„Žiemą ypač išryškėjo egzotinių kelionių tendencija – keliautojų skaičius į populiarias Azijos šalis augo net kelis kartus“, – sakė „DATA ATLAS“ produkto vadovas, duomenų mokslininkas Gediminas Jankauskas.

Saulės šilumos ieškojo tolimojoje Azijoje

„Tele2“ didieji duomenys rodo, kad žiemą lietuviai keliavo mažiau – lyginant su rudeniu, keliautojų skaičius buvo mažesnis dešimtadaliu. Nors tautiečiai į užsienį vyko rečiau, jie mielai rinkosi tolimesnes, egzotines kryptis.

„Šią žiemą lietuvių susidomėjimo sulaukė Azijos šalys, o ypač Tailandas. Lyginant vasarį su rugsėju, žiemą keliautojų skaičius į šią šalį išaugo daugiau nei šešis kartus. Neatsilieka ir kitos populiarios pietryčių Azijos šalys – gerokai daugiau turistų iš Lietuvos sulaukė ir Indonezija, Vietnamas, Indija, Malaizija“, – sakė mokslininkas.

G. Jankausko teigimu, tokį pietryčių Azijos šalių populiarumą lemia palankus sezonas. Šiuo metu oro ir vandens temperatūra yra optimali – nėra taip karšta, kaip vidurvasarį.

Artimesnės kelionės – taip pat populiarios

„Tele2“ didieji duomenys rodo, kad šią žiemą lietuviai dažniausiai keliavo į Latviją ir Lenkiją. Išvykos į kaimynines šalis sudarė apie pusę visų kelionių. „DATA ATLAS“ produkto vadovas sako, kad tai nebūtinai reiškia, jog tautiečiai čia vyko vien poilsiauti.

„Dažnai į kaimynines šalis lietuviai vyksta darbo reikalais arba specialiai planuoja išvykas tam, kad apsipirktų. Šią žiemą itin populiarus buvo ir pietinėje Lenkijoje esantis Zakopanės regionas, į kurį lietuviai vyko slidinėti“, – teigia ekspertas.

Taip pat populiarumo sulaukė ir kita slidinėjimo kryptis – Slovakija. Į šią kalnų šalį, lyginant paskutinį žiemos mėnesį su paskutiniu rudens mėnesiu, vyko net 55 proc. daugiau lietuvių.

Žiemos metu tautiečiai ieškojo ir saulės, o populiarumu išsiskyrė dvi kryptys. Viena iš jų – Egiptas, kurį, rugsėjo mėnesį lyginant su sausiu, aplankė daugiau nei šešis kartus daugiau poilsiautojų. Kita pamėgta kryptimi tapo Izraelis, kuris sulaukė net 64 proc. daugiau lankytojų nei rudenį.

Anot G. Jankausko, pagal aktyvių SIM kortelių skaičių trečiąjį praėjusių metų ketvirtį, „Tele2“ turi didžiausią šalyje elektroninių ryšių rinkos dalį (45,7 proc.), tai leidžia tiksliai pastebėti lietuvių kelionių krypčių tendencijas. Duomenys analizuojami ir pateikiami laikantis aukščiausių duomenų saugumo standartų: naudojami tik nuasmeninti, apibendrinti, ir tik dideli klientų bazės segmentai, todėl neįmanoma identifikuoti konkretaus kliento.

Beje, pokalbis su G.Jankausku sutapo su ypatingu įvykiu: tądien, praėjusios savaitės penktadienį, sostinėje startavo drive-in kino seansai, kai žiūrėti filmą galima neišlipant iš automobilio. "Amerikiečiai tai pradėjo jau prieš 60 metų, o mes atrandame tik dabar. Tam taip pat pasitarnavo karantinas", – konstatuoja kino žinovas ir džiaugiasi žiūrovams suteikiama galimybe saugiai pamatyti filmus didžiajame ekrane.

Tik vakarais, įsijungęs žinias, pasineriu į tą realybę. Nesistengiu nuo jos pabėgti – privalai pagalvoti apie tai, nes gyveni šiame problemų rate.

– Tradicinis šių dienų klausimas: kaip gyvenate izoliacijoje?

– Man keista girdėti, kad kai kurie žmonės izoliacijoje depresuoja, neturi ką veikti. Aš jaučiuosi priešingai. Gal dėl to, kad esu optimistas, visada stengiuosi ieškoti pozityvumoo. Daug pozityvumo matau ir esant šiai situacijai, kai gyvename kitokiomis sąlygomis, nei esame įpratę. Izoliacija – tikrai sunkus išmėginimas, daug kas psichologiškai palūžta, bet tik tie, kurie ir anksčiau nesistengė gyventi drausmingai. Aš visą savo gyvenimą planavau, ką turiu padaryti per savaitę, mėnesį, metus, toks įprotis ir mąstymo būdas padeda ir dabar nesutrikti. Tik vakarais, įsijungęs žinias, pasineriu į tą realybę. Nesistengiu nuo jos pabėgti – privalai pagalvoti apie tai, nes gyveni šiame problemų rate. Tačiau tamsioms mintims nelieka laiko, kai darbai darbus veja. Stengiuosi išnaudoti izoliacijos laiką tiems darbams, kuriems anksčiau jo pristigdavo. Dirbu keliais frontais: skaitau knygas, kurias jau seniai buvau numatęs perskaityti, pats rašau knygas apie kino istoriją. Vieną parašiau prieš dvejus metus, vargstu ieškodamas rėmėjų, o šį laiką panaudosiu kitos knygos rašymui. Net jei ir nepavyks išleisti, parengsiu PDF formatu ir siuntinėsiu draugams, pažįstamiems, studentams – visiems, kam rūpi geras kinas.

– Karantinu nesiskundžia kino gurmanai. Jiems tai galimybė pamatyti gerų naujų filmų, prisiminti kino klasiką, pasidomėti kinematografijos pasaulio naujienomis. Feisbuke šiems žmonėms tapote patikimu gidu, įsitraukėte?

