Anot jos, šis restoranas ypač patiko vilnietėms, tačiau išgerti kavos miestiečiai ir Vilniaus svečiai dažniau rinkdavosi į greta esantį restoraną „Pas Rudnickį“.
Prisiminus visą Gedimino prospekto istoriją, galima geriau suprasti ir XIX–XX a. Vilniaus istoriją. Be abejo, kartu verta paminėti ir kavinių bei restoranų istoriją. Skirtumas tarp kavinių ir restoranų tikrai buvo. Kavinė buvo vieta, kurioje būdavo kavos, arbatos, pieno. Bet įvairių spiritualijų, kaip tuo metu būdavo vadinami alkoholiniai gėrimai, kavinėse nebūdavo – tam buvo restoranai.
Gedimino prospekto pradžioje esančiame pastate XX a. pr. buvo restoranas „Medved“ („Meška“). Kai Vilnius trumpam, vos keliems mėnesiams 1939 m. rudenį, buvo grąžintas Lietuvai, įkurtas vienas pirmųjų jau lietuviškų restoranų labai lietuvišku pavadinimu „Birutė“, bet jis neveikia labai ilgai. Sunku pasakyti dėl ko, nors jame buvo galima užsisakyti tortų, pyragų, „babkų“ ir t. t.
Kai Vilnius atiteko lenkams, šių patalpų valdytoju tapęs Sebastijonas Rudnickis atidarė kavinę „Pas Rudnickį“, kurioje rinkdavosi ir intelektualai. Vos įėjus pro duris, tekdavo „atsimušti“ į dūmų užkardą, nes, žinoma, visur buvo rūkoma. Į kavinę, kurioje buvo siūlomi nealkoholiniai gėrimai, labai dažnai atbėgdavo ir režisieriai, ir aktoriai, ir žurnalistai ir užsisakydavo „mažos juodos“.
Šią vietą labai mėgo išsilavinę arba besilavinantys žmonės, tarp kurių buvo Česlovas Milošas. Prisiminimuose jis rašo, kad 1940 m. birželio mėnesį sėdėdamas „Pas Rudnickį“ matė čia, palei Katedrą, palei pilį žlegsinčius sovietinius tankus.
Sovietmečiu šioje vietoje atidaryta legendinė „Literatų svetainė“. Ne vieną įskaitą čia yra priėmę Vilniaus universiteto dėstytojai, ne vieną eilėraštį yra parašę poetai. Pavyzdžiui, Paulius Širvys mėgo rašyti ant servetėlių.
Gedimino pr. 2, kur dabar yra knygynas „Draugystė“, tarpukariu veikė „egzotiška“ kavinė „Jugoslavija“, kurią įkūrė ir kurioje dirbo trys serbai. Ši kavinė labai domino Vilniaus miesto gyventojas, nes serbai – aukšti, gražūs, juodbruvi, mokantys malonų žodį pasakyti vyrai. „Jugoslavijoje“ gamindavo ledus, ruošdavo šaltą gaivinantį vasaros gėrimą ir turkišką kavą. Turkiška kava iš tikrųjų nedomino vilniečių. Gal ji buvo šiaip neskani, gal lietuviškas gomurys buvo nepratęs prie jos skonio, tad labai dažnai žmonės, kelneriui atnešus turkiškos kavos, bėgdavo „Pas Rudnickį“ ir prašydavo „mažos, juodos, tradiciškai“.
Vilniuje gyveno pirklys Kazimieras Štralis. Jų šeima priklausė pastatas Pilies gatvėje, kuriame dabar įsikūrę Signatarų namai. Pirmame aukšte netgi tuo metu, kai buvo pasirašytas Nepriklausomybės Aktas (1918 m. vasario 16 d.), veikė kavinė „Baltasis Štralis“. Beje, be „Baltojo Štralio“, Vilniuje veikė ir „Raudonasis Štralis“ bei „Žaliasis Štralis“. Spalvos – raudona, žalia ir balta – priklausė nuo interjero, be to, skyrėsi ir klientūra. „Raudonojo Štralio“ klientūros – žurnalistų, karininkų, valdininkų, tikrai nepalyginsi su klebonu, užsisakiusiu pyragaitį su kava, gal pasistačiusiu kokią taurelę .
O „Žaliasis Štralis“ turėjo visą savo orkestrą. Tai buvo moterų orkestras, dirigentė – moteris, iš šonų – po tris įvairiais muzikos instrumentais grojančios merginos. „Žaliąjį Štralį“ būtų buvę galima rasti dabartiniame Mažojo teatro kieme, kurio kairėje yra vienas iš Mažojo teatro įėjimų, o dešinėje – batų parduotuvė, buvęs centrinis gastronomas.
