Šį terminą tokia reikšme pirmasis pavartojo amerikiečių mokslinės fantastikos kūrėjas Neilas R. Jonesas apsakyme „Mirties galvos meteoras“.

Sovietų Sąjunga skraidindama pirmąjį žmogų į kosmosą pasirinko jį vadinti kosmonautu – iš graikų kosmos (visata). Dabar taip vadinami Rusijos parengti skrydžių į kosmosą dalyviai.

Nuo 2003 m., kai Kinija į kosmosą pirmąkart pasiuntė savo atstovą, ėmė populiarėti ir terminas taikonautas iš kinų taikung (kosmosas).

Be šių pasaulyje paplitusių pavadinimų, yra keletas retesnių. Prancūzai savo tautybės žmones, skrendančius į kosmosą, pavadina ir spasijonautais – iš lotyniško spacium (erdvė).

Malaizija į kosmosą siunčia ankasavan – iš sanskrito akaša (erdvė). O Indija tikisi į kosmosą iškelti kelis vjomanautus – iš sanskrito vjoman (dangus).

Metų žodį ir posakį renka ne tik Lietuva

Latvija tai daro jau 15 metų. 2017 m. metų žodžiais čia paskelbti straumet / straumešana, reiškiantys interneto transliaciją, o metų posakiu išrinkta sveikatos apsaugos ministrės Andos Čakšos frazė „Geriausia gimdyti Latvijoje“.

Metų žodį kasmet skelbia ir Japonija. 2017 m. nugalėtojas – žodis sontaku, susijęs su politiniu skandalu, į kurį buvo įsipainiojęs ir šalies premjeras.

Norvegijos kalbos taryba metų žodžiu paskelbė žodžių junginį folske nyheter – netikros naujienos. Ispanijoje nugalėjo terminas aporofobija, reiškiantis vargšų nepripažinimą ir baimę.

O žymusis Oksfordo anglų kalbos žodynas metų žodžiu išrinko žodį youthquake, reiškiantį politinį jaunosios kartos politinį prabudimą, susijusį su rinkimais. Šis žodynas išrinko ir vaikų metų žodį. Tai žodis trump, vaikų įvairiomis reikšmėmis vartotas ir kaip daiktavardis a trump, ir kaip pavardė Trump, ir kaip veiksmažodis trumped, trumping.

Kokia buvo A. Šabaniausko karjeros pradžia

Lietuvos estrados pirmtako, Kauno restoranų „Metropolis“ ir „Versalis“ programų atlikėjo Antano Šabaniausko kelias į muzikos pasaulį prasidėjo Jurbarko katalikų bažnyčioje, pas vargonininką Joną Pocių.

Mažąjį Antanuką motina augino viena, todėl išleisti jį į mokslus neturėjo lėšų. Laimė, JAV gyvenusi motinos sesuo suteikė materialinę paramą. Su motinos ir tetos pagalba A. Šabaniauskas išvyko mokytis Italijon, ten sėkmingai įstojo į Saleziečių kongregacijos katalikų vienuolyną Estės mieste.

Po dvejų metų persikėlė į Veroną. Čia giedojo katedros chore, mokėsi solinio dainavimo pas garsų pedagogą D. Andželinį.

1927 m. grįžo atgal į Lietuvą. Plaukdamas laivu iš Jurbarko į Kauną, A. Šabaniauskas uždainavo „Tykiai, tykiai Nemunėlis teka“. Tame pačiame laive jį išgirdo tuometinis Kauno valstybės teatro režisierius Borisas Dauguvietis ir pakvietė dainuoti į šio teatro chorą. Tokia buvo dainininko karjeros pradžia.

Kokio romano atsiradimą netiesiogiai lėmė klimato sąlygos

„Frankenšteinas arba Šiuolaikinis Prometėjas“ yra tituluojamas vienu pirmųjų mokslinės fantastikos romanu, taip pat – vienu pirmųjų siaubo romanu. Jo autorė Mary Shelley su kompanija (kurioje buvo jos vyras, poetas Percy Bysshe Shelley, lordas George`as Byronas, jo gydytojas Johnas Polidori), 1816 m. vasarą nuobodžiavo viloje prie Ženevos ežero.

Ši vasara buvo šalta, lietinga bei audringa ir istorijoje pelnė „metų be vasaros“ vardą.  Pagrindine tokių orų priežastimi šiandien laikomas 1815 m. balandį mėnesį Ramiojo vandenyno saloje Sumbava išsiveržęs Tamboros ugnikalnis.

