Galerijoje pristatomi V.Martikonio daugelį metų kolekcionuoti menininkų autoportretai. Paroda "Autoportretai" yra nemokama, kas tris keturis mėnesius ji bus keičiama ir papildoma, o pirmajame išstatyme pristatomi pirmieji 60 autoportretų.

Apie seną-naują vietą apžiūrėti menininkų darbus bei autoportretų kolekciją – pokalbis su kolekcionieriumi.

– Kaip pradėjote kolekcionuoti meno kūrinius ir šiuos autoportretus?

– Beveik prieš 20 metų, 2000-aisiais, mane įstūmė į meno pasaulį. Tada pradėjau nuo skulptūrų parko, o vėliau sudomino tapyba. Vien tam, kad save apribočiau ir nepulčiau į peizažą, natiurmortus ar dar ką nors, pradėjau kolekcionuoti autoportretus. Autoportretas tapo mano tema ir dabar tuo džiaugiuosi.

– Kuo jus patraukė autoportretai?

– Matote, aš esu savotiškai keistas žmogus. Visą laiką noriu vienu šūviu du–tris zuikius šaudyti. Autoportretu aš ir nušaunu du zuikius, nes turiu to menininko / autoriaus braižą, o antra – turiu to žmogaus matymą, nes autoportretas yra kiekvieno autoriaus savęs matymas.

– Sukaupėte 300 skirtingų 180 autorių kūrinių. Kaip ieškojote ir atsirinkote?

– Iš pradžių man tikrai turėjo labai patikti darbas, norėjosi, kad ir autorius būtų žinomas, o vėliau prasidėjo kolekcionavimas ir ieškojimas kolekcijai tinkamų portretų. Vienu metu aš atsiverčiau Lietuvos dailininkų sąjungos sąrašą ir skambinausi autoriams pakalbėti.

– Kokie atsiliepimai ir parodos lankytojų įspūdžiai?

– Ten man padeda mano dukra Gintarė. Ji sako, kad lankytojai ateina, domisi ir gerai atsiliepia. Mes, vietiniai lietuviai, suprantame tuos dalykus. Turistai dažniausiai nepažįsta mūsų menininkų ir atėję vertina "gražu" ar "negražu". Juk nežino konteksto ir pačių menininkų.

– Galbūt yra mylimų portretų, kurie labai artimi ar turi ypatingą istoriją, kaip pakliuvo į jūsų kolekciją?

– Man labai patinka brolių Gataveckų. Algio Griškevičiaus – taip pat. Petrausko autoportretas labai puikus, tačiau jis šioje dalyje neeksponuojamas. Vieną sunku išskirti.

– Meno namai – taip pat jūsų iniciatyva. Kada pradėjote apie juos svarstyti ir dėliotis planus? Kas buvo sudėtingiausia?

– Visą gyvenimą sudėtinga su kaimynais. Aš jau seniau galvojau apie tai. Gavau leidimą statybai, bet gyvenimas yra gyvenimas. O čia Danguolė Stachūra pardavė man savo patalpas ir tęsiu jos pradėtą darbą.

Nušaunu du zuikius, nes turiu to menininko / autoriaus braižą, o antra – turiu to žmogaus matymą, nes autoportretas yra kiekvieno autoriaus savęs matymas.

– Kokie tolimesni planai šiuose Meno namuose – galerijoje?

– Planų daug ir įvairių. Aš manau, kad vieną patalpą atiduosiu visuomenei – tiems žmonėms, kurie turi mažas, nestandartines kolekcijas – renka pieštukus, varlytes, ąsotėlius ar kažką kito įdomaus kolekcionuoja. Bandysiu vieną patalpą skirti būtent jiems. Kas norės, galės kreiptis, rengti mažytes savo parodėles. Žinoma, nemokamai. Bandysime kartu ieškoti būdų paruošti ekspoziciją ir kitą.

– Galbūt skirsite dėmesio ir jauniems, dar mažai žinomiems menininkams?

– Taip. Kas 3–4 mėnesius keisime ekspoziciją, o tarp jų – būtinai dvi ar tris savaites eksponuosime jaunus menininkus, kurie kreipsis ir norės pristatyti savo darbus. Būtinai skatinsiu ne tuos žymiuosius, bet tuos mažiau žinomus autorius. Jau porą esame nusimatę, o keletas kreipėsi patys.

Vieną patalpą atiduosiu visuomenei – tiems žmonėms, kurie turi mažas, nestandartines kolekcijas – renka pieštukus, varlytes, ąsotėlius.

– Ar buvo sunku ruošiantis šiai parodai? Kas sudėtingiausia kuriant meno namus?

– Atvirkščiai, buvo malonu. Iš inžinerinio mechaninio pasaulio, kuriame iki tol gyvenau, uždirbau pinigus, kūriau verslą, persikėliau į visai kitą pasaulį ir labai džiaugiuosi. Žmonės čia kitokie, mažiau konkuruojama.

Šiai konkrečiai parodai nebuvo sudėtingų momentų, bet sunkiau su Meno namais. Aš gal jau 5 ar 7 metus turiu leidimą statyboms, bet neturiu galimybių griauti toje vietoje, kur mano originaliai numatytas muziejus – Konstitucijos 23. Šią dalį aš bandžiau griauti, bet rūsys priklauso kitam savininkui, todėl negaliu griauti ir daryti.

– Kas labiausiai džiugina atidarius parodą?

– Žmonių ir visuomenės dėmesys, geri lankytojų įspūdžiai pamačius kolekciją. Kolekcininkai mane supras – kada savo kolekciją pristatai visuomenei ir yra susidomėjimas, tada malonumas trigubas.