„Graiko Zorbos“ spektaklyje išvysite vilniečius šokėjus Olgą Konošenko (Mariną) bei Žilviną Beniuševičių (Graiką Zorbą), ukrainietį Vitalijų Netrunenko (Džoną) ir čeką Janą Vaną (Manoliou). Pastarasis į Klaipėdą atvyko tiesiai iš Paryžiaus, kur su vilniete primabalerina Olesia Shaytanova šoko legendiniame Piotro Čaikovskio balete „Gulbių ežeras“.

Abipusiai mainai

„Sulaukęs kvietimo atvykti į Klaipėdą atlikti man gerai žinomo Manoliou vaidmens, žinoma, sutikau. Tai galimybė pažinti naują miestą ir jo žmones. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė mažesnė nei Ukrainos nacionalinio operos ir baleto teatro, kuriame šoku: pas mus pusantro šimto šokėjų, čia jų – tik dvi dešimtys. Tačiau šokti Klaipėdoje abipusiai naudinga: mes su kolega V. Netrunenko dalinamės savo patirtimi ir mokomės iš jūsų šokėjų“, – sakė J. Vana.

J. Vana gimė Prahoje (Čekija). Dar studijuodamas Prahos šokio konservatorijoje, debiutavo Prahos valstybinėje operoje Princo vaidmeniu balete „Spragtukas“. Nuo 2006 m. jis šoka Ukrainos nacionaliniame operos ir baleto teatre, o nuo 2011 m. tituluojamas šio teatro primarijumi. Jo pagrindinių vaidmenų sąraše tokie spektakliai, kaip „Gulbių ežeras“, „Miegančioji gražuolė“, „Spragtukas“, „Žizel“, „Bajaderė“, „Korsaras“ ir kt. Primarijus dažnai šoka Italijoje, Prancūzijoje, Azerbaidžane, Rusijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose ir kt.

Klaipėdą palygino su Odesa

V. Netrunenko Klaipėdos publikai pažįstamas ne tik kaip Džono partijos spektaklyje „Graikas Zorba“ atlikėjas, bet ir kaip Ukrainos baleto žvaigždžių gala koncerto, surengto 2019 m. rugpjūtį, dalyvis. „Visada nuoširdžiai džiaugiuosi galėdamas atvykti į Klaipėdą. Jūsų Muzikinį teatrą prilyginčiau Odesos muzikiniam teatrui. Jūsų trupė puiki, o kai bus rekonstruotas teatras, dar labiau sužydėsite ir išgarsėsite. Juk Muzikinis teatras pajūryje – savaime išskirtinumas“, – akcentavo V. Netrunenko.

V. Netrunenko – Ukrainos nacionalinio operos ir baleto teatro primarijus, atlikęs vaidmenis spektakliuose „Šecherezada“, „Gulbių ežeras“, „Spartakas“, „Romeo ir Džuljeta“, „Graikas Zorba“, „Pelenė“.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis choreografas Aurelijus Liškauskas džiaugiasi stipriai atsinaujinusia baleto trupe, kurioje šoka aštuoni baleto šokėjai iš dviejų žymiausių Ukrainos baleto šokėjų kalvių: Kijevo baleto mokyklos ir Serge’o Lifario choreografijos koledžo, taipogi veikiančio Kijeve. Kovo pradžioje planuojama vykti į naują šokėjų atranką Ukrainoje bei papildyti trupę naujais nariais.

Su batuta rankose – Martynas Staškus

Scenoje išvysite ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto šokėją Kristiną Gudelytę (Madam Hortens). Šokio spektaklyje skamba ir vokalo solo partija, kurią atliks teatro solistė Ernesta Stankutė.

Legendinį M. Theodorakio baletą „Graikas Zorba“ Klaipėdoje pristatė pasaulinio garso choreografas ir kūrinio libreto autorius Lorca Massine. Tai daugiau nei 30 šalių rodomas spektaklis, kurį matė daugiau kaip 2 mln. žiūrovų.

N. Kazantzakis, apysakos „Graikas Zorba“ autorius, sukūrė herojų – gyvenimo čempioną, džiaugsmu įveikiantį liūdesį. Balete jis švenčia kiekvieną šio gyvenimo akimirką. „Graikas Zorba” – daugiau nei baletas: tai „opera omnia“, kurioje susilieja muzika, šokis, literatūra, drama ir chorinis dainavimas.

Spektaklį diriguos M. Staškus. Tik nuo jo mostų ir publikos plojimų priklausys, kiek kartų scenoje šokėjai tryps finalinį sirtakį. Tad verta pasistengti.

Rugsėjo 28 d. Žvejų rūmuose vyks ugningojo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto „Graikas Zorba“ premjera. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės vadovas Donatas Bakėjus pasakoja, jog specialiai Džono partijai atvyksta primarijus M.Munteanu.

„Graiką Zorbą“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre su geriausiais šalies baleto šokėjais sukūrė pasaulinio garso choreografas ir kūrinio libreto autorius Lorca Massine. Tai L.Massine gyvenimo projektas – baletas pastatytas daugiau nei 30 šalių, tad prireikus nebuvo sunku rasti profesionalą galintį atlikti Džono partiją.

M.Munteanu pasakoja, kad Džono partiją balete „Graikas Zorba“ jam teko šokti dešimtyje pasirodymų. „Kiekviename pasirodyme mažiausiai po penkis kartus, žiūrovams plojant, kartojome finalinį sirtakį. Man buvo didžiulė garbė ir malonumas dirbti vadovaujant L.Massine. Gavau daug vertingos patirties. L.Massine ypatingas tuo, kad daug dėmesio skiria kiekvienam šokėjui asmeniškai. Taip pasiekiamas geriausias rezultatas. Tokiu būdu Džono vaidmenyje jūs išvysite geriausią mane“, – juokavo M.Munteanu.

