Organizacija „Animals International“ neseniai paviešino tyrimą, kuris atskleidžia grubius galvijų transportavimo teisės aktų pažeidimus Europos Sąjungos (ES) ir kitose šalyse.

Vaizdo įrašuose bei nuotraukose matyti karvės ir jaučiai, padengti savo pačių mėšlu, nepajėgiantys įlipti į laivus ir mušami prižiūrėtojų, naudojančių elektrošoką. G. Paunas pasakoja matęs itin daug į Artimųjų Rytų šalių uostus atgabentų galvijų su lietuviškais įsagais. Vaizdo medžiaga iš Artimųjų rytų, Šiaurės Afrikos ir Turkijos skerdyklų, į kurias keliauja Europos galvijai, – ypač šokiruojanti.

Iš Lietuvos per metus eksportuojama daugiau kaip 130 tūkst. galvijų, apie 30 tūkst. kiaulių bei 2 mln. paukščių. Atsakingos institucijos tikina, kad gyvų gyvūnų transportavimo taisyklių pažeidimų užfiksuojama labai mažai.

Tuo metu Europos Komisijos (EK) duomenys rodo, kad šalių priežiūros institucijos daugybę metų nepajėgia užtikrinti tinkamo galvijų transportavimo.

Kelionė iš Lietuvos galvijams viena ilgiausių

Organizacijos „Animals International“ atstovas G. Paunas sako nustebęs, kai pamatė, kiek daug į Artimųjų Rytų šalių uostus atgabentų galvijų turėjo lietuviškus įsagus. Pasak jo, galvijai iš Baltijos šalių į Viduržemio jūros uostus atvyksta jau labai išsekę.

„Tai ne pirmas mūsų tyrimas apie gyvų gyvūnų eksportą, bet pirmas tokios apimties, įtraukiantis Europos valstybes, įskaitant Lietuvą. Sekėme galvijų transportavimą iš Europos į įvairiausias pasaulio šalis, daugiausia Šiaurės Afriką, Turkiją ir Artimuosius Rytus. Buvome Izraelyje, Jordanijoje, Libane, Egipte ir Turkijoje. Nustebome pamatę ausų įsagus iš daugybės Europos šalių – Lietuvos buvo vieni iš dažniausių“, – pasakoja G. Paunas.

Gyvūnui iš Lietuvos tenka turbūt ilgiausia kelionė, nes vilkikui nuo Baltijos iki Viduržemio jūros tenka keliauti tris dienas.

Jis prisipažįsta to nesitikėjęs. Anot aktyvisto, taip pat daug galvijų buvo vežama iš Vengrijos, Rumunijos, Prancūzijos, Airijos, Ispanijos: „Tai neįtikėtina. Supratome, kad po sėkmingos kampanijos Australijoje, kai buvo paviešinti galvijų eksporto žiaurumai, mes vieną problemą pakeitėme kita. Vis daugiau gyvūnų eksportuojami iš Europos vilkikais ir laivais. Jie keliauja labai ilgai.“

Pašnekovo teigimu, gyvūnui iš Lietuvos tenka turbūt ilgiausia kelionė, nes vilkikui nuo Baltijos iki Viduržemio jūros tenka keliauti tris dienas.

„Jei vežėjai laikosi ES taisyklių daryti pertraukas, kelionės trukmė pailgėja. Mačiau savo akimis ir esu nufilmavęs gyvūnus, atvykstančius į uostus Kroatijoje ir Slovėnijoje. Jie jau yra išsekę. Jie nepajėgia patys užlipti į laivą, todėl prižiūrėtojai juos turi priversti. Suka jiems uodegas, naudoja elektros šoką, bet galvijai per daug išsekę, o rampos per stačios“, – tvirtina G. Paunas.

Į trečiąsias šalis išvežama daugiau kaip 2 mln. gyvūnų

G. Paunas prisimena buvęs laive, vykstančiame į Izraelį, kur vėl matė daugybę veršiukų iš Lietuvos ir Vengrijos: „Tie veršiukai buvo pernelyg jauni, jie rėkė iš alkio ir šaukdamiesi motinos. Į Izraelį iš Lietuvos kasmet eksportuojama apie 10 tūkst. galvijų. Šioje šalyje nėra tokių gyvūnų gerovės reikalavimų kaip ES. Iš Izraelio mes sekėme vilkikus į palestiniečių teritorijas. Palestinoje nufilmavau vieną baisiausių skerdimų, kuriuos teko matyti gyvenime“, – neslepia G. Paulas.

