Visiems gerai žinoma, kad gandras „neša kūdikius“ ir apsigyvena tik dorų ir ramių žmonių sodybose. Tačiau su gandru (dar vadinamu busilu, starkumi, gužu, gužučiu, bacionu) senovėje buvo siejama daugybė prietarų ir tikėjimų, rašoma Lietuvos liaudies buities muziejaus pranešime.

Keletas iš jų byloja, kad pavasarį pirmą kartą pamačius gandrą skrendant – visi metai bus su polėkiu, kupini sėkmingos veiklos, o pamačius gandrą tupint – priešingai, laukia neveiklumas ir tinginystė. Senovėje dažniausiai parskrendantį gandrą pirmieji pastebėdavo vaikai, jie skubiai versdavosi per galvą, kad būtų miklūs visą ganiavos laikotarpį. Per Gandrines buvo draudžiama taisyti tvoras ir apskritai nebuvo galima žemėn kalti nei baslio. Taip pat svarbu buvo neskolinti pinigų, o jei esi pasiskolinęs iki Gandrinių – grąžinti, kitaip gyvuliai susirgsiantys. Iš miško buvo vengiama vilkti žabus, kad vasarą kieme neprisiveistų gyvačių. Taip pat buvo tikima, kad gandrą užmušęs ir išardęs gandralizdį žmogus niekada gyvenime nebebus laimingas. Iki XIX a. Gandrinių dieną buvo rengiamos vaišės, į valgio racioną buvo įtraukiami pavakariai. Kaimuose iš kiemų į kiemus buvo vaikštinėjama persirengus gandrais ir kilnojant aukštai kojas.

Gandras savo specifinę simboliką turi ir kitose šalyse. Pavyzdžiui, vokiečiai ir šveicarai pagal gandrų išvaizdą bei elgesį, jiems parskrendant, sprendė apie vasaros orus. Jei gandras į lizdą sugrįždavo švarus, sausas ir baltas, tuomet vasara bus sausa ir šilta. Jei gandras būdavo purvinas ir sušlapęs, tikėdavosi lietingos ir vėsios vasaros. Vokietijoje tikėta, kad jei gandras sugrįžta vėliau nei įprasta – metai bus blogi.