Viešose erdvėse scenos menus pristatys šiuolaikinio šokio, cirko ir teatro inovatoriai iš visos Europos – Prancūzijos, Ispanijos, Portugalijos, Slovėnijos, Vengrijos, Vokietijos bei Italijos.

Šeštadienį perpiet prie Kauno pilies esančio ženklo #Kaunas vykęs spektaklis „Pelat“ prikaustė ir atsitiktinių praeivių dėmesį. 

Joano Català pasirodymas sujungė šokį, teatrą ir cirką. Spektaklis grįstas kūno, judesio, žmonių elgesio, meistriškumo ir tradicijų tyrinėjimu.

Didžiuliu buomu nešinas atlikėjas meistriškai juo švaistėsi į visas puses. Masyvus daiktas prašvilpdavo ir virš ratu aplink sustojusių, susėdusių žiūrovų galvų ir dar žemiau. Priversdamas pasilenkti ar atsilošti.

Taip pradėjęs meninį pokalbį su publika vėliau užmezgė artimesnį kontaktą. Vienam kitam žiūrovui be žodžių patikėjo įvairias užduotis. Taip ir jie tapo spektaklio dalimi.

Pasirodymui žavesio suteikė ir netikėtumas, ko dar laukti, ir akimirkos, kai publika buvo sužavėta meistriškumo ir humoro jausmo.

„Pelat“ apibūdinamas kaip „kūno poezija“, „inovacija, judėjimas ir kolektyvinis veiksmas“, ir „rizikingas, nuoširdus, kitoks, savitas ir drąsus požiūris“.

Festivalio prodiuserė Eglė Nevedomskė portalui kauno.diena.lt pasakojo, kad šių metų festivalį tiesiogine to žodžio prasme įsuka kataloniečių fizinio teatro žvaigždė Juanas Català su spektakliu „Pelat“, kuris į pasirodymą įtraukia ir žiūrovus, bei prancūzų trupė „Underclouds“ su spektakliu „Inertie“, kuriame vieną iš vaidmenų atlieka skulptūra-vilkelis.

„Visada festivalį stengiamės pradėti renginiais viešose erdvėse, kurie patraukia platesnės auditorijos dėmesį – tai padeda mums geriau paskleisti žinią apie prasidėjusią scenos menų šventę Kaune ir Kauno rajone“, – pasakojo E. Nevedomskė.

Iki šiol, anot jos, žiūrovų aktyvumas, įsitraukimas menininkų lūkesčius pateisindavo su kaupu. Iš šeštadienio pietinio spektaklio galima spręsti, kad ne išimtis bus ir šie metai.

Kaip skelbia organizatoriai, scenos menus įvairiose erdvėse visą savaitę pristatys šiuolaikinio šokio, cirko ir teatro inovatoriai iš visos Europos – Prancūzijos, Ispanijos, Portugalijos, Slovėnijos, Vengrijos, Vokietijos bei Italijos.

Visą Lietuvos programą vienija tai, kad kūrėjai išeina iš komforto zonos, „saugių“ teatro aikštelių ir susiduria su žiūrovu akis į akį.

Daug dėmesio programoje bus skiriama ir Lietuvos menininkams – „ConTempo“ pristatys penkis Lietuvos kūrėjų spektaklius, tarp kurių – trys premjeros.

Pasirodymus žiūrovai galės parkuose, kiemuose, aikštėse, kultūros centruose, Kauno tvirtovės forte.

„Visą Lietuvos programą vienija tai, kad kūrėjai išeina iš komforto zonos, „saugių“ teatro aikštelių ir susiduria su žiūrovu akis į akį, be galimybės pasislėpti užkulisiuose ar užglaistyti tikrus momentus šviesomis ir scenografija. Visi pasirodymai bus pristatyti atvirose ir netradicinėse erdvėse, siekiant su žiūrovais sukurti betarpišką ryšį,“ – teigė programos sudarytoja Gintarė Masteikaitė.

Penktąjį kartą jis ir vėl sugrįžta tam, kad žiūrovus bent trumpam ištrauktų iš kasdienybės bei padovanotų naujas patirtis.

„Ir šiais metais festivalis nenukrypsta nuo savo idėjų ir sieks pristatyti aukšto lygio šiuolaikinių scenos menų spektaklius, įdomiausius ir aktualiausius jų pavyzdžius, pristatinėjamus Europoje ir už jos ribų. Kurdami programą nesišliejame prie vienos temos, galvojame apie Kauno ir Kauno rajono žmones, tai, ką jie jau yra matę ar patyrę. Festivalis sieks stimuliuoti vietos žiūrovo vaizduotę, vietos kūrėjus paskatinti ieškoti naujų meno formų, įkvėpti miestą žengti toliau, atsiverti eksperimentiniams menams ir šiuolaikinėms jų formoms, o miesto ir rajono erdves pratinti juos priimti. Mums labai svarbu, kad festivalis išlaikytų gaivališką naujų patirčių efektą. Ne visi spektakliai bus patogūs, jie kels daugybę klausimų, kvies diskutuoti, tuo pačiu dovanos labai stiprias patirtis“, – pasakoja „ConTempo“ vadovė ir programos sudarytoja Gintarė Masteikaitė.

Nuo pat 2019 m. „ConTempo“ žiūrovus kvietė pasirodymus stebėti netradicinėse erdvėse. Šią idėją ir toliau palaikys speciali katalonų programa, kurioje – 4 skirtingomis formomis pristatomi, viešosioms erdvėms skirti darbai. Pasirodymas „Sypmphonic Flock“ publiką pakvies į garsų pripildytą ekskursiją, patyriminę kelionę iš vienos vietos į kitą. Į Kauną atvyksta ir kertinė Barselonos teatro asmenybė – vaizduojamojo meno, cirko, šiuolaikinio šokio ir fizinio teatro srityse besispecializuojantis kūrėjas Joan Català, kuris pristatys jau 10 metų rodomą, legendinį spektaklį „Pelat“ bei naują savo projektą „Idiofona“. Menininkų duetas iš Katalonijos ir Slovėnijos pakvies į hipnotizuojantį šokio spektaklį „Cossoc“, kurio centre – du nuolatinėje pusiausvyroje balansuojantys kūnai.

Spektaklis „Cossoc“./ E. Barra nuotr. 

Vienas kontraversiškiausių ir įdomiausių šių metų festivalio svečių – Vengrijos bei Vokietijos kūrėjai Boglárka Börcsök ir Andreas Bolm bei jų spektaklis „Figuring Age“. Šiurpą keliančiame seanse žiūrovas susitiks su trimis vyresnio amžiaus šokėjomis, kurios ketvirtajame dešimtmetyje prisidėjo prie modernaus šokio sklaidos Vengrijoje. Publika galės liudyti įspūdingą įsikūnijimo į kitą žmogų procesą, žmogaus transformaciją per kūną ir balsą.

Viešųjų erdvių laisves ir apribojimus bei benamystės temą festivalyje nagrinės pasirodymas „Nest“. Šiuolaikinio šokio spektaklio centre – trys aktoriai ir automobilis. Anot pačių kūrėjų, „Nest“ yra savotiškas vaikščiojimas ties pražūtinga riba, marginalizuotų žmonių ir sistemos susidūrimas.