Pasak jo, bulius iš Lietuvos buvo paguldytas ant nugaros ir pririštas virvėmis, taip paruoštas perpjauti gerklę: „Jo lėta mirtis, regis, truko amžinybę. Tas gyvūnas kentė milžiniškas kančias. Europoje tai nelegalu, tai taip pat prieštarauja tarptautiniams gyvūnų gerovės reikalavimams.“

G. Paulo teigimu, tokia filmuota medžiaga surinkta iš įvairių šalių: „Viskas nufilmuota, turime šimtus valandų įrašų, padarytų Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje, Turkijoje, keliuose Europos uostuose, Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje, Rumunijoje. Visur tas pats. Baigę kelionę vilkikais tie gyvūnai patenka į laivus. Būtina atminti, kad jie yra 40–50 metų senumo. Dauguma buvę krovininiai laivai, nepritaikyti vežti gyvūnus.“

G. Paulas akcentuoja, kad dauguma tų laivų surūdiję, gyvūnų tankumas juose didelis, higiena labai prasta, o prižiūrinčio veterinaro nėra. „Kai gyvūnas krenta, yra tiesiog išmetamas per bortą. Taip aš galėjau nufilmuoti jų kūnus išplaukiančius paplūdimyje, turistinėje zonoje“, – sako G. Paulas.

Europa kasmet daugiau kaip 2 mln. gyvūnų išveža į trečiąsias šalis, kurios neturi gyvūnų gerovę reglamentuojančių teisės aktų: „Skausmo neįmanoma išmatuoti. Matai persigandusį gyvūną, kuris žino, kad lėtai artinasi mirtis. [...] Europos maisto saugos organizacija irgi rekomenduoja, kad gyvūnai turėtų būti skerdžiami kuo arčiau ūkio, kuriame užaugo, tačiau to nepaisoma. Tai blogai ir gyvūnų gerovės požiūriu, ir vartotojams, ir ypač šaliai. Turėtų būti eksportuojama tik mėsa, sprendimas labai paprastas. Valstybė turėtų skatinti ūkininkus daryti būtent tai.“

ES teisę galima pritaikyti ir Artimuosiuose Rytuose

Organizacijos „Animals International“ atstovas tikina, kad jo tyrimas apie Europos gyvūnų keliones į trečiąsias šalis ir skerdimą jose atspindi ne pavienius atvejus, bet įprastą praktiką.

„Mūsų surinkti įrodymai atskleidžia pasikartojantį transportavimą ir skerdimą nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir ypač tai, kad institucijos to neprižiūri. Institucijos neturi jokio supratimo apie tai, kas nutinka gyvūnams tada, kai jie pasiekia Artimuosius Rytus ar Afriką. Jie turi pilnai pasitikėti transporto bendrovėmis, o šios nesuinteresuotos kalbėti apie tuos skaičius“, – tikina G. Paunas.

Jo aiškinimu, erdvės reikalavimų dažnai nepaisoma, kaip ir reikalavimų patalpų klimatui: „Mačiau bulius, kurie atvyko visiškai padengti storu savo mėšlo sluoksniu. Negalėjai net pasakyti, koks tai gyvūnas ar kokios jis spalvos. Galiausiai skerdimas ten vyksta pažeidžiant tarptautinius standartus, kuriuos numato Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacija. Lietuva taip pat yra pasirašiusi tą sutartį.“

G. Paunas akcentuoja, kad ES šalių atsakomybė už galvijus nesibaigia ties Bendrijos siena: „Taip dažnai teigiama, tačiau pernai Europos teisingumo teismas išaiškino, kad atsakomybė dėl iš Europos Sąjungos gabenamų gyvūnų galioja iki pat paskirties vietos. Taigi vienintelis būdas užtikrinti priežiūrą yra paskirti lydintį veterinarą.“

Vis dėlto G. Paunas pripažįsta, kad, net ir pagerinus transporto priemones, galvijams padėti sunku: „Oras visada sunkiai prognozuojamas. Įsivaizduokite gyvūnus laive per audrą: kaip jie trankosi vieni į kitus, jie gali susižeisti ir žūti. Vandens tiekimo sistema gali sugesti, tai labai didelė rizika. Pernai buvau viename Rumunijos uoste, kai išvyko vienas didelis laivas su daugiau kaip 13 tūkst. avių. Kai kurie jau atrodė sergantys, dalis buvo kritę. Po kelių dienų Jordanijos žiniasklaida pranešė, kad laivas atvyko su visais galvijais kritusiais. Nežinome, kas nutiko, pareigūnai nieko nepaaiškino. Rumunija vis dar eksportuoja ten, kaip ir kitos šalys.“

Gerosios praktikos pavyzdys – Australija

Organizacija „Animals International“ siekia gyvų galvijų eksporto draudimo arba bent galiojančių taisyklių sugriežtinimo. Kaip gerosios praktikos pavyzdį G. Paunas mini Australiją, kur prieš kelerius metus jie paviešino panašų tyrimą.

