Medetkos labiausiai pasižymi antiseptinėmis savybėmis, skatinančiomis gydyti odos uždegimą, žaizdas, įvairius odos sudirgimus bei apsauga nuo saulės.

Pasak fitoterapeuto Virgilijaus Skirkevičiaus, medetkos – naudingiausios sodo gėlės grožiui ir sveikatai. Šis augalas jau nuo seno naudojamas žaizdoms ir odos ligoms gydyti. Ypač jos mus gelbsti vasarą, kai atvira oda kenčia nuo saulės, vabzdžių ar nubrozdinimų. Medetkų preparatai – efektyvi pagalba pažeistai ar sudirgintai odai.

"Medetkos vertinamos dėl raminamųjų ir gydomųjų savybių. Jos  slopina uždegimus, nedidelių odos žaizdų infekcijas, mažina niežulį, paraudimą, patinimą, skausmą, vabzdžių įkandimų žalą, bėrimą, pragulas. Medetkos puiki pagalba odai raminti nudegus saulėje, įsipjovus, įsibrėžus, išsausėjusiai ar suskilinėjusiai odai ar nesmarkiai nudegus. Mažos koncentracijos medetkų tirpalai tinka ir burnai skalauti, esant burnos gleivinės pažeidimams", – apie medetkų galią pasakoja fitoterapeutas.

Šių sodo augalų, pasidabinusių oranžinės, geltonos ar aukso spalvos žiedais, paslaptis – flavonoidų gausa. Jie augalui suteikia ryškią geltoną ar oranžinę spalvą, o žmogui tai – veiksmingos gydomosios medžiagos.

Mokslininkai atidžiai tiria medetkų flavonoidus, taikomus medicinoje ir kosmetologijoje. Augaliniai antioksidantai kovoja su aplinkos žala žmogaus organizmui, didina atsparumą radiacijai ir saugo nuo neigiamo saulės poveikio – medetkų ekstraktas veikia kaip natūralus ultravioletinių spindulių filtras, tinkantis apsaugoti nuo žalingo saulės poveikio.

Natūraliosios medicinos žinovas ragina medetkas auginti savo sode – užtenka tik vieną kartą pasėti, o džiaugtis jų žiedais bus galima keletą metų, mat tai daugiametis augalas. Įvairių medetkų preparatų galima rasti vaistinėse, tačiau galima ir patiems prisirinkti iki vėlyvo rudens žydinčių žiedų, prisidžiovinti jų žiemai ar pasiruošti medetkų ekstraktų, tinkamų išoriniam vartojimui – įvairiems odos sudirgimams plauti ir gydyti. Neturintys galimybės medetkomis pasirūpinti patys, neturėtų nusiminti – jų tikrai rasite vaistinėse kiekvienam priimtinų formų: arbatų, tinktūrų, ekstraktų, tepalų ar pan.

Fitoterapeutas pasakoja, kad medetkos įdomios ir tuo, jog iš jų žiedų galima spėti orus – jei medetkų žiedai susiskleidžia, vadinasi, artinasi lietus, o jeigu žiedai neprasiskleidė iki 9 val. ryto – panašu, kad diena bus lietinga. Galbūt tai padėtų nuspręsti, ar išeinant iš namų vertėtų pasiimti skėtį, ypač kai Lietuvai būdingos lietingos vasaros.

Vaistažolių, kurių dabar galima prisirinkti, primena provizorė, yra labai daug, tik svarbu jas tinkamai išdžiovinti ir laikyti.

– Kodėl šis metas itin palankus vaistažolėms rinkti?

– Moksliškai įrodyta, kad birželio pabaigoje susikaupia didžiausias biologiškai aktyvių medžiagų kiekis, todėl vaistažolės įgyja didžiausią gydomąjį poveikį.

– Kokias vaistažoles labiausiai rekomenduotumėte rinkti?

– Jų yra nemažai: gaurometis, įvairios vingiorykštės rūšys, paprastoji jonažolė, beržų lapai, graikiniai riešutai, našlaičių žiedai, vaistinės ramunės, raudonėlių žolė ir t. t.

– Kur rekomenduotumėte rinkti vaistinius augalus?

– Dalis jų auga natūraliai, kiti auginami pramoninėse plantacijose, darželiuose, soduose. Juos galima rinkti tik ekologiškai švariose vietose.

– LRT RADIJO klausytojai įdomu, kuo naudingas gaurometis?

