Tiesa, R.Slivinskienė Ringaudų seniūnijai vadovaus, kol bus paskelbtas konkursas seniūno pareigoms eiti. Moteris "Kauno dieną" patikino, kad galvoja dalyvauti šiame konkurse. "Sakoma, savame krašte pranašu nebūsi, nežinau, kaip mane priims seniūnijos gyventojai", – abejonėmis dalijosi R.Slivinskienė. Naujoji seniūnė patirties įgijo dirbdama Rokų ir Lapių seniūnijose, keletą metų vadovauja Ringaudų bendruomenės centrui, yra įgyvendinusi ne vieną projektą.

Šauniai susidoroja su iššūkiais

"Seniūno duona nelengva: jam reikia spręsti daug ūkinių problemų, gesinti konfliktus, gebėti bendrauti su įvairiais žmonėmis, kurių lūkesčiai dažniausiai būna didesni nei galimybės. Darbų virtinė ilga ir retai kada telpa į oficialiai nustatytą laiką – pūgai, potvyniui, gaisrui ar kokiai kitai nelaimei juk nepasakysi, kad palauktų iki pirmadienio", – neslėpė Kauno rajono savivaldybės administracijos direktorius Šarūnas Šukevičius.

Ūkiška: Garliavos seniūnei Nijolei Tarvydienei fizinis darbas nesvetimas.

Administracijos direktoriaus nuomone, moterims seniūnėms, ypač turinčioms nepilnamečių vaikų, šiuo požiūriu dar sudėtingiau. "Pasitaiko, kad moterys namuose laiko tris kampus, o kartais – ir visus keturis. Stebiuosi, kad joms pakanka laiko ne tik darbui, bet ir pomėgiams, savišvietai, mokslams. Mūsų seniūnės skiriasi savo charakteriais, išsilavinimu, patirtimi, darbo stiliumi, bet visos siekia geriausių rezultatų ir šauniai susidoroja su iššūkiais. Pastebėjau, kad moterys atidžiau įsigilina į problemas, yra jautresnės, rūpestingesnės, labiau atsidavusios darbui", – didžiavosi Š.Šukevičius.

Vaidmuo: Kulautuvos seniūnei Daliai Šiušienei tenka ne tik spręsti ūkinius reikalus, bet ir suvaidinti kurorto damą.

Didžiausią seniūno darbo stažą Kauno rajone turintis Garliavos apylinkių seniūnas Eimuntas Raugevičius, savivaldoje dirbantis nuo 1988 m., pritarė Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriui. "Seniūnės moterys vyrams seniūnams nenusileidžia, o dirbdamos su dokumentais – jos kruopštesnės. Moterys sugeba labiau užjausti. Nesakau, kad vyrai neturi atjautos, bet mes ne tokie švelnūs. Sprendžiant ūkines problemas stipresni vyrai, tačiau didžiausioje pagal gyventojų skaičių Garliavos seniūnijoje puikiausiai susitvarko moteris", – teigė ilgiausiai šias pareigas einantis Garliavos apylinkių seniūnas E.Raugevičius.

Pomėgiai: Kačerginės seniūnė Aistė Ivanovaitė-Petraitienė laisvalaikiu mėgsta mokytis užsienio kalbų ir piešti.

Seniūnijos – savivaldybės stiprybė

Kauno rajonas – šešta pagal dydį šalies savivaldybė, turinti didžiausią šalyje seniūnijų skaičių. "25 seniūnijos yra Kauno rajono savivaldybės stiprybė. Jos kilusius klausimus administracijai padeda išspręsti vietoje. Toks skaičius seniūnijų skaičius – didelis pranašumas nemažam ir 100 km atstumu nuo vieno žemėlapio pakraščio iki kito išsibarsčiusiam Kauno rajonui", – tvirtino Š.Šukevičius.

Saugumas: Kauno rajono policijos komisariato viršininkas Aleksejus Chraminas už saugios aplinkos kūrimą dėkojo Rokų seniūnei Dalei Žėkienei.

Tiek Lietuvoje, tiek Kauno rajone seniūnijos yra labai skirtingos, todėl skiriasi ir jose kylančios problemos. Be abejo, nemaža problemų dalis seniūnijose – ūkinės, tačiau jau kuris laikas seniūno pareigų spektras  šiek tiek platesnis. Tai ir darbas su bendruomenėmis, bendruomeniškumo skatinimas, darbas su organizacijomis, projektinė veikla, ir moterys čia turi daugiau pranašumų.

