– Su kokiais jausmais ir emocijomis susiduria tėvai, kai jų vaikai palieka namus? Tikriausiai vienaip reaguojama, kai atžalos iškeliauja į kitą miestą, tačiau visai kas kita, kai vaikai išvyksta į užsienį.

– Šeimos gyvenimas kupinas transformacijų. Iš pradžių sutuoktiniai būna dviese, tada atsiranda vaikų. Šis pokytis taip pat sukelia tam tikrą krizę, kadangi tapus tėvais tenka performuoti tarpusavio santykius. Galiausiai, kai vaikai palieka namus, pora vėl turi prisiminti, kaip gyveno prieš jiems atsirandant.

Sunkiausia, kai tėvų tarpusavio ryšys nėra stiprus. Tarkime, vaikui augant visas rūpestis buvo skirtas tik jam, tėvų gyvenimas sukosi vien apie atžalą. Suprantama, kad šiuo atveju, išvykus vaikui, tėvų širdyse atsivers didžiulė tuštuma. Jei šeimoje būta pusiausvyros tarp vaikų poreikių ir asmeninio tėvų gyvenimo, atžalų išsikraustymo laikotarpis bus lengvesnis. Jeigu tėvai turėjo savo pomėgių, aktyviai leido laiką kartu, lizdui likus tuščiam jų gyvenimas nesugrius.

Svarbiausias dalykas tėvams – atkreipti dėmesį į save ir tarpusavio santykius.

– Ar tiesa, kad skaudžiau vaikų atsiskyrimą išgyvena mamos?

– Mamoms išties sunkiau. Jos daugiau laiko leidžia su vaikais. Tėčiai dažniausiai užsiima išoriniais dalykais – rūpinasi finansine šeimos padėtimi. Tiesa, šis modelis moderniais laikais keičiasi, tad situacijų gali būti įvairių.

Tėvų reakcija į vaikų išėjimą yra labai individuali. Vienus gali užklupti depresija, o kiti šį etapą išgyvens lengvai. Kartais paleisti atžalą užtrunka ilgiau, nei turėtų. Nors vaikas jau išvykęs, kai kurie tėvai vis tiek bando jį kontroliuoti, valdyti. Jie nori žinoti viską – ką jis veikė, su kuo bendravo. Suprantama, tai daroma iš geros valios, norint padėti vaikui, patarti. Tiesiog toks tėtis ar mama dar negali atskirti savęs nuo suaugusios atžalos ir suvokti, kad tai – kišimasis į asmeninį vaiko gyvenimą. Tad šiuo atveju svarbūs ne tik tėvų jausmai, bet ir tai, kaip jie elgiasi. Jei nesiryžtama paleisti vaiko, toks nelabai sveikas santykis gali užsitęsti.

– Šiais laikais vis daugiau žmonių gana ilgai gyvena su tėvais. Ar šiems tėvams, kai jų vaikai pagaliau atsiskiria, sunkiau? O gal kaip tik – palengvėja?

– Tai irgi labai individualu. Jei suaugusi atžala tėvų namuose gyvena savarankišką gyvenimą, tam tikras atsiskyrimas jau įvyko. Ir atvirkščiai – net ir fiziškai išvykus, gali išlikti kontrolė. Kaip ir minėjau, jei tėvai turi pakankamai asmeninio gyvenimo, jie lengviau atsiskirs nuo vaiko, nesvarbu, jis išvyks greičiau ar vėliau. Jeigu tėvai neturi savo gyvenimo, visai nesvarbu, kada atžala juos paliks. Tokie žmonės bet kokiu atveju patirs stiprią traumą, begalinės tuštumos jausmą.

– Kaip susidoroti su šiomis neigiamomis emocijomis?

– Svarbiausias dalykas tėvams – atkreipti dėmesį į save ir tarpusavio santykius. Kuo norėčiau užsiimti, ką patirti, išmokti, sužinoti? Būtina atsigręžti į save ir paieškoti kelių, kuriais norėtųsi eiti. Gyvenantiems poroje patarčiau atgaivinti santykius su partneriu. Juk dabar bus galima kur nors nukeliauti dviese ar nuveikti kažką, kam anksčiau nebuvo galimybių. Tad lizdo tuštėjimo etapas išties gali tapti puiki naujo gyvenimo pradžia.

