Šią vasarą Žaliakalnio funikulierius minės 87-erius gyvavimo metus. Nors jis gerokai populiaresnis už savo brolį Aleksote, abu dirba nuostolingai ir naudojami daugiausia moksleivių bei turistų.
Pasak istoriko Jono Palio, jei ne sovietinė okupacija, ne tik griovusi, bet ir nesąmoningai išsaugojusi daug istorinių paminklų, dabar turbūt važinėtume moderniais funikulieriais.
Su J.Paliu, parengusiu straipsnius knygoms "Įdomiausi Lietuvos techniniai paminklai" ir "Kauno savasties ženklai", kalbamės apie Kauno keltuvų istoriją, jų protėvius Vakaruose ir privatų savadarbį funikulierių Lapėse.
– Žaliakalnio ir Aleksoto funikulieriai buvo pastatyti tarpukariu, bet ne vienu metu?
– 1931 m. rugpjūčio 6 d. įvyko Žaliakalnio funikulieriaus atidarymas. Po ketverių metų, gruodžio 6 d., funikulierius pradėjo veikti Aleksote. Žaliakalnio funikulieriaus projektą rengė vokiečiai, tačiau nepritaikė jo Lietuvai. Jis tiko ilgesniam kelio ruožui, buvo skirtas kalnams. Kadangi Kaune kelias yra trumpas, trūkinėdavo lynai, 1937-aisiais jis buvo rekonstruotas. Rekonstrukciją vykdė šveicarai – tie patys, kurie pastatė Aleksoto funikulierių.
– Kokie darbai buvo atlikti?
– Kaip veikia funikulierius? Tai yra bėgiais riedantys du vagonai, sujungti lynu. Vienas vagonas kyla aukštyn, kitas leidžiasi žemyn. Kadangi Kaune jie važiuoja vienais bėgiais, viduryje turi prasilenkti. Vokiečių projekto klaida – per aštrus posūkio kampas. Šveicarai jį šiek tiek suapvalino ir pailgino kelią. Aleksoto funikulieriaus bėgiai jau iš karto buvo suprojektuoti kitaip: jie per vidurį išsilenkia.
– Ar dėl šių konstrukcinių skirtumų Žaliakalnio funikulieriuje yra buvę kažkokių nelaimių?
– Vienintelė nelaimė, kuri įvyko tarpukariu, kad kažkoks žmogelis, atrodo, pavarde Račkauskas, įkrito į duobę prie funikulieriaus ir susilaužė koją. Dėl to jis padavė savivaldybę į teismą. Savivaldybė greitai pastatė apsauginę tvorelę. Konduktoriai taip pat skųsdavosi, kad negali dirbti per lietų ir sniegą, nes sušlampa bilietai ir pinigai. Todėl buvo pastatyta stoginė, panaši į dabartinę. Tik 1937-aisiais buvo įrengtas dabartinis apatinis peronas.
Vis dėlto didžiausia Žaliakalnio funikulieriaus problema buvo per maži vagonai. Niekas negalvojo, kad kelsis tiek daug žmonių. Antrasis vagonas nebuvo naudojamas, o tiesiog, kaip kontrasvoris, buvo prikrautas plytų ir akmenų. 1937 m. buvo pastatyti daug erdvesni vagonai – jie buvo pagaminti Kaune, o važiuokles parūpino šveicarai.
Aleksote apie viską buvo pagalvota iš anksto, iki šių laikų beveik niekas nesikeitė. Tik slankiojančios durys buvo pakeistos atveriamomis, traukinukų valdymas iš pačių vagonų perkeltas į viršų, o sovietmečiu viršutiniame perone pastatytas garažas. Iš tiesų funikulieriaus valdymas yra labai paprastas: didinama arba mažinama elektros srovė. Padidinus srovę greitis padidėja, sumažinus funikulierius juda lėčiau. Tad tai, kas įvyko Žaliakalnyje, yra labai žiopla mašinisto klaida. Technika genda, tačiau pradėti ją taisyti neišleidus keleivių – tikrai blogas sprendimas.
– Tad iš esmės valdymo principas nesikeičia ir moderniuose funikulieriuose?
– Nesikeičia. Tai klasikinė funikulieriaus komponuotė. Gali keistis dizainas, minimaliai keistis stabdžių konstrukcija. Šis išradimas labai senas. Tai paprasto, lygaus geležinkelio modifikacija kalnuotose vietovėse. Budapešte, pavyzdžiui, yra dantratinis traukinys, kuriam į kalną įkopti padeda per vidurį įrengti dantračiai. Iš principo tai pusiau traukinys, pusiau funikulierius. Praėjusią vasarą buvau Šveicarijoje, kurioje galima rasti mūsų funikulierių senelių, pastatytų 1890 ar 1910 m. Panašiu metu Kaliningrade vokiečiai buvo įsirengę funikulierių nusileisti į paplūdimį.
– Negi Kauno funikulieriai niekuo neišskirtiniai?
– Niekuo. Unikalūs jie yra tik mums, nes tokių daugiau Lietuvoje nėra. Arčiausiai yra Zakopanėje, Kijeve, Prahoje, Budapešte, Dresdene, Paryžiuje. Tarkime, Tbilisyje ir Kijeve funikulieriai pastatyti 1905 m., tačiau jie jau labiau pasikeitę. Žaliakalnio, Aleksoto funikulieriai beveik nesikeitė.
– Kaip atsirado idėja tokius pat keltuvus turėti ir Kaune?