Publika festivalyje pamatys ir Lietuvos kūrėjus. Tarp jų – Kaune jau gerai pažįstama šokio trupė „Nuepiko“, paruošusi šokio ir cirko pasirodymą „4 Viktorai“. Olimpinių žaidynių dvasios įkvėptas spektaklis papasakos apie vyriškumą, nesusikalbėjimą, buvimą kartu. „ConTempo“ festivalyje itin laukiamas ir Lietuvos šiuolaikinio šokio ikonos, ilgametės „Auros“ šokėjos Linos Puodžiukaitės monospektaklis „Stiklinė“, nagrinėjantis pervargimo procesą. Dramaturgo ir aktoriaus Raimondo Klezio autobiografiniais faktais paremtas spektaklis „Dulkėti veidrodžiai“ nukels į sudėtingas paauglystės patirtis – provincijos gyvenimą, alkoholizmą, jauno žmogaus jaučiamą nemeilę. Festivalyje savo kūrybą pristatys ir šokėjai Clara Giambino bei Arūnas Mozūraitis, atvykstantys su šokio kūriniu „One“, vaizduojančiu vienybę, ryšį ir besąlygišką meilę tarp dviejų žmonių. Visiems, nemėgstantiems tradicinių teatro spektaklių, verta pamatyti pirmą kartą Kaune savo darbą pristatančios lietuvių režisierės Gintarės Parulytės monospektaklį „Lovefool“. Dramatiškas, širdį veriantis pasakojimas apie buvimą moterimi čia bus perteikiamas per juoko formą.  Šiais metais spektaklis bus rodomas didžiausiame ir svarbiausiame meno bei teatro renginyje pasaulyje – Edinburgo Frindžo festivalyje.

Spektaklis „Lovefool“./ E. Barra nuotr. 

Nemažai pasirodymų kaip ir kasmet bus skiriama jauniesiems žiūrovams bei šeimoms. Naująją kartą supažindinti su scenos menais siekiantis festivalis vaikams skirtus spektaklius pristatys viešosiose erdvėse Kaune ir Kauno rajone. Vienas jų – iš furgono atliekamas lėlių teatro pasirodymas „Qubim“, dėl minimalistinės scenografijos su žiūrovais galintis susitikti net ir ten, kur nėra kultūros centrų ar salių. Pagrindinius teatro festivalius Portugalijoje jau aplankęs spektaklis Lietuvos vaikus supažindins su unikaliu, miniatiūrinių lėlių teatru.

Savo kūrybą publikai taip pat pristatys cirko menininkas ir šokėjas Juanas Ignacio Tula, spektaklyje „Instante“ tyrinėjantis metaforines metalinio Cyro rato galimybes. Tuo tarpu spektaklis „Materia“ scenoje pagrindiniais veikėjais pavers polistereno figūras. Festivalio metu žiūrovai išvys ir milžinišką mobilią skulptūrą – cirko artistai ir skulptoriai susibūrė spektakliui „Inertie“, kuriame susijungia instaliacija ir performansas.

Scenos menų festivalis „ConTempo“ šiais metais vyks liepos 29–rugpjūčio 6 dienomis Kaune ir Kauno rajone. Daugiau informacijos apie festivalį ir programą: www.contempofestival.lt

Apie tai, kas svarbiausia žiūrint spektaklį, kuo šiuolaikinis šokis, cirkas ir teatras labiausiai žavi ir kodėl reikia išdrįsti, – pokalbis su G.Masteikaite, Elena ir Gintautu Masteikais bei Modestu Masteika.

– Gintare, esi puikiai pažįstama kultūros lauko žmonėms: kadaise dirbai Kauno šokio teatre "Aura", vėliau kelerius metus kūrei šiuolaikinio cirko festivalio "Naujojo cirko savaitgalis" programą, dabar tave pažįstame kaip Lietuvos šokio informacijos centro direktorę ir festivalių "Naujasis Baltijos šokis" bei "ConTempo" vadovę. Regis, nė vienas scenos menų pasirodymas nepraslysta pro tavo akis. Ar kada esi skaičiavusi, kiek šokio, šiuolaikinio cirko, teatro pasirodymų pamatai per metus?

Gerų, įsimintinų darbų dažniausiai nėra labai daug – jeigu iš visų peržiūrėtų per metus darbų įstringa dešimt ar dvidešimt, tai jau labai gera.

– Keletą kartų bandžiau skaičiuoti, bet, tiesą pasakius, niekada to ir nepadariau. Intensyviausiais metais iki pandemijos gyvai tekdavo peržiūrėti apie 200–300 spektaklių arba eskizų pristatymų. Karantino metu – ne vieną dešimtį vaizdo įrašų. Suprantu, kad tai gali būti sunkiai įsivaizduojama, bet aš pasirodymus jau žiūriu visai kitaip: jeigu jis blogas, užmirštu dažniausiai vos išėjusi iš salės, laikausi šiokio tokio atstumo, nes vis dėlto tai yra darbas, o ne vien malonumas ir juo labiau ne laisvalaikis. Žiūrėdama kūrinius įvertinu jų technines galimybes, kiek jis tiktų festivalio programai ir ar būtų įdomus žiūrovams bei profesionalams.

Gerų, įsimintinų darbų dažniausiai nėra labai daug – jeigu iš visų peržiūrėtų per metus darbų įstringa dešimt ar dvidešimt, tai jau labai gerai (šypsosi). Todėl galiu patikinti mūsų žiūrovus, kad tai, ką jie mato festivalių programose, yra geriausia, ką tuo metu galime jiems pasiūlyti: visi spektakliai yra kruopščiai atrinkti ir apgalvoti. Kitaip sakant, didžiausias darbas yra nudirbtas, o žiūrovui belieka pasimėgauti. Dar labai svarbu, kad visi šiais metais pristatomi užsienio spektakliai festivalio "ConTempo" programoje yra be teksto, o tai dar palengvina jų pasiekiamumą – į juos gali eiti visi: tiek mokantys angliškai arba prancūziškai, tiek ne.

– O ar dar prisimeni pirmąjį jų, kuris tave palietė taip, kad net ir dabar vis dar nesustoji jų nei žiūrėti, nei pati organizuoti?

– Paties pirmojo tikrai neprisimenu, tačiau į atmintį giliai įstrigo Johannesas Wielandas ir jo spektaklis "newyou", po kurio negalėjau sulaikyti ašarų. Per visą savo darbo laiką teko matyti ne vieną fantastišką šokio, cirko ar teatro spektaklį, prie kurio mintimis sugrįždavau daugybę kartų, net ir praėjus keletui metų. Vienas iš tokių kūrėjų yra į šių metų festivalio programą įtrauktas genijus ir maištininkas kartu – italas, jau daugiau nei 20 metų kuriantis Belgijoje, Claudio Stellato ir naujausias jo spektaklis "Work". Šio menininko darbai neturi jokių analogų Lietuvos scenos meno pasaulyje, todėl labai kviečiu nepraleisti ir pasimėgauti.

– Prisimenu tave prieš kelerius metus – vienoje paskaitoje Kaune pristatei tuo metu dar tik pirmuosius žingsnius Lietuvoje žengusį šiuolaikinį cirką. Tuo metu galvojau, kad esi pati geriausia jo reklama: apie pasirodymus pasakojai taip, lyg pati būtum prisidėjusi prie jų kūrimo. Iš kur ta meilė scenos menams? Kokias jos stadijas esi išgyvenusi?

– O, kaip gera tai girdėti! Tiesą pasakius, tai tikrai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, todėl puikiai suprantu visus, kurie po pirmojo susidūrimo su scenos menais sako, kad tai ne jiems, kad jie nieko nesuprato ir apskritai viskas atrodo kažkokia nesąmonė! (Šypsosi) Po pirmojo matyto šokio spektaklio ir aš jaučiausi panašiai, ir gal ne tik po jo, bet ir dar kelių kitų. Prisimenu, sėdžiu salėje, žiūriu į šokančius "Auros" šokėjus ir galvoju, kur aš čia papuoliau (šypsosi). Bet kuo daugiau mačiau, tuo darėsi įdomiau. Man atrodo, panašiai atsitinka su sportu ar kokiu nors pomėgiu: kuo daugiau treniruojiesi, tuo geriau sekasi, o kai sekasi, darosi vis smagiau ir smagiau.