M.Munteanu atliko pagrindines partijas baletuose „Don Kichotas“, „Romeo ir Džiuljeta“, „Šechrezada“, „Kopelija“, „Žizel“, „Miegančioji gražuolė“, „Korsaras“, „Gulbių ežeras“. Primarijus šoko Italijoje, Japonijoje, Malaizijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Danijoje, Makedonijoje.

Ji taps Marina balete „Graikas Zorba“, kurį Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre stato pasaulinio garso choreografas ir kūrinio libreto autorius Lorca Massine.

– Ar „Graikas Zorba“ vertas šios aukos: po vestuvių neišvykote su sutuoktiniu medaus mėnesiui?

– Medaus mėnesio tikrai neatsisakėm, vyksime vėliau. Mano vyras tarptautinių pramoginių šokių varžybų laureatas Valerijus Osadčenko, taip pat turi daug neatidėliotinos veiklos šiuo metu. Taip jau sutapo (juokiasi).

Nemanau, kad atvažiavimas į Klaipėdą ruoštis spektakliui – auka. Atvirkščiai, kiekvienas vaidmuo artistui – didžiulė dovana. Labai džiaugiuosi čia būdama. Tikrai niekaip savęs nenuskriaudžiau, viską suspėjau ir esu dėkinga: visų pirma, kad mane pasikvietė, antra, kad išleido vestuvėms ir suderino tvarkaraštį.

– Kokia bus jūsų Marina? Su kokiais susiduriate sunkumais?

– Kokią išvysite Mariną pasakoti dar labai anksti. Kol kas dar viskas labai šviežia, kasdien ieškome su statytojais ir partneriais naujų niuansų, lipdome vaidmenis. Sunkiausia yra tai, kad pastatymui turime labai ribotą laiką, medžiagos yra daug, personažai įdomūs ir sudėtingi.

– Ko iš baleto „Graikas Zorba“ tikėtis žiūrovams?

– Daug masiškumo, energijos, įtraukiančios muzikos, o taip pat dramatizmo, jautrumo.

– Papasakokite kokį įspūdį jums paliko garsus choreografas L.Massine, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro trupė, šokti į baletą „Graikas Zorba“ atvykstantys kolegos?

– Kol kas daugiausia dirbame su choreografo asistente Anna Krzyskow-Jagodzinska. Ji labai reikli, profesionali. Jai svarbi disciplina. Turime būti labai imlūs ir susikoncentravę, nes statytoja palaiko tempą, kelia aukštus reikalavimus. Man tai patinka.

Choreografo asistentė Anna Krzyskow-Jagodzinska - žymi lenkų šokėja bei pedagogė. Kaip nepamirštama Marinos partijos atlikėja ji pati yra pasirodžiusi šio choreografo statytame balete „Graikas Zorba“ Lenkijoje. Šokėja pradėjo savo pedagoginę ir choreografinę veiklą 1991 m., taip pat tapo pagrindine Lorca Massine bei jo tėvo baleto choreografijos asistente. Ji parengė choreografiją, scenos judesį daugiau kaip 30 premjerinių baleto ir operos spektaklių Lenkijoje bei užsienyje.

Tuo tarpu choreografas Lorka Massine daug dėmesio skiria vaidmens išjautimui, „perleidimui per save“. Jam svarbu, kad žinotume kodėl ir apie ką šokame.

Su kolegomis puikiai sutariame. Kolektyve vyrauja šilta atmosfera. Daugelį jų pažinojau jau anksčiau. Klaipėdos trupėje apsilankydavau dažnai, tiesiog palaikyti fizinę formą atostogų metu. Jie visi labai šilti, draugiški, šmaikštūs. Su kitais atvykusiais kolegomis esu pažįstama dar nuo mokyklos laikų. Kartu „užaugome“ M.K.Čiurlionio menų mokykloje.

– Jūsų įsimintiniausi baleto vaidmenys?

– Nemėgstu skirstyti vaidmenų... Kiekvienas pastatyminis laikotarpis labai įsimintinas. Tai intensyvus, turtingas metas, kai gauni koncentratą naujos informacijos. Jos užtenka dar ilgam ir prabėgus premjeroms. Kiekvienas pastatymas augina artistą. Skirtingi choreografai atskleidžia vis kitas to paties šokėjo puses.

– 2016 m. buvote apdovanota Fortūnos statulėle už vaidmenis balete "Žydrasis Dunojus". Kas baleto šokėjai yra siekiamybė: apdovanojimai, vaidmenys...

– Individualu. Vaidmenys – labai svarbu. Neturint vaidmenų, tobulėjimo procesas būtų neįmanomas...  Siekiamybė? Balete sakoma, kad tobulumo pasiekti neįmanoma, bet visada reikia judėti link jo. Taip pat labai svarbu atrasti savitumą.

Apdovanojimai? Taip, žinoma. Norisi įvertinimo, apdovanojimas yra vienas iš šių formų.

– Nuo 2014 m. taip pat dirbate pedagoginį darbą Kauno choreografijos mokykloje, Nerijaus Juškos baleto mokykloje. Kas lengviau: šokti pačiam ar to išmokyti kitus?

– Šiuo metu dirbu Nerijaus Juškos, Eglės Špokaitės ir Elle baleto mokyklose.