– Kokia būtų gera taktika, norint išlaikyti ryšį su išvykusiais iš namų vaikais, bet neįkyrėti jiems?

– Tiesą pasakius, įkyrumas nėra susijęs su bendravimo dažnumu. Jeigu yra poreikis pasišnekėti, galima skambinti ir dažniau, nesukeliant vaikui jokių nemalonių emocijų. Įkyrumas atsiranda tada, kai mama ar tėtis bando kontroliuoti, aiškinti suaugusiai atžalai, kaip jai gyventi, elgtis. Frazės "Kodėl tu taip padarei?" ar "Turėjai elgtis kitaip" gali išmušti iš vėžių net kantriausią žmogų. Kai kurie taip pat mėgsta sūnui ar dukrai priekaištauti, kodėl šis taip ilgai neskambino. Toks elgesys, be abejo, bus įkyrus ir sukels neigiamų jausmų. Suaugęs žmogus yra įgalus pats priimti sprendimus, tad tėvai skambindami neturėtų stengtis jo kontroliuoti. Na, o jeigu skambinama tiesiog paklausti, kaip sekasi, niekas tikrai neįsižeis.

Giedrė Gutautė-Klimienė. Asmeninio archyvo nuotr.

– Po kiek laiko tėvų gyvenime viskas turėtų pradėti dėliotis į savo vietas? Kada ilgesys tampa jau nenormalus?

Tiek vaikams augant, tiek jau suaugus, tėvų santykių stiprumas turėtų būti šeimos pamatas.

– Natūralu, kad vaikams išvažiavus tėvai kurį laiką liūdi, tačiau neigiami jausmai neturėtų visiškai išmušti iš vėžių. Jeigu jie užgožia viską, kyla klausimas – ko trūksta asmeniniame tėvų gyvenime, kad jie taip susikoncentravę į vaiką? Sunku nustatyti tikslų laiko tarpą, per kurį tėvai privalo susidoroti su savo liūdesiu. Vieniems užtenka savaitės, kitiems – kelių. Jei atžalai išvykus labai sunku, reikėtų aktyviai ieškoti būdų, kaip save nuraminti. Jei slogių minčių niekaip nepavyksta atsikratyti, patarčiau nebijoti kreiptis ir į psichologą.

– Neretai susilaukę vaikų sutuoktiniai pamiršta vienas kitą ir susikoncentruoja tik į vaikus. Tad jiems išėjus, gali ištikti net ir santuokos krizė. Kaip to išvengti?

– Išties, tai yra viena iš standartinių krizių. Taip nutinka, nes dažnu atveju atžalos yra per daug įpinamos į asmeninius poros santykius. Vaikai tarsi "amortizuoja" tėvų ginčus ir pykčius, juos sušvelnina. Kartais sūnus ar dukra netgi tampa, pavyzdžiui, mamos užtarėju poros tarpusavio santykiuose. Vaikams išėjus, sutuoktiniai lieka dviese. Jie turi iš naujo išmokti tartis, spręsti problemas ir gyventi kartu be kitų artimųjų įsikišimo. Svarbiausia ieškoti būdų suprasti bei išgirsti vienas kitą. Prisiminkite santykių pradžią – kaip gyvenote, kol dar nebuvote susilaukę vaikų? Kaip tada spręsdavote konfliktus, ieškodavote kompromisų? Kokie bendri interesai siejo jūsų porą?

Daugelyje šeimų būtent vaikai yra visa ko centras. Tačiau užmirštama, kad tam, jog šeima gerai funkcionuotų, svarbiausi yra santykiai tarp tėvų. Tiek vaikams augant, tiek jau suaugus, tėvų santykių stiprumas turėtų būti šeimos pamatas.

– Kai kurios poros, išėjus vaikams, išgyvena antrąjį medaus mėnesį?

Juk ne vaikai turi išmokti paleisti save pačius.

