Kol jūrų pėstininkai sunkiai skynėsi kelią į priekį sausumoje, jų laivus salą supusiuose vandenyse puolė Dangiškuoju vėju vadinami japonų savižudžiai lakūnai. Jų padaryti nuostoliai buvo tokie dideli, kad pats admirolas Chesteris Williamas Nimitzas (1885–1966) asmeniškai vyko pas sausumos pajėgoms vadovaujantį Simoną Bolivarą Bucknerį (1886–1945) su prašymu, kad šis kuo greičiau užbaigtų operaciją.

Generolas S.B.Buckneris žuvo paskutinėmis mūšio dienomis, birželio 18-ąją, per japonų artilerijos ataką. Jis yra aukščiausią rangą turintis JAV kariškis, žuvęs per Antrąjį pasaulinį karą (1939–1945).

Buvo aišku, kad invazija į pagrindines Japonijos salas, praminta operacija "Olympic coronet" (Olimpinė diadema), turėjusi prasidėti 1945 m. lapkričio 1 d., gali brangiai kainuoti. Buvo ieškoma radikalaus ir greito sprendimo būdo.

Jau trejus metus guviausi protai iš JAV, Didžiosios Britanijos bei Kanados plušo Los Alamoso miestelyje Naujajame Meksike, vykdydami Manhatano projektą.

Mokslininkų užduotis – aplenkti Trečiąjį reichą ir paversti branduolinę grandininę reakciją apčiuopiama galia. 1945 m. liepos 16 d. pusę šešių ryto jų darbo vaisius pademonstruojamas vietovėje, ispanų konkistadorų pramintoje Mirtinu nuotykiu (isp. Jornada del Muerto).

Naujojo ginklo kūrėjams vadovavusio fiziko Juliaus Roberto Oppenheimerio (1904–1967) atokvėpis nuo skaičių ir formulių buvo Tolimųjų Rytų filosofija. Sukrėstas savo tvarinio, jis mintyse nesiliovė kartoti frazės iš hinduizmo šventojo rašto "Bhagavadgytos": "Dabar aš tapau mirtimi, pasaulių naikintoja."

Nors Trečiasis reichas jau parklupdytas, stringantis Ramiojo vandenyno frontas suteikė galimybę išmėginti šį ginklą realiuose karo veiksmuose. Tarp kandidatų patirti grandininės reakcijos galią buvo ir tradicinės Japonijos kultūros perlas Kiotas.

Rugpjūčio 6 d. maždaug 9 val. ryto Tokijo laiku amerikiečių lėktuvas "Boeing B-29" pavadintas "Enola Gay" (piloto Paulo Warfieldo Tibbetso (1915–2007) motinos garbei) numetė bombą "Mažylį" ("Little boy") ant Hirošimos.

Vos per kelias minutes viena vienintelė bomba nusiuntė anapus tiek žmonių, kiek per kelis mėnesius pražudė intensyvūs Tokijo miesto bombardavimai. Išgyvenusieji šį sprogimą prisimena keistą, itin ryškią balkšvą šviesą, kuri apakino į ją pažvelgusius. Po trijų dienų, rugpjūčio 9 d., lėktuvas "Bockscar" numetė dar vieną bombą "Storulį" ("Fat man") ant kito Japonijos miesto Nagasakio.

Rugpjūčio 15 d. 124-asis Japonijos imperatorius Hirohitas (1901–1989), aistringas jūrų biologijos mėgėjas, radijo eteryje kreipėsi į tautą. Jis apgailestavo, kad karas pasisukęs ne Japonijos naudai, tačiau tvirtino, jog tolimesnis priešinimasis baigtųsi visos Japonijos sunaikinimu (o to protėvių vėlės negalėsiančios jam atleisti). Jis prašė žmonių "ištverti neištveriama" ir vengti pražūtingo emocijų protrūkio.

