Ekspresionizmo tradicijos tąsa

Parodos „Nerimo laikas: ANGIS ir mokiniai“ kuratorė Genovaitė Bartulienė pasakoja, kad viena ryškiausių dailininkų grupės „Angis“ figūrų yra Alfonsas Vilpišauskas. „Jis grupėje „Angis“ užėmė poziciją, tapačią Adomo Galdiko ir Mstislavo Dobužinskio vietai „Ars“ grupėje tarpukariu, t. y. mokytojo poziciją, – pasakojo kuratorė. – Būtent jis didelę dalį „Angies“ narių užkrėtė tapybos virusu dar būnant jaunuoliško amžiaus, jiems besimokant Stepo Žuko taikomosios dailės technikume.“

A. Vilpišauskas ir nykiais stagnacijos metais matė pedagoginės veiklos prasmę, rūpinosi neformaliuoju ugdymu, įkūrė ir vedė sekmadieninį tapybos būrelį. „Vėliau stebėjo buvusių mokinių kelius ir palaikė ryšius. Dažnas angietis prisimena vakarojimus A. Vilpišausko dirbtuvėje. Tapęs vienu iš grupės „Angis“ įkūrėjų ir nariu, toliau dėstė tapybą Kauno keturmetėje vaikų dailės mokykloje (dabar – A. Martinaičio dailės mokykla)“, – dėstė G. Bartulienė.

Jovita Aukštikalnytė. Paribio portretai. / Organizatorių nuotr.

Inspiravo jaunesnius

Vienas iš trylikos grupės „Angis“ narių Arūnas Vaitkūnas savo kūryboje eksperimentavo su spalva, kompozicija ir viso paveikslo struktūra. Jo kūryba įkvėpė tuometę studentę Jovitą Aukštikalnytę-Varkulevičienę, kuri Vilniaus dailės akademijoje studijavo 1996–2002 m. – kaip tik tuo metu, kai buvo aktyvi grupės „Angis“ kūrybinė veikla.

Praėjus 33 metams nuo grupės susibūrimo ši drąsa ir ryžtas vis dar gyvuoja – tai atsispindi „Angies“ įkvėptoje jaunesniosios kartos kūryboje.

Grupės „Angis“ menininkų kūryba man buvo reikšminga studijų metais. Veikė ir inspiravo didelių formatų ekspresyvi tapyba. A. Vaitkūnas ir Laima Drazdauskaitė – tapytojai, dėstytojai, kuriuos vertinu kaip svarbiausius ir reikšmingiausius savo mokytojus. Jie įsimintini ne tik dėl tapybos patirties perdavimo, bet ir dėl santykio, ypatingo ryšio, kurį jie kūrė su kiekvienu studentu“, – dalijasi tapytoja.

Tapytojas A. Vaitkūnas daug dėmesio skyrė laiptinių motyvams. „Vasaros praktikos metu Vilniuje dėstytojas tapė senamiesčio laiptines, o mes, studentai, tapėme dar atvirus, labai autentiškus senamiesčio kiemelius. Po praktikos dėstytojas pranešė, kad mūsų sukurti darbai bus eksponuojami parodoje“, – 1994-aisiais įvykusią pirmąją kolektyvinę studentų ir dėstytojo tapybos parodą galerijoje „Arka“ prisimena tapytoja.

Savo dabartinę kūrybą menininkė apibūdina principu „stebėti, reaguoti, atrasti“. Stebėdama erdvę aplink save, ji sureikšmina asmeninę regimąją patirtį ir santykį su tam tikra vieta ir laiku. Visa tai įkvepia dailininkės tapybą.

Agnė Kulbytė / Organizatorių nuotr.

Žavi nerimastinga ekspresija

Ričardas Nemeikšis – grupės „Angis“ narys nuo 1990 m. Jo kūrinys „Be pavadinimo“ – didelė drobė, netikėtai padengta rožinės spalvos dažais, sulaukė nemažai diskusijų.

„Per monotonišką dažą galime regėti kūrybos transformaciją: netradicinė, nerimta, netgi netapybiška spalva tampa tapybos istorijos savirefleksija ir savikritika. R. Nemeikšio kūryba paneigia savaime suprantamas tapybos tiesas“, – teigia parodos „Nerimo laikas: ANGIS ir mokiniai“ konsultantė Kristina Budrytė-Genevičė.

R. Nemeikšio kūryba įkvėpė 1982 m. gimusį tapytoją Andrių Zakarauską. „Angies“ autorių kūryba mane žavi savo nerimastinga ekspresija, tinkanti nuolat atsinaujinančiai, nerimo kupinai šiandienai, o labiausiai svarbi pagarba tapybai, jos kalbai ir tradicijos puoselėjimui“, – teigia A. Zakarauskas.