– Taip, tikrai. Sėkmingai paleidus vaikus į savarankišką gyvenimą, tėvai ne tik liūdi, bet ir pamato daugybę privalumų. Sutuoktiniai iš naujo atranda vienas kitą ir gali skirti tarpusavio santykiams kur kas daugiau laiko. Svarbu paminėti tai, kad laisvėjimas vieniems nuo kitų prasideda dar paauglystėje. Tėvai jau tada turi mokytis ir pratintis paleisti vaiką, jo tiek daug nebekontroliuoti. To reikia, kad atžala taptų savarankiškesnė, eitų pirmyn. Tėvai taip pat turi eiti savo keliu, o ne bandyti dirbtinai laikyti praeitį. Jeigu šis procesas vyksta natūraliu tempu, atžaloms išėjus tėvai mėgaujasi šiuo laiku.

– Galbūt ir patys vaikai gali palengvinti tėvų dalią? Ar vis dėlto tai pačių tėvų rūpestis?

– Nesinorėtų vaikams užkrauti šios atsakomybės, kadangi tai – ne jų darbas. Juk ne vaikai turi išmokti paleisti save pačius. Jau suaugusiems vaikams norėtųsi palinkėti stiprybės, tvirtumo bei suvokimo, kad jie turi teisę gyventi savo atskirą gyvenimą. Jie nedaro nieko blogo, atsiskirdami nuo tėvų. Vis dėlto šį procesą neretai lydi kaltės jausmas, jį neretai paskatina ir patys tėvai, priekaištaudami, kad vaikas jiems, pavyzdžiui, neskambina. Privalu išmokti laiku paleisti savo atžalas.

Tiesa, būna įvairių situacijų. Pavyzdžiui, šeima išsiskyrusi arba antrasis partneris miręs, ir mama augina dukrą viena. Kadangi jos abi vienišos, laikosi kartu, o dukra gyvena mamos gyvenimą. Iš pirmo žvilgsnio toks santykis atrodo patogus, tačiau vis dėlto jis nėra geras. Vaikai neturėtų tapti savo tėvų partneriais ir atstoti jiems sutuoktinį. Ateina laikas, kai atžalos išvyksta gyventi savo gyvenimo. Galime palinkėti jiems sėkmės, patarti ir paremti, bet jokiu būdu neturime kontroliuoti suaugusio žmogaus pasirinkimų.

– Kodėl tėvams taip sudėtinga su vaikais kalbėti sekso tema?

– Kaip sudėtinga apie tai kalbėti, priklauso nuo pačių tėvų patirties. Jei vaikystėje ir paauglystėje ta tema su savo tėvais jie galėjo kalbėtis, tuo lengviau jiems dabar. Taigi patirtis – esminis dalykas. Vis dėlto daugumai tėvų sunku, nes daugumoje šeimų ši tema buvo neliečiama, tabu, kažkoks baubas.

– Kaip atsakyti į 3–4 metų vaiko klausimą, iš kur atsiranda vaikai?

– Labai svarbu atsakyti konkrečiai – tik tai, ko vaikas klausia, ir neaiškinti per daug, nes 3–4 metų vaikui tai smalsu natūraliai, ypač jei šeimoje atsiranda kūdikis. Taigi užtenka pasakyti, kad kūdikis auga pilvelyje ir paskui gimsta. Galima kartu pavartyti knygutes, skirtas tokio amžiaus vaikams. Mažiukams tokio atsakymo užtenka, detalių nereikia, nes dažniausiai papildomų klausimų nekyla.

– O koks atsakymas turėtų būti septynmečiui?

– Septynmečiui tikriausiai jau kils kažkokių papildomų klausimų, pavyzdžiui, kaip vaikas atsiranda pilvelyje. Tada galima sakyti, kad susijungia tėčio sėklytė (ar spermatozoidas) ir mamos kiaušinėlis, o tada pilvelyje pradeda augti vaikas. Kartu galima pasižiūrėti tokio amžiaus vaikui tinkamus filmukus, pavartyti knygas.

Kalbantis su vaikais, visada svarbu pabrėžti, kad kūnas yra normalus, natūralus dalykas, taigi natūralu ir nieko gėdingo turėti varpą ar vulvą (tuo berniukai juk ir skiriasi nuo mergaičių). Kuo natūraliau tėvai tai pateikia, tuo natūraliau priima ir vaikai, tai jiems nekelia jokių jausmų.