Taigi kompanija skaitė siaubo istorijas ir tada nusprendė surengti varžybas. Kiekvienas turėjo parašyti savo siaubo istoriją. Taip M. Shelley, kuriai tuo metu buvo 19 metų, parašė „Frankenšteiną“, o J. Polidori parašė ir vėliau išleido romaną „Vampyras“, kuris laikomas pirmuoju literatūriniu pasakojimu apie vampyrus. G. Byrono ir P. B. Shelley tekstai liko fragmentai.

1818 m. „Frankenšteinas arba Šiuolaikinis Prometėjas“ buvo publikuotas anonimiškai, nors autorės tapatybė niekam nebuvo paslaptis. 1823 šis romanas paskelbtas jau pasirašytas M. Shelley vardu. Per 200 metų šis romanas sulaukė daugybės interpretacijų, pastatymų scenoje ir ekranizacijų. Romano keliamos žmogaus proto, mokslininkų atsakomybės problemos aktualios iki šiol, jis skaitomas psichoanalitiniais, feministiniais ir kitais aspektais.

– Dažnai painiojama ir manoma, kad Frankenšteinas yra to paties pavadinimo romane vaizduojama pabaisa. Tačiau rašytoja Mary Shelley Frankenšteino vardu pavadino herojų daktarą Viktorą, o jo sukurtoji būtybė yra bevardis demonas. Kaip atsirado painiava tarp šių dviejų personažų?

– Manau, kad painiava tarp šių dviejų figūrų atsirado dėl paprastų priežasčių. Žmonės galvoja, kad viską žino apie Frankenšteiną, viską apie jį girdėjo. Tačiau nelabai daug žmonių iš tiesų skaitė šį rašytojos M. Shelley romaną, ne tik vaikams adaptuotą versiją.

Romane „Frankenšteinas“ atsiranda kūrėjo ir jo tvarinio samplaika. Tai gimsta iš abipusės įtakos, ryšių, priklausomybės ir poreikio. Vienam žūtbūt reikalingas kitas. Viktorui Frankenšteinui reikalinga būtybė, kurią jis nori sukurti. Tačiau, ją sukūręs, personažas išsigąsta. Sukurtai būtybei, tam demonui, reikalingas daktaras.

– Galvojant, kas yra tas sukurtas demonas, vienas iš variantų gali būti, kad tai žmogaus antrininkas, tamsioji jo pusė. Antrininko figūra romantikų literatūroje labai mėgta ir dažnai naudota.

– Taip, bet šiame romane matomas paradoksas. Frankenšteino tvarinys tampa šviesiąja puse, o daktaras – priešingai. Skaitę romaną tikrai galėjo pamatyti, kad bent pradžioje žmogiškumu, meile ir atsidavimu labiau pasižymi neįprasta būtybė. Demonas šių savybių turi daugiau nei daktaras Frankenšteinas.

– Koks buvo M. Shelley gyvenimas?

– M. Shelley buvo britų intelektualų ir garsių rašytojų Mary Wollstonecraft ir Williamo Godwino dukra. Jos motina buvo feministė, arši moterų teisių gynėja. Ji mirė nuo sepsio, praėjus kelioms dienoms po gimdymo. Motinos ilgesys M. Shelley atveju reiškėsi motinos figūros ir jos kapavietės garbinimu.

Įdomu tai, kad pirmieji M. Shelley ir jos vyro Percy Bysshe Shelley pasimatymai vyko būtent motinos kapavietėje, Londono senosios Šv. Pankracijaus bažnyčios kapinėse.

Įdomu tai, kad pirmieji M. Shelley ir jos vyro Percy Bysshe Shelley pasimatymai vyko būtent motinos kapavietėje, Londono senosios Šv. Pankracijaus bažnyčios kapinėse. Motinos ilgesys transformuotu pavidalu reiškėsi ir knygoje – Frankenšteino pastangose suteikti gyvybę negyvam kūnui. Žinoma, to ilgesio apraiškas galima matyti ir kitais pavidalais.

M. Shelley tėvas taip pat buvo ypatingas žmogus, anarchistinės pakraipos filosofas. Iš pradžių buvęs tikintis, vėliau tapo ateistu. Jis tikėjo, kad žmogus yra protinga būtybė, tad kėlė klausimą, kam reikalingos institucijos, valdžia ar įstatymai. Kadangi M. Shelley motina mirė anksti, tėvas rūpinosi dukters išsilavinimu, skatino ją skaityti. Tai matome ir romane „Frankenšteinas“, kuriame minima daug skirtingų kultūrinių vardų. Skaito ir daktaras Frankenšteinas, ir jo sukurtas demonas.

