„Lietuva nuosekliai remia Sakartvelo suverenitetą ir teritorinį integralumą, nepripažindama Abchazijos ir Pietų Osetijos okupuotų teritorijų. Lietuva taip pat palaiko Sakartvelo pastangas, siekiant glaudesnių santykių su Europos Sąjunga, ypač įgyvendinant ES Asociacijos sutartį“, – pranešime cituojamas G. Nausėda.

Šalių vadovai aptarė dvišalio bendradarbiavimo politikos, saugumo, ekonomikos, kultūros srityse klausimus.

Teigiama, kad Gruzija yra viena didžiausių Lietuvos prekybos partnerių tarp Pietų Kaukazo valstybių, todėl su šios šalies vadove sutarta dar efektyviau plėtoti ekonominius ryšius.

G. Nausėda taip pat išreiškė norą skatinti Lietuvos kultūros pažinimą Gruzijoje ir palaikyti šios šalies kultūrines iniciatyvas Lietuvoje.

Šiemet minima Lietuvos ir Gruzijos atnaujintų diplomatinių santykių 25 metų sukaktis.

Ji pridūrė, kad Gruzija nerodo nuovargio ir tęsia narystei reikalingas reformas.

„Sakartvelas nėra pavargęs nei siekiant narystės ES, nei NATO. Tuo pačiu metu esame ir realistiški, ir ambicingi“, – bendroje spaudos konferencijoje su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite sakė S. Zurabišvili.

Gruzijos vadovė teigė suprantanti, kad ES ir NATO šiuo metu susiduria su iššūkiais, kuriems negali daryti įtakos.

„Turime tai turėti omenyje, bet tai nereiškia, kad lėtinsime tempą“, – kalbėjo prezidentė.

„Mes žengėme į šį kelią ir mūsų negali sustabdyti nei agresyvią politiką ir veiksmus bei grasinimus vykdanti Rusija, nei organizacijos, kurių nare pretenduojame tapti“, – teigė ji.

Mes žengėme į šį kelią ir mūsų negali sustabdyti nei agresyvią politiką ir veiksmus bei grasinimus vykdanti Rusija, nei organizacijos, kurių nare pretenduojame tapti.

Lietuvos prezidentė taip pat paragino Gruziją, kad tempas vykdant reformas išliktų.

D. Grybauskaitės teigimu, Tbilisiui dabar svarbu įgyvendinti teismų, antikorupcines reformas, tobulinti teisėjų atranką ir vertinimą.

„Reformų procesas tiek narystės Europos Sąjungoje, tiek NATO prasme yra naudingas pačiai šaliai, todėl nuovargio čia negali būti. Atvirkščiai, tempas turi būti išsaugomas ir pagreitis turi būti didelis“, – tvirtino D. Grybauskaitė.

„Mes esame pasirengę savo žiniomis padėti jums Dvynių projektuose ir palaikyti jus jūsų kelyje“, – žadėjo šalies vadovė.

Ji tikino, kad Gruzija įstoti į ES ir NATO gali „susiklosčius tiek objektyvioms, tiek subjektyvioms politinėms aplinkybėms“, bet pridūrė, jog ši šalis yra laikoma lydere.

NATO šalių vadovai 2008 metais yra pareiškę, jog Gruzija taps Aljanso nare.

Be to, beveik dešimtmetį veikia ES Rytų partnerystės programa, skirta į bendriją integruoti šešias Rytų Europoje esančias šalis, įskaitant Gruziją.

Tbilisio siekį įstoti į ES ir NATO sunkina teritoriniai nesutarimai su Rusija. Po 2008 metų karo su Gruzija Maskva nepriklausomomis pripažino praėjusiame amžiuje apie atsiskyrimą paskelbusią Pietų Osetiją ir kitą atskilusį regioną Abchaziją.

Rusija yra dislokavusi tūkstančius savo karių šių teritorijų karinėse bazėse. Tarptautinė bendruomenė Abchaziją ir Pietų Osetiją laiko okupuotomis Gruzijos teritorijomis.