Būna, kad darželiuose 5–6 metų vaikai grynai iš smalsumo bando vienas kitą apžiūrėti. Taip nutikus, tėvai, auklėtojai labai išsigąsta, bet iš tikrųjų tai normalu, todėl svarbu neaštrinti, neakcentuoti. Tiesiog galima kartu pavartyti knygutę, kad vaikai žinotų, jog gali patenkinti savo smalsumą, užduoti klausimus ir sužinoti, kodėl mergaitės vienokios, o berniukai kitokie. Svarbu, kad vaikams visada būtų saugu klausti, domėtis.

Susirūpinti reikėtų, jei domėjimasis labai intensyvus ir dažnas, jei vaikas nuolatos bando pažiūrėti, kaip atrodo kitas. Tada gali kilti klausimas, kodėl taip yra, nes, pavyzdžiui, kai kuriais atvejais pernelyg didelis domėjimasis gali būti seksualinės prievartos ženklas.

Be abejo, kalbantis apie kūną, reikia pridėti, kad tos kūno vietos kartu yra ir intymios. Todėl net jei mažesniam vaikui, ypač kai karšta, leidžiate palakstyti nuogam, laukdami svečių, paaiškinkite, kodėl reikia apsirengti. Kalbėdamiesi galite priminti, kad ir paplūdimyje ir suaugusieji, ir vaikai prisidengia intymias kūno vietas. Pasakykite, kad tai vietos, kurių mes niekam neleidžiame nei liesti, nei žiūrėti, išskyrus tuos atvejus, kai mama ar tėtis padeda nusiprausti ir pan.

– Kaip turi vykti pats pokalbis?

– Geriausia kartu vartyti knygas, kartu kažką žiūrėti ir apie tai kalbėtis. Tam net nebūtina specialiai ruoštis. Svarbiausia, kad pokalbis prasidėtų natūraliai, užsiimant bendra veikla, žaidžiant. Jei pasakysite „na, dabar mums reikia prisėsti ir kalbėtis“, tik sukursite įtampą.

Apskritai reikia akcentuoti, kad mylėjimasis susijęs ne tik su fiziologiniu potraukiu, bet su jausmu – tada atsiranda daug malonių jausmų ir pozityvių išgyvenimų.

Jei, vaikui kažko paklausus, sutrinkate, nežinote, ką atsakyti, nes nesate pratęs kalbėtis ta tema, labai svarbu duoti sau laiko. Galite tiesiog pasakyti „dabar nesugalvoju, kaip tau geriau paaiškinti, duok man truputį laiko, vakare atsakysiu“. Bet būtinai atsakykite, kad vaikui nesusiformuotų nuomonė, jog tokių klausimų geriau neužduoti, jog čia kažkas ne taip. Svarbiausia, kad vaikai žinotų, jog visada gaus atsakymus ir visada sužinos, o klausimai tėvų neišgąsdins.

Beje, vartyti tokią knygelę su tėvais vaikams labai smagu, nes jie gauna informacijos ir apie save. Pavyzdžiui, galima papasakoti, kaip mama su tėčiu susipažino, kaip vienas kitą mylėjo, kaip suplanavo vaikutį, kaip jo norėjo. Tai vaikui labai patinka.

– Tikriausiai apie seksą, mylėjimąsi su paaugliais kalbėtis jau sunkiau?

– Tam, kad vaikai klaustų apie tuos dalykus, dalintųsi tuo, ką išgirdo iš draugų, labai svarbu, kad nuo pat mažens tai būtų paprasta pokalbio tema. Deja, dažniausiai taip nebūna, nes tėvai turi savo patirtį, kuri juos stabdo.

Labai svarbu, kad tėvai su vaikais kalbėtųsi ir apie per lytinį brendimą vykstančius bei įvyksiančius pokyčius. Tarkim, apie tai, kad paauglystėje vaikinams pradeda keistis balsas, stiprėja prakaito kvapas, ima dygti barzda. 10–12 metų mergaitės, kad nepatirtų šoko, jau turi iš mamos sužinoti apie mėnesines, kaip bręsta kiaušinėlis.

