Tokia tvarka, galių subordinacija išmintinga, demokratiška. Seniau dėl universitetų spręsdavo monarchas, dabar – parlamentas.
Turime ir negeros patirties. 2009 m. anuometinių konservatorių ir liberalų valdomas Seimas įjungė „balsavimo buldozerį“, prastūmė antikonstitucinį Mokslo ir studijų įstatymą. Vieši ekspertų, profsąjungiečių balsai, kurie apdairiai įspėjo, – „trypiate mūsų Konstituciją“, buvo nutildyti to paties buldozerio. Nelemtame įstatyme vėliau LR Konstitucinis teismas aptiko apie 40 pagrindinio šalies įstatymo pažeidimų, įpareigojo juos ištaisyti. Šakinė aukštųjų mokyklų profsąjunga (LAMPSS) bandė viešumoje kelti pagrindinių „buldozerininkų“ atsakomybės klausimą. Svarstyta idėja viešinti „gėdos galeriją“, raginta inicijuoti apkaltą Seime. Veltui. Varnas varnui akies nekerta.
Pagrindinį buldozerininką – G. Steponavičių kartu su bičiuliu E. Masiuliu, panašu, jau nubaudė pats gyvenimas. Kiti aukštojo mokslo politikos „traktorininkai“ pasinaudojo rinkėju užmaršumu, išsisuko arba, kaip V. Stundys, buvo iš didžiosios politikos išbalsuoti. Kur tai matyta, LR Konstituciją sąmoningai sutrypė aukščiausia teisėkūros institucija – Seimas, o kaltų ir atsakingų nėra. Bet mes juos žinome. Vyriausias vadas – A. Kubilius. Pilnam pavardžių sąrašui popieriaus negadinsime.
Jei Lietuva išliks nacionaline valstybe dar bent 40–50 metų, tai minėtą antikonstitucinę universitetų griovimo pseudo-reformą, jos vairininkus nagrinės istorikai ir politologai, nelyginant kokį 1926 m. valstybės perversmą. Kodėl naršoma apysenė istorija?
Pirma, senovės romėnų patarlė moko: „kas nežino savo istorijos, amžinai lieka vaikais“. Antra, bent jau dalis Konstitucijos pažeidimų neištaisyti iki šiol. Trečia, įvyko ne tik formalus Konstitucijos sulaužymas, bet ir gilus aukštojo mokslo sistemos sudarkymas. Jei anuomet aukštojo mokslo reforma bent iš dalies būtų pavykusi, šiandien būtų galima, sukandus dantis, ištarti: „na, sulaužė, užtat išsprendė problemas, sudarė prielaidas universitetų šuoliui į sėkmę, nugalėtojai neteisiami“. Deja, neoliberalizmo chunveibinų reforma nei vienos aukštojo mokslo problemos neišsprendė, jas visas tik pagilino, ne gana to, atvėrė naujus skaudulius.
Kovoje už „krepšelį“ universitetai pavirto pigiomis diplomų parduotuvėmis. Totalus viso ko „surodiklinimas“ sugriovė kūrybą ir mokslininkų partnerystę, paskatino visuotinę konkurenciją, liguistą individualizmą, paviršinę mokslo orientaciją į momentinį rezultatą, į rodiklius ir veiklos imitavimą. Įvyko gabaus jaunimo atgrasymas nuo mokslininko karjeros. Universitetai marginalizuojami ir finansiškai, ir moraliai. Problemų, kurių anksčiau universitetuose bemaž nebuvo visai, staiga radosi labai daug.
Kai kuriuose universitetuose susiformavo autoritarinis valdymo modelis, bemaž rusiško tipo „valdžios vertikalė“ pagal V. Putino pavyzdį. Akademinė bendruomenė nugalinta, įbauginta, paversta protinio darbo kumetynu. Atsirado neskaidrus finansų valdymas, stambios sisteminės korupcijos apraiškos, favoritizmas, saviškių protegavimas pagal partinę liniją ar kitokį priklausymo klanui požymį, mokslininkų persekiojimas už kritiką, susidorojimas su kitaminčiais, panaudojant administracines galias, neskaidrias atestacijas ir pan. LR Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius konstatavo – aštuoniuose iš 13 valstybinių universitetų aukščiausi valdymo organai suformuoti pažeidžiant teisės aktus...