– Veidaknygėje esu naujokas, įsivėliau į šią avantiūrą vėlų praėjusių metų rudenį. Visą laiką į feisbuką žiūrėjau skeptiškai: peržvelgęs matydavau monochrominę panoramą – visi dedasi savo, savo kelionių, savo augintinių nuotraukas... Todėl, kai pasiryžau įsijungti į tą virtualią bendruomenę, išsikėliau vienintelį tikslą – informuoti apie tai, kas įdomaus vyksta kino pasaulyje. Nuo pirmųjų įrašų iki dabar laikausi šio principo – kuo mažiau informacijos apie save, kuo daugiau informacijos apie kiną. Puikiai jaučiuosi turėdamas galimybę palydėti į festivalius, pristatyti kino naujienas, priminti nusipelniusių kinui žmonių sukaktis.

– Paminėjote festivalius – pastaruoju metu Lietuvoje rengiami kino festivaliai užsiaugino milžinišką auditoriją. Šie metai paliko mus be gero kino dozės didžiuosiuose ekranuose, bet gavome jo alternatyviomis priemonėmis. Kaip, jūsų žvilgsniu, tai atrodė?

– Visai neblogai. Tiesa, keletą dienų prieš "Kino pavasario" atidarymą sutrikimas buvo jaučiamas ir paties festivalio organizatorių gretose. Šaunuoliai, greitai rado išeitį, pasiūlė iš pradžių nedidelę dalį filmų pažiūrėti internetinėse platformose, o paskui, iki festivalio kalendorinės pabaigos, į jas sukėlė beveik visą programą. Aš savo veidaknygėje šio festivalio pristatymui ne vieną publikaciją skyriau, norėdamas padėti išsirinkti. Suvokiu, kad net ir kino kritikui per dešimt festivalio dienų pažiūrėti 150 vaidybinių filmų – neįmanoma užduotis. Vienintelė problema, dėl ko teko girdėti nusiskundimų, tai kaina už prisijungimą. Už vieno filmo peržiūrą internetinėje platformoje reikia 6,49 euro. Man gaila tų žmonių, kurie su savo inteligentiškomis pajamomis surizikavo pažiūrėti dešimt ir daugiau filmų... Suprantama, festivalio organizatoriai turi daug išlaidų, bet žiūrovui mūsų sąlygomis tai tikrai brangoka.

– Ar dabartinė situacija, kuri – kaip prognozuojama – pakeis kasdienio gyvenimo įpročius, atsilieps ir kino žiūrovams?

– Neabejotinai atsilieps. Banalu kartotis, bet po epidemijos pasaulis nebebus toks, koks buvo. Štai ir mes, pedagogai, išmokome bekontakčiu būdu bendrauti su moksleiviais, studentais. Man, sakyčiau, net patiko skaityti paskaitas tokiu būdu. Manau, kad ateityje dažniau pereisime prie tokios veiklos. Na, o "Kino pavasaris" parodė, kad kinas internetinėse platformose yra artimos ateities klausimas. Didžiulės permainos vyksta ir kino pasaulyje. Holivudas bemaž per 100 metų pirmąkart susidūrė su problema, kai nukeliamos blokbasterių, brangiai kainavusių filmų, premjeros. Dėl koronaviruso daugiau nei pusmečiui nukeltas Jameso Bondo naujausio filmo pristatymas. Filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Danielis Craigas, kino teatrus Jungtinėje Karalystėje turėjo pasiekti balandžio 2 d., Lietuvoje jį turėjome pamatyti jau balandžio 10 d., tačiau premjera atidėta iki lapkričio pabaigos. Gegužę neįvyks Kanų kino festivalis, nežinia, ar įprastu laiku – paskutinėmis rugpjūčio savaitėmis – staruos Venecijos kino festivalis. Viskas keičiasi ir kino pasaulyje, o į gera tai išeis ar į bloga, artimoje ateityje pamatysime. Ilgai laukti nereikės.

Kūrybiški žmonės saviizoliaciją gali išnaudoti meninei saviraiškai. Vieni dainuoja balkonuose, kiti namuose filmuoja siužetus, tokia kamerinė aplinka gali padėti pasireikšti talentui.

– Dabar stengiamasi iš kino meniu išrankioti filmus, kurie neva išpranašavo dabartinę situaciją, identiškai ją nuspėjo. Ar matote kino dabartinio gyvenimo klonų ekrane?

– Tikrai taip. Ką tik su žmona pasižiūrėjome brazilų režisieriaus Luiso Puenzo sukurtą filmą "Maras". Net ir 1992-aisiais, kai filmas buvo sukurtas, jis atrodė pranašiškas, o šiandien žiūrėjome tiesiog nustėrę – koks jis aktualus, atrodo, kad apie dabartį kalbama. Prancūzų rašytojo Albert'o Camus 1947 m. parašytas romanas "Maras" ir šis filmas – kaip ir perspėjimas, kad gyvename virusų pilname pasaulyje, o mirties akivaizdoje yra išbandomi žmonių vienybė, tikėjimas ir būties prasmingumas. Visiems prieinamas filmas, kurį galima pasižiūrėti "YouTube" platformoje, – rusų režisieriaus Aleksejaus Balabanovo filmas "Aš irgi noriu". Tai vienas geriausių rusų kino režisierių, jo filmai (išskyrus "Brolis" ir "Brolis 2") yra mano mėgstamiausiųjų sąraše. Prieš aštuonerius metus sukurtas "Aš irgi noriu" – paskutinis A.Balabanovo filmas, tuomet jis jau sunkiai sirgo vėžiu, nuo jo mirė būdamas 55-erių. O dar po pusmečio sugriuvo ir filme parodyta lede įšalusi koplyčia. Štai ir netikėk po to pranašystėmis! Ir 1992-aisiais tas filmas atrodė pranašiškas, o dabar – dar aktualesnis. Kai pamačiau jį pirmąkart, šaltukas per nugarą perbėgo. Paminėjau tik du filmus, kuriuose yra daug aiškiaregystės elementų, tačiau jų yra gerokai daugiau.

– Dokumentininkai jau bando įamžinti šį metą, palikti ateities žmonėms šių dienų liudijimą. Menininkai neabejotinai taip pat išgeneruos kūrybinį turinį iš dabarties. Galite tai paprognozuoti?