Su 14–16 metų paaugliu kalbėti apie lytinius santykius irgi reikia visiškai natūraliai, taip, kaip yra. Tarkim, sūnui galima pasakyti, kad trauka, kurią jis jaučia patraukliai mergaitei, normalu. Labai svarbu kalbėtis, kad pats mylėjimasis yra geras dalykas, tik negalima pamiršti grėsmių ir pavojų.

Apskritai reikia akcentuoti, kad mylėjimasis susijęs ne tik su fiziologiniu potraukiu, bet su jausmu – tada atsiranda daug malonių jausmų ir pozityvių išgyvenimų. O jei seksas nesusijęs su jausmais, gali būti ne tik labai nemalonu, bet ir šlykštu. Taigi svarbu ne tik apsisaugojimas, bet emocinė mylėjimosi pusė.

– Ar svarbu, kas su kuo kalba: mama – su dukra, tėtis – su sūnumi?

– Svarbu, kad jie vienas su kitu jaustųsi komfortabiliai. Tai, žinoma, priklauso ir nuo ryšio. Kai gerai jaučiamasi, pasitikima, jokio skirtumo, kas su kuo kalbėsis. Kai berniukas apie brendimą kalbasi su tėčiu, tėtis gali pasidalinti vyriška patirtimi – juk mama nežino, kaip bręsdamas jaučiasi vyras, kas nutinka, kai pabunda potraukiai, vyksta kažkokios fiziologinės reakcijos. Visa tai geriau paaiškins būtent tėtis, nes jis jau išgyveno tą virsmą. Mergaitei lygiai taip pat svarbu išgirsti mamos patirtį, kaip ji jautėsi prasidėjus mėnesinėms, keičiantis kūnui.

O kitas iš tėvų, tarkim, mama sūnui, gali papasakoti, kaip tuo metu jaučiasi mergaitės. Prisiminkime tas situacijas, kai berniukai pradeda iš mergaičių šaipytis (ta per stora, ta lenta, ta dar kažkokia). Iš esmės jie nori mergaičių dėmesio ir nori patys rodyti joms dėmesį, bet nemoka. O mergaitės tada blogai jaučiasi. Taigi čia jau mama galėtų pakalbėti su berniuku, paaiškinti, ko jis iš tikrųjų nori ir kas išeina, kai jis taip pasako, kaip dėl to jaučiasi mergaitė.

– Yra mamų, kurios, nežinodamos, kaip elgtis, paslapčia prideda paaugliams prezervatyvų į kišenes. Ar tai gerai?

– Pirmiausia svarbu pasikalbėti, nes toks „radinys“ gali sukelti labai daug jausmų: „Kas čia? Mama sako, kad aš dabar turiu mylėtis? Ką mama tuo nori pasakyti?“ Gali kilti daug nesusipratimų, nes mama turės vieną mintį, o vaikas visai kitaip interpretuos. Jis yra paauglys ir, nesuprasdamas, ką mama nori pasakyti, gali pasijausti labai nejaukiai. Taigi svarbiausia – kalbėtis, klausti, domėtis, kuo vaikas gyvena, kaip bendrauja su drauge (ar draugu), kas jiems svarbu. Ir, kaip sakiau, reikia kalbėtis apie lytinį potraukį.

– Kaip tėvams patiems susitvarkyti su gėdos jausmu, nejaukumu? Kaip sukurti abipusį pasitikėjimą?

– Tėvams būtų svarbu pasigilinti, dėl ko nejauku, kiek tai lemia jų pačių santykiai su tėvais, kada ir iš kur ta gėda gimė ir kaip augo. Pagalvojus apie savo vaikystę ir paauglystę ir apie tai, kokių pokalbių tuo metu jie patys būtų norėję, galbūt bus lengviau atsikratyti gėdos, natūraliau pažiūrėti į tą situaciją ir kurti abipusį pasitikėjimą.

Jei tėvai patys atsipalaiduos, bus daug paprasčiau bendrauti bet kokia tema. Jei vaikas gali kalbėti su tėvais kalbėtis apie bet ką, nesulaukdamas pykčio ar pastabų „kas čia per nesąmonės?“, matydamas natūralią reakciją „tau įdomu – tai pakalbėkim“, atsiranda abipusis pasitikėjimas.