S. Zurabišvili paragino tarptautinę bendruomenę veikti aktyviau siekiant šias teritorijas grąžinti Gruzijai.

„Mums vieniems su Rusija nepavyks nuveikti nieko vertingo, kad pasiektumėme sėkmę“, – teigė Gruzijos prezidentė.

Jai antrino D. Grybauskaitė: „Jūsų šalis yra palikta viena prieš Rusiją. Tai nėra patenkinama ir tai mūsų niekur nenuves“.

Apsilankymas Lietuvoje yra penktasis gruodį inauguruotos naujosios Gruzijos prezidentės vizitas į užsienį.

Oficialaus dviejų dienų vizito atvykstanti Gruzijos vadovė susitiks su prezidente Dalia Grybauskaite, premjeru Sauliumi Skverneliu ir Seimo pirmininku Viktoru Pranckiečiu.

Susitikimų metu bus aptarti dvišaliai santykiai, Gruzijos integracija į Europos Sąjungą ir NATO, šalies vykdomos reformos, padėtis Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, kurias tarptautinė bendruomenė laiko Rusijos okupuotomis teritorijomis.

„Lietuva ir Sakartvelas – tai valstybės, kurioms tiesiogiai ir vienoms pirmųjų tenka susidurti su hibridinėmis grėsmėmis, todėl vizito metu daug dėmesio bus skiriama atsako joms stiprinimui“, – teigiama pranešime.

Abiejų šalių prezidentės lankysis Lietuvos nacionaliniame kibernetinio saugumo centre. Vizito metu abiejų šalių gynybos ministrai pasirašys ketinimų deklaraciją dėl bendradarbiavimo kibernetinio saugumo srityje.

Gruzijos vadovė taip pat lankysis Antakalnio kapinėse, kur pagerbs už Lietuvos laisvę žuvusių kovotojų atminimą, taip pat Signatarų namuose apžiūrės Vasario 16-osios aktą.

S. Zurabišvili Gruzijos prezidente išrinkta pernai lapkritį. Ji rinkimuose dalyvavo kaip nepriklausoma kandidatė, bet ją rėmė milijardieriaus Bidzinos Ivanišvilio valdančioji partija „Gruzijos svajonė“.

Prezidento Michailo Saakašvilio vadovavimo laikais S. Zurabišvili 2003 metais buvo paskirta užsienio reikalų ministre, tačiau kilus nesutarimams su parlamento valdančiaisiais po metų buvo atleista. Nuo tada ji tapo viena aršiausių M. Saakašvilio kritikų.

Garsūs giminaičiai

S.Zurabišvili gimė 1952 m. kovo 18 d. Paryžiuje, kuriame gyveno jos tėvai Levanas Zurabišvilis ir Zainab Kedija, dar būdami vaikais, 1921-aisiais, bėgdami nuo sovietų okupacijos, palikę Gruziją.

Išrinktosios prezidentės senelis iš tėvo pusės buvo nepriklausomos Gruzijos vyriausybės narys, proproseneliai – garsus liberalių pažiūrų rašytojas, judėjimo, kovojusio už Gruzijos išsivadavimą nuo Rusijos Imperijos, narys ir Počio jūrų uosto įkūrėjas, geležinkelio tinklo Gruzijoje iniciatorius.

Visuomeninė veikla nebuvo svetima ir inžinieriui L.Zurabišviliui – jis ilgus metus vadovavo Prancūzijos gruzinų sąjungai. Dėl tėvo įtakos būsimoji prezidentė jaunystėje aktyviai dalyvavo atitarybiniuose mitinguose ir versdavo disidentų publikacijas.

Vyresniosios kartos Zurabišvilių pavyzdžiu save realizuoti ne vien rūpinantis šeima ir materialine gerove sekė ir jaunesni giminės atstovai. Tarp garsiausiųjų – kompozitorius Nicolas Zurabišvilis (Salomės pusbrolis), kurio sūnus buvo žinomas filosofas Francois Zurabišvilis.