– Galiu ne tik prognozuoti – jau matau tam tikrus pozityvius dalykus, poslinkius šioje srityje. Kūrybiški žmonės saviizoliaciją gali išnaudoti meninei saviraiškai. Vieni dainuoja balkonuose, kiti namuose filmuoja siužetus, tokia kamerinė aplinka gali padėti pasireikšti talentui. Ir Lietuvoje jaunimas yra prifilmavęs trumpų novelių, o drąsesni netgi organizuoja vaidybinių filmų kūrimą nuotolinio bendravimo sąlygomis. Vakaruose populiarėja iššūkis – kolektyviai per atstumą kurti filmus. Kiekvienas, izoliuotas namų aplinkoje atlieka savo darbo dalį, o kažkas visa tai koordinuoja, suveda į visumą – šiuolaikinės technologijos leidžia. Taigi gana optimistiškai žiūriu į šią situaciją. Jau rudeniop sulauksime izoliacijos sąlygomis sukurto kino.

– Paprašysiu pabūti kino terapeutu. Žmonės vis labiau pavargsta psichologiškai ir emociškai, o kinas gali padėti pakelti ūpą. Parekomenduokite keletą tokių filmų.

– Sudėtinga su tomis rekomendacijomis... Būdavo, manęs paprašo rekomenduoti gerą filmą. Mano patarti dar ir draugų nusiveda pasižiūrėti, o paskui, žiūrėk, skambina ir sako: "Ką tu čia, Gediminai, mums įsiūlei?! Draugai stebisi, koks čia tavo skonis..." Dabar aš jau rekomenduoju nebent gerai pažindamas žmogų ir žinodamas jo skonį.

Perliukas: G.Jankauskas džiaugiasi, kad pagaliau restauruotas ir suskaitmenintas 1969 m. A.Žebriūno sukurtas filmas "Gražuolė". Kino kritikui tai vienas mėgstamiausių filmų, kaip ranka nuimančių nuovargį ir prastą nuotaiką. Kadras iš filmo "Gražuolė"

– Tada patikslinu: koks filmas jums pačiam praskaidrina nuotaiką?

– Yra keletas tokių filmų, kuriuos žinau atmintinai, galiu žiūrėti nuo bet kurios vietos. Mano prastą nuotaiką, nuovargį kaip ranka nuima Arūno Žebriūno filmas "Gražuolė". Sukurtas jis 1969-aisiais, tačiau tik neseniai restauruotas ir suskaitmenintas. Labai džiaugiuosi, kad jis pagaliau įgavo tokį pavidalą, koks ir turėtų būti. Kai prieš dvejus Prancūzijoje įvyko šio filmo antroji premjera, svarbiausiuose šalies laikraščiuose "Figaro" ir "Le Monde" pasirodė pagiriamosios solidžių kino kritikų recenzijos. Jie prisipažino nežinoję apie tokį filmą ir nustebę, kad režisieriui pavyko atrasti naują stilių – poetinį neorealizmą. Ir iš tikrųjų šis filmas prasideda ir baigiasi tokia nuostabia Viačeslavo Ganelino muzika ir tokiu užburiančiu mažosios Ingos Mickytės šokiu. Kai įsijungiu šį filmą, pažiūriu bent 10 minučių, iškart išgaruoja nuovargis, užsimiršta problemos, piktumai, nesusipratimai. Tas šokis nuneša kažkur, kur šviesu, saulėta, kur sklando pozityvios nuotaikos. Ilgas būtų tas man nuotaiką pakeliančių filmų sąrašas, bet norėjau paminėti šį kinematografinį perliuką.

– Kokią dieną vadinate gera diena, įrašote ją į savo emocinės atminties aukso fondą?

– Va čia tai sudėtingiausias iš visų jūsų pateiktų klausimų... Iš vienos pusės, atrodytų, kad labai lengva atsakyti, iš kitos – tai reikia daryti labai atsakingai. Pabandysiu garsiai pamąstyti. Gera diena man yra ta, kai kažką nauja sužinau, perskaitau, pasižiūriu gerą filmą, apsilankau reikšmingoje parodoje, prasmingai pabendrauju – ne šiaip sau su banaliais kasdieniais klausimais, ne, kai pavyksta pasišnekėti nuoširdžiai. Kai perklausau savo mylimą muziką, o kalbėti apie muziką irgi galėčiau labai ilgai. Tai taip pat pozityvios energijos šaltinis. Gera diena, kai viskas gerai namuose, kai sveiki tavo artimieji, tau brangūs žmonės, kai galima išspręsti nesudėtingas problemas, nes sudėtingų nepavyksta taip greitai išspręsti. Gera diena prasideda kvapnia kava, o baigiasi rimtimi ir suvokimu, kad diena išties buvo gera.

– Esate sakęs, kad mėgstate filmus su gera pabaiga. Kviečiu paimprovizuoti dar kartą: koks galimas šio gyvenimiškojo filmo su ženklu "koronavirusas" geras finalas?

– Geras šio gyvenimiškojo filmo finalas bus tada, kai pagaliau baigsis priverstinė izoliacija, kai nebejausdami panikos galėsime išeiti į gatves, kai nebereikės vengti pačių artimiausių žmonių, kai galėsime apsikabinti seniai nematytą bičiulį ir kai suprasime labai paprastą tiesą, kad pernelyg daug laiko iššvaistėme vaikydamiesi nereikšmingų dalykų. Kaip sakė beprotis išminčius Friedrichas Nietzche, "kiek daug reikia sukaupti, kad suprastum, kiek mažai tau iš tikrųjų reikia".

Kiekviena spaudoje pasirodžiusi jo naujausių filmų recenzija jau nuo pirmų žodžių prikausto argumentuota tiesa, giliomis įžvalgomis, išskirtiniu talentu sudominti bei savitu humoro jausmu. Apie tai, ką reiškia būti kino kritiku ir šiandieninio lietuviško kino veidą – pokalbyje su G.Jankausku, švenčiančiu 60-ies metų sukaktį.

– Jūsų kelias į kiną. Koks jis? Kodėl būtent kinas?

– Mano kelias į kiną yra absoliučiai sąmoningas pasirinkimas. Kiek save prisimenu, kinas yra pats seniausias ir stabiliausias mano gyvenime dėmesio objektas. Gimiau mažame Sibiro miestelyje, kuriame netoli namų buvusiame kino teatre praleisdavau nemažai laisvo laiko. Kai kuriuos filmus žiūrėdavau po tris keturis kartus per savaitę. Pasirinkimas tada nebuvo labai didelis, bet paauglišką nuotykių bei romantikos troškimą patenkino karinės dramos ("Karas ir taika", "Baladė apie kareivį", "Gyvieji ir mirusieji"), veiksmo filmai ("Trys muškietininkai", trofėjiniai filmai apie Tarzano nuotykius, amerikietiška "Šaunioji septyniukė"). Kartu su draugais inscenizuodavome labiausiai patikusias scenas, ir tai buvo neatsibostantys žaidimai. Buvo labai stiprus tikėjimas, kad herojų pasaulis ekrane kupinas stebuklų ir kad nuoširdžios žiūrovų emocijos net gali pakeisti filmo siužetą. Gal dabar tai atrodys juokinga, bet begalę kartų žiūrėdami filmą "Čiapajevas" tikėjome, kad galbūt šiandien finale herojus nežus nuo priešų kulkų, o liks gyvas visų mūsų džiaugsmui. Kino stebuklą dažnai patiriu ir dabar, tik pasireiškia jis kitaip.