Viską apvainikavo KTU rektoriaus plagiato skandalas. O juk reformos šauklys buvo. Rodėsi, gulsis žmogelis ant bėgių, už kokybę, tarptautiškumą, už proveržį, už Lietuvos jaunimą... Koks šauklys, tokia ir reforma. Kokia reforma, toks ir trubadūras...
Ketvirta, kas visų pavojingiausia, buldozerininkai vėl agresyviai perša visuomenei savąjį universitetų tinklo reformos šalyje ir Kaune modelį. Verčiau jau atgailautų ir patylėtų.
Atidėkime istorinę refleksiją, grįžkime dabartin. Mokslininkams, profsąjungų lyderiams netinka, nedera girti valdžią. Visgi neįmanoma paneigti fakto, jog dabartinė Seimo dauguma, Seimo Švietimo ir mokslo komitetas demonstruoja žymiai aukštesnę bendravimo su akademinėmis bendruomenėmis bei interesų grupėmis kultūrą. Sugrįžo demokratinis dialogas, gebėjimas klausytis ir išgirsti. Seimas pasielgė politiškai išmintingai. Nubrėžė bendrą tinklo pertvarkos liniją – universitetų šalyje turi sumažėti, turi įvykti išteklių konsolidacija vardan aukštesnės kokybės. Parlamentas įvardino bendras būsimo tinklo gaires, tačiau, gerbdamas konstitucinę universitetų autonomiją, pabrėžė jų teisę (ir netgi prievolę) dėl konkrečių apsijungimo detalių atsakingai susitarti pačioms aukštosioms mokykloms.
Ką tokiu atveju privalo daryti pilietiški rektoriai, senatai, tarybos, akademinės bendruomenės? Vykdyti Seimo valią: dirbti, pasiraitojus rankoves, susitarti. Ką besakytume, Kaune tatai ir įvyko. Geranoriškai ir sąmoningai buvo sutarta kaip sykis pagal universitetų steigėjo valią. Kaune nelieka kitų universitetų filialų, lieka vienas bendros aprėpties universitetas ir keli specializuoti: sveikatos mokslų ir technologijų.
Deja, Seimo valios išpildymas, demokratiški ir teisėti autonomiškų institucijų susitarimai apsijungti netenkina vadinamosios „buldozerininkų“ interesų grupės. Jiems reikia tik vienintelio scenarijaus – VISI privalo jungtis prie KTU. Būtent čia, anot buldozerininkų, vienintelis teisingas kelias, tramplinas į būsimą pribloškiančią aukštojo mokslo Kaune ir Lietuvoje sėkmę... Priešingu atveju prapultis, galas. Ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai. „Vieno universiteto Kaune“ idėja turi savo „patronažą“ ir didžiojoje politikoje. Būtent tokį scenarijų aktyviai perša A. Kubilius, G. Landsbergis, M. Adomėnas. Vardan šios idėjos savo pavaldinio – KTU dėstytojo E. Jakilaičio – laidose ardėsi buvęs rektorius P. Baršauskas. Ketino būti šalies aukštajame moksle Mindaugu Didžiuoju, karaliumi-vienytoju.
Deja, didysis vienytojas ir būsimas valdovas savo tariamai kilnią veiklą nuo pat pradžių grindė cinizmu, makiavelizmu, viską statė ant neskaidrių korupcinių pamatų. Štai keli vienijimo ir cinizmo pavyzdžiai.
Egzistuoja elitas, politikų ir medikų. Politikų artimųjų gyvybė kartais atsiduria pavojuje. Tada neišvengiamai greta atsiranda elitiniai medikai. Politikai ir medikai tokiomis aplinkybėmis susisaisto tampriais neformalios pažinties, naudingos abiems pusėms, ryšiais. Prireikus, medikai gali valdžios rūmų neparadines duris atsidaryti kad ir kojomis... Tegul dabar buvęs premjeras A. Butkevičius ir elitiniai medikai paaiškina visuomenei, mokesčių mokėtojams vieną keistą istoriją.