Su menais taip jau yra: kuo daugiau jais domiesi, žiūri spektaklių, vaikštai į parodas, tuo atsiranda daugiau sąsajų, žinių, pradedi lyginti, stipriau ir laisviau veikia fantazija. Todėl visada raginu tęsti pažintį net ir tada, kai pirmasis susitikimas nebuvo toks, kaip tikėtasi. Ir tai labai dažnai pasiteisina. Esu mačiusi fantastiškų žiūrovų kelionių per festivalio programas ir jų dideles akis, kai jas pamatė.

Taigi pradėjau nuo nemeilės, tada išgyvenau aklos meilės laikotarpį, o šiuo metu išgyvenu transformacinį periodą, ieškodama kokybės, unikalumo ir menininko širdies. Gal todėl, kad jau daug metų dirbu šioje srityje, pradėjau vengti patoso, slydimo paviršiumi, dažniausiai tik skambiai aprašytų idėjų, tuščių formų. Noriu spektakliuose matyti gylį, patirtį, skirtą laiką, apmąstytą turinį. Labai tikiu scenos meno darbų galia – tai didžiulis energinis užtaisas, emocinė bomba. Ne visada, bet kartais tarp žiūrovų ir atlikėjų vyksta tokia stebuklinga energijos apykaita. Linkiu visiems nors vieną kartą gyvenime tai patirti. O šias metais žiūrovai turi unikalią progą tą padaryti apsilankę "ConTempo" festivalyje, kurio programą sudaro savo srities profesionalai, Europoje ir už jos ribų graibstomi menininkai.

– Kaip skamba tas žodis, kuriuo galėtum apibūdinti tai, kuo šiuolaikinis šokis, cirkas ir teatras tave labiausiai žavi?

– Negaliu šių scenos meno sričių plakti į vieną – jos visos labai skirtingos. Šiuolaikinis cirkas yra jauniausias, po jo – šokis o tada – teatras. Su teatru mano santykis prasčiausias, mažiausiai jį suprantu, bet tikriausiai dėl to, kad mažiausiai jo ir žiūriu. Bet, geriau pagalvojus, tas žodis, matyt, būtų laisvė. Laisvė pasinerti į patirtis, keliauti aplink pasaulį sėdint salėje, lavinti fantaziją, dalytis patirtimis su visais, sėdinčiais šalia, diskutuoti ir daugybė kitų patirčių, su kuriomis susiduri žiūrėdamas skirtingus darbus. Dalyvavimas kultūriniame gyvenime – puiki proga geriau pažinti ir save, savo vertybes ir įsitikinimus.

– Savo aistra scenai užkrėtei ne tik visus aplinkinius, bet ir pačius artimiausius – savo tėvus ir brolį. Kaip tai atsitiko?

– Tikrai nebuvo naudota jokia prievarta (juokiasi). Aš jiems visada siūlydavau atvažiuoti pažiūrėti vieno ar kito darbo. Nesu tikra, kad jie jau labai užkrėsti šiuo virusu, bet matau, jog jiems smalsu, įdomu. O kuo daugiau mato, tuo darosi įdomiau. Esame šeima, o šeimos palaikymas yra be galo svarbus. Nors visi dirbame labai skirtingose srityse, stengiamės vieni kitus suprasti ir palaikyti. Šeimos įtraukimas į kultūrines veiklas – labai natūraliai susiklostęs dalykas. Ir tai tik dar kartą įrodo mano jau ne kartą išsakytą mintį, kad kultūrinė atskirtis Lietuvos regionuose yra didžiulė, o švietimo reforma – būtina. Jeigu ne mano veikla, greičiausiai nė vieno mano šeimos nario šiuolaikiniuose scenos meno renginiuose neišvystumėte.

– Elena, Gintautai, kaip žiūrėjote į Gintarės norą dirbti tokioje įdomioje, tačiau ne visada lengvoje kultūros srityje? Ir dar ne bet kokį, o organizuoti tarptautinius festivalius, į Lietuvą atvežant pačius įdomiausius šių dienų scenos menų kūrėjus!

– Kad nori dirbti su festivaliais ir renginiais, Gintarė žinojo jau nuo mokyklos laikų. O žinant jos darbštumą siekiant savo tikslo, nieko kito ir negalėjome laukti. Visada matome, kiek širdies ir jėgų dukra atiduoda savo darbui. Kai tik galime, stengiamės lankytis spektakliuose, pasirodymuose. Tai labai įdomu ir praveria langus į pasaulį. Ypač mums, vyresniems ir gyvenantiems toliau nuo miesto teikiamų galimybių. Prisipažįstame, ne visada iš karto pavyksta perkąsti idėjos riešutėlį, bet turime puikią pagalbininkę – Gintarėlę. Ir nors kiekvienas spektaklis vis kitoks, mums daug svarbiau žiūrint jausti tą jausmą, tą jėgą, kurią spinduliuoja jauni, talentingi ir laisvi meno žmonės.

Modestas Masteika. Asmeninio archyvo nuotr.

– Modestai, pasakykite atvirai, ar scenos menais būtumėte susidomėjęs ir tada, jei Gintarė nebūtų dirbusi šioje srityje ir, greičiausiai, nuolat apie juos kalbėjusi?

– Tikrai ne (šypsosi). Man tai buvo visai nežinoma ir svetima kultūros sritis.

– Pats dirbate visai kitoje srityje. Kaip manote, ar lankymasis scenos menų festivaliuose, šiuolaikinio cirko, šokio, teatro pasirodymuose gali būti naudingas dirbantiems visai su kultūra ir menu nesusijuose sektoriuose?

– Labai naudingas. Visų pirma, tai leidžia praplėsti pasaulėžiūrą, pamatyti, pajausti ir susipažinti su kažkuo visiškai kitu, nei tenka susidurti kasdienybėje ar darbinėje aplinkoje. Lankytis tokiuose renginiuose verta dėl galimybės pasisemti idėjų, kurios gali daryti įtaką ar tobulinti kasdienį atliekamą darbą, jeigu tik tai įmanoma. Lankymasis renginiuose prisideda prie žmonių empatijos, mandagumo lavinimo, praplečia pokalbių temas. Dirbu srityje, kur mandagybių tikrai mažai, todėl kultūrinė programa visapusiškai naudinga.

– Kas scenos menuose jums įdomiausia?

– Atlikėjų, šokėjų gebėjimas įsijausti 110 proc. į savo vaidmenį – ir nesvarbu, kokia pasirodymo tema. Tada tiesiog negaliu atitraukti akių nuo jų darbo.

– Gintare, grįžkime prie tavęs. Dar vis neretai tenka susidurti, kad į šiuolaikinių scenos menų pasirodymus žmonės nedrįsta ateiti, galvodami, jog reikia būti labai aktyviam šios srities lankytojui, kad juos suprastum – vis dar gajus mitas, kad viskas, kas šiuolaikiška, labai sudėtinga, priverčia jaustis nepatogiai ar net šokiruoja. Kaip yra iš tikrųjų?

– Žinoma, nežinomybė gąsdina ir dažnai nežinai, ko galima tikėtis stebint šiuolaikinio scenos menų pasirodymus, bet reikia tiesiog išdrįsti ateiti ir mėgautis pasirodymu bei atlikėjų profesionalumu. O supratimas ateis per laiką, žiūrint vis daugiau ir daugiau pasirodymų, kuriuos bus galima palyginti su anksčiau matytais. Taip po truputį atsiras geresnis supratimas, žiūrovas pamažu pradės atsirinkti, ką nori matyti, o ko – ne.