Kalbėdamas apie savo darbus, autorius pabrėžia, kad pagrindinė jo kūrybos idėja yra kūnas kaip potėpis, kuris formuojasi tapybos erdvėje: „Atsirandantys vaizdiniai yra medijuoti ir susiję su pačiu kūrimo procesu, tad tapydamas aiškinuosi tapybos ir tapytojo vaidmens svarbos klausimus ir jų vaidmenis dailės istorijoje.“

Andrius Zakarauskas / T. Kazakevičiaus nuotr.

Veiksmo galia

Prisimindama studijų Vilniaus dailės akademijoje laikus tapytoja Agnė Kulbytė pasakoja apie netoli buvusias grupės „Angis“ narių dirbtuves, jos kūryboje atspindį radusias jų idėjas. Didelę įtaką padaręs dailininkų grupės narys Henrikas Čerapas.

„Tapybos sampratos dramatizmas prasivėrė su H. Čerapo kūrybos ir mokymo principų pažintimi. Per meno istorijos prizmę jis atskleidė savitą tapybinės plastikos analitiką, dažnai atsinešdavo tada dar nematyto Giacometti (Alberto Giacometti, vienas garsiausių XX a. skulptorių, tapytojų grafikų, – red. past.) albumų, o tapymo pratimuose iš natūros reikalaudavo tarsi visko iš karto – formos analizės ir apibendrinimo. Ilgą laiką mano intuityviai monochrominė paletė vis būdavo gražesnė už paveikslą, kol pajutau, kad viskas atrandama per patį tapymo veiksmą ir tik tada, kai jis lieka neatpažintas, nebylus“, – apie patirtą įtaką kūrybai pasakoja A. Kulbytė.

Jovita Aukštikalnytė / Organizatorių nuotr.

Kartų ryšys ir realijos

Parodos „Nerimo laikas: ANGIS ir mokiniai“ iniciatorė, Kauno modernaus meno fondo atstovė Rugilė Andziukevičiūtė-Buzė, teigia, kad parodoje bus galima gyvai pamatyti grupės „Angis“ menininkų kūrybą, pajusti, kaip jie koreliuoja su šių dienų aktualijomis.

„Plėtoti mokinių ir mokytojų temą mus paskatino prisiminimai apie šviesaus atminimo A. Vilpišausko organizuotus plenerus Šilavoto davatkyne. Ten jis kviesdavo kitus „Angies“ narius ir savo mokinius tapyti gamtoje ir būtent ten susipažinome su jo mokiniais. Šia paroda norime ne tik paskatinti prisiminti dailininkų grupės „Angis“ įtaką Lietuvos meno pasauliui, bet ir parodyti gyvą to palikimą – jaunesnius menininkus, kurių kūrybai padarė įtaką šios grupės nariai“, – teigia R. Andziukevičiūtė-Buzė.

Nemaža dalis šios parodos kūrinių yra iš Kauno modernaus meno fondo kolekcijos. Įtraukti darbai apima ir dalyvavusius pirmose grupės parodose, ir naujausius menininkų kūrinius. Be to, parodoje pristatoma ir jaunosios kartos atstovų, tobulėjusių vadovaujant kai kuriems angiečiams, tapyba.

„Aktyviai meno lauke dalyvaujantys angiečiai išaugino žinomų jaunų kūrėjų generaciją. Tai J. Aukštikalnytė-Varkulevičienė, Konstantinas Gaitanži, Jonas Jurčikas, Eglė Karpavičiūtė, Jolanta Kyzikaitė, A. Kulbytė, Auksė Miliukaitė, Povilas Ramanauskas, Eglė Ulčickaitė, A. Zakarauskas. Ne vienas jų taip pat yra tapę mokytojais“, – pasakoja G. Bartulienė.

Kas? Paroda „Nerimo laikas: Angis ir mokiniai“.

Kur? Laikinoje galerijoje, buvusiame vagonų dažymo ceche (A. Juozapavičiaus pr. 122, Kaune).

Kada? Atidarymas rugsėjo 15 d. 18 val. Veiks iki spalio 15 d. (ketvirtadieniais, penktadieniais 15–19.30 val., savaitgaliais – 11–17 val.).