– Kaip elgtis, jei tėvai su paaugliu žiūri filmą ir staiga parodoma sekso scena?

– Galima tiesiai šviesiai pakalbėti apie, kad, pamačius sekso sceną, pasidarė kažkaip nesmagu. Galima apskritai pakalbėti, ką vaikas žino apie mylėjimąsi. Tokia situacija gali būti svarbios temos pradžia.

– O ką daryti, jei vaikas apie tai neklausia? Ar tai reiškia, kad tai jo nedomina? Ar patiems tėvams reikia pradėti apie tai kalbėti?

– Kažkuriuo momentu vaikas vis tiek turėtų paklausti, o jeigu visai neklausia, verta su juo prisėsti ir knygelę pavartyti. Tiesiog kartais būna, kad vaikas neklausia, nes jaučia įtampą, jam atrodo, kad ši tema kažkokia pavojinga ir ja geriau nekalbėti. Nevertėtų laukti, kol vaikui sukaks 10 metų, nes jis jau turės susiformavęs „kiemo teoriją“.

– O jei vaikas bijo klausti, nes kažkada pajuto, kad, uždavus tokį klausimą, įsivyravo nejauki atmosfera?

– Tėvai netgi gali paaiškinti, kad jiems patiems nejauku, nes jų tėvai visada taip jausdavosi. Su vaikais galima nuoširdžiai kalbėtis apie savo jausmus. Dažniausiai vaikai juos puikiai supranta ir natūraliai priima.

– Kiek tokiuose pokalbiuose galima remtis asmenine patirtimi – emocijomis, išgyvenimais, konkrečiais įvykiais ir apskritai seksualine patirtimi?

– Dalintis savo išgyvenimais, seksualine patirtimi paauglystėje yra svarbu. Tėvai gali papasakoti apie tai, kas buvo blogai, apie neapgalvotą sprendimą, ir pasakyti „labai norėčiau, kad tau taip neatsitiktų“.

Galima kalbėti ir apie fiziologinius dalykus, tik labai svarbu, kad patirtis, apie kurią pasakojate paaugliui, būtų skirta būtent jam. Pavyzdžiui, kad patyrėte kažką panašaus, panašiai jautėtės, jums panašiai buvo ir pan. Iš tikrųjų galima kalbėti su paaugliu ir apie fiziologinius aspektus, nes jam tai irgi aktualu, be to, geriau, kad jis tai sužinotų iš jūsų. Galima kalbėtis apie patirtis, kurios paaugliui būtų naudingos – gal jis pasimokys iš jūsų klaidos ar sėkmės.

Bet dabartinis jūsų seksualinis gyvenimas – tikrai ne vaikų reikalas. Negalima kalbėti apie tai, kaip jums skaudu, nes jus kažkas paliko, verkti vaikui ant peties. Vaikui tai per sunku, tai ne jo, jam tikrai nereikia tėvų gyvenimo naštos arba tos gyvenimo dalies, nes ji yra intymi.

Pataria specialistė, šeimos ir vaikų psichologė Giedrė Gutautė-Klimienė.

Neužkrauti kaip pareigos

Sunku vienareikšmiškai pasakyti, kaip tėvams geriausia organizuoti atžalos popamokinę veiklą. Viena aišku – ji vaikui turi teikti malonumo. Kitu atveju būreliai nebeatliks paskirties – taps dar viena ant pečių užkrauta pareiga.

Labai gerai, jei vaikas po pamokų būtų užimtas tokia veikla, kuri būtų atsvara mokymosi procesui. Jei vaikas pavargsta nuo protinio darbo mokykloje, būrelis galbūt turėtų būti orientuotas į fizinį judėjimą.

Lankydamas būrelį vaikas neturėtų gauti papildomo krūvio. Užsiėmimai kaip tik turėtų padėti atsipalaiduoti, suteikti daugiau jėgų, energijos, o ne išsekinti. Tėvams reikia leisti vaikui užsiimti tuo, kas atžalą išties domina, neversti lankyti būrelio, kuris, jų nuomone, lavina kaip nors ypatingai.