„Dabar Australijoje pereinama prie mėsos eksporto, geriau stebimas ir sekamas įstatymų įgyvendinimas iki pat skerdyklos. Atsakomybė tenka eksportuojančioms bendrovėms ir jos yra tikrinamos. Mes tikriname pakartotinai ir galiu pasakyti, kad Jordanijoje pats mačiau galvijų skerdimą licencijuotoje skerdykloje pagal Australijoje galiojančius teisės aktus. Galvijai buvo apsvaiginti“, – sako G. Paunas.

Jo nuomone, tai gali nustebinti europiečius, kurie dažnai galvoja, kad ritualinis skerdimas to neleidžia. Tačiau, tikina G. Paunas, tai priimtina ir religiniai lyderiai tai skatina.

„Gerkles neapsvaigintiems galvijams pjauna tik tie, kuriems nerūpi gyvūnai. Amane tai daroma kitaip ir visi iš Australijos importuojami gyvūnai keliauja į tą skerdyklą. Nors nepalaikome galvijų eksporto, pasisakome prieš mėsos vartojimą apskritai, bet manome, kad tai žingsnis teisinga kryptimi“, – teigia G. Paunas

G. Paunas vaizdo medžiagą apie Europos galvijų keliones į trečiąsias šalis rinko beveik metus. Britų dienraštis „The Guardian“ paprašė specializuotų teisininkų ją įvertinti. Jie pakomentavo, kad visi užfiksuoti vaizdai kertasi su teisės aktais ir atsakingos institucijos net neturėjo išduoti leidimų šiuos gyvulius vežti.

VMVT: nėra taip, kad kažkas elgtųsi brutaliai

Oficiali Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) pozicija apie šį tyrimą yra tokia: esą Lietuvos ūkiniai gyvūnai (galvijai, avys ir ožkos) dažniausiai parduodami ne skersti, o veislei ar auginti toliau. Dauguma keliauja į ES šalis. Institucijos atstovai taip pat tikina, kad tyrime akcentuojami pavieniai pažeidimai ir neatsispindi tikroji padėtis.

Pasak VMVT direktoriaus pavaduotojo Vidmanto Paulausko, teritorinių tarnybų, kurių teritorijose yra pakrovimo centrai, darbuotojai tik patvirtina, kad didesnių problemų nėra. Be to, kadangi ūkiniai gyvūnai yra prekės, netinkamai elgiantis, bet kaip kraunant, „jos susigadins ir nebeturės net prekinės išvaizdos“.

„Nėra taip, kad kažkas elgtųsi brutaliai. Praktika visada skiriasi. O pats įgyvendinimo procesas nėra paprastas, nes priklauso nuo vežėjo“, – kalba V. Paulauskas ir priduria, kad į reglamentą įtraukti ir saugikliai, ir kontrolės priemonės, be to, krovinius seka VMVT specialistai.

Tarnybos turima statistika išties skamba neblogai: pavyzdžiui, 2015 m. inspektoriai atliko beveik 4 tūkst. patikrų, iš kurių tik 44 kartus nustatė pažeidimų. Dažniausiai šie susiję su kelionės plano nesilaikymu.

Nors 2009 m. EK ataskaitose nurodyta, kad 37 proc. kelionių turėjo trūkumų, V. Paulauskas teigia, kad dabar jų yra 5 proc. „Kelionės metu įgyvendinti gerovės reikalavimą yra sudėtingiausia. Dabar aptarėme su kolegomis galimybę įvesti naujovę ir lydėti krovinius – mūsų inspektoriai kai kuriais atvejais lydėtų siuntą ir žiūrėtų, kaip laikomasi gerovės reikalavimų“, – aiškina jis.