Įvairovė: Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriui Š.Šukevičiui ir Alšėnų seniūnei Indrei Dambauskienei teko spręsti ne tik problemas, bet ir kartu kopti į sceną per rajono šventes.

Lėmė Zodiako ženklas

Iš moterų ilgiausią darbo stažą seniūnijoje turi Raudondvario seniūnė Daiva Bulotienė. Seniūne tapo 2012-aisiais, tačiau Raudondvario seniūno pavaduotoja buvo net nuo 1995 m. Moteris prisipažino labai norėjus likti Raudondvaryje arčiau šeimos, nes vaikai buvo maži. Jos mama skelbimų lentoje aptiko, kad komunalinio ūkio įmonei reikia inžinieriaus-kompiuterininko.

Senbuvė: Daiva Bulotienė Raudondvario seniūno pavaduotoja dirbo septyniolika metų ir devinti vadovauja seniūnijai.

"Esu baigusi inžineriją, kadangi mano specialybė kompiuterininkė, susiviliojau pasiūlymu. Nuėjau pas tuometį apylinkės viršaitį Arturą Mackevičių pokalbio. Jis mane labai įdomiai priėmė – viršaitis teikė prioritetą Zodiako ženklams, išanalizavęs manąjį, pasakė, kad tinku", šypsojosi Raudondvario seniūnė. "Besikeičiant viršaičiams, tapau pavaduotoja, ja buvau labai ilgai, pergyvenau šešis viršaičius ir seniūnus. Tokia mano karjera", – šypsojosi D.Bulotienė.

Seniūnė yra vietinė, Raudondvario gyventojus pažįsta nuo vaikystės. "Žinoma, dabar kaita didelė, tačiau vis dėlto jaučiuosi kaip savame kieme: visi pagelbės, padės, žinau, kaip bendrauti su bet kuria šeima, kaip prieiti prie kiekvieno žmogaus. Puikiai žinau teritoriją – daug pranašumų, kai esi vietinis", – sakė seniūnė.

Ji tikino negali sakyti, kad vyrai beširdžiai ar nemoka pasakyti gražaus žodžio, bet žmonės, kuriems reikia pagalbos, moteriai atsiveria lengviau. "Jaunos mamos, senutės pas mane ateina kaip išpažinties, gal aš per daug sugeriu tos informacijos. Bet jei žmogus išeina dėkodamas ir patenkintas, man pats geriausias darbo įvertinimas", – kalbėjo D.Bulotienė.

Eina kaip pas mamą

Vis dėlto ilgiausiai seniūne pakaunėje dirba Danutė Glinskienė. Pradėjusi dirbti prieš 23 metus, Taurakiemio seniūnijoje ji kilo laiptelis po laiptelio: buvo socialinio darbo organizatore, pavaduotoja, nuo 2009 m. birželio buvo paskirta laikinąja, 2010 m. sausio 1 d. tapo seniūne.

Ilgiausiai: daugiausia metų seniūne pakaunėje dirba D.Glinskienė (Taurakiemio seniūnija).

"Nesakyčiau, kad šis darbas vyriškas. Moterys – švelnesnės, labiau geba prieiti prie žmogaus. Žinoma, problemų būna įvairių, ateini į darbą ir nežinai, nuo ko prasidės diena. Pradžioje ūkiniai reikalai atrodė sudėtingi, tačiau su laiku atsirado patirtis, negąsdina nei technikos remontai, gatvių apšvietimo ar asfaltavimo klausimai", – patikino pašnekovė.

Dovana: džiaugiasi ir teikiantysis, ir gaunantysis. Nuotraukoje: Kauno rajono savivaldybės tarybos narys Jonas Gurskas ir Ežerėlio seniūnė Vilmantė Macijauskaitė.

D.Glinskienė, kaip ir D.Bulotienė, mano, kad daug geriau, kai seniūnas yra vietinis. "Pasitaiko, kai žmonės manipuliuoja, bando neteisingai pateikti problemą. Esu čia gimusi ir augusi, todėl puikiai žinau, su kokiomis mintimis ateina žmogus, dažnai nereikia net į vietą važiuoti, mintinai žinau, kur kas yra. Nevietiniam seniūnui lengviau dėl kito niuanso: atvažiavai, atidirbai aštuonias valandas ir išvažiavai. Aš negaliu 17 valandą užrakinti seniūnijos duris ir išjungti telefoną. Problemų yra visokių, žmonės skambina ir po darbo. Pasitaiko, kad klausimai, dėl kurių kreipiamasi, nėra seniūno kompetencija, neretai žmonės pas mane eina kaip pas mamą –tiesiog patarimo", – atviravo pašnekovė.