– Liaudiškai šis augalas dar vadinamas ožkarože. Tai – nakvišinių šeimos augalas su rausvos spalvos žiedeliais. Gaurometis labai paplitęs, auga ne tik Europoje, bet ir Sibire. Gaurometis padeda kovoti su prostatos sutrikimais ir išvengti onkologinių ligų. Jame gausu veikliųjų medžiagų, turinčių antioksidacinį, antimikrobinį ir antialerginį poveikį.

– Kaip tinkamai paruošti gaurometį?

– Gaurometį reikia pjauti ir džiovinti saugant nuo tiesioginių saulės spindulių gerai vėdinamoje patalpoje. Esant aukštai temperatūrai, žaliavą galima išdžiovinti per 5–6 dienas. Tada ją reikia susmulkinti ir laikyti pergamentiniuose maišeliuose arba stiklinėje taroje. Augalinės žaliavos nerekomenduojama laikyti polietileniniuose maišeliuose, nes juose yra kancerogeninių medžiagų. Rekomenduojama pasiruošti atsargų vieniems metams.

– Ar nasturtos gali būti vartojamos kaip vaistažolės?

– Džiovintų nasturtų žiedų arbatai ypač tinka peršalus. Jie taip pat gali būti naudojami maisto patiekalų puošybai. Valgydami nasturtų žiedus, skatiname virškinimo procesą. Vokiečiai nasturtų vaisius konservuoja bei marinuoja kaip mes agurkėlius.

– Kuo ypatingi graikinių riešutmedžių lapai?

– Džiovintų graikinių riešutmedžių lapų arbata gerina virškinamojo trakto veiklą bei pagreitina medžiagų apykaitą ir taip padeda lieknėti.

– Ką galėtumėte papasakoti apie jonažolę?

– Jonažolių būna įvairių. Paprastoji jonažolė kadaise vadinta „velnio varytoja“, nes manoma, kad ji padeda nuo 99 ligų. Moksliškai pagrįsta, kad tai – vienas vertingiausių augalinių antidepresantų. Iš jonažolių taip pat verdama skani arbata.

Jonažoles rekomenduojama rinkti birželio pabaigoje, t. y. jų žydėjimo metu. Jonažolės auga natūraliose pievose, bet žmonės jas augina ir soduose bei sklypuose. Kai kuriuos augalus, pavyzdžiui, jonažoles, dilgėles, paprastąsias žemuoges, pelkines vingiorykštes, dirvinius asiūklius, galima laisvai rinkti natūraliose augavietėse. Kiti, pavyzdžiui, kalninė arnika, šarkakojis pataisas, skėtinė širdažolė, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą ir jų rinkti negalima.

– Ar naudinga yra agurklė?

– Agurklių žiedai ne tik valgomi, bet ir naudojami maisto produktų puošybai netgi aukščiausios klasės restoranuose. Iš jų sėklų gaminamas aliejus.

– O vingiorykštė?

– Yra keletas jų rūšių. Vingiorykštes rekomenduojama vartoti peršalus, kai reikia išprakaituoti.

– Kam galima naudoti vaistinio šalavijo žiedus?

– Jo lapuose bei žieduose yra veikliųjų medžiagų, pasižyminčių stipriu antimikrobiniu bei priešuždegiminiu poveikiu. Juos geriausia vartoti išoriškai, bet, gydytojui rekomendavus, galima virti ir arbatą.

– Kokius vaistinius augalus galima auginti sklype, kad nereikėtų jų ieškoti laukuose?

– Įvairių rūšių čiobrelius, nasturtas, šalavijus ir kitus vaistinius aromatinius augalus.

Lenkijoje mokslininkai siekia sukurti duoną, kuri turėtų gydomųjų savybių. Vroclavo gyvybės mokslų universiteto tyrėjai bando receptus, kurie vieną iš pagrindinių Lenkijos mitybos produktų paverstų daugiau nei maistu.

Duona – apsauganti ir gydanti nuo ligų. Būtent tokį tikslą išsikėlė grupė Lenkijos mokslininkų. Bandydami įvairius ingredientus, jie nori sukurti produktą, kuris ne tik maitintų, bet ir profilaktiškai apsaugotų nuo tam tikrų ligų.

Kad tai pavyktų, anot mokslininkų, svarbu, jog duonoje esantys priedai neprarastų maistinių savybių, todėl tam naudojama speciali šaldymo-džiovinimo technologija, kuri apsaugo produktus nuo aukštos temperatūros ir išlaiko jų maistinę vertę.

