Netikėtos viešnios vizitas
Klaipėdietė Gracija Marija Bartašiūnienė pagal profesiją – žurnalistė. Nors didžiąją savo gyvenimo dalį dirbo pedagoginį darbą, moteris puikiai pamena tuos metus, kai plušėjo dienraštyje "Tarybinė Klaipėda".
Spaudos dienos išvakarėse, po šešių dešimtmečių vėl įžengusi į laikraščio redakciją, moteris sunkiai tramdė jaudulį.
"Užėjau į redakciją ir apėmė emocijos. Įsivaizduojate, į savo buvusią darbovietę atėjau po 60 metų. Toks jaudulys visada apimdavo beveik kasdien, kai ateidavau į darbą Šaulių gatvėje (buvusios redakcijos patalpos – A.D.), kur pasitikdavo spaustuvės bruzdesys ir kvapas", – prisiminė G.M.Bartašiūnienė.
Dabar, anot pašnekovės, redakcijoje viskas kitaip, ir laikraštis nė iš tolo neprimena to, koks buvo anais laikais.
Laikraštyje – miesto gyvenimas
Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje laikraščio redaktorius buvo žydų tautybės J.Messie (kolegos už akių jį vadino Mešiu). G.M.Bartašiūnienė pamena jį buvus dideliu eruditu, labai pagarbiai bendravusiu su pavaldiniais.
"Jis niekada nekeldavo balso, būdavo malonu pas jį užeiti bet kokiu klausimu. Net jei padarydavai kokią didelę klaidą, jis niekada nežemindavo, nešaukdavo. Kartą, rašydama apie spektaklį, viską supainiojau. Tai redaktorius paprašė, kad būčiau atidesnė. Pasakė, kad man reikėjo paskambinti ir pasitikslinti informaciją. Jis buvo nepaprastai žmogiškas, toks ir išliko mano atmintyje", – pasakojo G.M.Bartašiūnienė.
Anot Gracijos Marijos, redakcijos siela buvo atsakingasis sekretorius Sergejus Petrovičius Šataila. Esą, kai jam atnešdavo rašinį, iš trijų mašinraščio lapų likdavo ne kažin kiek.
"Jis be jokių skrupulų kirpdavo net iš vidurio teksto, kaip jam patikdavo, kartais po to nelabai ir mintis buvo rišli. Bet jis visada būdavo linksmas, nuotaikingas. O maketuodavo visai kitaip nei dabar. Pirmo puslapio straipsnis jame turėjo sutilpti visas, kad jo nereikėtų ieškoti kitame puslapyje", – teigė G.M.Bartašiūnienė.
Prioritetas – statybos
Pasak to meto dienraščio darbuotojos, laikraštis gyveno Klaipėdos gyvenimą. Miestui tuo metu buvo svarbiausia pabaigti susitvarkyti griuvėsius, nors po karo jau buvo praėjęs dešimtmetis. Svarbu buvo ir naujos statybos, ypač gyvenamųjų namų.
"Redakcijoje pats svarbiausias buvo Pramonės ir statybų skyrius. Jo vedėjas buvo Samuelis Borikas. Tame skyriuje buvo ir Rita Jefimova, jos vyras dirbo "Baltijos laivų statykloje". Laikraščio prioritetas – temos apie statybas ir geros patirties skleidimą. Tame skyriuje dar dirbo Julius Norkevičius ir Nikodemas Sarulis. Jie buvo savo darbo entuziastai ir tikri profesionalai, ne ką mažiau nusileidžiantys tikriems inžinieriams. Redakcijoje jų beveik nematydavome, nebent vakare. Jie visą dieną praleisdavo statybose, stebėdavo, analizuodavo ir grįžę daug kalbėdavosi. Tie pokalbiai buvo labai rimti", – pasakojo G.M.Bartašiūnienė.
Moteris prisiminė, kad Nikodemas buvo prisiekęs futbolo sirgalius, tuo užkrėtė ir savo mažąjį sūnų. Jie kartu eidavo į visas varžybas.
"Prisimenu pokalbį redakcijoje, kai mažylis tėčio klausė, ar eisime į varžybas, jei lis? Tėvas sako, eisime, berniukas vėl klausia, o jei lis akmenimis, ar eisime? Tėvas dar tvirčiau pasakė – eisime. N.Sarulis buvo labai šviesus žmogus", – šypsojosi G.M.Bartašiūnienė.
Kriminalinės temos – tabu
G.M.Bartašiūnienė pabrėžė, jog ilgus metus laikraštyje nebuvo Kriminalinės skilties, tad susidarydavo įspūdis, kad Klaipėda – vienas saugiausių miestų Lietuvoje.