Neapibrėžtumas: R.Slivinskienė Ringaudų seniūnijai vadovaus, kol bus paskelbtas konkursas seniūno pareigoms eiti.

Nustebino tik žmonių srautas

Jolita Petkauskė pagal vadovavimo stažą yra jauniausia pakaunės seniūnė. "Ne tik pagal stažą, bet ir pagal amžių jauniausia", – šypsojosi Jolita, Samylų seniūnijai vadovaujanti nuo 2019 m. kovo pabaigos.

Pasitikinti: beveik dvejus metus Samylų seniūnijai vadovaujančios J.Petkauskės nuo pat pradžių negąsdino vadinamoji vyriška arba ūkiškoji veiklos seniūnijoje pusė.

Ji patikino, kad įsivaizdavimas, koks yra seniūno darbas, ir realybė praktiškai neprasilenkė. Pradėjusią dirbti J.Petkauskę nustebino tik su problemomis besikreipiančių žmonių srautas. Ji išskyrė vieną kategoriją – sodininkų bendrijose gyvenančius žmones. "Vienas dalykas – sodininkų bendrijos tampa gyvenamųjų namų kvartalams, nebėra taip, kad čia atvažiuojama vasarai užsiauginti pomidorų lysvelę. Gyventi nuolat dažniausiai atsikelia jauni žmonės, gyvenamąją aplinką jie įsivaizduoja kiek kitaip. Be to, sodininkų bendrijoms galioja ir specialūs teisės aktai, seniūnija ar savivaldybė ne visuomet gali jiems padėti", – tvirtino pašnekovė.

Estetė: Neveronių seniūnė Aldona Petkevičienė džiaugiasi, kad gyvenvietė tampa vis puošnesnė ir tvarkingesnė.

J.Petkauskės nuo pat pradžių negąsdino vadinamoji vyriška, arba ūkiškoji, veiklos seniūnijoje pusė, o sunkiausia, jos nuomone, tam tikrai kategorijai žmonių išaiškinti, kad ne viskas išsprendžiama čia ir dabar.

Medicinos krypties studijas baigęs Nader Tunise dirbo medicinos laboratorijoje. Laisvu laiku vaikinas savanoriavo dviejose nevyriausybinėse organizacijoje, kurių vieną būtų galima pavadinti tunisietišku „Raudonojo kryžiaus“ variantu. Kitos organizacijos veikla susijusi su demokratijos skleidimu ir įtvirtinimu – po 2011 m. Tunise įvykusios revoliucijos tokių iniciatyvų itin padaugėjo. 

„Pamaniau, kad būtų labai įdomu išbandyti savanorystę ir kitose šalyse, kadangi iki tol iš Tuniso nebuvau iškėlęs kojos, – pasirinkimo priežastis atskleidžia Nader – Geresnio laiko tokiai avantiūrai negalėjau rasti.“

Kaunas – modernus ir didelis

Dauguma vaikino tautiečių savanorystei dažniausiai renkasi Prancūziją – nors oficialios kalbos statuso Tunise prancūzų kalba neturi, ji labai plačiai naudojama. Populiaru rinktis ir klimatu panašią Ispaniją ar geografiškai artimą Italiją. Tačiau iššūkių troškęs Nader susižavėjo Šiaurės Europos šalimis ir vieneriems metams pagal nevyriausybinės organizacijos „A.C. Patria“ koordinuojamą Europos savanorių tarnybos projektą „Youth Sociocultural Activator" atvyko į Lietuvą: „Rinkausi tarp Lenkijos, Lietuvos ir Suomijos – įdomiausią projektą radau Kaune, tad nedvejodamas iškart užpildžiau paraišką. Pasisekė – mane pasirinko“, – džiaugėsi jis.

Teikdamas paraišką savanorystei Kaune Nader visiškai nieko nežinojo apie Lietuvą. Besiruošdamas kelionei vaikinas stengėsi kiek galėdamas daugiau sužinoti apie tolimąją šalį, tačiau atvykus jis vis tiek išvydo ne tai, ką įsivaizdavo.