Mokslininkai siekia, kad ateityje duona būtų kaip piliulė, kurią valgytume kasdien net negalvodami apie jos savybes.

„Tai bus [tarsi] piliulė, kurioje, be įprastų maistingųjų medžiagų, bus ir nemaistingų, bet svarbių mūsų kūnui. Tai – skaidulų dalelės, kurios apsaugo ir gydo nuo daugybės ligų – tiek nuo gyvenimo būdo sukeltų ligų, tokių kaip nutukimas, tiek nuo diabeto, vėžio“, – sako Vroclavo gyvybės mokslų universiteto profesorius Zygmuntas Gilis.

Laboratorijoje bandomi įvairūs tešlos paruošimo ir kepimo metodai, tiriant medžiagas atsižvelgiama į jų kaloringumą, riebalus, o receptai papildomi skaidulomis.

„Jei duona turi daug maistingų skaidulų, tai yra visiškai netukinantis produktas, nes jo energinė vertė nėra didelė. Skaidulos pripildo skrandį, todėl pavalgę nesijaučiame alkani ilgą laiką, o savo kūną aprūpiname energija“, – teigia Vroclavo gyvybės mokslų universiteto darbuotoja dr. Agata Wojciechowicz-Budzisz.

Pastaraisiais metais dėl smarkiai plintančių sveikos mitybos madų duonos vartojimas Lenkijoje itin sumažėjo, todėl mokslininkai tikisi, kad jų tyrinėjimai sugrąžins duoną į lenkų namus.

Kol žmogaus nervų sistema stabili, pelargonijų kvapas jam yra nemalonus, o, kai ji ima šlyti, šios gėlės pradeda kvepėti. Taip teigia Lietuvos edukologjjos universiteto Biologijos katedros vyresnioji botanikė Teresė Jokšienė. Pasak jos, dėl šios priežasties pelargonijos dažnai patinka vyresnio amžiaus žmonėms.

„Pelargonijos yra truputį pamirštos, kaip seniau sakydavo – močiučių gėlės. O tai yra teisybė. Pasirodo, pelargonijų į aplinką išskiriami eteriniai aliejai reguliuoja nervų sistemą. Žinoma, kol žmogus jaunas, nervų sistema yra stabili, pelargonijų kvapas yra nemalonus, jos smirda. O su amžiumi jos pradeda kvepėti. Kai jau pradeda kvepėti, pelargoniją reikia pasistatyti šalia savęs“, – pataria T. Jokšienė.

Ji tikina, kad augalai tikrai reaguoja ne tik į žmogaus žodžius, bet ir į mintis. Tai esą užfiksuota fizikiniais prietaisais. „Atkreipkime dėmesį, kad […] pas tuos žmones, kurie neigiamai vertina augalus, negražiai apie juos kalba, augalai neauga. O, kai augalu džiaugiamės, jis tiesiog tarpsta, jo energetika stiprėja. Kartu jis savo energetika paremia ir mus“, ­– ­teigia botanikė.

LRT RADIJO laidoje „Sodai“ ji pasakoja apie naudingus kambarinius augalus, kurie gydo, valo orą ir gali būti talismanais.

– Kaip geriau susiorientuoti, kokius augalus turėtume auginti savo butuose ir namuose? Kaip juos reikia pažinti? Kas galėtų būti atspirties taškas?

– Atspirties taškas esame mes patys. Visi augalai yra naudingi. Tik kadangi kiekvienas esame unikalūs, tiesiog turime atsirinkti, kurio augalo mums reikia ir kuris – mums naudingiausias.

– Ką rodo Jūsų patirtis – ar žmonės žino, kad galima turėti tiek naudingų augalų? Ar ta informacija gerokai primiršta?

– Gal kartais nereikia net žinoti, gal reikia tiesiog auginti augalus. Mūsų močiutės neturėjo jokių mokslinių tyrimų, bet augino alavijus, pelargonijas, mirtas, kalankes ir buvo laimingos bei sveikos. Dabar, kai jau atlikti moksliniai tyrimai, matome, kad šie augalai labai sveikatina aplinką.

Į sveikatinančius augalus reikėtų pažiūrėti iš dviejų pusių. Vieni yra naudojami vaistinių preparatų gamybai, pavyzdžiui, alavijas. Iš jo sulčių galima pagaminti daug vartojamų preparatų. Bet kartu alavijas į aplinką išskiria fitoorganinių medžiagų, kurios pakeičia oro sudėtį. Kvėpuojant tokiu oru, tiesiog reguliuojasi mūsų gyvybinės funkcijos. Jei reikia, kraujo spaudimas padidėja, jei reikia, sumažėja, didėja plaučių tūris. Trumpai tariant, sveiki žmonės ir išlieka sveiki, o sergantys greičiau pasveiksta.