Iki šiol bene garsiausia iš Zurabišvilių – Nicolas sesuo, išrinktosios prezidentės pusseserė – Prancūzijos istorikė, sovietologė, dar 1978-aisiais numačiusi SSRS žlugimą, daugybės politines reformas Prancūzijoje ir Europoje strategavusių institucijų narė, Prancūzijos akademijos nuolatinė narė Hélene Carrere d’Encausse. Garsių išrinktosios Gruzijos prezidentės giminaičių sąrašas būtų ne visas, nepaminėjus ir antrosios eilės sūnėno, rašytojo, scenaristo, Kanų ir Venecijos filmų festivalio žiuri nario Emmanuelio Carrere.

Solidi karjera

Baigusi politikos elito kalvę, garsųjį "Sciences Po" – Politikos mokslų institutą Paryžiuje, S.Zurabišvili mokėsi Kolumbijos universitete JAV. Iškalbinga detalė, bylojanti apie jos pasaulėžiūrą, – mokslinis vadovas universitete buvo vienas įtakingiausių Jungtinėse Valstijose politikos ekspertų, globalios antikomunizmo strategijos autorius Zbignewas Brzezinskis.

Nuo 1974 m. S.Zurabišvili dirbo Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos struktūrose: ėjo įvairaus rango diplomatės pareigas ambasadose Italijoje, JAV, Čade, atstovybėje Jungtinėse Tautose, ESBO, NATO, ES. Tačiau tradicinės diplomatų karjeros jai nepakako: S.Zurabišvili dirbo saugumo, nusiginklavimo srityse, Prancūzijos nacionalinės gynybos generaliniame sekretoriate rūpinosi tarptautiniais reikalais ir strategija.

Prancūziškuoju karjeros periodu įgyta patirtis, be gimtųjų gruzinų ir prancūzų kalbų, išmoktos anglų, italų, vokiečių kalbos, rusų kalbos pagrindai – solidus bagažas. Nors vėliau sakė visada svajojusi dirbti Gruzijoje, vargu ar 1986-aisiais, kai pirmą kartą apsilankė tėvų gimtinėje, ji galvojo kada nors užimti aukščiausią šalies politinės valdžios postą.

Paskolinta ministrė

2003-aisiais paskirta atstovauti Prancūzijai Gruzijoje S.Zurabišvili pateko į įvykių sukūrį. Į Tbilisį ji atvyko kitą dieną po Eduardo Ševardnadzės pergalės prezidento rinkimuose, dėl kurios kilo garsioji Rožių revoliucija, pasukusi Gruzijos politinį maršrutą vakarų kryptimi.

Netikėta kryptimi – tiksliau, į netikėtas aukštumas – pasuko ir S.Zurabišvili karjeros kelias. Praėjus vos keturioms dienoms po to, kai ji įteikė pirmuosius savo kaip ambasadorės skyriamuosius raštus E.Ševardnadzei, šis atsistatydino. "Nepasisekė Ševardnadzei", – vėliau prisimindama to meto įvykius vienam užsienio žurnalistų šypsodamasi sakys būsimoji prezidentė.

Netrukus S.Zurabišvili sulaukė naujojo Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio, kurį pirmą kartą išvydo dar dirbdama Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje, pasiūlymo vadovauti Gruzijos diplomatijai, ir pasakė "taip".

Tai, kad tuo metu S.Zurabišvili dar buvo Prancūzijos pilietė, buvo menkas akmenėlis energingojo M.Saakašvilio kelyje. Kone legenda tapo pasakojimas apie M.Sakašvilio pokalbį su tuometiniu Prancūzijos prezidentu Jacques'u Chiracu, kuriam gruzinas pasakęs, kad tokio lygio diplomato Gruzija neturi, ir esą juokais paprašęs paskolinti garsiąją tautietę. J.Chiracas sutikęs. Jau paskirta ministre S.Zurabišvili suteikta Gruzijos pilietybė, tačiau Prancūzijos pilietybės atsisakyti ji neskubėjo.

"Aš šiame poste atsidūriau ne todėl, kad mano gruziniškos šaknys ilgesnės nei prancūziškos, bet todėl, kad du prezidentai nusprendė: mano patirtis kurį laiką gali būti naudinga nedidelei valstybei, kad ši virstų šiuolaikine europietiška šalimi", – vėliau pasakos S.Zurabišvili. O 2009-aisiais pasirodžiusioje knygoje "Gruzijos tragedija" M.Saakašvilį pavadins neototalitariu despotu.