Turėjome sudaryti įvaizdį, kad mūsų visuomenė yra švari ir tobula.
"Tuo metu mūsų laikraštyje buvo draudžiama rašyti apie žmogžudystes. Turėjome sudaryti įvaizdį, kad mūsų visuomenė yra švari ir tobula, kurioje tokių baisybių tiesiog nėra. Tačiau tai buvo melas. Jau gerokai vėliau, kai dirbau mokykloje ir pasikviečiau į susitikimą su moksleiviais vieną žinomą prokurorą ir jis papasakojo, kaip atskleidė tris žmogžudystes mieste, vaikai buvo priblokšti, kad tokių dalykų esama. Taigi net ir gerokai vėliau vengta kalbėti apie nusikaltimus", – kalbėjo G.M.Bartašiūnienė.
Anot moters, tokia nuostata buvo visoje to meto spaudoje, reikėjo sudaryti įspūdį, kad tarybinėje visuomenėje tokių blogybių būti negali, todėl kriminalinė informacija ir neatsispindėjo laikraščiuose.
Cenzūra – labai griežta
"Mes turėjome laikytis nuostatos, kad spauda yra įrankis statyti komunistinę visuomenę ir ją auklėti. Juk girtavimas tais laikais buvo labai opi problema. Kartais laivai iš uosto neišplaukdavo, nes visa įgula būdavo girta, darbų saugos mažai kas laikėsi, įvykdavo įvairių nelaimių, bet apie tai laikraštis nerašė", – pasakojo buvusi dienraščio darbuotoja.
"Tarybinėje Klaipėdoje" prieš 60 metų tik pavieniais atvejais pasirodydavo spektaklių recenzijų, tačiau buvo spausdinami kino filmų ir teatro repertuaro anonsai.
"Laikraštis beveik nerašė apie kultūrą, nenagrinėjo ir švietimo problemų. Neatsispindėjo ir nepilnamečių auklėjimo bei nusikalstamumo bėdos, svarbiausia buvo statybos ir geroji patirtis. Dar nepamirškime cenzūros – Glavlito. Cenzūra buvo labai griežta", – teigė G.M.Bartašiūnienė.
Miestiečiai rašė laiškus
Kai tada dar 19-metę Graciją Mariją priėmė dirbti į laikraštį, ten Skaitytojų laiškų skyriaus nebuvo.
Prie redakcijos pastato buvo laiškų dėžutė, tad klaipėdiečiai savo laiškus metė į ją. Retai kada laiškai redakciją pasiekdavo paštu.
Techninė darbuotoja ryte juo išimdavo ir atnešdavo į archyvo patalpas. Paskui juos išrūšiuodavo, jei tai buvo susiję su sportu, atiduodavo Jonui Garadauskui, jei su pramone ir statybomis – S.Borikui.
"O kai mane priėmė į darbą, paskyrė dirbti būtent su skaitytojų laiškais. Buvau labai jauna, tik pabaigiau pirmą žurnalistikos kursą, perėjau studijuoti į neakivaizdinį ir įsidarbinau laikraštyje. Tiesa, tų laiškų būdavo gana mažai. Kai man reikėdavo laišką išanalizuoti, sėdėdavau dvi dienas. Todėl mane labai stebina jūsų darbštumas ir operatyvumas. Tada tempas redakcijoje buvo kitoks", – pasakojo G.M.Bartašiūnienė.
"Karštas telefonas" – kitoks
Moteris stebėjosi, kaip mes šiandien "Karštame telefone" publikuojame miestiečių pasisakymus. Anais laikais iš tos skaitytojo nuomonės esą likdavo tik mintis, pats laiškas būdavo "literatūriškai apdorojamas".
"Skaitytojų laiškų būdavo labai mažai – vos 3–4 per savaitę. Jie rašydavo apie spartakiadas, ekskursijas. Probleminių temų beveik nebūdavo. Tiesa, pasitaikydavo, kai kas nors piktindavosi kaimynų nevalyvumu komunaliniuose butuose, kad šie girtauja, triukšmauja, neišplauna savo indų ir palieka bendroje virtuvėje. Apie kyšininkavimą kartais parašydavo, pamenu, piktinosi, kad kažkokia Marytė iš žuvų fabriko bandė pavogti skumbrę", – prisiminė G.M.Bartašiūnienė.
Moters teigimu, tarp tų laiškų dalis buvo anoniminių. Tačiau redaktorius juos metė į šiukšlių dėžę.
Kartą redakcija gavo skundą dėl uoste keliamo triukšmo, tai S.Borikas buvo labai pasipiktinęs, kad dabar esą svarbiausia atstatyti miestą, o kažkokiems "nepribaigtiems buržujams" tai kažkodėl nepatinka, jiems mat triukšmas miegoti neleidžia.