Sudėtinga šias veiklas palyginti. Net negaliu vertinti... Darbas su vaikais labai atsakingas. Vaikai – augančios asmenybės, prie kurių formavimo mes, pedagogai, prisidedame. Aš mokau juos šokio, bet visada turiu galvoje, kad žmogiškosios vertybės yra svarbiausia.

– Ar linkėtumėt tapti šokėjais savo vaikams?

– Manau, kad žmogus turėtų rinktis profesiją, kuri jam teikia džiaugsmo, pilnatvės, vidinio pasitenkinimo... Profesiją, kuriai jaučia aistrą... Nedrausčiau savo vaikams jokių profesijų.

– Ar lieka laiko poilsiui, širdžiai maloniai veiklai?

– Labai norint galima surasti (juokiasi). Mėgstu lankytis kultūriniuose renginiuose, ypatingai myliu dramos teatrą.

– Ar jūsų nevilioja karjera užsienyje?

– Kol kas esu laiminga čia, Lietuvoje. Turiu daug mėgstamos veiklos ir artimų žmonių ratą.

– Žinomumas: kuo jis pasireiškia Lietuvoje?

– Aš tikrai nesu žinomas žmogus...

– Jei ne šokėja, tai būtumėt....

– Vaikystėje labai mėgau skambinti pianinu ir maniau, jei ne baletas, jo vietą galėtų užimti fortepijonas. Tačiau norint groti profesionaliai, šią profesiją reikia rinktis ankstyvoje vaikystėje.

Tapti graiku Zorba, kai šį vaidmenį jau kūrė ne tik garsiausi Lietuvos, bet ir daugiau nei 30 šalių šokėjai, ne tik įvertinimas, bet ir įpareigojimas. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto šokėjas M.Daraškevičius prisipažįsta, kad artėjant premjerai jis ne tik daug repetuoja, bet ir stengiasi tapti panašus į savo personažą išoriškai – augina barzdą, dėvi panašius rūbus... Tad graiką Zorbą jūs jau dabar galite sutikti Klaipėdos gatvėse arba anksti ryte besimaudantį Smiltynėje. Apsižvalgykime...

– Kaip jūs laimėjote atranką bei tapote pagrindiniu baleto „Graikas Zorba“ personažu?

– Klaipėdoje buvo surengta didžiulė atranka. Dalyvavo daug talentingų mano kolegų. Lorca Massine paprašė visų šokėjų atlikti po vieną klasikinio bei šiuolaikinio šokio numerį. Aš atlikau ištrauką iš Birbanto vaidmens (baletas „Korsaras“, LNBOT) bei pasirinkau ištrauką iš Martyno Rimeikio statyto spektaklio „Procesas‘.

Po pirmos atrankos, likome trys potencialūs „graikai“, kurie repetavo su L.Massine. Garsusis choreografas su mumis repetavo patį pirmą graiko Zorbos išėjimą į sceną. Neišgirdome jokių reikalavimų, tik teiginį, kad „graikas Zorba tarsi susiliejęs su žeme“ ir į tai būtina atkreipti dėmesį judant scenoje.

– Ar jums patikėtą graiko Zorbos vaidmenį galima vadinti siekiamybe?

– Tikrai taip. Jaučiuosi labai įvertintas.

Baletas „Graikas Zorba“ pirmą kartą Lietuvoje pastatytas 1998 m., Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tai ne klasikinis, o naujos krypties baletas. Daugelis spektaklių galėtų pavydėti jo šlovės ir populiarumo. „Graikas Zorba“ Vilniuje buvo rodomas iki 2012 m. net 97 kartus, su juo buvo vykstama į gastroles. Nepraėjus daug laiko jis vėl statomas Klaipėdoje. 

Graiką Zorbą tada šoko Voldemaras Chlebinskas vis dar šokantis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Už šį vaidmenį jam buvo skirtas net „Auksinis scenos kryžius“. Tai daug pasako ne tik apie spektaklį, bet ir apie atlikėjus. Tai įpareigoja.

Natūralu, kad gavus šį vaidmenį būta ir streso. Tačiau atsipalaidavau, susikaupiau. Iki spektaklio liko kelios savaitės... Mano pranašumas šioje situacijoje tai, kad balete „Graikas Zorba“ jau kažkada dalyvavau kaip kardebaleto šokėjas. Šokau šešis metus. Esu susipažinęs su šio baleto stilistika. Mačiau kaip graiką Zorbą šoko įvairūs garsūs šokėjai: Aleksandras Molodovas, Andrius Žužžalkinas ir Voldemaras Chlebinskas.

Buvo įdomi istorija su „Graiku Zorba“ 2012 m.. Kartą mano vadovė atėjo pas mane ir sako: „Mantai, tu, pradėk morališkai ruoštis... Tau teks šokti graiką Zorbą“. Mano mokytojas, su kuriuo aš aptariau šio vaidmens atlikimą, man net pasiūlė nuvažiuoti pasimokyti kaip teisingą atlikti šį vaidmenį pas garsųjį choreografą Lorca Massine... Man tarsi ir skyrė tą vaidmenį, tačiau... Po kelių dienų paaiškėjo, jog baletas „Graikas Zorba“ (LNOBT) nuimamas... Labai liūdėjau. Tą kartą mes su šiuo vaidmeniu tarsi prasilenkėme, bet kaip gyvenimas parodė neilgam: vaidmuo vis tiek mano, o pas L.Massine man nereikės vykti – jis atvyksta į Klaipėdą.

– Koks bus jūsų graikas Zorba? Ar jau turite viziją?

– Turiu ne viziją, o pasirinktą kryptį. Man svarbiausias dalykas išeinant į sceną ne vaidinti, o tapti graiku Zorba. Įsijausti į personažą, su juo susitapatinti. Jausti taip kaip jis.