– Įdomu, kad M. Shelley parašė „Frankenšteiną“ būdama vos 19 metų. 1816 m. vasarą rašytoja leido viloje prie Ženevos ežero, kartu su vyru, taip pat lordu Byronu ir kompanija. Kadangi vasara buvo šalta ir lietinga, kompanija skaitė siaubo istorijas ir nusprendė surengti varžytuves – kiekvienas turėjo parašyti savo istoriją. Taip ir atsirado „Frankenšteinas“.

– Kelias iki „Frankenšteino“ nebuvo lengvas. M. Shelley nusprendė rungtyniauti su žinomais romantikais, kurių tekstai buvo skaitomi. Nors jai iš pradžių nesisekė, M. Shelley staiga išgirdo lordo Byrono ir savo vyro pokalbį apie gyvybės užgimimą. Jiedu svarstė, kaip atsiranda gyvybė, taip pat apie eksperimentus su elektros srove. Buvo žinoma, kad elektros srovė veikia negyvus raumenis.

Birželio 16 d. M. Shelley susapnavo košmarą, kuris ir realizuotas šiame tekste. Įdomu ir tai, kad ji planavo parašyti nedidelės apimties tekstą, bet vyras įkalbėjo ją išplėsti pasakojimą. Taigi rašytojos romanas įkūnytas kūrinyje „Frankenšteinas arba Šiuolaikinis Prometėjas“.

– Dvigubas pavadinimas intriguoja, nes Prometėjas ir Frankenšteinas atrodo kaip dvi priešingos figūros. Prometėjas, pavogęs iš dievų ugnį, atnešė ją žmonėms. Frankenšteinas žudo žmones ir yra nelaimingas.

– M. Shelley romano atveju galima matyti gilesnę mito įtaką ir tai, kaip jo romanas iškelia tris mito motyvus, susijusius su Prometėjo vaizdiniu. M. Shelley romano pavadinimas verčia prisiminti, kad Prometėjas visų pirma siejamas su žmogaus kūrimu. Kaip žinome iš daugybės tekstų (tai ir Ovidijaus „Metamorfozės“, ir Hesiodo kūriniai), Prometėjas užėmė vieną svarbiausių vaidmenų žmonijos kūrime.

Pasak Hesiodo, Prometėjas sukūrė žmogų, o Atėnė suteikė tam žmogui kvėpavimą. Tokius siužetus galima pamatyti ir Vakarų tapyboje, pavyzdžiui, Christiano Griepenkerlio paveiksle. Jis sukurtas XIX a. pabaigoje, vaizduojamas Prometėjas, žiūrintis į savo sukurtą žmogų, kuriam Atėnė bando suteikti kvėpavimą.

M. Shelley romane aktyvuojami ir kiti Prometėjo motyvai, tai ugnies suteikimas žmogui ir bausmė už poelgį. Kaip žinia, Prometėjas buvo pririštas prie olos grandinėmis ir milžiniškas erelis kasdien kapojo ir draskė Prometėjo kepenis. Per naktį kepenys atsistatydavo tam, kad kitą dieną istorija pasikartotų iš naujo.

– M. Shelley romanas tituluojamas vienu pirmųjų siaubo romanų. Sakote, kad pats romanas yra frankenšteiniškas – nevienalytis, keistas. Papasakokite apie žanrą.

– Kūrinys įdomus ir žanro, ir istorijos, ir idėjų šaltinio prasme. Žanras susijęs su motyvais, kylančiais iš literatūros, kuri dalinai cituojama pačiame „Frankenšteine“. Pagrindinė istorijos linija primena Johno Miltono „Prarastąjį rojų“. J. Miltono citata tampa ir „Frankenšteino“ epigrafu, be to, demonas romane kone tiesiogiai cituoja J. Miltono žodžius. Istorijos linija taip pat nurodo ir į Johanno Wolfgango von Goethe „Faustą“.

– Kokios romano idėjos padaro jį pasaulinės literatūros šedevru ir garantuoja ilgą gyvenimą?

– Manau, kad daugybė idėjų. Tiek įskaitomų šiame romane, tiek tų, kurios aktualios visais laikais. Pirmiausia tai mintis apie tai, kad kiekvienas padaras jaučia kito poreikį. Romane demonas skaito ypatingus tekstus ir pats aiškina, ką jis gavo iš tų tekstų. Komentuojama, kaip jis pradėjo bendrauti su žmonėmis, kad bendravo atvira širdimi. Sukurta būtybė laukė galbūt ne meilės, bet bent žvilgsnio, kad nebūtų atstumtas.