– Rugpjūčio 17 d. prasidės ir net dešimt dienų vyks tavo jau minėtas tarptautinis scenos menų festivalis "ConTempo". Kokius festivalio pasirodymus rekomenduotum žmonėms, norintiems pirmą kartą prisiliesti prie šiuolaikinio cirko ir šokio?

– Geriausiai pradėti nuo pradžių – tam puikiai tiks atidarymo spektaklis "Horizon", kurį pristato prancūzė akrobatė Ch.Moglia. Tęsti pažintį siūlau su spalvų terapija grįstu darbu "CM_30". Kiekvienam reikėtų nepraleisti teatrinio įvykio – duobių kasimo čempionato "Dig-It", po kurio jau drąsiai galima žiūrėti Alexanderio Vantournhouto "Skrews" ir C.Stellato "Work". Noriu pabrėžti, kad nesvarbu, kurį spektaklį pasirinkę, pradėsite dalyvauti festivalio renginiuose, – sprendimas vis tiek bus geras! Visi darbai tinka pirmai pažinčiai, nes jie labai skirtingi, o užsienio programa atliekama be teksto, tad nebus jokių kalbos barjerų. Žiūrovus kviečiu eiti ir domėtis tiek mokama, tiek nemokama programa. Labai laukiame žiūrovų įspūdžių viso festivalio metu ir po jo – juk išgirdę, kas patiko, kas nepatiko ir ko galbūt trūko, galėsime tobulinti kitų metų festivalį.

Praėjusį pavasarį kultūros specialistė viena pirmųjų ėmė garsiai kalbėti apie pandemijos įtaką scenos menams ir ieškoti adekvačių sprendimų. 2020-ųjų pabaigoje LRT apdovanojimuose Metų asmenybe išrinkta profesionalė nestokoja gaivaus požiūrio į gyvenimą ir neslepia, kad festivaliai dažniausiai nesibaigia išsiskirsčius žiūrovams, – o tai motyvuoja augti ir tobulėti.

Ant Kauno paveikslų galerijos laiptų prie mėgstamos kavinės "Kultūra" prisėdusi G.Masteikaitė pasakoja apie vieną drąsiausių savo idėjų – didįjį "Kaunas 2022" programos renginį, tarptautinį scenos menų festivalį "ConTempo". Jis į Kauną ir Kauno rajoną rugpjūtį sugrįš trečiąkart.

– Kas padiktavo tokio renginio, kaip "ConTempo", poreikį?

– Kai su komanda ruošėme paraišką Kaunui tapti Europos kultūros sostine, mąstėme, kokių renginių mieste nėra ir kokią nišą reikėtų užimti su naujomis iniciatyvomis. Tuomet labai aiškiai pasimatė, kad Kaune ir Kauno rajone trūksta scenos meno įvairovės. Tokios, kuri yra tarpdisciplininė, kuri pristatoma netradicinėse erdvėse. Festivalio, kuris galėtų naudoti miestą kaip sceną, išeiti iš mums įprastų teatrinių aikštelių, black box’ų, žanrų. Suvokėme, kad būtent šiuolaikiniai scenos menai, į kuriuos telpa viskas, kas įsivaizduojama ar neįsivaizduojama, galėtų būti varomoji jėga Kauno miestui, paskatinimas susipažinti su europietiška kultūra. Ne tik žiūrovams, bet ir pačiam miestui. Idėja siekėme keisti Kauno miesto kultūrinį gyvenimą, organizacijų, kurios jau egzistuoja, pobūdį ir kartu skatinti jaunuosius menininkus išbandyti naujas formas. Kartu norime kviesti menininkus grįžti į miestą ar pasilikti jame ir kurti.

Nuoširdžiai tikiu, kad šis festivalis, globojamas Kauno miesto ir rajono bendruomenių, po 2022 m. toliau augs, vystysis, pamažu keisdamas miesto kultūrinį veidą, įtraukdamas vis platesnę auditoriją, ir taps stipria miesto identiteto dalimi. "ConTempo" turi visas galimybes netolimoje ateityje priartėti prie tokio lygio Europoje vykstančių festivalių kaip "Sibiu" tarptautinis teatro festivalis (Rumunija), "Deltebre Danse" festivalis (Ispanija) ar tarptautinis teatro festivalis "Boulevard" (Nyderlandai).

– Jau minėjote, kad "ConTempo" išeina už tradicinių salių ribų – ar tai dėl to, kad salių trūksta, ar tam, kad išplėstų auditorijas? Ar visgi abu variantai?

– Šis festivalis skirtas provokuoti auditoriją ir kelia klausimą – ar mieste užtenka vietos skirtingo mąstymo žmonėms? Ar mieste užtenka vietos jauniesiems menininkams? Ar mieste pakankamai palaikomos netradicinės formos? Kaune vystosi šiuolaikinio cirko bendruomenė – iš pačių menininkų iniciatyvos ir kelių žmonių, kurie nori šią sritį auginti. Mes turime nedidelę besiformuojančią šiuolaikinio šokio bendruomenę, kuri auga šalia jau ilgus metus egzistuojančio Kauno šokio teatro "Aura". Tikiu, kad miestas yra turtingesnis tuo, kuo daugiau yra alternatyvų, kuo daugiau visko žiūrovas gali palyginti. Reikia alternatyvaus teatro, šiuolaikiško teatro, ne to, kurį pratę esame matyti. Yra scenos menų ir tų pačių formatų, kurie tarpdisciplininiai, kartais tarpsritiniai.

Labai dažnai "ConTempo" pristato tokius projektus, kurių negali padėti nė į vieną lentyną – jie nei šokis, nei cirkas, nei teatras, bet kažkas kartu. Ir, man atrodo, tokie formatai parodo, kad gal miestui reikia naujų, nepriklausomų erdvių, kuriose tokie nauji formatai užgimtų. Dabar jauniesiems menininkams tiesiog nėra kur dėtis.

"ConTempo" kelia labai daug klausimų ir kartu sako: "Mes naudojame miestą kaip sceną dėl to, kad nelabai turime kur rodyti tuos darbus." Iš kitos pusės, man atrodo labai svarbus ir kitas aspektas. Festivalis turi užduotį išeiti iš miesto centro, išnešti kultūrą į periferiją, rodyti kokybiškus darbus netradicinėse vietose, Kauno rajone, kur nėra teatrų ir žmonės neturi jokios galimybės į juos nuvažiuoti arba tiesiog neturi įgūdžių tai daryti. Galbūt ta pirma pažintis vaikams gali įvykti jų kieme, parke ar pievoje šalia.

– Kokių didžiausių atradimų "ConTempo" padarė Kauno rajone? Kaip bendruomenės, nutolusios nuo elitinės kultūros, pasitiko šiuolaikinius scenos menus?

– Mane labai nustebino žmonių atvirumas. Žmonės yra labai smalsūs. Visada esu iš tų, kurie linkę besąlygiškai pasitikėti publika. Manau, kad jeigu tu ja pasitiki, tai jie pasitiki ir kūrėjais.

Labai dažnai "ConTempo" pristato tokius projektus, kurių negali padėti nė į vieną lentyną – jie nei šokis, nei cirkas, nei teatras, bet kažkas kartu.

Pirmaisiais metais festivalį atidarėme Šančiuose, pievoje prie Nemuno, su labai šiuolaikišku darbu – be proto šiuolaikišku. Man atrodo, mus priėmė geriau, nei kad būtume spektaklį rodę miesto centre, kur, kaip žinoma, renkasi publika jau kažko mačiusi.

