parko aikštę, kurios viduryje yra Broniaus Zalensko skulptūra „Švelnumas“. Netrukus aikštėje pasirodė ir renginio vedėja Inga Bačėnė – „Solo Latino“ šokių trenerė, užsiimanti šokiais jau 17 metų.

„Pramoginiai šokiai dažniausiai būna šokami porose, o „Solo Latino“ būtent šokama po vieną. Dar skiriasi nuo linijinių šokių tuo, kad linijiniuose šokiuose choreografija sustatyta pagal tam tikrą muziką, o mes „Solo Latino“ galime pasiimti bet kokią lotynų Amerikos muziką, pvz., Chachos šokio ir galime sušokti choreografiją būtent pagal ją“, – pasakojo I. Bačėnė.

Smagiai praleisti laiką ir pajudėti atvyko virš 20 įvairaus amžiaus žmonių, kurie atkartodami trenerės Ingos veiksmus – demonstravo savo šokių įgūdžius. Garsėjant muzikai vis daugiau žmonių iš visų Draugystės parko kampų smalsiai rinkosi stebėti šio pasirodymo.

I. Bačėnė vesdama šokių užsiėmimus turi tikslą ne tik išmokyti grakščiai ir tikslingai judėti, bet svarbiausia perduoti meilę šokiui ir kitiems!

„Mano pačios užduotis, kad žmonės taip pat pamiltų tą šokį kaip aš jį myliu. Per šokių pamokas stengiuosi ne tik išmokyt pagrindinių žingsnių technikos, bet ir pačią meilę šokiams“, – aistringai pasakojo trenerė I. Bačėnė.

Pasak I. Bačėnės „Solo Latino“ stiliaus šokiai Lietuvoje po truputį įgauną pagreitį ir populiarėja. Dažnai galima išgirsti žmonių teiginius, jog nemoka šokti, nelankstūs ir t.t.. Tačiau trenerė Inga turi vieną greitą atsakymą į tokius teiginius.

„Moki vaikščiot – gali ir šokt! Visada pradžia yra sunki, bet kaskart šokdamas išmoksti naujų dalykų, laisviau atlieki judesius!“ – optimistiškai teigė I. Bačėnė.

Vos atėjus į Keramikos pastato kiemą, buvo galima išvysti būrelį žmonių: vieni sėdėjo ant suoliukų, kiti varstė akimis meno dirbinius, sudėliotus ant spalvotų padėklų, treti šnekučiavosi, gėrė arbatą. Į Keramikos pastatą tikrai verta užsukti, nes čia įsikūrę daugiau nei 20 menininkų: nuo keramikų ar stiklapūčių iki tapytojų ar juvelyrų.

Pats pastatas yra itin senas, nerenovuotas ir kupinas istorijų. Užėjus į keramikės Gražinos Sakalauskaitės studiją galima pastebėti, jog keliose vietose lubas pakeitė fanera, staliuką – dėžė, o lentynėlės aplūžusios. Tačiau pati keramikė dėl to visai nesisieloja. Jos nuomone, taip ir turi atrodyti menininko dirbtuvės: "Čia, labai labai labai gera atmosfera. Nesvarbu, kad neremontuota, galėtume ir pasiremontuoti, bet būtų nebeįdomu paskui. Vienas draugas ir sako: "Jetau, čia jūsų stalas?! Taigi mes likviduojam mokyklą tokią, ten tų stalų, visokių baldų yra, mes čia jums stalą pastatysim". Kokia gi bus dirbtuvė, jei sustatys čia kažkokius stalus valdiškus?" Ir beveik visose dirbtuvėse yra šiokio tokio chaoso, tačiau visi ligi vieno menininkai teigė, kad taip jiems net smagiau.

Lauke buvo galima pastebėti, kad beveik visi renginio dalyviai yra pažįstami. Didžioji dalis – menininkai, kurie nuomojasi patalpas Keramikos pastate, kita dalis – jų draugai. Visgi per vakarą atėjo ir nemažai žmonių iš gatvės. Jie žavėjosi, kaip jaukiai ir kūrybingai buvo pasirengta šiam vakarui: padėklai vietoje stalų, kalėdinė girlianda ant medžio žavesiui suteikti, kampe sudėti užklotai, jei pasidarys vėsu, o rytietiška muzika ir projektoriaus kuriami vaizdai – tobulas vakaro apipavidalinimas. Tokia nuotaika tiesiog traukte traukė žmones ir pažindino juos ne tik su menu, bet ir su bendruomene.

Būtent todėl Kauno Europos kultūros sostinės puslapio "Fluxus Labas" koordinatorė Stefanija Paulauskaitė džiaugėsi. Vakaro pradžioje minėjo, kad bendruomenės subūrimas ir yra šio pasisėdėjimo tikslas: "Mūsų vienas tikslų yra aktyvinti Kauno miesto bendruomenes, kad jos tiesiog telktųsi ir aktyvėtų. Šitas renginukas yra vienas iš "Labas, Vilijampole" iniciatyvų."