M. Shelley rašo, kad norėta sukurti gražią būtybę, bet rezultatas privertė išsigąsti ir pasitraukti. Demonas nenorėjo būti atstumtas, bet daktaras nuo jo nusisuko. Taip būtybė pradėjo keršyti ir žudyti.

Romanas „Frankenšteinas“ sukelia minčių apie mokslinių eksperimentų pavojus. Nesvarbu, kokie tai eksperimentai, mes niekada nežinome, kaip tai baigsis. Kyla minčių apie žmogaus ir jo aistrų pavojingumą. Taigi visi klausimai, kylantys skaitant „Frankenšteiną“, aktualūs ir svarstytini.

Koks būtų superherojus, jei jam į pagalbą neateitų bent viena gražuolė – dailios šviesiaplaukės draugija filme „Aš, Frankenšteinas“ (angl. „I, Frankenstein“) gali pasigirti ir aktoriaus Aarono Eckharto herojus Adamas Frankenšteinas. Dešimtmečius iš žmonių dalių suplipdytam nemirtingam monstrui klijuotos etiketės neabejotinai pasikeis vos tik naujas fantastinis veiksmo filmas pasieks kino ekranus. Pasak Yvonne Strahovski, šįsyk Frankenšteinas bus visiškai kitoks nei iki šiol ekranuose matytos ankstesnės jo versijos.

31-erių serialo „Deksteris“ žvaigždė Y.Strahovski, portalui Digitalspy.co.uk sakė, kad naujoji juosta „Aš, Frankenšteinas“ taps nauju posūkiu klasikinio monstro Frankenšteino gyvenime. „Šiame filme pasakojama, kaip iš  skirtingų žmonių kūnų sukurtas Frankenšteinas išgyveno iki šių dienų. Jis nemirtingas ir iki šiol klajoja po žemę. Istorija vyksta šiuolaikiniame pasaulyje, moderniame mieste, herojai taip pat šiolaikiški. Mano nuomone, labai įdomu tai, kad juostoje „Aš, Frankenšteinas“ pristatomos visiškai naujos fantastinių būtybių rūšys – geriečių pusę atstovaujančios gargulijos, ginančios žmonių rasę, ir blogiečiai – neregėti demonai“, – pasakojo iš Australijos kilusi aktorė. Jos teigimu, įmanoma, kad „Aš, Frankenšteinas“ taps naujos frančizės pradžia, jei žiūrovus sužavės ši veiksmo kupina istorija.

Nextmovie.com apžvalgininkų nuomone, Y.Strahovski – neabejotinai karščiausia filmo mergina, kuri yra ne tik žavinga, bet ir, žiūrovų džiaugsmui, gyva. Tai išties neeilinė savybė, mat dauguma filmo personažų, kaip ir pats Frankenšteinas, yra nei gyvi, nei mirę – jie nemirtingi.

Dailiai australei teko mokslininkės vaidmuo. Pagal siužetą, ji dirba gaivindama mirusiuosius ir apgaule yra priverčiama padėti demonams kurti nemariųjų karių armiją. „Tame pasaulyje yra tam tikras protokolas, kurio paisyti privalo tiek geroji, tiek blogoji pusės, o tokios kariaunos kūrimas neabejotinai jam prieštarauja. Mano herojė Tera tampa aplinkybių auka“, – sakė Y.Strahovski.

Mokslininkę likimas suveda su nemirtinguoju Adamu Frankenšteinu, kurį įkūnijo amerikiečių aktorius A.Eckhartas, matytas tokiuose filmuose kaip „Olimpo apgultis“, „Romo dienoraštis“, „Triušio urvas“, „Netikėta meilė“ ir „Tamsos riteris“. „Žiedų valdovo“ trilogijoje vaidinusiai aktorei Mirandai Otto teko Leonoros, gargulijų karalienės rolė, o iš „Karibų jūros piratų“ pažįstamas aktorius Billas Nighy tapo pagrindiniu juostos „Aš, Frankenšteinas“ blogiečiu.

Naujas, stebinantis ir bauginantis žvilgsnis į vieną netikėčiausių mokslininkų kūrinių – Frankenšteiną – Lietuvos kino teatruose jau nuo sausio 24 dienos.