– O kodėl kino kritika, ne kino režisūra?

– Tapti kino režisieriumi tikrai svajojau, net baigęs vidurinę mokyklą stojau į Maskvos Visasąjunginį valstybinį kinematografijos institutą (VGIK), bet ten visuomet buvo didelė konkurencija (daugiau 20-ies kandidatų į vieną vietą), o Sibire gimusiam tremtinių vaikui tokia perspektyva buvo užblokuota jau pradiniame etape. Netrukus nusivylimą pakeitė suvokimas, kad gyvenimas tuo nesibaigia. Jei žinai tikslą gyvenime, galima ieškoti kitų kelių.

– Ką reiškia būti kino kritiku? Kokių asmeninių savybių labiausiai reikia šioje profesijoje?

– Atsakydamas į šį klausimą galėčiau priminti seną kalambūrą apie tai, kad kritikai – tai žmonės, kuriems nepavyko tapti menininkais, ir dabar jie pastariesiems kerštauja, juos kritikuodami. Piktų ir pagiežingų kritikų nemėgstu, ir jiems (norisi taip tikėti!) nepriklausau. Nemėgstu paties žodžio "kritikas", ilgai vengiau taip vadintis, bet dabar jau privalau tai daryti, nes tapau Kinematografininkų sąjungos Kino kritikų gildijos nariu. Mėgstu būti vadinamas kinotyrininku ar kino istoriku – ką tik baigiau rašyti kino istorijos knygą.

Ir iki šiol nežinau receptų, kaip parašyti gerą recenziją. Kai krimtau žurnalistikos mokslus Vilniaus universitete, klausinėjome teatro kritikos klasiką Egmontą Jansoną, kaip parašyti gerą spektaklio recenziją. Išgirdęs tokį klausimą maestro šelmiškai nusišypsodavo, pasikasydavo pakaušį ir po ilgokos teatrinės pauzės išrėždavo: "Ogi velniai žino, kaip tas recenzijas reikia rašyti!" Pradžioje mes manėme, kad garbus pedagogas tiesiog nenori dalytis savo profesinėmis paslaptimis su neišmanėliais. Bet greitai supratome, kad maestro buvo teisus – recenzija atsiranda ne tada, kai laikaisi metodinių nurodymų reikalavimų, o gimsta individualaus emocinio, intelektualaus ir kūrybinio proceso metu. Todėl kritiko profesijoje būtiniausios asmeninės savybės – tai nuolatinis paties savęs tobulinimas, intelektualių horizontų plėtimas, domėjimasis visais kitais menais, juk ne veltui sakoma, kad kinas sujungia viską. Ir dar reikia stengtis vertinant kūrinius atsiriboti nuo išankstinio nusiteikimo ar kieno nors suformuoto požiūrio.

– Koks, jūsų akimis, yra meniškai pavykęs filmas?

– Meniškai pavykusio filmo parametrus sunku vienareikšmiškai apibrėžti. Sunku rasti ir bendrą vardiklį tarp skirtingiems žanrams priklausančių kūrinių. Dar Voltaire'as yra pasakęs: "Visi žanrai geri, išskyrus nuobodų." Šios minties aiškintojai dažniausiai teigia, kad nuobodžiais kūriniais filosofas vadino tokius, kurie nesukelia žmonėms jokių emocijų. Bet kokiame žanre yra ir savų šedevrų, ir meninės vertės neturinčio niekalo. Todėl, manau, kad svarbiausia kritiko užduotis – ne primesti kitiems savo nuomonės, bet pateikti argumentų, kurie padėtų pačiam žiūrovui (skaitytojui) atskirti grūdus nuo pelų. Šiais laikais, kai kiekvieną filmą lydi triukšminga reklama ir pagiriamoji platintojų parašyta charakteristika, tai itin svarbu.

Dar Voltaire'as yra pasakęs: "Visi žanrai geri, išskyrus nuobodų."

– Galbūt yra tekę suskaičiuoti, kiek filmų iki šiol esate pamatęs?

– Nevedu tokios statistikos, bet galiu prisiekti, kad beveik visus storos knygos "1001 filmas, kurį per gyvenimą privalai pažiūrėti" (lietuviškai išleista 2007 m.) esu matęs. Bet per visą gyvenimą matytų filmų tikrai kur kas daugiau. Stengiuosi, kad vienas du filmai būtų kiekvienos dienos norma. Jei jos neįvykdau, tenka kompensuoti savaitgaliais ir, žinoma, per festivalius. Dienos rekordas – aštuoni pilnametražiai filmai, bet sveikatai tai tikrai kenkia.

– Šiandien lietuviškų filmų kino teatrų žiūrovams pristatoma ne tiek ir mažai, kino teatrų lankomumas sparčiai didėja, nors gyventojų šalyje ir mažėja. Kaip vertinate šią situaciją? Kiek toje gausoje vertės ir kokybės?

– Kino filmų kiekybės rekordus tikrai kasmet pageriname, ypač ryški lietuviškų kino komedijų dinamika. Finansiniais tokių produktų rezultatais prodiuseriai patenkinti, spauda trimituoja apie daug pinigų uždirbantį niekalą, bet naujos meninės kokybės iš šio didelio triukšmo neatsirado. Anksčiu sąvoka "lietuviškas komercinis filmas" neegzistavo ir anuomet ji net būtų atrodžiusi kaip oksimoronas (prancūzai šiuo žodžiu vadina priešingos reikšmės žodžių derinį). Dar visai neseniai (iki filmo "Tadas Blinda. Pradžia") buvo įrodinėjama, kad Lietuvos rinka – per maža ir kad joks čia sukurtas filmas negali atsipirkti. Bet netrukus atsirado pirmi filmai (dažniausiai komedijos), kurie surinkdavo milijoną litų. Dabar jau ir milijonas eurų nieko nebestebina – turime kelis tokius milijonierius. Tiesa, didelio džiaugsmo ir noro didžiuotis tokiais mūsų kino pasiekimais jie tikrai nekelia. Kai matai tarp Lietuvos kino teatruose daugiausia pinigų uždirbusių filmų net kelias naujas lietuviškas komedijas, nenorėdamas susimąstysi apie tai, kodėl taip žemai smuko jaunų lietuvaičių, sudarančių pagrindinę premjeras kino teatruose žiūrinčią auditoriją, skonis (o gal jis tiesiog ir nebuvo susiformavęs?).