Kalbant apie dabar plačiai auginamus kambarinius augalus, remiantis tyrimais, galima įvardinti, kad tikroji kinrožė iš oro sunaikina, pašalina streptokokus, stafilokokus, t. y. tuos mikroorganizmus, kurie gali mums sukelti negalavimus. Sansevjeros iš oro pašalina benzeną, formaldehidą, tolueną, chloretileną. […]

Kiekvienas iš mūsų yra skirtingas, todėl mums reikia skirtingą poveikį darančių augalų. Mes dažnai nežinome tos aplinkos, kurioje gyvename, taršos. Nežinome, kas yra kambaryje, kokie kenksmingi chemikalai, darantys įtaką mūsų sveikatai. Atskiros augalų rūšys visų tų kenksmingų elementų nepanaikina, tik kai kuriuos.

Jei žinotume konkrečią mūsų aplinkos oro sudėtį, visus savo negalavimus, ligas, jau galėtume konkrečiai rinktis augalus. O kadangi nežinome, tai tiesiog reikėtų skirtingus, įvairius augalus pastatyti šalia savęs.

Pasirenkant augalus, reikėtų daugiau dėmesio kreipti į save, atjungti sąmonę ir pasirinkti tuos augalus, šalia kurių jaučiamės maloniai. Nereikėtų žiūrėti į tai, ką augina kaimynė ar kas parduodama parduotuvėje, o tiesiog rinktis pagal save. Augalai, kuriuos taip pasirinksite, bus patys naudingiausi. Mes juos turime pasirinkti intuityviai.

– Ar galima taip sakyti, kad kiekviename bute turėtų būti alavijas?

– Taip, tikrai turėtų būti alavijas. Lyginant su mūsų močiučių laikais, dabar yra pasikeitusios mūsų gyvenimo sąlygos – gyvename sausose patalpose. Jose alavijas labai gerai auga, labai gerai jaučiasi, tik jam reikia daug šviesos.

Susirgus kvėpavimo takų ligomis, galėtume nusipjauti lapą, užsilašinti kelis lašelius sulčių ant cukraus ir suvalgyti. Galima odą pasitepti, bet tai darykite labai atsargiai, nes sultyse yra kalcio oksalato kristaliukų. Jie labai aštrūs ir gali subadyti.

Didelių dozių nevartokime. Jei tepame odą, pamėginkime kažkur nematomoje vietoje pasitepti ir pasitikrinti, ar nesame alergiški. O, kaip minėjau, orą alavijas labai sveikatina. Jis tinka visiems.

– O ar sudėtinga jį auginti? Iš kur gauti jo daigelį ar sėklytę? Kaip jie yra dauginami?

– Tai yra labai populiarus augalas. Jų dažnai būna nusipirkti parduotuvėse. Jei kas nors turi alavijų, gali jais pasidalinti, jie priaugina daug atžalų. Tas atžalas galima atskirti ir pasisodinti. Nemėginkime šaknydinti nuskinto lapo – jis supus, neišleidęs šaknų. Reikia, kad būtų atauga su stiebo dalimi. Būtinai pastatykime jį šviesioje vietoje.

– Klausytoja Irena teiraujasi, kodėl alaviju vadinate alijošių?

– Alaviją senovėje močiutės vadino alijošiumi, o dabar Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) nusprendė, kad jį reikia vadinti alaviju. Tai tikrai yra tas pats augalas.

– Dracena – dar vienas iš gydomųjų augalų, sutinkamas vos ne kiekvienuose namuose.

– Taip, dracenos yra puikūs medžiai. Jie valo aplinkos orą, ypač – nuo cheminių teršalų. Naikina benzeną, formaldehidą, trichloretileną. Dracenos labai gerai absorbuoja chemines medžiagas. Jų energetika yra labai intensyvi ir labai teigiamai veikia žmones.

– Ar jų auginimas nėra sudėtingas?

– Jis nėra sudėtingas, niekuo neišsiskiria iš įprastų augalų. Tik tas dracenas, kurių lapai yra šviesiai margi, geltonai, baltai dryžuoti, pastatykime tikrai intensyviai apšviestoje vietoje. Tiesioginėje saulėje jų auginti negalima, bet reikia, kad šviesos būtų daug. O tos žalialapės dracenos gali sėkmingai augti ir kambario gilumoje, kur mažiau šviesos.