Gali būti per daug?

Kiek būrelių gali būti per daug, viskas priklauso nuo vaiko individualumo. Galbūt vienam jau užtenka mokykloje patiriamo krūvio ir jis daugiau nieko aprėpti nebegali. Kitas vaikas puikiai su viskuo susitvarko ir veiklos kaip tik pritrūksta.

Visada reikia stebėti vaiką, įvertinti, kaip keičiasi jo nuotaikos, elgesys pradėjus lankyti būrelį. Galbūt suprastėjo mokslai arba atsirado kitų problemų mokykloje? O gal, priešingai, – viskas kaip tik ima pavykti sklandžiau, vaikas geriau susikaupia, nes papildomą energiją „iškrauna“ po pamokų.

Pirmieji ženklai, kad vaikui per sunku – ryškūs emocijų pokyčiai, ypač stiprių negatyvų emocijų atsiradimas, suprastėjęs mokymasis. Per didelis krūvis atsiliepia ir fiziškai – vaikas dažniau serga, susilpnėja imuninė sistema.

Bando apsaugoti

Daug tėvų užkrauna vaikui ne vieną būrelį, kad tik jis nesėdėtų dykas. Toks požiūris kaip tik klaidingas – vaikui būtina turėti laiko, kada jis galėtų tiesiog žaisti.

Taip pat ne vienas galvoja: kuo vaikas lankys daugiau būrelių ir visą laiką bus užimtas, vėliau nenueis blogais keliais. Tokia baimė atveda į kraštutinumą: stengdamiesi atžalos dieną įtalpinti į griežtus rėmus jie tik primeta suaugusiojo dienotvarkę. Tuomet vaikas pradeda jausti spaudimą, įtampą, o tai tikrai nepadeda jam savęs realizuoti.

Be to, neretai tėveliai perlenkia lazdą užrašydami vaiką į įvairiausius būrelius tarsi norėdami kompensuoti savo neišpildytas vaikystės svajones. Kita vertus, užversdami vaikus būrelių gausa suaugusieji siekia užgniaužti sąžinės graužatį, kad negali skirti daugiau laiko savo atžalai.

Ugdyti pareigingumą

Paties vaiko noras išbandyti įvairias veiklas yra normalus ir labai sveikintinas. Juk kaip kitaip jis supras, ar ta veikla jam patinka, ar nori tuo užsiimti. Taigi bandyti yra gerai, bet kartu reikia ir ugdyti vaiko atsakomybę, pareigingumą. Išmokyti suprasti, kad ką nors pradėjus reikia mokėti ir užbaigti.

Todėl geriausia yra su vaiku sutarti, kad jei jis išbando kokį būrelį, tą daro tam tikrą laiko tarpą – mėnesį ar du. Kitą kartą jau po vieno užsiėmimo atžala gali impulsyviai sureaguoti, sakyti, jog jam nepatinka. Tačiau reikia nepamiršti, kad reikia laiko ir adaptuotis prie aplinkos. Taigi toks sutartas laikas gali padėti vaikui labiau suprasti, kaip jis jaučiasi tame būrelyje bei tuo pačiu moko įsipareigoti ir vykdyti pažadą.

Verta žinoti

Į papildomus būrelius neverta vesti ikimokyklinio amžiaus vaiko, ypač jei jis lanko darželį – jame vaikas ir taip užimamas įvairaus pobūdžio veikla.

Nuo 3 iki 5 metų yra amžius, kai vaikas daugiausia žaidžia ir kitų specialių papildomų veiklų jam nereikėtų. Būtent per žaidimą jis mokosi bendrauti, socialinių įgūdžių, lavėja jo vaizduotė, smulkiosios ir stambiosios motorikos įgūdžiai, mąstymas, kalba, pasaulio suvokimas.

Padėti suprasti vaiko polinkius ir parinkti tinkamą būrelį gali jo savybės. Tam yra naudojamos ir įvairios metodikos. Pavyzdžiui, paprašoma vaiko apibūdinti idealią dieną. Jo išvardyti dalykai gali parodyti, kokios veiklos vaikui trūksta.