– Kokie pastarieji lietuviški filmai galėtų būti pačiu prasčiausiu ir geriausiu pavyzdžiais?

– Prasčiausiais lietuviško kino pavyzdžiais be konkurencijos vadintinos pastaruoju metu kaip blynai per Užgavėnes kepamos lietuviškos komedijos, kurios jau keletą metų gaminamos išties spartuoliškais tempais. Tačiau kiekviena buka lietuviška kino komedija tik patvirtina, kad tai vienkartiniai, tragiškai nejuokingi, vulgarūs ir primityvūs reginiai, kuriuose meno nėra nė kruopelytės, užtat pajamos atvirkščiai proporcingos privalumams. Šį fenomeną turėtų nagrinėti ne kino kritikai (jie savo žodį išsako viešai), o psichologai ir sociologai. Bet net plika akimi matyti, kad jaunieji kinematografininkai nė neieško skirtingus skonius galinčio patenkinti aukso vidurio, o stengiasi išgauti kuo daugiau naudos iš tokios situacijos (ji, žinoma, ilgai netruks), kai galima gerai pasipelnyti iš primityvaus komercinio niekalo.

Paguodžia tai, kad turime Šarūną Bartą, kurio kiekvienas filmas tampa ryškiu įvykiu ne tik lietuvių, bet ir pasauliniame kine.

Laimė, be tokio mūsų tradicijas tik kompromituojančio kino (laimė, niekur už mūsų šalies ribų lietuviškos komedijos nerodomos, jei būtų kitaip, taptume tik pajuokos objektu) paguodžia tai, kad turime Šarūną Bartą, kurio kiekvienas filmas tampa ryškiu įvykiu ne tik lietuvių, bet ir pasauliniame kine (jis vienintelis iš mūsų kino kūrėjų užpernai nusipelnė personalinės retrospektyvos Pompidu centre). Gaivus gero kino gurkšnis būna kiekvienas Kristijono Vildžiūno filmas. Jau žiūrint debiutinį jo vaidybinį filmą "Nuomos sutartis" (2002 m.) buvo aišku, kad į lietuvių kiną atėjo neabejotinai perspektyvus jaunas režisierius. Šią reputaciją jis apgynė filmais "Kai apkabinsiu tave" (2010 m.) ir "Senekos diena" (2016 m.). Solidžiuose pasaulio kino festivaliuose parodytas pirmas pilnametražis režisieriaus Igno Jonyno filmas "Lošėjas", pasiūlęs į medikų gyvenimo ir darbo specifiką pažvelgti neįprastu rakursu. Vis ryškiau pasisako moterys režisierės: Giedrės Beinoriūtės "Balkonas (2008 m.) sužavėjo "neužmuilintu" žvilgsniu į ne tokią seną sovietinę praeitį, Kristina Buožytė "Auroroje" (2012 m.) išdrįso pasigalynėti su fantastinio kino kūrėjais ir pasamprotavo apie moderniųjų technologijų įtaką žmonių bendravimui (Ispanijoje "Aurora" buvo pavadinta geriausiu Europos fantastiniu filmu). Nepriklausomos Lietuvos realybės pagimdytas problemas ir bėdas rimtai bei ironiškai bando diagnozuoti nemažo rezonanso susilaukę vaidybiniai filmai "Šventasis" (2016 m., rež. Andrius Blaževičius) ir Eglės Vertelytės "Stebuklas" (2017 m.). Pagaliau, retsykiais ekranuose pasirodantys kino klasikų kūriniai "Duburys" (2010 m., rež. Gytis Lukšas) ir Algimanto Puipos "Edeno sodas" (2015 m.) yra tikri kamertonai, su kuriais galima tikrinti tikrą kinematografinę kokybę ir aukščiausio meninio profesionalumo lygį.

– Nemažai tarp jų istorinių, patriotinius jausmus žadinančių juostų. Bet ar žiūrovo skruostu tekanti ašara tikrai yra tas įrodymas, kad filmas yra geras?

– Skaitėme spaudoje apie žiūrovų skruostais gausiai tekančias ašaras per "Emilijos iš Laisvės alėjos" seansus. Esu pakankamai jautrus žmogus, bet šis filmas man provokavo visiškai priešingas emocijas – apmaudą, kad gera tema taip neprofesionaliai pateikta ir primityviai suvaidinta. Prieštaringas mintis provokavo ir dar vienas proginis filmas "Pelėdų kalnas", kuriame yra tikrai puikių vietų, bet visuma labai padrika, o ir daug kam užkliuvusios erotinės scenos tik patvirtina, kad noras bet kokia kaina pataikauti žiūrovui gali tapti nereikalingu deguto šaukštu. Jei lygintume "Emiliją iš Laisvės alėjos" su tą patį laikotarpį vaizdavusiais "Vaikais iš "Amerikos" viešbučio", tai pastarasis – nepalyginamai talentingesnis ir vertingesnis kūrinys. O "Pelėdų kalnas", deja, ryškiai nepraturtino anksčiau pokario temą nagrinėjusių vaidybinių filmų galerijos.

– Kaip vertinate dabartinį Lietuvos kiną pasauliniame kontekste? Ar jis eina savu keliu ar orientuojasi į Vakarus? Ko jam trūksta?

– Pasauliniame kontekste gerai atrodo tik lietuviška dokumentika (Arūno Matelio, Audriaus Stonio filmai) ir Š.Barto kūryba. Jei dar kam nors pavyksta patekti į tarptautinius kino festivalius ("Sangailės vasara", "Aurora"), tokie filmai vis tiek lieka pavieniais maloniais faktais, bet netampa kažkokių naujų tendencijų lyderiais. Lietuvoje populiarūs Emilio Vėlyvio filmai toliau už mūsų šalies ribų negali būti niekam įdomūs, nes nieko originalaus ir savito juose nėra.