Valstybės Strategijos komisijos posėdyje, kuriam vadovavo Premjeras, 2016 m. pavasarį buvo rimtai svarstoma dviejų Kauno universitetų jungimo idėja – KTU ir LSMU. Vienytojai užsiprašė nei daug, nei mažai pradžioje 90 mln. eurų, galiausiai suma išaugo iki 136 mln. eurų. Posėdyje net skaidrės su proveržio pažadais ir lėšų poreikiu buvo demonstruojamos. Pareikalauta suma anuomet sudarė maždaug 80 proc. VISŲ valstybiniams universitetams skiriamų metinių lėšų. Vienytojai net keliolika mln. užsiprašė vien projekto administracinėms išlaidoms. Faktiškai – kelių rektoratų po keliasdešimt biuro darbuotojų apjungimui... Nepavydėkime, nepasmaukime reformatorių dainos. Argi gaila, juk kalbama apie Lietuvos aukštojo mokslo šuolį į naują kokybę, į pribloškiančią sėkmę.
Lietuva neturi oficialaus vicepremjero. Neoficialiai tai – finansų ministras. Neatsitiktinai: nesuvaldysi valstybės skolos, viešųjų finansų – šalyje kils alkani maištai. Kelių Kauno akademinių oligarchų projektą, dvelkiantį korupcija, tą kartą sustabdė vienas padorus LR Vyriausybės narys – tuometinis finansų ministras R. Šadžius. Čia pat, posėdžio metu, griežtai paprašė nutraukti utopijų svarstymą... Neliko korupcinio medaus, instinktas vienytis prigeso, bet neišnyko.
Akivaizdžiai korupcinis ir kitas didžiojo valdovo-vienytojo veiksmas – KTU-ISM sandoris. Prisidengdamas komercinės paslapties teisine norma, kuri vešiesiems finansams negalioja, P. Baršausko vadovaujamas KTU įsigijo privatų universitetą ISM. Įsiveldamas į interesų konfliktą, P. Baršauskas faktiškai nusipirko savo buvusią darbovietę, joje prieš tai ėjo vieno iš vadovų pareigas. Milijonines viešas lėšas P. Baršauskas neskaidriai nutekino savo buvusiam darbdaviui – finansinį kolapsą patiriančiam koncernui „ARVI“. Pirkinys valstybiniam universitetui ir viešajam gėriui – nereikalingas. Šalyje ir taip beviltiška ekonomikos bei vadybos absolventų perprodukcija. Už pirkinį klaikiai permokėta. Iš norvegų privatų universitetą ARVI-is įgijo berods už 3 mln. litų. Vos praėjus metams su uodegėle P. Baršauskas iš viešų universiteto lėšų dosniai atseikėja jau 3,5 mln. eurų. Lėšos neskaidriai nuteka į privataus koncerno, beviltiškai besibylinėjančio su kreditoriais iš Rusijos, rankas.
Mes – keli aukštojo mokslo šakinės profsąjungos aktyvistai – siekėme KTU-ISM korupcinio sandorio teisinio įvertinimo. Mūsų akimis, tai – ekonominis-korupcinis nusikaltimas. Proceso tvarka nesibylinėjome. Ginti valstybės turtinius interesus nėra profsąjungų ar fizinių asmenų paskirtis. Būtent valstybei kyla prievolė apginti ir viešus finansus, ir viešąjį interesą. Visgi prisiprašėme vizito pas Kauno apygardos vyriausią prokurorą, teiravomės, kodėl stringa aukštų viešų asmenų korupcijos tyrimas? Įstatymo sargai mūsų nepaguodė. Jie nepasakė, kad korupcijos KTU nėra. Svečių akivaizdoje ištarė: „kodėl norite, kad prokuratūra mokslo šventovėje, autonomiškoje institucijoje švaistytųsi baudžiamosios teisės kuoka? Pasak, LR AT, baudžiamasis persekiojimas – kraštutinė priemonė. Tegul išsikopia valstybinio universiteto savininkas – ministerija. Teisės aktų pakanka. Reikiamus paragrafus raudonu markeriu pažymėsime ir Jūsų ministrei nusiųsime“. Ir nusiuntė. Tuometinė ministrė A. Pitrėnienė bandė teismuose inicijuoti prieš KTU bylas, bent jau viešo intereso gynimo bylą. Nauja ministrė J. Petrauskienė šio darbo tęsti nematė reikalo.