Darbai, kurie pristatomi tiek Kauno rajone, tiek skirtinguose miesto mikrorajonuose, sulaukia didesnio susidomėjimo, atviresnės publikos. Menininkai turi unikalią galimybę atrasti žiūrovą, kuris yra alkanas, labai nustebęs, nori užduoti klausimą. Man labai smagu, kad skirtingų Kauno rajono miestelių bendruomenės kovoja dėl to, pas ką šiais metais atvažiuos "ConTempo" festivalis. Tai reiškia, kad mes užčiuopėme naujų dalykų poreikį, formatas pasiteisino.

– Ar nesudėtinga pateikti naują projektą jau, atrodo, susiformavusiam, nors, žinoma, visuomet augančiam ir mutuojančiam kultūros tinklui?

– Labai geras klausimas! Man atrodo, toks festivalis nebūtų prasidėjęs ar bent jau taip stipriai, jei ne "Kaunas 2022" suteikta galimybė. Mes turime rimtos komandos palaikymą – ir emocinį, ir finansinį. Todėl tai nebuvo pats sudėtingiausias startas, kokį teko patirti su kitais mano inicijuotais ar kuruotais kultūriniais projektais. Bet problemų, aišku, yra kiekviename žingsnyje.

Tarkime, atrodo, kad vietų yra labai daug, bet iš tikrųjų taip nėra. Kartais sunku motyvuoti vietinius partnerius, nebūtinai visos kultūros organizacijos labai trokšta bendradarbiauti arba įsivaizduoja tą bendradarbiavimą kitaip nei mes. Manau, sunkiausia, kalbant ne tik apie Kauną, bet ir Lietuvą, kad didžiajai daliai menininkų, kurie įpratę dirbti teatruose, labai sudėtinga išeiti iš komforto zonos ir ateiti į tokį festivalį, prisitaikyti prie jo žaidimo taisyklių.

Juk negali teatro spektaklio išnešti, perkelti į lauko erdvę. Jį reikia adaptuoti ir tas supratimas, kaip reikia prisijaukinti viešąją erdvę, yra labai skirtingas. Dėl to šiame festivalyje yra labai svarbi tarptautinė programa, kur menininkai puikiausiai valdo žaidimą su viešąja erdve. Jie žino, kaip prisitaikyti, kaip tai padaryti greitai ir, deja, kartais yra lengviau dirbti su užsieniečiais, negu su Lietuvos menininkais. Nenoriu mūsų menininkų nuvertinti, bet manau, kad mes neturime tradicijos kurti atviroms ir netradicinėms erdvėms. Bet "ConTempo" gali tai pakeisti.

– Kokia nuotaiką išsiveža užsieniečiai iš Kauno?

– Taip, festivalis tikrai yra viena iš priemonių pristatyti miestą pasauliui. Žmonės atvažiuoja dirbti, tenka susidurti su užkulisiniais dalykais, pamatyti žmones iš įvairiausių pusių, ir tai atveria visai kitas pažinimo galimybes. Atvykstantiems menininkams tai yra neatrastas miestas, jie nežino apie Kauną labai daug. Dažniausiai yra girdėję apie Vilnių, kaip apie sostinę, bet iš mūsų užsieniečiai išsiveža labai šiltus jausmus, juos nuoširdžiai stebina publikos gausa ir žiūrovo sugebėjimas nustebti.

Reikia suprasti, kad didžioji dalis mus lankančių menininkų įpratę prie festivalių, kurie vyksta labai daug metų ir turi savo publiką, kuri jau yra labai daug mačiusi, ir tokią publiką nustebinti yra gana sudėtinga. O čia žmonės to, ką mes rodome festivalio programoje, nematę arba matę labai labai nedaug, tad nuostaba ir nuoširdus palaikymas yra labai dideli dalykai.

Pasirengimas antrą kartą vyksiančiam, projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” inicijuotam festivaliui neapsiėjo be iššūkių – dėl vis dar besitęsiančio pandemijos, prieš tai skelbtas dvi programas organizatoriams teko sujungti į vieną, kai kuriuos renginius atšaukti. Nepaisant to, programa ne tik nesumažėjo, bet ir išsiplėtė.

„Šiais metais festivalis prilygsta didžiausiam nuotykiui, nepaisant visų galimų trukdžių paruošėme fantastišką programą, kurioje ne tik premjeros, nuostabi nemokama programa, bet ir tokie išskirtiniai projektai, kaip šiuolaikinė opera „Alfa“ ir festivalio žvaigždė Laura Murphy (Didžioji Britanija), kurie verti būti pristatyti geriausiuose tarptautiniuose festivaliuose.  Labai noriu atkreipti dėmesį į festivalio didžiuosius renginius, į kuriuos pirkdami bilietus tiesiogiai prisidėsite ir prie puikios nemokamos festivalio programos, kuri pasieks žiūrovus pačiose netikėčiausiose vietose,“ – sako festivalio vadovė Gintarė Masteikaitė.

Šiuolaikinė opera keliasi į angarą, teatras – į stovėjimo aikštelę ir biurą

Vienas daugiausiai pasiruošimo pareikalavusių „ConTempo“ programos spektaklių – komiksų opera „Alfa“, pirmą kartą atvykstanti į Kauną. Garsiųjų šiuolaikinės operos prodiuserių „Operomanija“ darbas, jungiantis operos ir komiksų žanrus, žiūrovus pasitiksianti ne tradicinėje salėje, o 800 kvadratinių metų industriniame angare, verslo centre „Nordic“.

Urbanistinę scenografiją pasirinko ir Kauno nacionalinio dramos teatro bei teatro „Utopia“ spektaklio „Keturi“ komanda – Kamilės Gudmonaitės režisuotas pasirodymas vyks ant Žalgirio arenos stovėjimo aikštelės asfalto.

Karantino metu gimusį „Kosmos Theatre“ eksperimentinį spektaklį „#Procesas” festivalio metu bus galima išvysti trimis būdais: stebėti atliekamą gyvai „Kaunas 2022“ biuro vitrinoje, projekcijoje ant Mykolo Žilinsko galerijos sienos bei virtualiai, tiesioginės transliacijos metu internete.

Scenos menas susiliejęs su miestu

Keliaudamas po 8 Kauno rajono miestus ir miestelius, „ConTempo“ festivalį atidarys ispano Adriano Schvarzsteino ir lietuvės Jūratė Širvytės-Rukštelės duetas, su gatvės teatro spektakliu „Atvykėliai“. Kaskart kitoks spektaklis įsilies į skirtingų gyvenviečių apylinkes ir keliaus kartu su žiūrovais. „Atvykėliai“ rugpjūčio 18-22 d. aplankys Zapyškį, Girionis, Vilkiją, Kulautuvą, Kačerginę, Linksmakalnį, Neveronis, Sitkūnus Kauno rajone bei Šančius Kaune.

Akrobato Džiugo Kunsmano ir ir šokėjo Adriano Carlo Bibiano pasirodymai „Where do I connect?“ – tarsi mažyčiai meno įsiveržimai į kasdienybę, kurie pusvalandžiui kvies stabtelti praeivius „Akropolio“ prekybos centre, ant „Kauko“ laiptų, Vytauto Didžiojo karo muziejaus bei Kauno kultūros centro kiemuose.

Latvių šiuolaikinio cirko atlikėjas Aleksejus Smolovas savo spektaklio „Ol‘ that“ įrankį – Cyro ratą – „kalbins“ Kauno autobusų stoties laukimo salėje. Žiūrovams neteks bijoti pavėluoti į autobusą – pasirodymas truks vos 12 minučių.

Ryškios moterys scenoje

Drąsus, šmaikštus ir be kompromisų – taip savo spektaklį „Contra“ apibūdina viena pagrindinių festivalio žvaigždžių – iš Jungtinės Karalystės atvykstanti menininkė Laura Murphy. Kauno kultūros centre pasirodysianti kūrėja nepriskiria savęs jokiam konkrečiam scenos meno žanrui, o jos spektaklio žiūrovų laukia solo kabaretas su šiuolaikinio cirko ir stand-up pasirodymo elementais, kuris leis susimąstyti moters seksualumo ir šiandieninio požiūrio į moters kūną temomis.