– Su kokiu lietuviško kino portretu esate susidūręs svetur? Kaip ten jis yra vertinamas?

– Jau 25-erius metus padedu lietuviškiems filmams patekti į Tarptautinį Rytų Europos kino festivalio "Liubušės kino vasara" (Lenkijoje) programas. Jau pripratau prie pastabų, kad mūsų kinas lėtas, nuobodus, neretai depresyvus ir liūdnas. Nors tikrai galiu patikinti, kad šiame festivalyje, kuriame daug metų renkasi seni draugai, yra ištikimų Š.Barto, Algimanto Puipos ar Audriaus Stonio kūrybos gerbėjų. O kas dėl depresyvias temas nagrinėjančių dramų, tai ši mada susiformavo pereinant iš sovietmečio nelaisvės į nepriklausomybės laikotarpį. Tada posovietinis kinas buvo labai populiarus tarptautiniuose festivaliuose, todėl tarsi iš gausybės rago pasipylė vadinamieji festivaliniai filmai, kuriuose tapo įprasta niūriai (dažniausiai nespalvotoje kino juostoje) vaizduoti gyvenimo skurdą. Ir dokumentiniuose, ir net vaidybiniuose filmuose įsitvirtino lūšnynų egzotika bei nuolatiniai tokio kino personažai – neregiai, neįgalūs žmonės, sergantys vaikai, benamiai, visuomenės paribiuose gyvenantys likimo nuskriaustieji. Dabar situacija keičiasi. Bet filmais pasaulio nepradėsime stebinti tol, kol suvoksime, kad galime būti įdomūs ne mėgdžiodami svetimųjų kino receptus, o tik nacionaliniu savitumu.

Savo ruožtu kino kritikas ir istorikas Gediminas Jankauskas apgailestauja, kad visuomenė nesipiktina darkoma lietuvių kalba, tuo, kad negerbiama intelektinė nuosavybė, pataikaujama labiausiai neišprususiai auditorijai. „Nemanau, kad kūrėjai būtų patenkinti, sužinoję, kuo pavirsta jų filmų pavadinimai Lietuvoje“, – kalba jis.

Pasak A. Užkalnio, filmų pavadinimų vertimai Lietuvoje taip, kaip vandens lašelis atspindi vandenyną, atspindi paties filmo vertimo neįgalumą.

„Išimčių reta, ir tada būna gerai: „Sopranus“ vertė Rytis Zemkauskas ir padarė tai neįtikėtinai gerai. „Tvin Pykso miestelį“ prieš 30 metų vertė Silvija Lomsargytė, profesionali literatūros vertėja, nes tuo pasirūpino tuometinis LRT vadovas Skirmantas Valiulis, kuris išmanė filmus. Ir tai buvo puikus rezultatas. O visa kita yra greitas vertimo drožimas be gėdos, sąžinės ar išmanymo. Kaip gali Holivudo filmus versti tie, kas ne tik negyveno, bet ir nebuvo Kalifornijoje?“ – klausia A. Užkalnis.

Lietuviams, anot jo, prastai sekasi versti filmų pavadinimus, nes jie neturi žinių apie pasaulį, pagal kurį sukurti ir pavadinti filmai.

„Lietuviai net nežino sąvokos „idiomatinis vertimas“, jie verčia žodžius, o ne prasmę. Man anksčiau norėdavosi juoktis ir visiems rodyti, paskui pasidarė tiesiog britku ir nemalonu.

Klasikinis idiotiško pavadinimo vertimo pavyzdys yra „Lost in Translation“ vertimas „Pasiklydę vertime“. Pavadinimas yra idioma, žodžių žaismas. „Lost in translation“ yra „prasmė arba atspalvis, kurio tekstas netenka beverčiant“. Bet iš kur tiems vargšams, išmokusiems kalbą iš Laučkos ir Svecevičiaus žodynų ir iš Dalios Tekorienės nuošnekų, apie tai žinoti? Išverčia žodžius po vieną ir išeina blogiau nei su „Google translate“, – kalba pašnekovas.

Tačiau niekas tarsi ir nesipiktina, kad darkoma lietuvių kalba, negerbiama intelektinė nuosavybė, pataikaujama labiausiai neišprususiai auditorijai.

Savo ruožtu G. Jankauskas pastebi, kad kino platintojai Lietuvoje stengiasi pataikauti didžiausiai kino auditorijos daliai.

„Kartą teko skaityti kino platintojų atsakymą, kodėl filmų pavadinimai taip išverčiami į lietuvių kalbą. Jie kalbėjo, kad žino savo auditoriją, o jos daugumą sudaro jaunimas, tad reikia kalbėti jam suprantama kalba.

Tuomet atsiranda tokie pavadinimai, kaip „Afigena mokytoja“ (orig. „Bad teacher“). Man norėtųsi pažiūrėti į akis žmogui, kuris lietuvių kalboje pritaiko rusišką barbarizmą. Didžiausias „nusivertimas“, mano galva, buvo filmą „The Purge“ (liet. apsivalymas) pavadinti „Purgenu“ – vidurių laisvinamųjų vaistų pavadinimu“, – komentuoja G. Jankauskas.

Klaikių vertimų daugėja

G. Jankauskas pastebi, kad atsiranda vis daugiau filmų, kurių lietuviškas pavadinimas visiškai neatitinka originalaus.

„Kiekvieną savaitę matome 4–5 užsienio filmų premjeras ir vis daugiau pasiklydimo vertime problemų. Naujausias pavyzdys – rusų komedija „Kupi menya“ (liet. nusipirk mane) lietuviškai pavadinta „Nupirk man laimę“. Mane tikrai neramina tai, kad kartais net nesivarginama išversti pavadinimų, kaip kad filmų „Deadpool“, „Ex Machina“, „Self/less“, „Steve Jobs“, – kalba G. Jankauskas.

Pašnekovas pateikia ir daugiau pavyzdžių: „Killing them softly“ (liet. nužudyti juos švelniai) lietuviai pavadino „Kazino apiplėšimu“, „The night before“ (liet. praėjusi naktis) Lietuvoje virto filmu „Kūčiukai, narkotikai ir seksas“, „Girl next door“ (liet. kaimynė) – „Mano kaimynė – porno žvaigždė“. Tai, pasak jo, aiškiai daroma norint intriguoti žiūrovus.