Paklaustas, ar tarnyba turi tokių pajėgumų, nes praėjusiais metais per dieną būdavo vidutiniškai 10 siuntų, VMVT direktoriaus pavaduotojas pripažįsta, kad niekas nelydės kiekvienos siuntos: „Tai – kaip papildoma kontrolės priemonė galbūt sykį per pusmetį ar pan. Realiai neįmanoma to padaryti. Tik kartais, identifikavus tuos vežėjus, kurie padaro daugiausia pažeidimų, galima taikyti ir tokią priemonę. Mes diskutavome ir galbūt tai bus šių metų naujovė.“

Nustatomi tik pavieniai pažeidimai

Nors, pasak V. Paulausko, statistika gerėja dėl augančios priežiūros kokybės, bet gilinantis į procedūras aiškėja, kad viskas kur kas sudėtingiau. Lietuvos ir ES teisės aktai numato, kad gyvūnų kelionės turėtų būti kuo trumpesnės, transporto priemonės specialiai pritaikytos, palydovai apmokyti ir rūpestingi. Taip pat yra reikalavimas ilgose kelionėse kas devynias valandas gyvūnus iškrauti, pailsinti ir pašerti.

Pasak tarnybos atstovų, reikalavimų laikymąsi kelionės metu stebi veterinarai, pažymintys sertifikatus sustojimo punktuose. VMVT inspektorė Gintarė Okulevičiūtė atsakinga už transportuojamų gyvūnų stebėseną visos kelionės metu. Ji tai daro sėdėdama prie kompiuterio savo kabinete Vilniuje. 2016 m. iš Lietuvos gabentų galvijų patikros ataskaita rodo, kad pakeliui buvo patikrinta 42 proc. siuntų, nustatyti tik pavieniai pažeidimai.

„Patikrinus daugiau nei 2 tūkst. siuntų, buvo nustatyti vos keli pažeidimai. Vieną kartą – per didelis gyvūnų tankumas, du kartus – per ilgas kelionės laikas ir t. t. Dažniausiai krinta maži veršeliai – kai veža apie 200, būna, kad kartais krinta koks vienas silpnesnis. Dažniausiai kur nors Lenkijos kontrolės poste nustatoma, kad gyvūnas netinkamas vežti, o tada jis iškraunamas ir priimamas sprendimas, ar paskersti, ar humaniškai nužudyti, ar suteikti jam daugiau poilsio, kad jis galėtų grįžti atgal arba keliauti toliau. Tokių buvo tik keturi“, – tikina G. Okulevičiūtė.

Už tolimas šalis pasiekusius gyvūnus Lietuva nebeatsakinga?

Visgi G. Okulevičiūtė pripažįsta, kad ilgose kelionėse užsibuvę surinkimo punktuose gyvūnai pereina kitos šalies atsakomybėn. Taigi mūsų institucijos dažniausiai nieko nežino apie tai, kokios būklės lietuviški galvijai pasiekia savo kelionės tikslą už ES ribų.

„Mes reaguojame į kiekvieną gautą pranešimą apie pažeidimą, visi atvejai ištiriami. Jei reikia bendradarbiauti su kita šalimi, rašome jos institucijai ir bandome išsiaiškinti situaciją, kur ir kodėl buvo pažeidimų, kaip jų išvengti ateityje“, – sako inspektorė.

Jos žodžiais, ES teisės aktai sako, kad gyvūno paskirties vieta yra ta vieta, į kurią gyvūnas išsiunčiamas ir kurioje prabūna bent 48 val.: „Tai labai trumpas laikotarpis. Mums užtenka išsiųsti gyvūnus į Vengriją, Kroatiją ar Rumuniją, ir jeigu jie dvi dienas prabūna ten surinkimo centre, tai ir yra paskirties vieta. Mūsų kontrolė tada baigiasi, nes gyvūnai atvyko į paskirties vietą.“

Kas vyksta toliau, teigia G. Okulevičiūtė, VMVT nebemato, nes gyvūnai jau parduoti kitai šaliai.

„Čia ir bėda, kad negalime užtikrinti stebėsenos. Iš Lietuvos į Izraelį per Slovėnijos uostą buvo gabenami gyvūnai. Slovėnijoje yra gydytojas, kuris net buvo kažkada nustatęs tam tikrų pažeidimų ir apie juos pranešęs. Manau, kad tikrai dirba žmogus ir reaguoja į pažeidimus. Taigi kol kas problemos bent jau su Slovėnijos kompetentingomis institucijomis tikrai nebuvo. Kaip kitos šalys veža, reikėtų klausti jų. Bet turėtų būti skatinamas šalių bendradarbiavimas ir keitimasis informacija“, – pabrėžia VMVT inspektorė.