Kauno miesto kamerinis teatras pristatys performanso menininkės Austėjos Vilkaitytės solo spektaklį „Atvanga I“. Jame kūrėja kvies sustoti ir susimąstyti, ieškos būdų, kaip patirti sustojimą, pauzę scenoje ir į ją įsiklausyti.

Festivalio premjeros

Viena iš festivalio žiūrovų laukiančių premjerų – viename Kauno kiemų rodomas nepriklausomų menininkų komandos „UV“ spektaklis „UV6”, kalbantis izoliacijos, sutrikusios komunikacijos, jauno žmogaus savasties ieškojimo temomis.

Pirmą kartą bus rodomas ir „Kosmos Theatre“ bei Kauno miesto kamerinio teatro vizualinis gyvos muzikos spektaklis „Kafka Insomnia“, kurio metu gyvos elektroakustinės muzikos, vaizdo projekcijų, šiuolaikinio objektų teatro bei garsinių manipuliacijų pagalba kūrėjai gilinsis į kerinčią legendinio čekų autoriaus kūrinių atmosferą.

Klounados spektaklio „Skrydis“ premjeros kūrėjos Justė Liaugaudė ir Indrė Mickevičiūtė-Petrauskienė kvies susitikti su savo emocijomis ir pasiruošti gerai juoko dozei Kauno kultūros centro terasoje.

Festivalis „ConTempo“ vyks rugpjūčio 18-23 d. Kaune ir Kauno rajone. Dalis festivalio renginių nemokami, į mokamus renginius bilietus platina „Tiketa“. Festivalį pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022”, organizuoja VšĮ „Kultūros platforma“ ir Lietuvos šokio informacijos centras, finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Rugpjūčio 23-25 dienomis net 12 renginių išsidėstė įvairiausiose Kauno ir jo rajono vietose. Tiek lauke, tiek uždarose salėse vykę spektakliai sulaukė išskirtinio Kauno ir pakaunės gyventojų dėmesio – per tris dienas juose apsilankė daugiau nei trys tūkstančiai žiūrovų.

Tokie skaičiai reiškia, kad būtent tokio festivalio Kaunui ir reikėjo – atviro, provokuojančio ir leidžiančio savo miesto erdves naujai pamatyti kaip spektaklių scenografijų dalis. Festivalis įkvėpė ir jame pasirodžiusius kūrėjus iš Italijos, tad nuo kitų metų šalia pagrindinės festivalio programos bus pradėta vystyti ir speciali programa su Neapolyje vykstančio festivalio „Altofest“ organizatoriais.

„Pirmasis „ConTempo“ stebino ne tik žiūrovus, bet ir pačius dalyvius. Ne vienas festivalio užsienio svečias stebėjosi publikos gausa, jos atvirumu, įsitraukimu ir smalsumu, kurį iš dalies jau yra praradę ilgai gyvuojančių festivalių nuolatiniai žiūrovai. Mes, organizatoriai, labai džiaugėmės matydami tiek skirtingų veidų einančių iš vieno renginio į kitą, turime tikrai ne vieną ir ne dešimt žiūrovų, kurie per dieną pamatydavo po penkis skirtingus darbus. Nesibaigiantys auditorijos klausimai ir tiesioginis kontaktas su vietos gyventojais yra šio pirmo festivalio pasididžiavimas.“ - „ConTempo“ programos sudarytoja ir „Kaunas 2022“ scenos menų kuratorė Gintarė Masteikaitė dalinasi įspūdžiais iš festivalio savaitgalio Kaune.

Kviečia prisijungti

Po pirmojo „ConTempo“  tapo aišku – festivalis turi plėstis, stiprėti, toliau kokybiškai vystyti savo programą. Kadangi rengiant festivalį svarbiausia yra patikima komanda ir partneriai,  „ConTempo“ organizatoriai kreipiasi į visus, norinčius tapti festivalio dalimi. Kviečiami atsiliepti tie, kas norėtų savo veikla, paslaugomis ar finansine pagalba prisidėti prie festivalio įgyvendinimo ir kartu keliauti iki pat 2022-ųjų, kai festivalis taps stipria „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022” ir miesto gyvenimo dalimi.

„Festivalis, kuris neapsiriboja viena sale viename teatre, turi daugybę sudedamųjų dalių, kurių iš išorės niekas nemato“ – apie festivalio virtuvę pasakoja Gintarė Masteikaitė – todėl ieškome partnerių logistikos, reklamos, apgyvendinimo, maitinimo, erdvių ir kitose srityse. Rašykite mums su savo pasiūlymais, net jei manote, kad jūsų paslaugos festivalio kontekste skamba keistai. Gali būti, kad būtent jūsų mums ir reikia! Mielai laukiame ir nepriklausomų fotografų, videografų, rinkodaros specialistų žinučių. Kurkime festivalį kartu.“

Laiškus su trumpais festivaliui naudingos veiklos pristatymais siųsti el.paštu info@contempofestival.lt

„ConTempo“ festivalis inicijuotas „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022”, organizuojamas kartu su VšĮ „Kultūros platforma“ ir Lietuvos šokio informacijos centru. Festivalį remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos kultūros ministerija. Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybės.

– Kaip festivalio programos sudarytoja, nuolat keliaujate po įvairius festivalius ir meno muges – nuo Amerikos, Kanados iki Australijos ir Azijos. Kiek vidutiniškai spektaklių per metus pamatote? Kaip neapsisuka galva nuo tokios gausos renginių? Tikriausiai skiriasi emocija tą patį renginį žiūrint devintą ryto ir devintą vakaro? Galbūt turite sistemą, kaip žymitės patikusius / nepatikusius atlikėjus ir esant tinkamai progai pakviečiate juos į Lietuvą?

– Keliaudama dažniausiai atlieku keletą funkcijų – ne tik ieškau spektaklių festivalio programai, gilinuosi į skirtingas patirtis, bet ir pristatau Lietuvos šokį, mūsų kūrėjus, ieškau įvairiausių tarptautinių ryšių ir idėjų bendriems projektams. Ne kartą buvau nusprendusi skaičiuoti, kiek per metus pamatau spektaklių, bet sezono viduryje skaičių pametu, tad tiksliai atsakyti negaliu, spėju – apie 200–300 skirtingų spektaklių, trumpų darbų pristatymų.

Žiūrėti spektaklius yra viena mano darbo dalių, per laiką išmoksti tai daryti taip, kad galva nesisuktų (šypsosi). Turiu pripažinti, kad jau seniai nebesu paprasta žiūrovė, labai retai pavyksta atsijungti nuo profesijos. Tiesą sakant, laikas didelės įtakos spektaklių žiūrėjimui neturi, visos emocijos ir įspūdžiai dažniausiai priklauso nuo matomo darbo ir atlikėjų. Išdirbta sistema pasigirti negaliu, manyje tvyro lengvas kūrybinis chaosas, palikę įspūdį darbai visada yra mano atmintyje ir pasitaikius progai jie atsiduria festivalio programoje.

– Pagal kokius kriterijus atrenkate pasirodymus festivalio programai? Su kai kuriomis trupėmis derybos užtrunka, tad galbūt jau esate numačiusi spektaklius 2020 ar 2021 m.?