Už borto

Vienu didžiausių savo pasiekimų vadovaujant Gruzijos diplomatams, S.Zurabišvili yra pavadiniusi susitarimą dėl Rusijos karinių bazių Gruzijoje uždarymo.

Tačiau šiame poste S.Zurabišvili išbuvo ne visą kadenciją. Laisvoje šalyje gimusi ir užaugusi, bet perdėm saldžiai kalbėti nemėgstanti diplomatė negalėjo apsimesti nepastebinti, jos nuomone, netinkamų valdančiųjų veiksmų. Net jei jie – paties prezidento partijos.

Tuometinę daugumos partiją nacionalinės vienybės judėjimą ir parlamento pirmininkę Nino Burdžanadzę ji kaltino bandymu sukurti "klano diktatūrą". Kai kurie apžvalgininkai konflikto ištakas įžvelgė S.Zurabišvili bandymuose kontroliuoti Gruzijos diplomatinį korpusą, kurių ne vienas atstovas tuo metu jautėsi nepagrįstai savarankiškas, kritikavo jos anaiptol nediplomatišką būdą. Parlamento pirmininkės ir užsienio reikalų ministrės konfliktą įžiebė pastarosios sprendimas atšaukti kelis ambasadorius.

2005-ųjų spalį S.Zurabišvili buvo atleista iš ministrių. Šį sprendimą nepalankiai sutiko ne tik pati diplomatė, bet ir minia, gatvėje reikalavusi grąžinti S.Zurabišvili užsienio reikalų ministrės portfelį.

Aistros peraugo į ryžtingus sprendimus, o netrukus Gruzijos politinėje padangėje atsirado nauja jėga – Salomės Zurabišvili bendruomeninis judėjimas, vėliau pervardytas į partiją "Gruzijos kelias". Kalbėdama apie partijos programą S.Zurabišvili iškėlė siekį puoselėti laiko patikrintas istorines vertybes, o pagrindiniu užsienio partneriu vadino JAV.

Keleri metai būnant opozicijoje nebuvo patys sėkmingiausi S.Zurabišvili gyvenime. 2008-aisiais ji buvo aktyvi opozicijos kandidato į prezidentus Levano Gačečiladzės komandos narė – pergalės atveju būtų tapusi premjere. Tačiau rinkimus laimėjo M.Saakašvilis.

Geras pavyzdys – Vaira Vykė-Freiberga. Ją taip pat kritikavo dėl nepakankamai geros kalbos. Tačiau ji atvedė Latviją į ES ir NATO. Esu pasiruošusi kritikai, jei pasieksiu tokių pačių rezultatų.

Atokvėpis tik trumpam

Vėliau knygoje "Moteris dviem šalims" S.Zurabišvili rašė: "Dabar turiu stoti į politinę kovą, kuri niekada manęs neviliojo, kurioje niekada nedalyvavau, kuri buvo man primesta."

Kurį laiką buvusi viena opozicijos lyderių, S.Zurabišvili apsisprendė pasitraukti. "Gruzijoje nėra sąlygų veikti opozicijai" – su tokia nuostata ji paliko aktyvią politinę veiklą ir grįžo prie srities, kuriai buvo skyrusi tris dešimtmečius, – diplomatiją. 2010-aisiais ji įsiliejo į Jungtinių Tautų Irano stebėsenos ekspertų grupės veiklą.

Tačiau mintys apie naują šansą sau ir Gruzijai nedavė ramybės. 2013 m. S.Zurabišvili bandė dalyvauti šalies prezidento rinkimuose, tačiau šįkart bandymas užimti aukštą valstybinį postą žlugo dėl netikėtos, nors ir banalios priežasties: S.Zurabišvili nebuvo atsisakiusi Pancūzijos pilietybės.

Šiemet klaida ištaisyta: rugpjūtį paskelbdama apie kandidatavimą į prezidentus ji atsisakė ir Prancūzijos paso.

Užnugaris – šeima

Išrinktoji Gruzijos prezidentė – našlė. Pirmasis jos vyras buvo gruzino ir ukrainietės sūnus Irano pilietis, su kuriuo jaunoji diplomatė susipažino 1974-aisiais Romoje. Pora susilaukė dviejų vaikų, tačiau vėliau išsiskyrė.