Paslėpta vaidyba arba įsijautimas mūsų darbe svarbiau nei šokis, atlikimo technika. Personažą tenka perteikti žvilgsniu, galvos judesiu, žingsneliu...

Šokį repetuojame kasdien ir ilgas valandas... Raumenukai dirba... Bet su perteikimu, slapta vaidyba – sunkiau. Mūsų to niekas nemokė studijų metais, nemoko atėjus į teatrą. Tai kiekvienas šokėjas turi atrasti pats.

Yra tokių slaptų niuansų, kaip pavyzdžiui scenoje eiti, kaip stovėti... Niekas nesupras (ir gerai, kad nesupras), jog tai didelis iššūkis: kokiu greičiu eiti, kur žiūrėti, kaip laikyti rankas tuo metu... Būtina rasti savo atliekamo personažo savitą stovėseną ar eiseną.

– Graikas Zorba – laisvės propaguotojas, čigonas... Ar sutampa jūsų požiūris į pasaulį?

– Labai sutampa. Noriu pasidžiaugti, kad mes gyvename laisvoje Lietuvoje, turime laisvą valią... Viskuo džiaugiuosi. Į Klaipėdą atvykęs pats sau dažniau ėmiau kartoti frazę „koks gyvenimas nuostabus“. Ką išmokau iš graiko Zorbos: gyveni, gyveni ir staiga sustoji, įvertini situaciją – esu sveikas, laimingas, turiu šeimą, laisvę, valstybę... Visa kita priklauso tik nuo manęs. Sustoju. Pagalvoju. Ir man dar geriau pasidaro.

– Auginate barzdą. Gal čia specialiai graiko Zorbos vaidmeniui?

– Atspėjote. Savo darbo praktikos metu atradau kas man padeda kurti vaidmenis: tai susitapatinimas su personažu. Visada pasidomiu koks bus mano kostiumas scenoje, kaip atrodys mano personažas ir jau į repeticijas bandau ateiti su panašiais rūbais (skubiai nusiperku arba prisitaikau iš turimų rūbų). Spektaklyje būsiu su barzda, tad ją auginu...

Ruošdamasis spektakliui visada daug skaitau, žiūriu spektaklių įrašus.

– Kuo ypatingas graiko Zorbos siužetas jūsų manymu?

– Mano graikui Zorbai – apie 50-60 metų. Jis viską sugebantis meistras, gyvenantis Graikijos provincijoje. Zorba susipažįsta su jaunu vaikinu. Zorba jam padeda, nes jaunuolis bando atgaivinti paveldėtą anglies kasyklą.. Bet spektaklis ne apie tai. Tai apie žmones: kokie mes esame? Ar tokiais norime būti? Gal būtina sustoti ir apmąstyti: ar aš laimingas, ar mano artimieji laimingi?... Jei ne, tai gal kažką reikia keisti.

– Ką rodo jūsų darbo praktika: ar visada pavyksta įgyvendinti sumanymus?

– Darbo pradžioje būdavo visko... Dabar esu patyręs šokėjas bei esu pasiruošęs netikėtumams. Teisingiau pasiruošęs, kad netikėtumų nebūtų. Ruošiuosi vaidmeniui taip, kad pats patikėčiau ir žiūrovas patikėtų mano vaidmeniu. Esi pasiruošęs taip, kad tavo kūnas kone automatiškai atlieka viską ką reikia ir tik tada tu gali galvą „atpalaiduoti“ bei užsiimti vaidmens kūrimu, personažo pateikimu.

– Graikas Zorba –  įkvepia laimingam gyvenimui? Ar tai ir pristatysite žiūrovams spektaklio metu?

– Tai bus spektaklis - šventė, ne tik su nuostabiais šokėjais, bet ir užburiančia muzika, sirtakiu...

– Jūsų įsimintiniausi vaidmenys...

– Man labai svarbus vienas paskutinių mano vaidmenų spektaklyje „Korsaras“ (LNOBT) – Birbantas. Šį baletą Vilniuje statė garsus prancūzų choreografas M.Legris, anksčiau ilgai šokęs Paryžiaus nacionalinės operos baleto trupėje. Birbanto vaidmuo šiame balete man tapo dideliu iššūkiu.

Dirbu tik LNOBT. Nedirbu niekur kitur. Džiaugiuosi, kad galiu sau leisti šią prabangą – atsiduoti vienai darbovietei ir susikoncentruoti į darbą, kurį labai myliu.

– Kiek metų šokate balete? Kaip vaikai, jaunimas sugeba rasti savo gyvenimo liniją labai anksti ir ją tęsti visą gyvenimą?

– Baletą šoku nuo 12 metų. Dabar man 31-eri.

Manau, kad viskas įmanoma. Nebūtina šokti nuo vaikystės  norint tapti baleto šokėjo. Viskas priklauso nuo tavo buvusio fizinio aktyvumo. Nors kuo vėlesnis amžius, tuo sunkiau pradėti tai daryti. Pavyzdžiui garsus ispanų baleto šokėjas Igoris Yebra. Jis pradžioje buvo futbolininkas, o į baletą atėjo nuo 14 metų, tačiau tapo pasaulinio lygio žvaigžde.

– Ar jus niekada nekankino abejonės ar teisingai pasirinkote savo gyvenimo kelią? Gal liko kokia vis dar galvoje krebždanti neįgyvendinta svajonė?

– Visada norėjau būti kosmonautu, sėsti į kosminį laivą ir skrieti į kosmosą.

– Gal tai buvo darželyje?

– Iki šiol dar pasvajoju...Man tai būtų labai įdomu. Būta įvairių dvejonių dėl mano pasirinkimo... Įvairiu metu.