„Žaliajame Štralyje“ intelektualų būdavo mažiau – dažniau lankėsi pagyvenę miesto vyrai, mėgę gerti alų. Beje, tuo metu buvo manoma, kad alus ne „spiritualija“, o labai neinteligentiškas gėrimas.
Seniausi restoranai pasaulyje skaičiuoja šimtmečius
Madrido širdyje įsikūręs „Sobrino de Botin“ restoranas Gineso rekordų knygos yra oficialiai pripažintas seniausiu pasaulyje.
Šis restoranas yra tipiškai ispaniškas – keturių aukštų, turintis vyno rūsį, jame ruošiamas klasikinis ispaniškas maistas, o didelė patiekalų dalis gaminama malkomis kūrenamoje krosnyje. Ji, beje, buvo pastatyta tada, kai restoranas buvo įkurtas – 1725 m., taigi restoranui jau 292 m.
Kad ir kaip būtų keista ir ironiška, tačiau restoraną įkūrė ne ispanas, o prancūzas. Pirmasis jo pavadinimas buvo „Casa Botin“ (liet. „Botino namai“), o kiek vėliau, kai šį restoraną paveldėjo įkūrėjo sūnėnas, buvo pervadintas į „Sobrino de Botin“. Išvertus į lietuvių kalbą, tai reiškia „Botino sūnėnas“.
Šis restoranas garsėja legendomis. Sakoma, kad čia indus plovė net ir garsusis tapytojas Francisco`as Goya. „Sobrino de Botin“ yra minimas daugelyje Ernesto Hemingway`aus kūrinių. Rašytojas tvirtino, kad tai jo mėgstamiausia vieta Madride, o viešėdamas Ispanijoje amerikietis stengdavosi kuo dažniau vakarieniauti būtent čia.
Šiame restorane vakarieniauti mėgsta ne tik daugybė turistų, bet ir Ispanijos karalius. Vieta tikrai to verta, nes, kaip sako daugelis specialistų ir gidų, tai ne tik vieta, kur galima ateiti pavalgyti, bet ir savotiškas muziejus.
Seniausias Berlyno restoranas įkurtas dar seniau, nei „Sobdrino de Botin“ – 1621 m., tačiau jis neturi istoriją pagrindžiančių dokumentų, reikalingų Gineso rekordų knygai. Vis dėlto restorano šeimininkai tvirtina, kad jis yra toks senas.
Sakoma, kad čia lankydavosi tokie žmonės, kaip Beethovenas ir Napoleonas. Per Antrąjį pasaulinį karą pastatas buvo apgriautas ir atstatytas tik 1963 m. Iki Berlyno sienos griūties jis priklausė valstybei, kaip ir didelė dalis turto Rytų Vokietijoje. Tačiau vėliau, po sienos griūties, dabartiniai restorano savininkai įsigijo šį restoraną. Jie išlaiko visas vokiečių virtuvės tradicijas ir sakoma, kad ten labai didelės porcijos.
Dar vienas įdomus restoranas – „La Tour d`Argent“ Paryžiuje. Lietuviškai tai reikštų „Sidabro bokštas“. Restoranas tvirtina, kad jis įkurtas 1582 m., tačiau taip pat nėra jokių tai patvirtinančių dokumentų. Istoriniuose šaltiniuose jis pradedamas minėti tik 1824 m.
Pasakojama, kad gatvė, kurioje restoranas įsikūręs ir veikia iki šiol, nebuvo grįsta iki 1650 m., todėl kiekvieną kartą palijus čia susidarydavo siaubinga purvynė, kurią buvo sunku pereiti. Be to, tuo metu, kai restoranas pradėjo veikti, jis buvo siejamas su greta buvusiu viešbučiu, kuris buvo labai pigus, kone nakvynės namai ir ne pačios geriausios reputacijos.
Dabar tai vienas įspūdingiausių restoranų, kur patiekiamas firminis patiekalas – ančių kepenėlių paštetas. Antys auginamos ūkyje, kuris priklauso pačiam restoranui. Kiekvienas žmogus, užsisakęs šio pašteto, nuo XIX a. pabaigos gauna sertifikatą su numeriu tos anties, kurios kepenėles suvalgė.
Beje, būtent šis restoranas įkvėpė 2007 m. animacinį filmą „La troškinys“. Vaizduojama, kad filmo veikėjas peliukas maistą ruošia būtent šiame restorane.