– Sunku labai konkrečiai atsakyti, nes kriterijų ir sąlygų, kodėl vieni darbai atsiranda programoje, o kiti ne, yra labai daug, ir tai ne visada priklauso nuo mūsų norų. Programą lemia kūrėjų užimtumas, finansai, festivalio prestižas, turimos erdvės, festivalio vizijos, tikslai ir pan. Esu ne kartą minėjusi, kad festivalis yra tarsi didelė mozaika, kuri dėliojasi ne vienus metus. Žiūrovas pamato tik galutinį jos variantą. Festivalio programa formuojama metus, dvejus, kartais trejus į priekį, tad galiu drąsiai pasakyti, kad jau žinome kitų metų programos apmatus ir jau kalbamės su pirmais 2021 m. festivalio dalyviais.

– Ar yra vienas pagrindinis jungiamasis visos festivalio programos akcentas? Ką šių metų programa norite pasakyti žiūrovams?

– Vienos konkrečios temos ar fokuso festivalis neturi. Lietuva vis dar nėra šalis, kurioje kiekvieną mėnesį būtų galima pamatyti vieną ar kelis užsienio šiuolaikinio šokio kūrėjų darbus. Žiūrovai su tarptautine šokio scena dažniausiai gali susipažinti per tarptautinius šiuolaikinio šokio festivalius arba kai užsienio choreografai yra pakviečiami statyti spektaklių Lietuvoje.

Norime kurti atvirą ir draugišką erdvę diskusijoms, atradimams ir naujoms pažintims, skatinti kritinį mąstymą, plėsti pažintį su skirtingomis kultūromis.

Turint tokią šiuolaikinio šokio ekosistemą, festivalis iš dalies atlieka pažintinę funkciją ir per plačią programą pristato gaires ir kryptis, vyraujančias tarptautiniame kontekste. Šiais metais turime keletą akcentų: šiuolaikinio šokio teatras ir naujos jo formos, šiuolaikinio šokio ir gatvės stilių sintezė, Baltijos šokio platforma, šiuolaikinio cirko atlikėjai šokio pasirodymuose. Šių metų programa kviečia žiūrovą atviro ir betarpiško pokalbio. Norime kurti atvirą ir draugišką erdvę diskusijoms, atradimams ir naujoms pažintims, skatinti kritinį mąstymą, plėsti pažintį su skirtingomis kultūromis.

– Šokio spektakliai vyksta scenose, šalia scenų, visiškai be scenų – muziejuose, lauke, ant krovininio konteinerio ir pan. Ar erdvės tampa pasirodymų dalimi? Suteikia išskirtinę emociją?

– Spektakliai, rodomi netradicinėse erdvėse, kuria visai kitokį, artimesnį, santykį su žiūrovu. Tas pats spektaklis skirtingose erdvėse gali atrodyti labai skirtingai, perteikti skirtingas emocijas. Erdvė, oras, metų laikas, jeigu spektakliai vyksta lauke, visada suteikia darbui skirtingų spalvų. Šiais metais turime nuostabią dviejų šokio spektaklių programą, kurią pristatysime MO muziejuje. Esu tikra, kad atviro muziejaus aura įneš naujų spalvų ir į Jameso Batcheloro (Australija) bei Annamarios Aimone’s (Italija) darbus, o darbai suteiks erdvei naujos energijos.

– Festivalis trunka dvi savaites, o jei žmogus gali pamatyti tik vieną spektaklį – kurį pasirinkti?

– Visiems rekomenduoju nepraleisti didžiausio šiųmečio renginio – šiuolaikinio šokio ir cirko pasirodymo po atviru dangumi „Origamis“ (Prancūzija).

– Per festivalį vyks ne tik spektakliai, bet ir diskusijos bei vakarėliai – kaip ruošiatės tokiam renginių maratonui?

– Vaikštau į sporto klubą (juokiasi).

– Ką norite, kad pamatytų ir pajustų į Lietuvą atvykstančios Europos ir pasaulio šokio žvaigždės?

– Mūsų tikslas – sudaryti sąlygas svečiams pažinti mūsų kultūrą, kūrėjus ir fantastišką žiūrovą, nors pažintis su publika – tiesiog neišvengiama. Dažniausiai dalyviai Lietuvoje praleidžia tik keletą dienų, tad siekiame, kad per tą laiką visos jų patirtys būtų tik pačios geriausios.

Kaip nepasiklysti programoje. Ką man žiūrėti, jei:

– Esu hipsteris?

– Guilherme’o Miotto ir Corpo Maquinos „Dar blogiau“ (Nyderlandai) ir Manuelio Roque’o „bang bang“ (Kanada).

– Negaliu palikti namuose vieno vaiko?

– „CocoonDance“ spektaklį „Impulsas“ (Vokietija).

– Į svečius atvyko teta iš užsienio?

– Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklį „Kaunas Zoo“.

– Pats kuriu poeziją, mačiau Oskarą Koršunovą, stosiu į akademiją?

– Euripidžio Laskaridžio „Titanus“ (Graikija) ir Emile’io Pineault „Normalius troškimus“ (Kanada).

– Lankausi kasmet, viską mačiau, niekuo nesustebinsite?

– Ateikite pažiūrėti Marlene Monteiro Freitas „Iš dramblio kaulo ir mėsos – skulptūros irgi kenčia“ (Žaliasis Kyšulys / Portugalija).

– Noriu būti su elitu?

– Christo Papadopoulo „Opus“ (Graikija).

„Dalyvauti šiame renginyje – tai galimybė Lietuvos šokiui įžengti į JAV rinką, taip pat save pristatyti labai plačiam ratui scenos menų profesionalų iš viso pasaulio“, – sakė konferencijoje-mugėje su savo stendu dalyvausiančio Lietuvos šokio informacijos centro (LŠIC) vadovė Gintarė Masteikaitė.

Pirmą kartą APAP konferencijoje-mugėje Lietuvos šiuolaikinis šokis buvo pristatytas prieš metus. G. Masteikaitės teigimu, šis vizitas į Jungtines Valstijas jau davė rezultatų: Lietuvą aplankė keletas scenos menų profesionalų / ekspertų, pradėta kalbėtis su skirtingomis šokio organizacijomis dėl bendradarbiavimo, artimiausiu metu Lietuvą turėtų aplankyti JAV šokio žvaigždės.

Kalbėdama apie šiųmetę konferenciją-mugę LŠIC vadovė sakė, kad pagrindinis tikslas yra kuo plačiau pristatyti Lietuvos šokio lauką.

Dalyvauti šiame renginyje – tai galimybė Lietuvos šokiui įžengti į JAV rinką, taip pat save pristatyti labai plačiam ratui scenos menų profesionalų iš viso pasaulio.

„LŠIC tikslas yra atstovauti visai Lietuvos šokio bendruomenei. Bendraudami su interesantais įsiklausome į jų poreikius ir pateikiame savo rekomendacijas. Niekas neturi laiko peržiūrėti visos surinktos medžiagos, tad mūsų darbas yra tikslingai pateikti reikiamą informaciją. Žinoma, aktyviausiai dirbame su naujausia šokio produkcija“, – paaiškino G. Masteikaitė. Ji pridūrė, kad mugėje taip pat labai svarbu stiprinti pažintį su skirtingomis šokio institucijomis iš viso pasaulio ir plėsti ryšių ratą, atverti kelius Lietuvos šokiui į JAV.

Į sausį Niujorke vykstančią pasaulinę scenos menų vadybos profesionalų konferenciją-mugę susirenka apie 3600 scenos menų organizacijų, vadybininkų, agentų, menininkų ir kitų asmenų iš visų Jungtinių Valstijų ir daugiau kaip 33 pasaulio valstybių. Be mugės vyksta ir kiti svarbūs renginiai: įvairios paskaitos, diskusijos, rodomi spektakliai, lankomos skirtingos meno institucijos ir pan.