Imperatoriaus padėtis – dviprasmiška. Japonijos imperatorius, kaip ir dažnas Rytų valstybių valdovas, buvo garbinamas tarsi gyvasis dievas. Ši tradicija buvo gyva nuo Kinijos iki Bizantijos ir Rusijos imperijų bei Sovietų Sąjungos, kur caro (generalinio sekretoriaus) žodis būdavo paskutinis, nes aukščiau valdovo – tik ponas Dievas.

Vis dėlto imperatorius Hirohitas, kaip ir jo protėviai, beveik neturėjo realios politinės galios. De facto Japonijos valdovais dažniausiai būdavo šiogūnai, o Antrojo pasaulinio karo metu valdžia priklausė formalias ministro pirmininko pareigas einančiam generolui Hideki Tojo (1884–1948) bei jo militaristinei chuntai. Kita vertus, imperatorius negalėjo nežinoti apie agresiją ir karo nusikaltimus, Japonijos kariškių įvykdytus jo vardu.

Tą pačią dieną prasidėjo derybos dėl karo veiksmų nutraukimo, o rugpjūčio 19-ąją, Japonijos atstovams atvykus į Filipinų sostinę Manilą, – dėl jų šalies okupacijos. Rugpjūčio 30 d. į Tokiją atvyko pats generolas Douglasas MacArthuras (1880–1964), o rugsėjo 2 d. 9 val. ryto Tokijo įlankoje, laive "USS Missouri (BB-63), oficialiai įteisintas Japonijos pasidavimo aktas, kurį imperatoriaus vardu pasirašė fraką dėvintis užsienio reikalų ministras Mamoru Shigemitsu (1887–1957) su cilindru ant galvos.

Generolas H.Tojo ir jo bendrai, skirtingai nei jų konkurentai iš Sovietų Sąjungos, buvo teisiami už karo nusikaltimus tarptautiniame Tokijo tribunole (1946 m. balandžio 29 d.).

28 teisiamiesiems buvo pateikti 55 kaltinimai. Du iš jų mirė proceso metu, vienas buvo išteisintas, o vienas pripažintas nepakaltinamu.

Rašytojas Shumei Okawa (1886–1957) buvo vienintelis kaltinamasis, nepriklausęs nei valdininkų, nei kariškių sluoksniams. Prieš karą jis save įvardijo dešinės pakraipos antikapitalistu ir propagavo ideologiją, skatinančią susivienyti visus Tolimosios Azijos žmones.

Kaltintojai jį vadino japoniškuoju P.J.Goebbelsu bei vienu didžiausių karo prieš Vakarus kurstytojų, tačiau pats S.Okawa atrėždavo, jog jis tik vertęs bei komentavęs Rusijos filosofo Vladimiro Solovjovo (1853–1900) darbus. Teisme kaltinamasis pasirodė basas, vilkėdamas pižamą, o įpusėjus procesui, ėmė trankyti priešais sėdinčiam H.Tojo per galvą. Gydytojai nustatė, kad S.Okawa‘os smegenys pažeistos sifilio ir ilgalaikio kvaišalų vartojimo.

Imperatorius Hirohitas nebuvo teisiamas ir net neliudijo. Šis sprendimas JAV politiniuose sluoksniuose buvo sutiktas kontroversiškai, tačiau taip pat buvo baiminamasi, kad imperatoriaus baudžiamasis persekiojimas gali turėti nenuspėjamų pasekmių – nuo atsinaujinančių karo veiksmų bei komunistinių jėgų sustiprėjimo salose iki masinės savižudybių psichozės.

Karui pasibaigus, Hirohitas keliavo po šalį tam, kad įkvėptų savo žmones naujam gyvenimui. Minioms jis pasirodydavo tarsi paprastas mirtingasis – su paltu, akiniais ir skrybėle.

Statulėlę už geriausią metų filmą gavo ne solidi karinė drama "Diunkerkas" ("Dunkirk") ar chuliganiška kriminalinė komedija "Trys stendai už Ebingo, Misūryje" ("Three Billboards, Outside Ebbing, Missouri"), o – saldi pasaka suaugusiems "Vandens forma" ("Shape of Water"). Tuo pat metu buvo nusilenkta ir pastarųjų metų politinei socialinių tinklų madai, griaunančiai žmonių karjeras ir gyvenimus – judėjimui #metoo.