Pavėluotas atsiprašymas
Vis dėlto Gracija Marija dienraštyje ilgam nepasiliko. Moteris pamena, kaip jai teko padaryti tai, dėl ko ją sąžinė graužia iki šiol.
"Gavau užduotį parašyti neigiamą straipsnį apie vieną mieste žinomą žmogų, kurį ir pati asmeniškai gerai pažinojau. Jis "prasikalto" tuo, kad savo sūnus pavadino Lietuvos kunigaikščių vardais. Parašiau tą straipsnį apie "lietuvišką šovinizmą, išlindusį broliškų tautų šeimoje". Atsisakyti negalėjau. Po to, kai mano straipsnis pasirodė, sutikau tą žmogų gatvėje, jo panieką dar ir šiandien atsimenu", – atviravo G.M.Bartašiūnienė, kuri pripažino, kad šis jos viešas prisipažinimas būtų tarsi atsiprašymas už tą rašinį, kurio neparašyti negalėjo.
Skausminga žurnalistinė patirtis
Istorija, po kurios Gracija Marija pasitraukė iš redakcijos, nutiko, kai ji turėjo išsiaiškinti ir parašyti apie tai, kodėl iš žinybinio ugniagesių buto nenori išsikraustyti "pašaliniai žmonės".
"Gavome skundą, kad iš žinybinio buto negali iškraustyti kažkokios moters su vaiku. Nuvažiavau į vietą. Nuėjau pas tą moterį. Pasirodo, jos vyras buvo ugniagesių tarnybos viršininkas. Prieš pusmetį ar metus tarnybos metu jį ištiko infarktas ir jis mirė. Liko jo našlė su mažu vaiku, kurią dabar ir nori išmesti iš buto. Nežmoniškas požiūris", – kalbėjo G.M.Bartašiūnienė.
Tada G.M.Bartašiūnienė nuėjo išklausyti antrosios pusės. Po ilgų kalbų naujasis gaisrinės viršininkas griebėsi kraštutinio argumento, kad pas tą našlę esą lankosi kažkoks gerbėjas, o "tai yra amoralu".
"Tada dar paprašiau, kad pakviestų ugniagesių partijos sekretorių. Jo paklausiau, ar jis irgi čia gyvena. Jis patvirtino, kad su šeima. Pasakiau, juk nei jo žmona, nei jis – ne ugniagesiai, tai jų būvimas čia irgi tarsi neteisėtas. Tada jis man paprieštaravo, kad žmonos yra jų ramstis ir užnugaris, gyvenimo draugės ir jų jėga. Ugniagesių vadas suprato, kur link lenkiu, buvo išraudęs iš pykčio", – prisiminė G.M.Bartašiūnienė.
Tačiau straipsnio apie tai žurnalistė taip ir neparašė, nes jis turėjo būti ne toks, kokį ji sumanė. O tai kirtosi su savigarba, kurios paminti jauna žurnalistė nebebuvo nusiteikusi.
Tai buvo paskutinis lašas, privertęs ją palikti redakciją. Moteris lig šiol jaučia didžiulę traumą, kad tada neapgynė tų skriaudžiamųjų, bet tai, kaip pati teigia, buvo ne jos jėgoms.
"Klaipėda" užaugo
Pasiteiravus, kaip skaitytojams šiandien atrodo dabartinė "Klaipėda", G.M.Bartašiūnienė neslėpė susižavėjimo. Moteris teigė, kad dienraštis neabejotinai įdomesnis nei tada, kai pati dirbo šioje redakcijoje.
"Stebiuosi jūsų žurnalistų išmone ir darbštumu, nes kai prisimenu save, kai reikėdavo kažką parašyti, vargdavau ne vieną dieną. Kokia jūs talentinga karta. Mano karta tokia nebuvo, mums kažkaip viskas sekėsi sunkiau. Mane žavi, kad jūs sugebate būti tokie įdomūs. Esate operatyvūs, kokie mes tikrai nebuvome. Negaliu patikėti, kad laikraštis spausdinamas kažkur Lenkijoje, o jau penktą ryto girdžiu burzgiant mašiną ir žinau, kad man jau atvežė "Klaipėdą". Taigi ją jau skaitau ryte gerdama kavą", – džiaugėsi G.M.Bartašiūnienė.
Pašnekovė pabrėžė, kad laikraščio negalima ištraukti iš laikmečio konteksto, esą vertinant "Tarybinę Klaipėdą" iš dabartinių pozicijų, tas laikraštis atrodytų labai menkas, tačiau tada buvo toks laikas ir kitaip būti tiesiog negalėjo.
