– Ar visada buvote sportiškas žmogus? Kodėl pasirinkote būtent bėgimą?
– Mokiausi Lietuvos sporto universitete, mano specialybė – krepšinio treneris. Visą gyvenimą žaidžiau krepšinį, bet vienu metu viskas nutrūko, tiesiog nebenorėjau žaisti. Tada liko tokie lengvi pajudėjimai – visa šeima buriuojame, teko ragauti ir motokroso. Bėgimas visą laiką buvo šalia: krepšinyje jo reikėjo, motokrosu užsiimant – irgi, bet rimtai į tai nežiūrėjau, nubėgdavau kelis kilometrus, ir tiek. Vieną dieną (tai buvo prieš trejus metus), nusprendžiau, kad reikia pabandyti rimčiau. Nemeluosiu, iš pradžių buvo sunku, bet iššūkius mėgstu. Bėgimas parodė, kad aš apie save nė velnio nežinau! Tiek jau metų – trisdešimt septyneri aštuoneri – o tik dabar pradėjau suprasti pats save.
– Galbūt paskatino pirmieji pasiekti rezultatai?
– Aš į rezultatą niekada nebūdavau orientuotas – nei žaidžiant krepšinį, nei motokrose. Taip pat ir bėgdamas – nemėgstu varžybų, nes man nepatinka, kai yra daug žmonių. Bėgdamas juk būni pats vienas, savame kosmose, tai savotiška meditacija. Man labiau patinka treniruotės, o ne varžybos. Varžybose kertu finišo liniją ir visuomet apima liūdesys, nes atsiranda nelaukta minutėlė, kai susimąstai: o ką dabar daryti? Jausmas, kaip perskaičius įdomią knygą, – užverti ir galvoji, iš kur dabar gauti kitą knygą? (Juokiasi) Turiu tradiciją: sausio 1 d. atsikeliu ir ant sienos užsirašau, kokiu laiku norėčiau bėgti maratoną ir pusmaratonį. Negalvoju apie rezultatą, tiesiog kryptingai ruošiuosi suplanuotoms varžyboms. Nes gali planuoti, bet atsistosi tą dieną prie starto linijos ir viskas gali griūti kaip kortų namelis.
– Kiek laiko skiriate bėgimui?
– Per savaitę sportuoju šešis kartus, laisvadienis – tiktai sekmadienis. Bėgu vakarais, dieną darbas įpareigoja, o paskui – galvos išvalymas, bėgimas. Treniruotė trunka 2–3 val. su pasiruošimu, bėgimu, tempimo pratimais po jo.
– Papasakokite daugiau apie varžybas, kurioms dabar ruošiatės? Kokius atstumus planuojate įveikti?
– Dabar artimiausios pagrindinės varžybos – pusmaratonis (21,097 km) gegužės 20 d. Rygoje. Tada žiūrėsiu: jeigu pagal planą A bėgti nepavyks, tuomet pasirinksiu pakartotinai birželį Kauno maratone bėgti pusmaratonį. Tarp jų – santykinai labai mažas laiko tarpas, nežinau, kaip man seksis, bet daugiausia jėgų stengsiuosi atiduoti Rygoje. O pagrindinis startas bus spalio 5-ąją Čikagoje – visa maratono distancija (42,195 km).
– Kokiu pasiekimu, susijusiu su bėgimu, labiausiai didžiuojatės?
– Kirtęs finišo liniją vienu metu ir liūdi, nes užsivertė knyga, o iš kitos pusės džiaugiesi, kad tai padarei, įvykdei savo planą, ir tai yra didžiausias džiaugsmas. O ar pagerinau savo asmeninį rezultatą? Jei pavyksta, tai tiesiog malonu, nes parodo, kad tinkamai ruošeisi, kad su tavimi tinkamai dirbo treneris, o ir tu su juo taip pat. Mėgstu sakyti, kad bėgimas yra veidrodinis žmogaus, jo gyvenimo atspindys. Būna ir sunku, ir linksma, pasitaiko ir vargo – visko. Ir kaip tu "stumdai šaškes", taip viskas ir dėliojasi.
– Ar tenka laikytis griežto mitybos, paros režimo?
– Tai ateina natūraliai. Kai pradėjau bėgioti, vis mažinau, mažinau, o dabar jau antri metai išvis nevartoju alkoholio, ir to nereikia. Tiesiog žinau: jeigu išgersiu, bus blogai per treniruotę, atsilieps rezultatams. Taip pat ir su maistu: jeigu kažko netinkamo pavalgysiu, kentėsiu per treniruotę. Renkuosi tokius produktus, kurie neapkrautų skrandžio ir lengvai būtų virškinami, turintys daugiausia maistinių medžiagų, kaip sakoma, tokių, kurie papildytų degalų baką. Stengiuosi vartoti daug skysčių, atsisakiau rūkytų gaminių. Tikrai nesijaučiu save kažkaip nuskriaudęs. Taip, profesionalūs sportininkai turi savo griežtų mitybos planų, o aš per daug savęs neriboju.
Nemėgstu varžybų, nes man nepatinka, kai yra daug žmonių. Bėgdamas juk būni pats vienas, savame kosmose, tai savotiška meditacija.
– Teko girdėti, kad pats maratono bėgimas ir pirmosios dienos po jo nėra itin malonios tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai, ypač kai netinkamai pasiruošiama. Papasakokite, kas dedasi žmogaus galvoje bėgant maratoną?