Labiausiai pykdo, jog šiais metais buvo vertesnių apdovanojimo juostų, kurios įdomesnės tiek savo meniniais sprendimais, tiek siunčiama politine žinute. Kita vertus, šių metų kino akademijos sprendimas nėra kokia nors išimtis ar akibrokštas, kaip ne kartą buvo nutikę praeityje.

Štai, pavyzdžiui, beveik prieš dvidešimt metų, apdovanojant geriausius 1998-ųjų filmus, visi prognozavo sėkmę Steveno Spielbergo šedevrui "Gelbstint eilinį Rajaną" ("Saving Private Ryan"), o geriausios aktorės kategorijoje stipriausia kandidate laikyta Cate Blanchett (1969), kuri vaidino karalienę Elžbietą I.

Deja, tais metais nugalėjo Harvey Weinsteino (1952) kuruotas projektas "Įsimylėjęs Šekspyras" ("Shakespeare in Love"). Taip, to paties H.Weinsteino, apie kurio seksualinį grobuoniškumą dabar tiek daug kalbama. Geriausios aktorės kategorijoje tais pačiais metais triumfavo vidutiniškų gabumų Gwyneth Paltrow (1972), kuri dabar kartu su būriu kitų moterų kaltina savo buvusį mentorių lytine prievarta.

Apie ką pasakoja šiais metais triumfavusi "Vandens forma"? Ogi apie nebylę merginą Elisą (akt. Sally Hawkins), dirbančią valytoja slaptoje karinių tyrimų laboratorijoje Šaltojo karo metu. Kiekviena Elisos diena yra panaši – ji atsibunda, nuplėšia kalendoriaus lapelį, išsiverda kiaušinį, nusimaudo ir lytiškai pasitenkina ranka. Gyvena ji su senstančiu vienišu seksualinių mažumų atstovu (akt. Richardas Jenkingsas), o draugauja su plepia marksistuojančia negre (akt. Octavia Spencer). Trumpai tariant, Elisa stovi politinių madų avangardo priešakyje ir, savaime suprantama, ji bei jos bičiuliai yra be proto išsilavinę, turintys gerą skonį, vertinantys meną, itin kūrybingi ir socialistiškai-krikščioniškai atjaučiantys visus kenčiančiuosius (mat patys kenčia vartotojiškame kapitalizme).

Vieną gražią dieną į Elisos darbovietę atveža slaptą siuntinį – driežažmogį. Kamuojama smalsumo bei jausdama potraukį visiems "kitokiems" ir "engiamiesiems", Elisa greitai susidraugauja su pabaisa, o netrukus tarp jų įsižiebia meilė. Svarbiausias filmo akcentas: dvi atviros moters ir driežo-humanoido sekso scenos vandenyje. Konservatyvesni piliečiai netruko tai pakrikštyti atviru zoofilijos propagavimu.

Šioje vietoje nenorom tenka prisiminti legendą apie Minotauro gimimą, kur Kretos karalius Minas supykdė jūrų dievą Poseidoną ir šis pasiuntė į krantą milžinišką jautį. Mino žmona įsimylėjo šį padarą ir apsimetusi karve su juo suartėjo bei pastojo. Taip gimė žmogus su jaučio galva.

Grįžtant prie filmo, kokia pasaka be blogiuko, norinčio dar labiau apkartinti ir taip kenčiančių pagrindinių veikėjų egzistenciją? Toks yra piktasis kariškis, atgabenęs į laboratoriją žmogų-roplį ir kuruojantis jo tyrimų projektą (vaid. Michaelas Shannonas). Jis – šiurkštus nuožmus ciniškas ūmus ir piktas pasiturintis vidurinės klasės baltasis amerikietis, cituojantis Šventąjį Raštą bei laidantis rasistinius juokelius. Blogiausia, jog jis šlapinasi atsistojęs. Trumpai tariant, tai – pats baisiausias feminisčių ir kitų rūšių marksistų košmaras, akivaizdžiai sukurtas tik tam, kad #metoo gerbėjos baubdamos turėtų į ką mėtyti spragėsius per kino seansą. Dar jis bando seksualiai priekabiauti prie roplių mylėtojos.