Žemės ūkio ministras Bronius Markauskas, neseniai duodamas interviu LRT RADIJO laidai „60 minučių“, irgi išsigynė atsakomybės už Lietuvą palikusių gyvūnų likimą tolimose šalyse.

A. Stančikas: negalime prisiimti atsakomybės už tai, kas vyksta kitose šalyse

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas A. Stančikas sako irgi susipažinęs su minėto tyrimo medžiaga. Pats buvęs ūkininkas, jis tikina, kad gyvūnai transportuojami tinkamai, ir nemano, kad reikia imtis priemonių, kad būtų galima išsiaiškinti tikrąją padėtį. Pasak jo, gyvūnų gerovė transportuojant, skerdžiant, laikant užtikrinama, nes Europos standartai yra vieni griežčiausių pasaulyje. Politikas akcentuoja ekonominę klausimo pusę.

„Sakykim, iš Lietuvos gali būti išvežama tik skerdiena. Tada kyla klausimas, o kaip su veisliniais gyvuliais? Čia yra mūsų ūkininkų verslas. Mūsų ūkininkai arba mes, kaip pardavėjai, Lietuva, negalime prisiimti atsakomybės dėl to, kas vyksta Turkijoje, kur patenka mūsų gyvuliai. Kai kalbama, kad gabenama turi būti tik mėsa, supraskime, kad atvėsinta mėsa į tokias šalis, kaip Afrika ar Vidurio Azija, nepateks. Ji ten patektų tik apdorota giluminio užšaldymo būdu, o tai visai kita kokybė ir kaina“, – mano A. Stančikas.

Kalbinti gyvūnų eksportu užsiimančios bendrovės atstovai nesutiko kalbėti įrašui, bet pripažino, kad esama sistema turi trūkumų. Jie kritikavo priežiūros institucijas, kurioms esą labiau rūpi formalios procedūros, o ne gyvūnų gerovė. Taip pat pasakojo apie itin prastas sąlygas kai kuriuose sustojimo punktuose Lenkijoje. Esą kelionės plano pažeidimai neišvengiami todėl, kad kartais gyvūnams geriau važiuoti valanda ilgiau nei praleisti parą prastoje poilsio vietoje ir būti iškrautiems bei vėl pakrautiems. Apibendrindami galvijais prekiaujantys verslininkai sako, Lietuvos ūkininkams dažnai patiems stinga rūpesčio savo gyvūnu gerove ir kad mūsų standartams dar iki vakarietiškų irgi toloka.

Įrašai – tik stiprių nervų žmonėms

EK duomenys rodo, kad šalių priežiūros institucijos daugybę metų nepajėgia užtikrinti tinkamo galvijų transportavimo, ypač reikalavimo užtikrinti gyvūnų priežiūrą iki kelionės tikslo. Pareigūnai taip pat pažymi, kad įstatymų interpretacija ir taikymas įvairiose šalyse skiriasi, o verslininkai dažnai renkasi dirbti tose šalyse, kur priežiūra atsainesnė, nes taip galima sumažinti sąnaudas.

Seimo narys Linas Balsys pripažįsta, kad paviešinti vaizdo įrašai yra tik stiprių nervų žmonėms, ir žada daugiau parlamentinės kontrolės: „Ir Europos Sąjungos komisaras, atsakingas už sveikatą ir maisto saugą Vytenis Andriukaitis pabrėžė, kad kaip tik šiuo metu EK kuria gyvūnų gerovės platformą ir būtent šiems dalykams skirs didžiulį dėmesį.“

Europos Parlamento narys Petras Auštrevičius, specialios gyvūnų gerove besirūpinančios grupės narys, taip pat matė paviešintą medžiagą ir yra įsitikinęs, kad, net jei tai pavieniai gyvūnų kankinimo atvejai, praktika nepriimtina.

„Vieno atvejo pakanka, kad netoleruotume tokios situacijos. Tai nežmogiškas elgesys ir tai nėra mūsų tradicinis požiūris į gyvulius. Jei slepiame tokius atvejus ir manome, kad tai nevyksta, save apgaudinėjame. Taip situacijos neišspręsime ir nepagerinsime – reikia konkrečių sprendimų“, – kalba P. Auštrevičius.

Europarlamentaras žada naują tyrimą apie transportuojamų gyvūnų gerovę, apribojimus vežti ypač jaunus gyvūnus, privalomą veterinarų palydą kai kurioms siuntoms ir siūlymus palaipsniui atsisakyti mėsos eksporto iš Europos Sąjungos apskritai.