„Tačiau niekas tarsi ir nesipiktina, kad darkoma lietuvių kalba, negerbiama intelektinė nuosavybė, pataikaujama labiausiai neišprususiai auditorijai. Nemanau, kad kūrėjai būtų patenkinti, sužinoję, kuo pavirsta jų filmų pavadinimai Lietuvoje“, – sako kino kritikas.

Baisiausias pavyzdys, anot A. Užkalnio, yra filmo „Lock, Stock and Two Smoking Barrels“ pavadinimo vertimas.

„Lock, stock and barrel“ reiškia „viską, visas dalis, pilną komplektą“. Žinote, kaip išvertė lietuviai? „Lok, stok arba šauk“. Matyt, buvo bandyta išsidirbinėti ir suplakti fonetiką su kriminaliniu filmo prasmės atspalviu. Gavosi tragedija. Ir ne ta Edipo tragedija, o tiesiog gėda kaip „Pūko“ radijas“, – kalba A. Užkalnis.

Pamatę kamerą, išsigando

Uostamiesčio gyventojai vis dažniau apsisprendžia daugiabučiuose įrengti vaizdo stebėjimo kameras.

Paprastai jos sumontuojamos prie durų, vedančių į laiptinę, ir kiekviename pastato aukšte.

Saugos tarnybos "Mano sauga" atstovai teigė, kad imtis tokių veiksmų gyventojus priverčia name pasikartojantys viešosios tvarkos pažeidimai ir nusikaltimai.

"Žmonės neapsikenčia laiptinėse nuolat besilankančių benamių, dozės susileisti atėjusių narkomanų. Kameros įrengiamos ir siekiant išvengti vandalų išpuolių: pašto dėžučių niokojimo, terlionių ant pastato fasado, laiptinių sienų", – kalbėjo atstovai.

Daugiabučio, esančio Kauno gatvėje, gyventojai nuolat kentėjo nuo laiptinėse besilankančių benamių ir narkomanų.

Kameros užfiksavo, kaip čia svaiginosi trijų asmenų kompanija.

Tarp jų buvo ir mergina. Ji atėjusi atsigulė. Vienas vyrų jai nežinia ką darė, tuo metu kitas narkotikų dozę leidosi į kirkšnį.

"Į tokius atvejus reaguojame operatyviai – vaizdo stebėtojai kviečia apsaugos ekipažą. Jei asmenys pasišalina greičiau, vaizdo medžiaga perduodama policijai, ir, tikimės, toks įrašas pasitarnauja tyrimui. Laikui bėgant, tiek narkomanai, tiek benamiai pradeda aplenkti laiptines, kuriose sumontuotos vaizdo stebėjimo kameros", – tvirtino įmonės "Mano sauga" vadovas Gediminas Jankauskas.

Viename vaizdo įraše užfiksuota, kaip narkomanai ateina į laiptinę, ruošiasi procedūrai, bet vienas pamato kamerą, rodo pirštu į ją ir pasiūlo nešdintis. Po akimirkos vyrai pasišalina.

Naktį – vogti gėlių

Pasitaiko atvejų, kai svaigintis į vieno ar kito namo bendrąsias erdves renkasi nepilnamečiai.

Kelių jaunuolių kompanija buvo sumaniusi lankytis vieno uostamiesčio daugiaaukščio terasoje, tačiau viešnagė truko neilgai.

Pašalinius asmenis netrukus sudrausmino juos užklupęs saugos tarnybos darbuotojas.

Vaizdo stebėjimo kamerų užfiksuota medžiaga padeda išaiškinti vagystes, atvejus, kai yra apgadinami automobiliai, o tai padaręs vairuotojas pasišalina.

Saugos tarnybos darbuotojai ne kartą padėjo sulaikyti dviračių ir automobilių valytuvų vagis, kurie darbavosi požeminėse aikštelėse.

Ypač dažnai nukenčia prie namų įrengti gėlynai.

Vienu atveju užfiksuota, kaip naktį grįždamas vyras, kurio judesiai nekoordinuoti, sumanė išsirauti gėlę. Vyras įlipa į gėlyną ir ten kapstosi.

"Yra namų, kurie tikrai puoselėja savo aplinką, investuoja. Dažnai būna situacijų, kai rytą gėlių klombos būna nuniokotos, o kas tai padarė, neaišku. Kai yra įrengtos kameros ir situaciją stebi apsaugos darbuotojai, gyventojai gali patys išsiaiškinti, kas pridarė žalos", – patikino G.Jankauskas.

Miegoti išsiuntė prie durų

Daugiabučių namų laiptines stebinčioms saugos tarnyboms tenka drausminti ir įkaušusius asmenis.

Kai kurie santykius bando aiškintis kumščiais ir drumsčia kaimynų ramybę.

Viename daugiabučio namo kieme užfiksuota, kaip kompanija stipriai sumušė žmogų. Vaizdo įrašas padėjo policijai tirti šį įvykį.

Kai kurie atvejai yra visiškai nepaaiškinami. Vargu ar tą galėtų padaryti ir pats veikiantysis asmuo. Kameros užfiksavo, kaip vienas neblaivus vyras lifto tarpduryje statė alaus butelius.

Galima tik spėti, jog taip elgtasi, kad durys neužsivertų.

Tačiau tokiu atveju lifto negali išsikviesti kiti gyventojai. Užstatęs duris, vyras toliau po vieną ar kelis nešiojo butelius į kabiną.

Apsaugininkams kartais tenka tapti ir taikos balandžiais šeimos konfliktuose.

Viename daugiabutyje menkai apsirengęs vyras miegojo laiptinėje netoli buto durų.

Dauguma gyventojų saugos tarnybai yra nurodę, kad tokius asmenis reikia išprašyti.

Nuvažiavus paaiškėjo, kad nelaimėlis ne šiaip sau įsirengė guolį laiptinėje.

Jo į namus neįsileidžia žmona, nes grįžo neblaivus. Apsaugos darbuotojai pasikalbėjo su gyventoja. Ši leido sugrįžti sutuoktiniui namo.

Kartą iš laiptinės buvo išprašytas ir slampinėjantis, griuvinėjantis to paties namo gyventojas. Vyras nesugebėjo pasakyti, kad čia gyvena.