Vargšas M.Shannonas. Charizma ir vidiniu ryžtu spinduliuojantis aktorius čia atlieka vieną nykiausių ir kvailiausių vaidmenų savo karjeroje. Blogiausia, kad šis veikėjas net neturi šansų, kaip nors paaiškinti savo ydas ir pyktį bei sulaukti žiūrovo pasigailėjimo. Scenaristai tingėjo įterpti net kokia banalybę iš Sigmundo Freudo skrynelės (pvz., Eudipo kompleksą).

Taip pat filme yra ir gerasis mokslininkas, į slaptą JAV laboratoriją infiltravęsis KGB šnipas (akt. Michaelas Stuhlbargas). Šviesaus socialistinio rytojaus žiurkė taip pat jaučia silpnybę driežažmogiui ir trokšta jį išgabenti į Sovietų Sąjungą, kur visi turi darbo ir garantuotą algą bei daug pigios daktariškos dešros.

Štai tokią visų įmanomų politinio korektiškumo klišių pripildytą pasaką Kino akademija šiemet išrinko geriausiu praėjusių metų filmu. Vis dėlto, ant juostos kūrėjų nėra ko pykti. "Vandens formos" režisierius Guillermo del Toro (1964) yra didelis penkiasdešimtmetis vaikas, vis dar tikintis pasakomis ir žaidžiantis žaislinėmis figūrėlėmis. Jam, kaip ir kiekvienam plaukus egzotiškai persidažiusiam ir auskarą į nosį įsivėrusiam paaugliui, atrodo, kad šis jo naujasis darbas yra be galo maištingas, kovojantis prieš neteisybę, prisitaikėliškumą ir vyraujančią kūrybinę srovę. Jis, kaip ir dažnas šiuolaikinis hipsteris, veikiausiai net nesuvokia, kad besipriešindamas "šiuolaikinei vartotojiškai visuomenei" pats tapo nykesnis už saldžiausią prekybos centro vitriną.

Norint sukurti išties maištingą ir skandalingą standartus laužantį filmą, reikėtų kurti juostą apie H.Weinsteiną ir parodyti šį žmogų vien teigiamai  – kaip gabų kino prodiuserį, išduotą brolio bei verslo partnerių ir apgautą krūvos godžių šliundrų. Galbūt tai ir nebūtų teisinga, tačiau bent jau būtų įdomu. Klausimas: kas privertė Kino akademiją išrinkti būtent "Vandens formą" geriausiu metų filmu? Užkulisių intrigos? Tarpkojo reikalai? Politika? O gal paprasčiausiai Kino akademija šį kartą atidavė duoklę meno formai, o ne turiniui?

Knygų apie JAV prezidentus Baracką Obamą (Baraką Obamą) ir Frankliną Rooseveltą (Frankliną Rusveltą) autorius dabar rašo Jimmy Carterio (Džimio Karterio) biografiją.

Leidykla „Simon & Schuster“ antradienį pranešė, kad Jonathanas Alteris (Džonatanas Alteris) dirba „intensyviai bendradarbiaudamas“ su buvusiu prezidentu ir jį pažįstančiais žmonėmis.

J.Carterio biografija turėtų pasirodyti 2018 metais, kol kas jos pavadinimas nežinomas.

„Simon & Schuster“ visai neseniai išleido J.Carterio memuarus „Pilnas gyvenimas“ (A Full Life).

Praėjusią savaitę 90 metų J.Carteris pranešė, kad gydosi nuo vėžio, kuris išplito jam į smegenis.

J.Alteris anksčiau yra parašęs knygą „The Defining Moment“, pasakojančią apie F.Roosevelto pirmąjį 100 darbo dienų, ir „Pažadą“ (The Promise), kuriame apžvelgiami pirmieji B.Obamos prezidentavimo metai.