I. Gerbutavičiūtė ir G. Masteikaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Šiemet 60 metų jubiliejų švenčianti APAP organizacija ir jos rengiama konferencija-mugė atlieka svarbų vaidmenį scenos menų industrijoje, tiek finansiniu, tiek kūrybiniu atžvilgiu, sutelkdama menininkus ir publiką. Šių dienų naujieji talentai ir stipriausi kultūros srities atstovai susirenka į metinę APAP konferenciją-mugę, kad įkvėptų ir sustiprintų scenos menų industriją ir jos evoliuciją. Be to, APAP tapo impulsu daugeliui kitų scenos menų renginių ir viešųjų festivalių, sausį vykstančių Niujorke. 

LŠIC atstovų dalyvavimą pasaulinėje scenos menų vadybos profesionalų konferencijoje-mugėje APAP finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Biochemikas, vertinamas už pasaulinės reikšmės atradimus DNR tyrimų srityje. Fotografas, fiksuojantis žmonių, patekusių į karo sūkurį, likimus, iš arti stebėjęs tiek Gruzijos konfliktą, tiek kruvinus įvykius Kijeve. Ambasadorius, į UNESCO paveldo sąrašą siekiantis įtraukti verbas ir Kauno moderniąją architektūrą. Mergina, vardan svajonės dar labiau atskleisti save metusi itin mėgstamą darbą ir pasirinkusi nepriklausomos prodiuserės ir vadybininkės kelią.

Tai – keturi labai skirtingą gyvenimo patirtį turintys žmonės, kuriuos vienija drąsa klausti, pažinti ir dalytis idėjomis. Vytauto Didžiojo universitetas juos sukvietė prie bendro stalo – pasikalbėti apie išsilavinimo svarbą, jo vertę šiuolaikiniame pasaulyje ir drąsą laužyti stereotipus.

Kovo 14 d. vyksiančiame VDU absolventų forume „Intelektas ir laisvė“ dalyvaus ne tik biochemikas Skirmantas Kriaučionis, fotožurnalistas Artūras Morozovas, Lietuvos ambasadorius prie UNESCO Arūnas Gelūnas ir prodiuserė, vadybininkė Gintarė Masteikaitė. Šiame renginyje kviečiami apsilankyti visi, kuriems nesvetimas pažinimo troškulys, kuriems svarbu išgirsti apie kitų gyvenimiškąją patirtį bei pasidalinti savąja.

Kasdienybėje laisvę atranda savaip

Visi forume dalyvausiantys VDU absolventai – žmonės, neabejojantys laisvės ir žinių verte, tačiau kiekvienas jų savo gyvenime atrado skirtingus būdus tobulėti ir mėgautis laisvės formomis.

Biochemiko Skirmanto Kriaučionio moksliniai tyrimai DNR srityje prilyginami vienam svarbiausių pastarojo dešimtmečio epigenetikos atradimų. Užsienio universitetuose jis dirba daugiau nei dešimtmetį, o šiuo metu vadovauja Oksfordo universiteto Ludvigo vėžio tyrimų instituto mokslinei grupei.

Pasak S. Kriaučionio, pasirinkęs darbą laboratorijoje jis įgavo mokslinę laisvę – pačiam pasirinkti tyrimų projektą. „Kita vertus, tai darbas, kuriam reikia atsidavimo – dirbame išties daug, bet į priekį veda noras atrasti kažką nauja ir padėti žmonėms“, – teigia jis.

„Nesureikšminu materialinių dalykų, stengiuosi nepasiduoti vartojimo kultūros pinklėms, neprisirišti prie gyvenamosios vietos – tai tos laisvės formos, kurios man svarbios ir leidžia ne tik svajoti, bet ir nevaržomai atsiduoti svajonių įgyvendinimui“, – teigia kitas VDU absolventas, fotožurnalistas A. Morozovas.

Kaip laisvai samdomas fotožurnalistas, bendradarbiaujantis su "Kauno diena" bei užsienio spauda, jis nuolat atsiduria įvykių sukūryje. Svarbiausiu savo veiklos įvertinimu A. Morozovas vadina jo fotografijų publikavimą tokiuose žymiausių pasaulio spaudos leidiniuose kaip „Time“, „The Guardian“, „Paris Match“, „Daily Mail“, „Newsweek“ ir kiti.

Išdrįsę siekti svajonių ir ambicingų tikslų

Savo įžvalgomis VDU absolventų forume dalysis ir Arūnas Gelūnas, šiuo metu einantis Lietuvos ambasadoriaus prie UNESCO pareigas. Šio žmogaus patirtis įvairialypė: jis atpažįstamas kaip grafikas, filosofas, buvęs Vilniaus dailės akademijos docentas, išmanantis net japonų tapybos subtilybes.

A. Gelūnas nevengia imtis ambicingų projektų – dvejus metus ėjo Lietuvos Respublikos kultūros ministro pareigas, o šiuo metu atstovauja Lietuvos interesams prie UNESCO – Jungtinių Tautų padalinio, skirto kultūros, švietimo, mokslo, žinių visuomenės, žmogaus teisių gynimo priemonėms tvirtinti, taikai pasaulyje palaikyti, valstybių konfliktams spręsti.

„Didžiausias džiaugsmas, o kartu ir nerimas – išmesti save iš komforto zonos ir pastatyti į akistatą su pačiu savimi, savo gebėjimais, norais ir baimėmis“, – teigia kita forumo dalyvė Gintarė Masteikaitė. Aštuonerius metus dirbusi kultūros projektų vadybininke Kauno šokio teatre „Aura“, įgijusi įdomios patirties koordinuojant Tarptautinį šokio festivalį, mergina tikina pajutusi tikrosios laisvės skonį tuomet, kai drįso mesti sau dar vieną iššūkį.

„Apsisprendžiau keisti gyvenimą ir išėjau iš labai mėgstamo darbo, kad galėčiau save išbandyti dar įvairesnėse veiklose ir projektuose“, – sakė G. Masteikaitė.

Forumas prasidės šokio spektakliu

Kaip teigia VDU prorektorė viešiesiems ryšiams prof. Auksė Balčytienė, forumas „Intelektas ir laisvė“ – tai proga geriau pažinti VDU absolventus, turinčius nepaprastai įdomios gyvenimo praktikos, užsimezgusios universitete ir besitęsiančios iki dabar.

„Vytauto Didžiojo universitetas, šiemet švenčiantis atkūrimo 25-erių metų jubiliejų, yra laisvas, kuriantis ir trokštantis dalintis – žiniomis, mintimis, patirtimis... Siekiame, kad universitetas būtų ta erdvė, kurioje susitinka žmonės ir idėjos, kur nebijoma klausti ir ieškoti scenarijų ateities projektams“, – apie renginio idėją pasakojo profesorė A. Balčytienė.

Diskusiją moderuos televizijos žurnalistas, laidų vedėjas bei prodiuseris, rašytojas, VDU dėstytojas Rytis Zemkauskas. Renginį pradės profesionalus šiuolaikinio šokio spektaklis „D&G”, kuriame šoka ir VDU absolventas Marius Pinigis.

Spektaklyje meninės išraiškos priemonėmis kalbama apie vieną pagrindinių forumo temų – laisvę ir drąsą, siekiama atrasti sąlyčio taškų tarp XX amžiaus pradžios herojų ir šiuolaikinio, XXI amžiaus žmogaus. Spektaklio kūrėjai siekė iš naujo pažvelgti į dviejų lakūnų – Stepono Dariaus ir Stasio Girėno – legendinį skrydį iš Niujorko į Kauną.

VDU absolventų forumas „Intelektas ir laisvė“ vyks kovo 14 d., penktadienį, 17 val. Vytauto Didžiojo universiteto didžiojoje salėje (S. Daukanto g. 28, Kaunas). Renginys nemokamas.