– Gal suplanavote ką veiksite baigęs šokėjo karjerą?

– Vis dažniau apie tai susimąstau. Projektuoju kelis variantus, kas jei... Bet stengiuosi apie tai negalvoti ir nepergyventi.

Mąstau taip, kaip mano personažas Zorba. Beje, tik dabar šios mintys susigulėjo, tačiau jos sukosi mano galvoje ir vos pradėjus šokėjo karjerą. Ir Zorba, ir aš sakome: „Nereikia dėl nieko pergyventi. Siekti tikslo reikia, bet ne viso iš karto. Taip palengvinsite savo kelią. Savo tikslą suskirstykite etapais. Kiekvieną dieną siekite vis naujo mažo tikslo“. Ir tai gali būti pavyzdžiui: atsikelti anksti ir prieš darbą išsimaudyti jūroje.

– Dirbti Klaipėdoje nuostabu?

– Jūs turite labai daug privalumų. Tai jau antras mano spektaklis Klaipėdoje. Šokau Jurijaus Smorigino Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre statytame spektaklyje „Karmen“. Tada man teko garbė šokti kartu su garsia šokėja Inga Briazkalovaite. Gaila, kad spektaklį sušokau tik vieną kartą.

Man labai patinka Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė: visi tokie žmogiški, nuoširdūs... Ir visi žmonės prie jūros puikūs.. Labiau atsipalaidavę nei sostinėje.

Ką reiškia vien tai, kad ryte prieš darbą persikeli į Smiltynę, išsimaudai ir grįžti į civilizaciją? Bangos, vėjas nešioja smėlį, žuvėdros skraido... Ir visa tai šalia miesto. Mistika. Pasaka. Labai tai vertinu.

– Užsiminėte, kad eisite į piceriją... Negi baleto šokėjai valgo picas?

– Vengiu picų... Stengiuosi valgyti dažnai, bet po mažai. Labai mėgstu sriubas, karštas. Viskas priklauso nuo fizinio aktyvumo: jei daug dirbi, gali daugiau valgyti. Jei net nešokčiau, man smagiau pavalgyti ir pajudėti, nei riboti maistą.

Šįkart žiūrovai išvydo legendinio kompozitoriaus Mikio Theodorakio baleto „Graikas Zorba“, kurį Klaipėdoje kuria pasaulinio garso choreografas ir kūrinio libreto autorius Lorca Massine, minirepeticiją.

Repeticijos „Ore“ – ne pirmus metus džiugina gausų būrį žiūrovų į Jūros šventę suplaukiančių iš visų Lietuvos ir pasaulio kampelių. Beje, repeticijos lauke, kurios gana populiarios užsienyje, o Lietuvoje jas pristato tik Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras.

Kaip pasakojo šio teatro baleto trupės meno vadovas Donatas Bakėjus, keletą metų uostamiestyje gyvuojanti tradicija gimė iš noro žiūrovams pristatyti scenos meno „gimimą“.

„Paprastai žiūrovai scenoje išvysta rezultatą – spektaklį, o kaip jis sukuriamas ir kiek daug pastangų tam reikia įdėti, lieka paslaptyje. Esame linkę žiūrovams atsiverti: parodyti, jog daug kartų tenka kartoti, stengtis, diskutuoti norint rasti pačius geriausius, tinkamiausius judesius. Parodysime kaip vyksta baleto šokėjų repeticijos, kurias bus galima stebėti kone stovint šalia“, – pasakojo D.Bakėjus.

Klaipėdos muzikinio teatro laikinoji vadovė Jurgita Skiotytė-Norvaišienė prisiminė, kad prieš kelerius metus Klaipėdos savivaldybės iniciatyva į lauką repetuoti buvo pakviesti vis teatro artistai – ir solistai, ir choras, ir orkestras, ne tik baleto trupė.

„Tam projektui pasibaigus, savo sumanymo „Ore“ mes taip ir nenutraukėme. Jūros šventės metu mes rodome ištraukas iš spektaklių ne scenoje, o – gatvėje. Šį kartą nusprendėme parodyti mūsų premjeros „Graikas Zorba“, prie kurios prisidėjo ir daugybė kviestinių žvaigždžių, ištraukas“, – teigė J.Skiotytė-Norvaišienė.

Vasara, pajūris, užburiantys šokiai, tad natūralu, kad pokalbis nukrypsta ir apie „žvaigždžių ligas“ bei  gerbėjų dėmesį gražiam vienišam vyriškiui, o ir dar šokėjui... Juk M.Černeckas turi visas savybes, kurios žavi moteris.

– Koks bus jūsų vaidmuo?

– Pirmas žodis, kuris padėtų nusakyti mano vaidmenį - „sunkus“. Tačiau nauji vaidmenys pradžioje visada būna sunkūs, kol jų neužkariauji. Vieniems reikia mažiau, kitiems - daugiau laiko. Šįkart teks įdėti daug pastangų, kad Manoliou man pavyktų. Vaidmens choreografinis „tekstas“ (choreografo sukurti šokio judesiai) jau iššūkis. Man kaip šokėjui atlikti juos kuo geriau labai svarbu – tai verčia tobulėti ir lavinti save. Koks bus mano personažas dar sunku atsakyti, nes kūrybinis procesas tik įpusėjęs. Esu tikras, kad Manoliou - turės būti stiprus kaip asmuo ir vyras.

– Ko iš baleto „Graikas Zorba“ tikėtis žiūrovams?