Tik yra viena problema – jos auga ir nesišakoja: auga vienas stiebas ir, kai pasiekia lubas, žmonės pasimeta, nežino ką daryti – augalas mylimas, jau kaip šeimos narys. Bet gal nelaukime, kol jis pasieks lubas ir tiesiog anksčiau jį patrumpinkime, nupjaukime stiebą. Jis tikrai nesupyks, jis išsišakos, ir atsiras net keli ūgliai. Jis bus dar vešlesnis ir turės daug daugiau lapų. […]

– O ką dar augino mūsų močiutės, kas dabar jau šiek tiek primiršta?

– Primirštos yra mirtos, kurios aplinkos ore nuostabiai naikina mikroorganizmus. […] Yra nustatyta, kad mirtų į aplinką išskiriamos organinės medžiagos sunaikindavo net gripo virusą. Bet, deja, dabar primiršome jas, o primiršome, nes mirtos neauga mūsų šiltuose kambariuose. Jos gali žiemoti, kai aplinkos temperatūra yra nuo 2 iki 12 laipsnių šilumos. O, kai gyvename namuose, kur yra 18 laipsnių šilumos, deja, mirtos labai suvargsta ir dažniausiai žiemos neištveria.

Pelargonijos yra truputį pamirštos, kaip seniau sakydavo – močiučių gėlės. O tai yra teisybė. Pasirodo, pelargonijų į aplinką išskiriami eteriniai aliejai reguliuoja nervų sistemą. Na, ir, žinoma, kol žmogus jaunas, nervų sistema yra stabili, pelargonijų kvapas yra nemalonus, jos smirda. O su amžiumi jos pradeda kvepėti. Kai jau pradeda kvepėti, pelargoniją reikia pasistatyti šalia savęs.

– Bet tai daugiau – vasariniai augalai?

– Ne. Yra kvapnialapių pelargonijų veislių grupė. Jas galima laikyti gyvenamajame kambaryje. Tarp kitko, mūsų močiutės jas taip pat augino ir dėl žiedų, ir dėl lapų, naudojosi jų teikiamomis galiomis.[…] Kvapnioji pelargonija kitaip yra vadinama jeronimu. Kaip tik tas jeronimo aromatas ir sveikatina mus.

– Ką būtų galima išskirti, kalbant apie orą valančius augalus? Chlorofitas turėtų būti pirmaujantis?

– Pagal dabartinius tyrimus, gali būti. Reikia paminėti, kad ištirta apie 200 kambariuose auginamų augalų. Jei skaičiuojama, kad yra 3 tūkst. kambariuose auginamų augalų, iš tikro tai nėra didelė dalis. Bet kiekvienas tirtas augalas kažką iš aplinkos oro pašalina.

Žinoma, visi augalai nusodina dulkes. Jei augalas pasidaro dulkėtas, tai ne iš augalo tos dulkės atkeliavo, o iš oro. Tiesiog augalas garina vandenį ir, kai mikro vandens lašelis nusėda ant dulkės, ta dulkė nusėda ant horizontalaus paviršiaus. Taigi mes jau kvėpuojame švaresniu oru.

Dar augalai naikina įvairius mikroorganiznus, esančius ore, ir iš oro šalina chemines medžiagas, dėl kurių paskui susergame įvairiomis ligomis. Sakoma, kad, jei chorofitas auga patalpoje, tai reikėtų ištirti tos patalpos oro cheminę sudėtį, nes jis tiesiog maitinasi tomis medžiagomis.

– Kuriuos dar orą valančius augalus verta žinoti?

– Iš dabar kambariuose dažnai auginamų augalų galėtume išskirti gebenę lipikę. Ji iki 30 proc. sumažina mikroorganizmų skaičių aplinkoje. Iš aplinkos oro šis augalas pašalina trichloretileną, formaldehidą.

Taip pat labai intensyviai orą švarina sansevjeros. Jos irgi dažnai auginamos. Kambariuose jas auginti – labai nesudėtinga. Jos net iki 70 proc. sumažina mikroorganizmų skaičių aplinkoje ir taip pat šalina iš aplinkos trichloretileną, formaldehidą, benzeną.