J. Petrauskienė savo įsakymu paskyrė du vyrukus M. Lepešką ir D. Pupkevičių, atstovaujančius privačias bendroves, vykdyti viešo administravimo (!?) funkcijas. Vienas iš vyrukų reguliariai važinėjo į Laikinąją sostinę ir beviltiškai stūmė vieno universiteto Kaune idėją.
Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininko V. Gailiaus dėka ir LR STT, ir LR Valstybės kontrolė ilgainiui pripažino, kad rektoriai, valdydami viešą turtą, turi perdaug diskrecijos, kad KTU-ISM sandoris buvo susijęs su korupcijos rizika, kad viešumo stoka, valdant universitetų turtą, yra žalinga ir netoleruotina. Abu dokumentai viešai prieinami internete, Seimo teisės aktų bazėje. Įvykusio korupcinio akto akivaizdoje valstybė bent jau pripažino korupcijos riziką...
Ministrė P. Petrauskienė ne tik kad nutraukė savo pirmtakės A. Pitrėnienės pradėtas tiesos paieškas, bet ir pavaldinių rankomis gesino KTU rektoriaus plagiato skandalą. P. Baršauską iš valdovo-vienytojo balno išvertė plagiatas, kurį aptiko ir paviešino JAV mokslo žvaigždė A. Avižienis. Geru mėnesiu anksčiau 5 mokslininkų grupė apskundė instancijoms ir paviešino visai kitą KTU rektoriaus akademinės etikos pažeidimą – neteisėtą prisirašymą į bendraautorius ir mokslinių publikacijų apskaitos duomenų klastojimą. Tarsi relikviją saugome aukšto LR ŠMM pareigūno pasirašytą oficialų atsakymą, kuriame aiškinama, kad ministerija sveikina doktorantų ir jų vadovų publikacijas bei mokslinių rezultatų sklaidą... Mat nežinojo tada, kad tuoj bus dar vienas skandalas, kad žinios apie rektoriaus plagiatus ir piktnaudžiavimus išplis tarptautiniu mastu. Raudonplaukė skautė ministerijoje suveikė pagal lozungą: „neoliberalizmui, tėvynei ir rektoriams oligarchams...“. Mokslininkai, pranešę apie neteisėtą rektoriaus prisirašymą į autorius, buvo šalies medijose įvardinti „fake“ naujienų platintojais, šmeižikais ir priešiškų žvalgybų agentais, kurie nori pakenkti reformoms... Vyksta civilinė byla dėl pranešėjų garbės ir orumo. KTU – Seimo įsteigtas viešas juridinis asmuo –individualią mokslininko P. Baršausko nuodėmę plovė ir tebeplauna (!) universiteto pinigais, pasamdyti brangiausi advokatai...
Kritus P. Baršauskui, vienintelio universiteto idėja Kaune buvo sukompromituota. Su gilią moralinę krizę patiriančiu KTU niekas nenori jungtis. Panašu, kad KTU planas bent jau Kaune susižerti pačią didžiausią apsijungimo dotaciją, žlunga. P. Baršausko arogancija ir bonapartizmas, kitų universitetų ir jų rektorių žeminimas, buvusios ministrės moters – A. Pitrėnienės – viešas įžeidinėjimas etc. jau senokai suformavo Kauno akademinėje bendruomenėje nenusakomą kolektyvinį jausmą. Trumpai jį būtų galima apibūdinti šitaip: nerimo ir pasibjaurėjimo simbiozė. Šiandien būtų galima pasakyti: P. Baršauskas pasitraukė, tat kliūčių vienijimuisi nėra.
Deja, KTU organizacinė kultūra sunkiai serga. Ligonis paprastai negali būti donoru, gal ir tuoktuves jam verčiau atidėti, kol pasveiks. Kauno universitetai, kurie išsaugojo sveiką demokratinę organizacinę kultūrą, negali ir nenori prie tokio jungtis. Universitetas ne pastatai, bet žmonės. Paradoksas, bet tokiame VDU P. Baršausko fenomenas niekada nebūtų suvešėjęs, nebūtų peržengęs raudonos linijos. Tokie žmonės, kaip E. Aleksandravičius, Z. Lydeka, A. Balčytienė, G. Mažeikis, A. Krupavičius, J. Ruškus ir daugelis kitų, įskaitant šviesios atminties L. Donskį, niekada nebūtų patapę pakrikusio rektoriaus alaviniais kareivėliais.