– Žiūrovai turėtų tikėtis didelės šventės scenoje. Aš asmeniškai seniai nedalyvavau tokio dydžio spektaklyje kur daugiau nei trisdešimt šokėjų, du chorai ir orkestras. Tikiu kūrėjais, kad jie mus visus apjungs išmaniai ir to pasėkoje reginys bus labai įspūdingas.

– „Graiko Zorbos“ dėka išgarsėjo sirtakis. Kuo šis šokis ypatingas, išskirtinis?

– Tikriausiai sunkiai rastume suaugusį žmogų, kuris nežinotų kas yra sirtakis. Pats šokis turi daugybę versijų, kaip ir „Graikas Zorba“ spektaklis, bet muzika abejingų nepalieka. Šokėjams, manau, svarbiausia bus neatsilikti nuo šokio energetiškai ir šypsotis: ne tik veidu, bet ir vidumi.

– Ar yra jūsų svajonių vaidmuo, spektaklis? Jūsų kūrybiniai planai.

– Kai stovi prie scenos dar uždangai nepakilus visada aplanko jausmas, kad ši akimirka vienintelė ir tikriausiai daugiau niekada nebus kažko panašaus, todėl džiugu, kai laikas įrodo priešingai. Anksčiau turėjau svajonių sušokti vieną ar kitą vaidmenį, dabar daugiau svajoju, kad galėčiau tai patirti kuo ilgiau. Todėl stengiuosi imti iš scenos viską ką ji man duoda. Tiesiog noriu būti atviras ir dalintis tuo su žiūrovais. Mano pagrindinis planas – kiek jėgos leis nesustoti šokti ir kurti.

– Premjera net vasarą. Kada atostogausite? Ar lieka laiko vasaros malonumams?

– Galiu nuraminti: mes irgi žmonės ir atostogas turime (juokiasi). Po baleto „Graikas Zorba“ premjeros tikrai turėsiu laiko atsikvėpti. Smagu, kai po darbo dienos gali nuvažiuoti prie jūros ir joje atpalaiduoti ne tik kūną, bet ir protą. Joks kitas miestas Lietuvoje man to neduoda to ką gali Klaipėda.

– „Žvaigždžių liga“- gal tenka pastebėti sergančius kolegas, o gal kada šios ligos simptomai pasireiškė jums?

– Nenorėčiau kalbėti už kitus. Juk bet kuris žmogus gali pasielgti netinkamai vienoje ar kitoje situacijoje, todėl nepuolu vertinti nežinodamas visų aplinkybių. Nes jeigu aš pavargęs ir nenoriu su niekuo bendrauti ar tai jau yra „žvaigždžių liga“? Svarbiausia turėti draugų ir kolegų, kurie tave „nuleistų ant žemės“ ir primintų, jog nesi toks geras, kaip apie save galvoji. Taip, manau kad turėjau šios ligos simptomų (juokiasi)... Tik nebuvau ir tikrai nesu įžymus, kad kam nors būtų tai rūpėję...

– Žinomumas, sekantys gerbėjai, dūsavimai į telefono ragelį... Ar teko tai patirti?

– Aš esu gal tik pora kartų gavęs gėlių iš nepažįstamųjų bei tai laikau dideliu savo darbo įvertinimu. Meluočiau sakydamas, kad nesusilaukiu merginų dėmesio. Sulaukiu... Tiesiog šiais laikais, kai socialiniuose tinkluose galima pasiekti beveik kiekvieną, merginoms yra drąsiau ir lengviau pasakyti gera žodį apie matytą spektaklį ar pasirodymą. Man nesunku padėkoti...

S.Straukaitė – dizainerė, dirbanti su daugeliu ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių teatrų, festivalio „Mados infekcija“ idėjinė vadė. Ji viena ryškiausių ir ideologiškai stipriausių mados kūrėjų Lietuvoje, nepataikaujanti nei žiūrovui, nei klientams. Dėl to, vieni jos kūrybą dievina, kiti – aršiai kritikuoja griežtą būdą ir drabužių be dydžio koncepciją.

– Su kokiais teatrais teko dirbti? Kokiems spektakliams teko kurti rūbus? Jūsų kūrybiniai planai?

– Esu įsijautusi, įsitraukusi, įsigilinusi.

Neskaičiuoju sukurtų darbų. Dirbau su visais profesionaliais Vilniaus teatrais, kai kuriais Rusijos, taip pat Norvegijos, Azerbaidžano, Baltarusijos teatrais.

Artimiausias darbas - baletas “Graikas Zorba”, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Tai bus vienas pirmųjų didelių šokio spektaklių pastatymų mano karjeroje, nors visada jaučiau silpnybę moderniam šokiui.

– Kas tampa svarbiausiu aspektu tapus spektaklio kostiumų dailininke: siužetas, režisieriaus vizija ar...?

– Žinoma, pirmiausia režisieriaus vizija, bet būna ir taip, kad scenografas pasiūlo spektaklio sprendimą. Dar nebuvo spektaklio, kur kostiumai taptų atspirties tašku. Stengiuosi kiek galėdama įsilieti į bendrą kūrybinį procesą. Dažnai tenka kurti kostiumus net nemačius artistų, todėl vėliau tenka juos koreguoti, prisitaikyti prie artistų išvaizdos.

– Iš kur ir kokios atkeliauja medžiagos, skirtos spektaklių rūbams?

– Nepatikėsite, kartais  pirma apsižvalgau audinių parduotuvėje ir panaudoju savo atradimus kurdama eskizus. Kartais tenka sukurti ir visiškai unikalius audinius. Man patinka pritaikyti įvairias nestandartines medžiagas, bet stengiuosi, kad kostiumuotas artistas dar galėtų ir vaidinti (juokiasi).