Nėrūnės neatsilieka nuo sansevjeros. Kiparisai, kuriuos paprastai auginame vėsiuose kambariuose, labai mažina mikrobiologinę taršą: ir streptokokus, ir žarnyno lazdeles, ir satfilokokus, sunaikina net grybų sporas patalpose. Galėtume vardinti labai daug augalų.

– O ar tinka namams papartis, ar tai – daugiau lauko augalas?

– Yra tokia paparčių rūšis – ilgalapis inkstpapartis, kuris sėkmingai auga tik kambariuose. Jis nežiemoja Lietuvoje, nes yra iš šiltesnių kraštų. Jis labai gerai drėkina aplinkos orą, mažina dulkėtumą ir iš aplinkos oro šalina formaldehidą. […]

– Klausytoja Rūta iš Vilniaus klausia, ar augalas jaučia, kad jo augintojas jį myli, kad jis jam patinka, tinka?

– Taip. Tai yra užfiksuota net fizikiniais prietaisais. Žmogus, kuris labai gerai išmanė fizikinius prietaisus, melo detektoriaus aparatu tai išmatavo. Jis prijungė tą aparatą prie augalo ir nustatė, kad augalas reaguoja ne tik į žmogaus žodžius, bet ir į jo mintis.

Atkreipkime dėmesį, kad tie žmonės, kurie neaugina augalų, labai kritiškai apie juos kalba. Arba pas tuos žmones, kurie neigiamai vertina augalus, negražiai apie juos kalba, augalai neauga. O, kai augalu džiaugiamės, jis tiesiog tarpsta, jo energetika stiprėja. Kartu jis savo energetika paremia ir mus.

– Taip viskas vyksta natūralioje gamtoje?

– Ir natūralioje gamtoje, ir kambaryje, visur.

– Daugeliui tai gal ir įtartinas dalykas, bet pakalbėkime apie laimę nešančius augalus ir talismanus. Gal pradėkime nuo pinigų medžio, kurį visi žino. Jį dovanoja įvairiomis progomis. Kiek tame yra teisybės?

– Na, tai yra ir psichologiniai momentai, kaip sakoma – kuo tikime, tą ir turime. Bet, kaip pastebėjau, bėgant laikui, tie augalai keičiasi. Anksčiau pinigų medžiu buvo laikomas storlapis, dabar – zamiokulkas. Taip pat pastebėjau, kad pinigų medžiais laikomi augalai, turintys apvalių lapų, kurie kažkiek primena monetas. O, jei tikime, kad jie mums atneša pinigus, tai viskas gerai. Tikėkime tuo ir mums seksis gyvenime.

Jei kalbėtume rimčiau, tai augalams, kaip ir bet kuriam objektui, esančiam Žemėje, būdingos ne tik dalelių, bet ir banginės savybės. Vadinasi, jie į aplinką išskiria, spinduliuoja energetiką. Ta energetika yra skirtinga, priklausomai nuo augalo rūšies. Ji skirtingai sklinda. Kai kurie augalai tikrai gali mums labai padėti.

Kas yra tie turtai? Tai gali būti ir meilė, ir materialinė gerovė, ir sveikata, ir t. t. Bet mums, Vakarų kultūros žmonėms, tai yra sunkiau suvokti.

– Ar galima rekomenduoti universalesnius augalus, kuriuos galima įsigyti, kuriantis naujame bute?

– Mes būsime laimingiausi, kai būsime originalūs. Niekada nesivadovaukime tokiais nurodymais, kad reikia būtent kažko, rinkimės savarankiškai.

Supratu, jūs keliate klausimą, ką įsigyti, kad reiktų kuo mažiau vargti, kad tas augalas išliktų gyvas, būtų paprastesnė jo priežiūra. Tiesiog stebėkite. Jei augalas dažnai auginamas pas kaimynus, bendradarbius ar kitur jį dažnai matote, vadinasi, jis tikrai yra nereiklus: palaistysite kartą savaitėje, pagal šviesos poreikį pastatysite gyvenamajame kambaryje, ir jis augs.

Vienos lengviausiai auginamų gėlių – vėzdūnės, nėrūnės, begalė rūšių filodendrų, fikusai (tik stambesniais lapais, nes fikusams smulkiais lapais reikia drėgnesnio oro), dracenos, paprastoji palmė. Jų yra begalė, galima pasirinkti tiesiog pagal skonį. […]

O augalų reikia turėti tiek, kad jie teiktų malonumą. Jei pavargstame nuo jų priežiūros, vadinasi, jų jau yra per daug. Tik toks turėtų būti kriterijus.