„Žinojau, kad Lietuva yra maža šalis, turinti nedaug gyventojų. Taip pat skaičiau, kad Kaunas yra antras pagal dydį šalies miestas, tad įsivaizdavau jį daug mažesnį. Tikrai nesitikėjau, kad Kaunas bus toks modernus ir palyginti didelis“, – pirmuosius netikėtumus prisiminė Nader.

Vis dėlto iš amžinai saulėto Tuniso atvykęs savanoris susidūrė ir su ne tokiais maloniais šalies ypatumais. Vasario gale užklupę šalčiai niekada žiemos nemačiusį vaikiną ne juokais išgąsdino. „Labai norėjau pamatyti, kaip atrodo tikra europietiška žiema, tačiau tuo pačiu bijojau. Pirmą kartą sniegą pamačiau spalio mėnesį. Tunise sniego nėra, tad jis mane taip sužavėjo, kad ėmiau žaisti kaip vaikas, taip prajuokindamas kitus savanorius. Tačiau kai sulaukėme didžiųjų šalčių, man to buvo šiek tiek per daug – kambaryje sėdėjau su keliais megztiniais, o į lauką be reikalo nosies stengdavausi nekišti. Netgi lietuviai skundėsi, kad jiems per šalta, kaip turėjau jaustis aš?“, – juokavo savanoris.

Skaičiau, kad Kaunas yra antras pagal dydį šalies miestas, tad įsivaizdavau jį daug mažesnį. Tikrai nesitikėjau, kad Kaunas bus toks modernus ir palyginti didelis.

Pirmosios Kalėdos

Tačiau galiausiai pripratęs prie kartais grėsmingos lietuviškos žiemos Nader įsidrąsino ir nulipdė pirmąjį savo sniego senį ir netgi kartu su lietuviais žvejais žvejojo ant užšalusio ežero. Kadangi Tunisas – musulmoniška valstybė, Nader Lietuvoje pirmą kartą šventė ir Kalėdas. Vaikinas džiaugėsi, kad savanoriaudamas turi galimybę ne tik susipažinti su visiškai kitokia kultūra, bet ir daug dalykų išbandyti pirmą kartą.

Savanoris taip pat prisiminė ir pirmą pažintį su lietuvišku maistu: „Tunise mes valgome gausiai prieskoniais pagardintus valgius. Kai atvykau į Lietuvą, pamačiau, kad beveik viskas, ką lietuviai valgo yra bulvės, sultiniai ir grybai. Lietuviškas maistas man patiko, tačiau labai trūko prieskonių. Teko prašyti mamos, kad atsiųstų tunisietiškų ingredientų ir pirmus du mėnesius savaitgalius leisdavau virtuvėje „Skype“ pagalba kartu su mama ruošdamas tradicinius Tuniso patiekalus. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – puikiai išmokau gaminti savo mėgstamą maistą“, – juokėsi Nader. Vaikino ruoštas maistas patiko ir kitiems savanoriams, tad jie taip pat išmoko pasiruošti keletą tradicinių Tuniso patiekalų.

Tunisiečiui kiek neįprastas pasirodė ir lietuvių uždarumas. Gyvendamas viename Šilainių bendrabutyje Nader su kaimynais visada stengiasi pasisveikinti lietuviškai, bet panašu, kad vyresnio amžiaus žmonėms toks draugiškumo gestas ne prie širdies.

„Tunise esame įpratę visad šypsotis ir sveikintis net ir su menkai pažįstamais žmonėmis, tad prireikė laiko suprasti, jog lietuviai labiau vertina tam tikro atstumo palaikymą, o draugiškas pasisveikinimas kartais gali būti suprastas kaip bandymas pažeisti privatumą“, – kultūrinius skirtumus pastebėjo Nader.

Laipiojimo centre „Miegantys drambliai“ aštuntą mėnesį savanoriškai dirbantis vaikinas nesigaili savanorystei pasirinkęs Kauną. Nader džiaugiasi, jog kiekviena savanorystės diena vis kitokia – vaikinas dalyvauja mokyklinių grupių mokymuose, taip pat dirba su vaikais iš dienos centrų, negalią turinčiais vaikais, organizuoja įvairius renginius, rūpinasi inventoriumi. ,,Džiaugiuosi galėdamas padėti negalią turintiems vaikams. Nemažai dirbame su Autizmo spektro sutrikimą turinčiais mažyliais – manau šis darbas yra labai prasmingas, be to, sukauptos žinios man pravers ir ateityje“, – tiki jis.