– Ar kostiumų dailininko fantaziją riboja finansiniai ištekliai: vieni kūrėjai sako, kad gero rezultato galima tikėtis tik daug investavus, kiti priešingai – tikina, kad finansiniai ištekliai nėra svarbiausia, reikia tik išmanumo?

– Teatre pinigai nėra svarbu. Juk šviesa, erdvė, iliuzija gali apgauti. Pigūs dalykai gali atrodyti prabangiai ir atvirkščiai. Tik patirtis leidžia tai perprasti.

Mėgstu iššūkius. Viena įdomiausių patirčių - kolekcija iš kartono, bet nesu šiukšlių meno gerbėja.

Dabar teatre labai daug vaizdo projekcijų, tačiau labai retai jos išmoningai panaudojamos.

– Sakoma, kad už sėkmingo dizainerio dažniausiai slypi puiki komanda. Ar šią taisyklę patvirtina ir darbas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre?

– Yra puiki patarlė: vienas lauke ne karys. Aš nesu išimtis. Kaip mano gera draugė sako: “linkiu tau sutikti prodiuserį žydą, kaip Rei Kawakubo vyras Adrian Joffe”. Mano komanda Klaipėdoje puiki. Jie dirba ir nesiskundžia. Tik jų dėka viskas pasidaro. Mano dešiniosios rankos - sukirpėjai Vilija ir Povilas bei visas KVMT siuvėjų kolektyvas.

– Kuo ypatingas baletas „Graikas Zorba“? Ko galime tikėtis? Su kokiais iššūkiais susiduriate?

– Tai choreografo Lorcos Massine gyvenimo spektaklis. Jis žino kas suveiks, o kas - ne. Jis atviras idėjoms, bet kostiumai turi būti…

Sigutė Šimkūnaitė sukūrė švarią bioninę scenografiją, visuma bus išgryninta, šokis įkvepiantis gyventi ir džiaugtis.

– Kūrėte kostiumus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro operai „Prūsai“. Ar pavyko įgyvendinti tai kas buvo planuota?

– Norėjau sukurti šiuolaikinę prūsų viziją, šiek tiek pakylėtą, stilizuotą, o rezultatą tegul vertina publika.

– Teatro menas atrodytų neatsiejamas nuo butaforijos, o jūs esate kūrėja mėgstanti tikrumą, natūralumą...

– Tikrai nemėgstu butaforijos, kai už rekvizito bandomas paslėpti kūrybinis bejėgiškumas.

Žaviuosi, kai atrandama nauja teatrinė kalba, kai aktoriui nereikia daiktų, o pakanka teksto ir plastikos, kai praplečiamos buitiškumo ribos.

– Kostiumų dailininko sukurtų kūrinių ilgaamžiškumas: kaip tai pasverti, įvertinti?

– Vertinti nebūtina, tai liks savaime, tarsi paveldas ateities kartoms. Net ir norint ką nors paneigti, reikalinga tradicija.

– Esate garsi rūbų dizainerė, viena iš didžiausio Lietuvos mados renginio "Mados infekcija" iniciatorių ir organizatorių. Kaip visur suspėjate? „Mados infekcija“ tarsi atranda naujus menininkus, juos pristato. Dažnas mados dizaineris jaunimą neigia, ignoruoja, o jūs tarsi skatinate sveiką konkurenciją?

– Tiesą pasakius galėčiau ir daugiau darbuotis. Juk nedirbu fabrike nuo aštuonių iki penkių. Visas laikas - mano, o kuo daugiau darau, tuo daugiau spėju. Didžiausias malonumas būti šalia jaunų, talentingų žmonių, padėti jiems jų kūrybos pradžioje. Konkurencija, o ne neigimas padeda ir pačiam tobulėti, nes nenoriu virsti užsistovėjusia pelke.

– Mados infekcijos puslapyje sakoma, kad S.Straukaitė  „vertina viską, kas tikra: konstruktyvius kirpimus, natūralias medžiagas, patogumą, o svarbiausia – idėją. Nenuostabu, kodėl ji tiesiog neapkenčia dirbtinumo: nuo birbizėlių iki priklijuojamų nagų ar pripučiamų kūno dalių“. Likau sužavėta paskutiniu sakiniu. Kas yra birbizėliai? Kaip su visa dirbtine moterų „maskuote“: juk šimtai šalies moterų tiki, jog tai gražu ir netgi būtina?

– Birbizėliai - visokie niekniekiai už kurių gali pasislėpti. Tik ta beviltiška maskuotė, kaip tik ir pabrėžia silpnąsias vietas. Moters lėlės įvaizdis tarsi sako: aš žaislas, neturiu minčių, nei jausmų. Esu daiktas, graži interjero detalė. Dabar jos kaip „kyborgų armija“ - visos kaip sesės, vienos nuo kitos neatskirsi. Vienodas grožio standartas - tai naujoji masinė produkcija.

Gaila, kad niekas nedidina smegenų, o bando prisipūsti kitas vietas. Kažkada, vieną pirmųjų mano parodymų užbaigė toks lėlių - barbių fabrikas su vienodais „seratiniais“ mini sijonėliais. Tai buvo gana pranašiška.

Mano idealai, tokios moterys, kaip Pina Baush, Tilda Swinton, Nelė Savičenko. Jos gražios ir talentingos be jokių priedų!

– Ar lieka laiko laisvalaikiui? Kur semiatės kūrybinio įkvėpimo?

–Mano laisvalaikis - knygos, badmintonas. Įkvėpimas - kinas, kelionės, kulinarija.