– Ši tema yra ganėtinai svarbi, nes pradėti bėgioti be tinkamo pasiruošimo maratonus yra savęs žalojimas, nes negali tinkamai įvertinti savo galimybių. Pusę maratono – taip, šiek tiek pasportavęs gali įveikti. Kalbant apie maratoną – jau kita matematika. Pasiruošimas vyksta apie tris mėnesius, priklausomai nuo fizinio pasirengimo. Patį maratoną, pirmus 20 km, bėgi labai lengvai, viskas labai gražu, žydi, kvepia, drugeliai, gėlės, žmonės, labai daug šypsenų, labai daug patapšnojimų, emocija gera. Ties 20 km prasideda darbas, jau imi ieškoti savyje daugiau teigiamų minčių. O, sakykim, nuo 30 km – jau įdomiau. (Juokiasi) Nes įplauki į neliečiamuosius vandenis, kur nežinai, kaip gali pasielgti. Čia būna ir velnių, ir angelų. Kaip sugebi realiai įvertinti situaciją, susidoroti su sunkumais, taip viskas ir klostosi. O paskutiniai kilometrai dažniausiai būna tokie, kad jau nebereaguoji, tiesiog turi judėti, ir viskas.
– Gal buvo pasitaikę, kad bėgant koją pakištų sveikata, viskas vyktų kitaip, negu planavote?
– Nesinori demotyvuoti kitų sportininkų, bet taip, būna visko. Atrodo, viską susistyguoji, nedarai jokių eksperimentų prieš startą, bet organizmas visą laiką pateikia staigmenų. Tie velniai dirbdami savo padaro. (Juokiasi) Teko bėgti maratoną ir nuo 8 km kas kilometrą vemti. Negalėjau vartoti nei agliavandenių, nei vandens…
– Nekilo mintis paprasčiausiai to maratono nebetęsti?
– Minties nebėgti niekada nebuvo. Pagal Zodiaką esu Avinas. Tokiais momentais stengiuosi save motyvuoti, neskaičiuoti kilometrų ir kažkaip judėti į priekį.
– Ką patartumėte žmonėms, niekada rimtai nebėgiojusiems ir nusprendusiems dalyvauti maratone?
– Teko bėgiojant po parkus pastebėti grupių, kurios sportuoja su treneriais. Svarbu paieškoti kad ir internete tokios grupės, pasikonsultuoti su specialistais, su treneriais. Nepakanka pasiskaityti informaciją – reikia daug žinių, o ir motyvacija turi būti stipri. Grupėje juk pasitari, pasipasakoji savo patirtį, išgirsti kitų – greičiau susivirškina informacija. Jeigu bėgiosi individualiai arba netaisyklingai, jau po mėnesio pasakysi, kad bėgimas yra kančia, ir niekada nebenorėsi to daryti. O jei paruošia specialistas, pats per praktiką įgyji tinkamų žinių, tai bėgimas yra pats didžiausias malonumas, koks tik gali būti.
– Jūsų dabartinė veikla nesusijusi su sportu – dirbate statybinių mašinų pardavimo srityje. Galbūt aktyvus sportas praverčia ir darbe, pavyzdžiui, esate psichologiškai stipresnis susidurdamas su iššūkiais, nesėkmėmis?
– Be abejo. Tai praverčia ir darbe, ir šeimoje, kitaip pradedi vertinti situacijas, dėlioti prioritetus. Bėgimas išugdo discipliną, atsakomybę ir užsispyrimą padaryti darbą iki galo. Prie to pripranti, nori taip pat elgtis ir esant kitoms situacijoms.
– Esate trijų vaikų tėtis. Ar ir vaikus pratinate prie sporto?
– Vyresnieji lanko treniruotes sporto mokykloje. Anksčiau maniau, kad štai, mano sūnūs bus krepšininkai, bet paskui supratau: jeigu tu pats krepšininkas, visai nereiškia, kad ir tavo vaikai eis tomis pačiomis pėdomis. Per daug stengiuosi nekišti nieko per prievartą – duodu lėkštutę, įrankius, ir kokios jie norės mėsos ir garnyro, tokių patys ir įsidės, tokius ir valgys. Kalbant apie bėgimą, jie irgi matydavo, kaip aš sportuoju, važiuodavome kartu į varžybas, pasiūliau lankyti – norėjo. Man tiesiog džiugu, kad jie tuo užsiima. Būna, kad atbėga ir ne taip gerai, kaip norėjosi, tada kalbuosi su jais, kad nesvarbu rezultatas, – reikia tiesiog mėgautis bėgimu.
– Gal gyvenime kažkas kardinaliai pasikeitė ėmus bėgioti?
– Tapau pozityvesnis, paprasčiau pradėjau žiūrėti į žemiškus dalykus. Kartais užsicikliname ties tuo, kas nereikšminga, padedame daug sveikatos ir emocijų, po to griūva visi kiti dalykai. Kai į juos pradedi žiūrėti paprasčiau, pozityviau, tiesiog savaime viskas pakrypsta kita linkme. Dar vienas pokytis – sportinė forma. Šešiolikos metų toks nebuvau, koks dabar. Yra skeptikų, sakančių: oi, jūs ten daug bėgiojate, režimai, negalite valgyti. Taigi aš to nedaryčiau, jeigu gerai nesijausčiau. Jaučiuos dvigubai, trigubai geriau, vadinasi, tai darau su malonumu.