"Gyventojai paprastai nurodo nepageidaujantys, jog laiptinėse vaikščiotų neblaivūs, neaiškūs asmenys. Tokius žmones reikalauja išprašyti", – akcentavo G.Jankauskas.

Seksu užsiėmė ant laiptų

Kameros užfiksuoja ir ypač pikantiškų scenų.

Aistros apimtos poros seksu užsiima laiptinėje. Jos pamiršta, kad viešoje vietoje taip elgtis draudžiama.

Tačiau intymiais momentais poroms būna nesvarbu ir tai, kad gali bet kada užklupti kaimynai. Nekreipiama net dėmesio, kad patalpas stebi kameros.

Meilei netrukdo ir purvinos laiptinių grindys ir laiptai – gulamasi ant jų.

"Tokie atvejai nėra dažni, bet tikrai pasitaiko. Jei vaizdas stebimas tiesiogiai, kviečiamas ekipažas, kuris važiuoja į vietą, nes tai – viešosios tvarkos pažeidimas", – pabrėžė vadovas.

Seksu laiptinėse užsiiminėja ir tų pačių namų, kur įrengtos kameros, gyventojai. Vienas atvejų, kai moteris ir vyras, abu avintys šlepetėmis, po visko grįžta į savo butą.

Taip pat užfiksuota, kaip pora lytiškai santykiauja dešimtajame aukšte, kur yra išėjimas ant stogo, o tuo metu aukštu žemiau namo su vaikais grįžta kaimynai.

Bandė slėpti veidus

Iš vaizdo įrašų matyti, jog kai kurių žmonių visiškai neglumina, kad laiptinė vieša vieta.

Viena pora ramiai ateina, įsitaiso ant laiptų, glamonėjasi, užsiima seksu.

Dėl tokio savo elgesio jiems teko aiškintis atvykusiam saugos tarnybos darbuotojui.

Buvo atvejis, kai moteris ir vyras po visko pakėlė akis į viršų ir pamatė kameras. Jie suskubo slėpti veidus ir bėgti iš laiptinės.

"Sunku pasakyti, kodėl taip elgiamasi. Gal namie yra vaikų, gal nori daugiau adrenalino. Tačiau reikėtų pagalvoti ir apie kitus. Kas būtų, jei viską pamatytų kažkieno vaikas?" – retoriškai klausė tarnybos vadovas.

G.Jankauskas akcentavo, kad įrašai sistemoje saugomi 30 dienų. Tad bet kuris kaimynas, peržiūrėdamas užfiksuotą medžiagą, netyčia gali pamatyti intymias akimirkas.

Keistai nuteikia ir toks vaizdas, kai gyventojas išeina iš savo buto, atsistoja laiptinės kampe ir šlapinasi.

Tarnybos darbuotojas paaiškino vaikinui, kad taip elgtis nedera. Kameros užfiksavo, iš kurio buto jis išėjo.

Laiptinė – vieša vieta

Laiptinės vaizdo kameromis nėra stebimos slapta. Apie tai informuojami ne tik gyventojai, bet ir svečiai.

Ant namo matomoje vietoje yra pakabinta lentelė. Joje nurodyta, kad namą stebi vaizdo kameros.

"Kartais atrodo, kad žmonės net įtaria, jog įrengtos kameros, nors niekas neslepiama. Gal mano, kad kameros neveikia?" – svarstė vadovas.

Saugos tarnybos atstovai pabrėžė, kad užfiksuota informacija dalijasi tik tais atvejais, kai yra viešosios tvarkos pažeidimai, nusikaltimai.

Medžiaga pateikiama policijos pareigūnams ar visuomenei, siekiant padėti nustatyti kaltus asmenis.

"Keista, kad kai kurie elgiasi, nepaisydami jokių moralės, etikos normų, daro viešosios tvarkos pažeidimus", – stebėjosi atstovai.

Pabrėžiama, kad laiptinė yra vieša vieta. Tad girtauti, rūkyti, svaigintis, dergti, tenkinti lytinę aistrą joje draudžiama. Už tokį elgesį gresia nuobaudos.

Kameros tikrai drausmina. Vieną ar kitą kartą išprašyti narkomanai, vandalai, seksu užsiiminėjančios porelės daugiau nebegrįžta.

"Kai kurie žmonės po kiek laiko pradeda abejoti, ar kameros dar reikalingos, nes nieko blogo nebevyksta. Tačiau jos išties drausmina pažeidėjus", – teigė saugos tarnybos atstovai.

Prieš metus frančizės pagrindais veiklą pradėjęs agentūrų tinklas "Capital" džiaugiasi rezultatais, o šiemet žada šimtatūkstantines investicijas.

Nekilnojamojo turto agentūrų tinklo Lietuvos regiono direktorius Dmitrijus Semionovas teigė, esą bendrovė ir toliau sieks kurti nekilnojamojo turto brokeriams palankiausią aplinką dirbti ir tobulėti.

„Vasarį, mums švenčiant vienerių metų sukaktį, galime vadintis didžiausia Lietuvoje veikiančia nekilnojamojo turto agentūra“, - įsitikinęs D. Semionovas.

NT rinkoje turtą parduoda ne įmonė ar jos logotipas, o žmonės – nekilnojamojo turto brokeriai, tad didžiausias dėmesys tam esą ir skiriamas.

„Būdami didžiausi turime galimybes teikti kokybiškiausias paslaugas, o tikslui pasiekti sudarome brokeriams patrauklias darbo sąlygas – investuojame į valdymo technologijas ir sistemas, skatiname mokymąsi”, - teigė ilgametę vadovavimo patirtį turto pardavime turintis Gediminas Jankauskas.

Vilniaus biuro vadovas Mantas Mikočiūnas pastebi, kad nekilnojamojo turto agentūrų tinklo augimas nėra atsitiktinis.

„Tikiu, kad "Capital" franšizės įsigijimas padės biurui augti prisijungiant naujiems nekilnojamojo turto brokeriams. Mūsų kompanijoje dominuoja modernios idėjos ir puiki mokymų programa, tai padės biuro brokeriams suteikti kokybiškiausias paslaugas savo klientams“, - pasakojo M. Mikočiūnas.

Bendrovės vadovai nusprendė šiemet franšizės vystymui skirti dar pusę milijono litų. Tam esą turėtų padėti ne vien atsigaunanti nekilnojamojo turto rinka, kuri teikia perspektyvų, bet ir palanki optimistinė demografinė situacija ateinančius septynerius metus.