– Idėja rutuliojosi nuo kokių 1927 m. Kauno miestas tuo metu buvo įsikūręs apačioje: Naujamiestis, Senamiestis, Šančiai, Panemunė. Pradėjus kurtis Žaliakalniui, prireikė susisiekimo galimybės su kitais rajonais. Savanorių ir Parodos kalnų keliai buvo labai blogi, automobiliai gesdavo. Autobusai pradėjo kursuoti 1924 m., bet susisiekimas buvo problemiškas. Reikėjo ieškoti išeities. Pirmiausia savivaldybė pasiūlė Lietuvos geležinkeliams įrengti elektrinį tramvajų, bet šie atsisakė, nes nematė poreikio ir galimybės, kad tai atsipirks. Tuomet nusprendė statyti funikulierių.
Žaliakalnyje buvo planuota pastatyti dar tris, iš kurių vienas jau buvo suprojektuotas. Darbus sustabdė karas. Planuotos kryptys buvo iš V.Mykolaičio-Putino gatvės į Vaižganto gatvę, A.Mackevičiaus gatve iki J.Vienožinskio menų fakulteto ir Lydos gatvele į Parodos kalną. Sovietiniais laikais šie projektai taip pat buvo svarstyti, bet, atsiradus autobusų ir troleibusų susisiekimui, tapo nebereikalingi.
– Kuris funikulierius buvo populiaresnis?
– Žaliakalnio funikulierius visuomet buvo labai populiarus. Sovietmečiu ant kalno veikė Radijo gamykla, todėl juo kėlėsi ir leidosi minios žmonių. Prie durų būdavo nuolat nusidriekusi eilė, nors jau kursavo autobusai ir troleibusai. Tarpukariu irgi labai daug žmonių keldavosi – 2 mln. keleivių per metus. Pats didžiausias pikas sovietiniais laikais buvo 5 mln. keleivių per metus.
– O Aleksote?
– Aleksoto funikulierius buvo statomas iš esmės į niekur. Teoriškai į būsimą besiplečiančią teritoriją – tai buvo miesto investicija į ateitį. Kadangi juo keldavosi daug mažiau žmonių, jis ir gedo rečiau, nes buvo mažiau apkraunamas. Ten net laiptų nepanaikino, kaip prie Žaliakalnio funikulieriaus, nes žinojo, kad tokio srauto žmonių nebus ir jis niekada neatsipirks. Net ir dabar, nors ant kalno yra VDU Muzikos akademija ir J.Dobkevičiaus mokykla, jis mažiau populiarus.
– Kaip keistėsi funikulierių valdytojai?
– Iki karo jie priklausė savivaldybei, pokariu pradėjo valdyti Troleibusų parkas. 1991 m. Žaliakalnio funikulierių privatizavo EBSW koncernas. Buvo keistų planų: padaryti stiklinę šachtą arba visai išgriauti ir įrengti tik bėgantį takelį. Sovietmečiu toks takelis vietoje funikulieriaus veikė Odesoje. Panašiai kaip eskalatorius parduotuvėje.
– O jeigu būtų buvę pastatyti tie planuoti trys funikulieriai?
– Manau, miestui tai būtų labai didelė našta. Jie buvo planuojami tokiose vietose, kur faktiškai nėra žmonių srautų. Net ir Žaliakalnio funikulierius veikia nuostolingai. Turėtume būti dėkingi "Kauno liftams", kad jį išlaiko vien iš patriotizmo, nes pelno jokio neduoda.
– Ar Europoje statomi modernūs funikulieriai?
– Taip. Šveicarijoje suskaičiavau apie šimtą funikulierių: ir senų, ir modernių. Vieni uždaromi, nauji atidaromi. Yra ir privačių funikulierių, ir karinių. Beje, Lietuvoje yra vienas privatus funikulierius – buvusioje spaustuvėje "ab" Lapėse veikia savadarbis funikulierius, keliantis krovinius. Birštone taip pat laikinai veikė funikulierius. Kai statybininkai tvarkė Vytauto piliakalnį, jie buvo pasidarę vagonėlį ant bėgių statybinėms medžiagoms kelti. Vilniuje vadinamasis liftas į Gedimino kalną irgi veikia kaip funikulierius. Tie, kurie domisi liftais, sako, kad tai nuožulnus liftas, o kurie domisi funikulieriais – kad tai funikulierius su kontrasvoriu vietoj vagono.
– Tai funikulieriai yra Kauno savastis ar ne?
– Jeigu mes būtume visą laiką nepriklausomi ir gyvenimas būtų tekėjęs sava eiga, manau, kad funikulieriai būtų pasikeitę ir mutavę. Sovietiniais laikais buvo labai daug išgriauta, bet daug ir užkonservuota, nes jiems nebuvo įdomus progresas: kol dirba, tol visiems gerai. Vakaruose jau važinėtume moderniais vagonais.
– Bet gal čia ir visas žavumas?
– Na taip. Man irgi kartais širdį skauda, kai kažką nugriauna, bet progresas yra progresas.
Įrengs antialkoholinį variklio užraktą
Su Kauno meru Visvaldu Matijošaičiu užvakar susitikęs bendrovės "Kauno liftai", kuriai priklauso Žaliakalnio funikulierius, vadovas pažadėjo imtis papildomų saugumo priemonių, kad ateityje būtų užkirstas kelias nelaimėms.
"Imsimės tiek techninių, tiek organizacinių priemonių, padėsiančių kontroliuoti mašinistą. Per vasaros atostogas, kai būna mažiausi žmonių srautai, funikulierių remontuosime. Mašinisto darbo vietoje sumontuosime antialkoholinį variklio užraktą, panašų į tokį, koks būna automobiliuose. Tai, kas nutiko, buvo grynai žmogiška klaida. Ką mašinistas bandė padaryti su sustojusiu funikulieriumi, dar aiškinasi speciali komisija. Ačiū Dievui, kad rimtų sužalojimų pavyko išvengti", – teigė "Kauno liftų" vadovas Jonas Guzavičius.