Nader svarbu ir tai, kad savanoriaudamas ji turi progą pažinti ir Lietuvos kultūrą. Vasarą vaikinas daug keliavo po šalį, dalyvavo įvairiose tradicinės kultūros šventėse ir festivaliuose. „Kaune gyvenu kartu su kitais Europos savanorių tarnybos savanoriais – prancūzu ir vengre. Šitaip sužinau ne tik apie lietuvių kultūrą, bet ir apie Prancūziją ir Vengriją. Dažnai kartu gaminame tradicinius savo valstybių valgius, ragaujame juos, pasakojame apie savo šalis.“

Vis dėlto kelias į Lietuvą Nader nebuvo lengvas. „Dauguma tunisiečių savanorystei nesirenka mažesnių Europos šalių, nes norint čia patekti iškyla daugybė biurokratinių kliūčių. Neturime Lietuvos ambasados Tunise, tad norint pateikti paraišką vizai man teko vykti į Egiptą“, – pasakojo jis.

Nader mėnesį laukė Egipto vizos, o galiausiai nuvykus ir pateikus prašymą Lietuvos vizai gauti ne ką trumpiau teko laukti ir šios. Ne vien dėl sudėtingo popierizmo Nader šeima ir draugai nesuprato, kodėl savanorystei jis pasirinko Lietuvą, o ne, pavyzdžiui, Vokietiją.

„Sulaukiau klausimų, kodėl nutariau keliauti į Afriką, nes kai kurie artimieji galvojo, kad Lietuva yra ten, – juokėsi jis – Ne visi tikėjo, kad Lietuva tikrai priklauso Europos Sąjungai, klausinėjo, ar ji bent jau Šengeno erdvės narė.”

Aiškinti tenka ilgai

Norėdamas padėti šeimynykščiams suprasti, kas per šalis yra Lietuva, likus mėnesiui iki išvykimo Nader pradėjo spausdinti faktus apie šalį ir klijuoti juos visuose namuose. Vaikinas taip pat atspausdino didžiulį Europos žemėlapį, kad šeimos nariai galėtų pamatyti, kur tiksliai yra Lietuva. „Taip pat parodžiau, kur yra Vokietija, kad jie galėtų palyginti atstumus ir susidaryti aiškesnį vaizdą galvoje. Dabar, jau gyvendamas Lietuvoje, nuolat siunčiu jiems nuotraukas ir rodau, kaip viskas čia atrodo. Tačiau kai mano tėčio kas nors paklausia, kur aš esu išvažiavęs, jis sako, kad Vokietijoje, nes šios šalies pavadinimą jam lengviau atsiminti. Be to, pasakius, kad aš Lietuvoje, tektų ilgai aiškinti, kas tai per šalis ir kur ji yra“, – juokėsi Nader.

Tunisiečių žinias apie Lietuvą iliustruoja ir įvykis, kurį vaikinas patyrė sausį trumpam grįžęs aplankyti šeimos: „Kai skridau atgal, Tunise oro uosto darbuotojai nenorėjo man duoti įlaipinimo bilieto, kadangi aš turėjau Lietuvos vizą. Jie niekaip negalėjo patikėti, kad Lietuva priklauso Europos Sąjungai. Galiausiai man teko pusantros valandos laukti, kol jie tai patikrino – vos nepavėlavau į skrydį“, – kuriozišką situaciją prisiminė jis.

Vis dėlto Nader pastebi, kad ir lietuvių žinios apie Tunisą ne ką didesnės. „Nesame labai maža valstybė, bet tikriausiai Lietuvą naujienos apie Tunisą pasiekia retai. Kai čia kam nors prasitariu, kad aš – tunisietis, reakcijos taip pat dažniausiai būna „Kas tai per šalis ir kur tai yra?“, – pasakoja jis. Savanoris mano, kad tokios siauros abiejų valstybių gyventojų žinios – tarpusavio santykių tarp Lietuvos ir Tuniso nebuvimo pasekmė.

„Galbūt kada nors užmegsime šiltesnius diplomatinius santykius ir Tunise atsiras Lietuvos ambasada“, – viliasi jis.