– Jūsų sukurtas baletas „Graikas Zorba“ buvo pastatytas daugiau kaip 30 šalių, jį matė daugiau kaip du milijonai žmonių. Ir visur jį lydi žiūrovų ovacijos. Kokia šio kūrinio sėkmės paslaptis?

– „Graikas Zorba“ – tai istorija apie gyvenimą. Nikas Kazantzakis, apysakos „Graikas Zorba“ autorius, sukūrė herojų, kuris yra gyvenimo čempionas, kuris džiaugsmu įveikia liūdesį. Balete jis yra gaivališkai gyvenantis protagonistas, švenčiantis šią gyvenimo akimirką.

Mūsų žemėje viskas yra judėjimas, nes ir pati Žemė juda. Šokis yra ekspresyviausia šio judėjimo išraiška. Sakyčiau, pats šokis  yra gyvenimas, aukščiausia egzistencijos reprezentacija. Todėl šokantis Graikas Zorba paliečia kiekvieną žmogų labai asmeniškai.  Aristotelis kalbėjo apie meno kūrinio sukleiamą katarsį, kuris apvalo, išlaisvina nuo emocijų. Kūrinys „Graikas Zorba“ dovanoja žmonėms šį katarsį. Todėl šis baletas yra legenda, nes Zorbos širdis plaka karštai ir jis gieda himną gyvenimui ir kiekvienas nori būti Graiku Zorba. 

– Gyvenimą šlovinančių kūrinių yra daug...

– „Graikas Zorba“ – filosofinis veikalas, kuriame vyksta priešybių kova. Zorba žaidžia su Rytų ir Vakarų pasaulėžiūromis, tačiau  išlieka laisvas nuo bet kokios doktrinos. Priešingas jo polius yra Madam Hortens. Ji daug ima, bet nieko neduoda. Ji yra visų įsimylėjėlių svajonė. Ji reprezentuoja žmoniją, visas jos spalvas: pavydą, šventę, neįmanomą meilę, liūdesį, džiaugsmą ir laimę, bendruomeniškumą...

Knygoje jie veikia kartu, o šokyje skirtumai išnyksta, taip pat ištirpsta ir ribos tarp Rytų ir Vakarų. Tai labai traukia visus, kurie trokšta, ieško laisvės, tačiau nežino kur ją atrasti. Ta laisvė yra ekstraordinarioje Mikio Theodorakio muzikoje. M. Theodorakis buvo revuliocionierius. Buvo laikas, kaip žmonės buvo sodinami į kalėjimą vien dėl to, kad dainavo jo dainas gatvėje, tačiau jo muzika suteikė jėgos ir galios pasauliui, visiems žmonėms, ne tik melomanams. Jo kūryba – tai aukštos klasės poezija, XX a. fenomenas.

– Kodėl būtent „Graikas Zorba“ tapo tuo spektakliu, kurį vis kartojate ir kartojate?

– Aš kuriu ir kitus spektaklius, tačiau „Graikas Zorba“ yra tas kūrinys, kuris suteikia man galimybę išreikšti save geriausiai. Nejaučiu gėdos jį kartoti. „Graikas Zorbos“ kalba yra universali. Tai dialogas su publika, nesvarbu kokioje šalyje, mieste ar teatre šis kūrinys rodomas – visur šis dialogas užsimezga.

– Kiek kinta jūsų pastatymas ir kas lemia jo koncepcijos pokyčius?

– Viskas kinta, ir to paties kūrinio pastatymas – vis kitoks. Tai, kas sukurta nėra neliečiama.  Koncepcija, choreografija kinta priklausomai nuo šokėjų galimybių ir aš pats keičiuosi. Tad baletas Klaipėdoje bus daug geresnis nei tas, kurį prieš du dešimtmečius sukūriau Nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje, nes aš esu geresnis (juokiasi).

– Kokių turite lūkesčių Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre?

– Iš tiesų, aš nelyginu teatrų, nes teatras man yra vienas. Palyginčiau jį su religija. Jeigu tu netiki Dievu – nėra ko eiti į bažnyčią. Bet jeigu tu eini į bažnyčią – tu turi dalintis su Dievu viskuo. Bažnyčia neturi tapatybės – ji yra tokia pati visame pasaulyje. Į ją einame tam, kad pajustume vienybę ir paliktume visa, kas bloga už jos sienų. Teatras man – kaip bažnyčia. Visi teatrai man – yra tokie pat, nesvarbu Niujorke, Čikagoje, Paryžiuje, ekstravagantiškas ar paprastas, penkių ar dešimties žvaigždučių. Aš per savo gyvenimą mačiau visokių ir man teatras yra vienas. Tai – visada nauja pradžia. Istorija gali kartotis, nes man svarbiausia ne ji, o kūrybinis procesas ir dialogas tarp to, kas turi idėją ir to, kas ir kaip ją įgyvendins.

– Ko tikitės iš šokėjų?

– Priklausomai nuo personažo. Zorbos vaidmens atlikėjas turi valdyti kuo daugiau šokio stilių ir būti labai emocionalus, jis turi būti geras  ne tik šokėjas, bet ir aktorius. Apskritai aš savo choreografijoje naudoju labai daug šokio stilių. Šokio, kaip ir muzikos neskirstai pagal stilius. Muzika man yra muzika, aš ji gali būti gera arba bloga.

Šiandien mes gyvename XXI amžiuje. Žmonės yra labai eklektiški, labai atviri viskam, tai ne visada yra gerai, tą srautą reikia kontroliuoti. mano tikslas – atskleisti geriausias šokėjų galimybes. Jei pagrindinis šokėjas yra stiprus klasikinio šokio šokėjas – choreografija bus labiau klasikinė, jeigu modernaus – moderni. Aš ieškau talentų.