Kauno modernaus meno fondo rudenį organizuojamoje parodoje „Nerimo laikas: Angis ir mokiniai“ 22 menininkų kūriniais bus įvaizdinama nerami atmosfera dėl politinio nestabilumo pasaulyje, dar kartą atkreipiamas visuomenės dėmesys į aktualijas ir kviečiama prisiminti „Angies“ indėlį Lietuvos kultūros raidai.

Dailininkų grupė „Angis“ susibūrė 1990-aisiais. Tai buvo metai, paženklinti nepriklausomybės atkūrimu ir sisteminiais pokyčiais visuomenėje ir kultūros lauke.

„Menininkų nebetenkino iš sovietinio laiko paveldėtos dailininkų sąjungos tvarkos. Jie deklaratyviai peržengė stagnacinį laikotarpį ir save pozicionavo kaip ekspresionistinės tradicijos, ypač „Ars“ idėjų, tęsėjus“, – apie „Angies“ dailininkų grupę pasakoja parodos „Nerimo laikas: Angis ir mokiniai“ kuratorė Genovaitė Bartulienė.

Iš lenkiškų, vengriškų meno žurnalų žinotos Vakarų meno tendencijos skatino ieškoti sprendimo, kokį darinį suformuoti ir kaip savo menines pažiūras atskleisti parodose.

„Nuo pirmosios „Angies“ parodos bandyta peržengti nusistovėjusias normas – išmušti publiką iš įprastinių suvokėjo pozicijų, provokuoti reakcijas, laužyti tabu“, – sako G. Bartulienė.

Kęstutis Lupeikis. Ivanas. / Kauno modernaus meno fondo nuotr.

Panašiai kaip ir XX a. 4-ąjį dešimtmetį veikususios grupės „Ars“ nariai, „Angies“ dailininkai išskirtinį dėmesį skyrė spalvai, potėpiui, faktūrai, spontaniškai raiškai. Jų kūryba – ekspresyvus, intuityvus paveikslo pobūdis, platus potėpis, vaizduosenos vitališkumas, iracionalumas.

Šiandienos politinis nestabilumas, Rusijos invazija į Ukrainą tampa temine grandimi, jungiančia netolimą praeitį su dabartimi.

Grupės dailininkai oponavo anuomet paplitusiai kamerinei tapybai, kūrė didelio formato darbus, kurie reikalavo ir naujų eksponavimo formų, ieškojo naujų kūrybos technikų, medžiagų. Keisdami lietuviškosios dailės landšaftą angiečiai neišvengiai keitėsi ir patys. Šalia drobių ar skulptūrų radosi instaliacijos, vaizdo menas, fotografija.

G. Bartulienės teigimu, šiandienos politinis nestabilumas, Rusijos invazija į Ukrainą tampa temine grandimi, jungiančia netolimą praeitį su dabartimi.

Parodoje eksponuojami „Angies“ grupės kūriniai sukurti XX a. 9–10 dešimtmečiais, taip pat ir pastarųjų metų darbai. Šia paroda Kauno modernaus meno fondas siekia ne tik pakviesti prisiminti unikalų istorijos tarpsnį Lietuvos tapybos istorijoje, bet ir atskleisti šios grupės poveikį dabartiniam meno laukui, todėl parodoje bus galimybė išvysti menininkų, kuriuos „Angies“ nariai įvardijo savo mokiniais, kūrinius.

Ričardas Nemeikšis. Be pavadinimo. / Kauno modernaus meno fondo nuotr.

„Nors šiandienė grupės veikla ne tokia aktyvi, ypač svarbu užfiksuoti jų veiklos tęstinumą“, – teigia Kauno modernaus meno fondo atstovė Rugilė Andziukveičiūtė-Buzė.

Rudenį parodoje bus pristatomi 22 menininkai: trylika „Angies“ grupės narių – Jonas Arčikauskas, Henrikas Čerapas, Vytautas Dubauskas, Raimondas Gailiūnas, Jonas Gasiūnas, Rimvidas Jankauskas-Kampas (1957–1993), Kęstutis Lupeikis, Eimutis Markūnas, Ričardas Nemeikšis, Antanas Obcarskas, Mikalojus Šalkauskas (1935–2002), Arūnas Vaitkūnas (1956–2005), Alfonsas Vilpišauskas (1945–2015). Taip pat ir dalies jų įvardyti mokiniai: Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė, Konstantinas Gaitanži, Eglė Karpavičiūtė, Jolanta Kyzikaitė, Agnė Kulbytė, Auksė Miliukaitė, Povilas Ramanauskas, Eglė Ulčickaitė ir Andrius Zakarauskas.

Nemaža dalis šios parodos kūrinių yra iš Kauno modernaus meno fondo kolekcijos.