Nors skirtingais keliais pasuko ne dėl neištikimybės, bet supratę, kad yra pernelyg skirtingi, jog būtų drauge, vėliau prisimindama šią patirtį S.Zurabišvili prisipažino sunkiai išgyvenusi skyrybas. Iš dalies ištverti šį laikotarpį padėjo karjeros posūkis: jauna diplomatė buvo paskirta dirbti ambasadoje Afrikoje, į kurią išvyko kartu su sūnumi ir dukra.

Šiandien jau suaugę vaikai sudėtingomis akimirkomis ir dabar palaiko motiną, įskiepijusią jiems meilę Gruzijai, išmokiusią gruzinų kalbos, istorijos, o tradicijas perteikusi kartu su chačapuriais ir satsivi, kuriuos tobulai gaminanti.

Nuo mažų dienų senelių kalba kalbanti, gruziniškų veido bruožų dukra Ketevan Gorjestani – televizijos "France 24" žurnalistė. Aktualijų ir sporto reporterė veda ir laidas – prancūzų ir anglų kalbomis.

Motinos pėdomis pasukęs Teimurazas – diplomatas, šiuo metu dirba Prancūzijos ambasadoje Londone. Per prezidento rinkimų kampaniją abu S.Zurabišvili vaikai buvo atvykę į Tbilisį jos palaikyti ir su motina džiaugsmu jos pergalės akimirką dalijosi neslėpdami šypsenų.

Antruoju S.Zurabišvilli sutuoktiniu tapo taip pat gruzinų disidentas, pabėgęs iš SSRS, "Laisvės radijo" ir "Amerikos balso" žurnalistas Žanri Kašija. Žmoną išmetus iš užsienio reikalų ministrės pareigų, darbo televizijoje neteko ir Ž.Kašija.

"Tai buvo didžiausia mano gyvenimo meilė, – po vyro mirties 2012-aisiais yra prisipažinusi S.Zurabišvili. – Nepaisant didžiulio skausmo, esu laiminga, kad gyvenau greta tokio žmogaus. Jis buvo ne tik mano sutuoktinis, jis buvo geriausias draugas, mano bendražygis."

Geri ir blogi pavyzdžiai

Kitam bendražygiui, į didžiąją Gruzijos politiką ją atvedusiam M.Saakašviliui, S.Zurabišvili, atrodo, vis dar jaučia priešiškumą. Po pergalės ji pareiškė atsisakanti gyventi prezidentų prezidencijoje – M.Saakašvilio laikais pastatytuose Avlabari rūmuose. Savo sprendimą ji aiškino taip: būdama kilmingos Orbelianų dinastijos atstove, ji nori gyventi ir dirbti XX a. pradžioje pastatytame name, stovinčiame jos protėvių rūmų vietoje.

"Jei norime būti europietiški, tai šis pastatas atrodo labiau europietiškas nei milžiniški prezidento rūmai, kurie man primena kai ką kita", – aiškino ji.

Kaip ir dauguma į posovietines šalis grįžtančių ir aukščiausius postus jose užimančių emigrantų vaikų, S.Zurabišvili neišvengė priekaištų dėl netobulos gruzinų kalbos, nors ja šeimoje kalbėjo nuo pat gimimo.

"Tai ne problema. Geras pavyzdys – Vaira Vykė-Freiberga (vaikystėje į vakarus pasitraukusi, Kanadoje užaugusi pirmoji Latvijos prezidentė moteris, šaliai vadovavusi 1999–2007 m., – red.past.). Ją taip pat kritikavo dėl nepakankamai geros kalbos. Tačiau ji atvedė Latviją į ES ir NATO. Esu pasiruošusi kritikai, jei pasieksiu tokių pačių rezultatų", – yra pasakiusi S.Zurabišvili.

Inauguracijos ceremonija gruodžio 16-ąją prasidėsiantys penkeri pirmosios Gruzijos prezidentės moters kadencijos metai parodys, ar antrasis bandymas būti naudingai tėvų gimtinei ir bent iš dalies pakartoti V.Vykės-Freibergos fenomeną bus sėkmingas.