KTU vidaus bendruomenėje pritrūko kritinės masės mokslininkų, nepraradusių moralinės nuovokos, kurie būtų laiku ir garsiai ištarę „Stop“. Išliko KTU biurokratinis aparatas, Baršausko proteguotos prorektorės, VISI, kurie uoliai aptarnavo autoritarinį valdymą, neskaidrių sandorių vykdymą... Dvi likusios prorektorės, panašu, jau varžosi dėl svarbaus posto... Šiai organizacijai reikia atsigauti, apsivalyti, reikia laiko. Jei KTU rektoriumi bus išrinktas garbingas, iškilus tiksliųjų mokslų atstovas, ši organizacija atsigaus. Tokią gražią viltį kilniai išsakė vienas žymiausių mūsų tautos mokslininkų – A. Avižienis. Kilnūs ir išmintingi palinkėjimai nebūtinai išsipildys. Mat naująją KTU tarybą, magnificencija P. Baršauskas, galima sakyti, iš dalies pasiskyrė pats. Spręskime tik pagal darbus. Neskaidraus KTU-ISM sandorio audito naujoji KTU taryba neinicijavo. Mokslininkų, profsąjungiečių, kurie buvo persekiojami už pelnytą kritiką ir išguiti iš universiteto, niekas neatsiprašė. Nepradėti jokie vidiniai tyrimai. Jokiu moraliniu atsinaujinimu, apsivalymu net nekvepia. Kas gali norėti prie tokio universiteto jungtis ir dar padalinio teisėmis?
Panašu, kad reformatoriai-buldozerininkai atsigauna, pergrupuoja jėgas. Vieno universiteto Kaune idėjos propagandisto vaidmenį perėmė biochemikas A. Janulaitis. Jis įteikė kreipimąsi į Seimą, prie jo pridėjo ilgą traktatą, persmelktą patriotine patetika. Kreipimosi esmė: raginimas atšaukti Seimo nutarimus ir KTU pagrindu steigti Kaune vieną stiprų universitetą. Neklystate, čia tas pats A. Janulaitis, ankstesnės KTU tarybos pirmininkas, kuris laimino korupcinį KTU-ISM sandorį. Įdomu, kur tada buvo jo patriotizmas? Tai tas pats A. Janulaitis, kuris be rinkimų neteisėtai prasitęsė KTU tarybos veikimą net pusantrų metų ilgiau įstatyme numatytos 5 m. kadencijos. Tam pačiam laikotarpiui be rinkimų ponas prasitęsė ir savo kaip tarybos pirmininko įgaliojimus. Čia tas pats Tarybos pirmininkas, kuris organizavo fiktyvų, neteisėtą P. Baršausko perrinkimo rektoriumi antrai kadencijai spektaklį. Kai LR Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius konstatavo pažeidimus, A. Janulaitis vietoje patriotizmo parodė cinizmą ir buvo prie tų, kurie sakė, jog „kontrolieriaus sprendimai nesukuria mums jokių teisinių pasekmių...“. Vilkai ėriuko kailyje.
Netgi ir mažuose ES kraštuose egzistuoja tipologinė universitetų įvairovė. Visuose panašaus dydžio, kaip Kaunas, miestuose, egzistuoja ne pavienis akademinis monstras, bet universitetų klasteriai. Antai, Bialystoke – 4 universitetai, Grace – 6, Bydgoščiuje – 10 universitetų, Liubline – bent 6 universitetai. Jokio „akademinio kombinato“ Kaunui nereikia. Kaunas liks akademinio jaunimo miestu, kuriame bus ne kažkoks akademinis monstras-frankenšteinas, bet sėkmingai veikiančių trijų universitetų klasteris. Taip nurodė mūsų Seimas, šitaip demokratiškai ir teisėtai susitarė Kauno akademinės bendruomenės, universitetų rektoriai, tarybos bei senatai. Europinio universiteto idėja ir autoritarizmas bei korupcija yra nesuderinami.
