„Prieinamumo problema Respublikiniame priklausomybės ligų centre yra taip, kaip ir daugelyje kitų sveikatos priežiūros įstaigų. Guldymas yra planinis. Ypač didelės eilės yra psichosocialinio gydymo skyriuose, taip vadinamose „Minesotos“ programose. Į jas eilė yra apie mėnesį laiko ir ilgiau. Kituose skyriuose eilės yra mažesnės. Kiek man žinoma, į psichosocialinės reabilitacijos, arba taip vadinamus motyvacinės terapijos skyrius, kur stacionarinis gydymas trunka apie dvi savaites, eilė gali būti apie savaitę, maksimum dvi savaites. O į abstinencijos gydymo skyrius dažniausiai galima pakliūti per dvi tris dienas“, – portalui sakė Respublikinio priklausomybės ligų centro vadovo, gydytojo psichiatro Emilis Subata.

Po išsiblaivymo reikiamų vaistų alkoholio potraukiui mažinti pacientams taip pat gali tekti laukti 2-3 dienas.

Šiuo metu visoje Lietuvoje priklausomybės ligų centrai vienu metu į mėnesį trunkančią psichologinės socialinės reabilitacijos „Minesotos programą“ gali priimti vos 46 pacientus.

Gėdos ligų sąrašas

Dėl alkoholio vartojimo turėjote problemų, gydėtės ir todėl trejus metus negalėsite gauti vairuotojo pažymėjimo? Nesijaudinkite! Sveikatos politikai, kovodami su alkoholizmu, siūlo puikų receptą, kaip apeiti įstatymus.

Nūnai jau pripažįstama, kad alkoholizmas yra liga, bet pripažinti, kad ja sergi, sunku netgi sau, juolab kalbėti, kad gydaisi. Visuomenės reakcija lemia, kad pas priklausomybės, venerinių, psichikos ligų gydytojus vis dar einama slapčia, kaip kadaise buvo tabu pasisakyti, kad sergi vėžiu. Onkologinių ligų gydymą integravus į daugiaprofilines klinikas, vėžys, juolab neretai sėkmingai išgydomas, tapo tokia pat liga kaip ir kitos.

Jei ligonis nesigydo, gali gauti leidimą vairuoti, įsigyti šaunamąjį ginklą, o jei gydosi, tarsi nubaudžiamas trejiems metams.

Vis dar gėdingomis vadinamas ligas galima gydyti anonimiškai. Kokias, įvardyta sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Tai būtent priklausomybė nuo alkoholio ir kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuotaikos, įpročių ar potraukių sutrikimai, lytiškai plintančios ligos. Pagal šiuo metu galiojančią tvarką teisę į gydymo paslaugas, neatskleidžiant tapatybės, turi ne jaunesni kaip 16 metų pacientai.

Dažniausiai anoniminiai ligoniai dėl patikimesnio konfidencialumo renkasi mažus privačius medicinos kabinetus, ligonių kasos už anonimiškai suteiktas paslaugas gydymo įstaigų nefinansuoja.

Iš savo kišenės

Sveikatos politikai, kovodami su alkoholizmu, nusprendė, kad priklausomybės ligų centrai, kuriuose gydomi nuo alkoholio, narkomanijos ar toksikomanijos priklausomi žmonės, turėtų gauti finansavimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto ir už anoniminių pacientų gydymą.

Tokį pasiūlymą pateikė Seimo narys Antanas Matulas, įsitikinęs, kad tai paskatintų priklausomybės ligomis sergančius žmones siekti išsivaduoti iš užburto rato.

Deja, ministrų kabinetas šiam A.Matulo siūlomam finansavimo modeliui nepritarė. Nuspręsta, kad tai diskriminuotų ŽIV infekcijos nešiotojus ar sergančiuosius, pavyzdžiui, AIDS, kitomis užkrečiamosiomis ligomis, kurie taip pat nori gydytis anonimiškai. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme numatyta, kad, sergant bet kokia liga ir pageidaujant gydymo anonimiškumo, už gydymą reikia susimokėti iš savo kišenės.

Be to, neidentifikuojant gydytojų pacientų, nebūtų galimybių sužinoti, ar jie apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu. Iš PSDF biudžeto gydymo įstaigoms apmokama tik už apdraustiesiems suteiktas medicinos paslaugas, išskyrus skubią pagalbą.

Garantas – sveikatos draudimas

Ar toks Vyriausybės veto nesumažins norinčiųjų gydytis nuo priklausomybės ligų skaičiaus?

Respublikinio priklausomybės ligų centro vadovas Emilis Subata, suinteresuotas teikiamų paslaugų plėtra, nemokamam, tiksliau, iš PSDF biudžeto finansuojamam, priklausomybės ligomis sergančių anoniminių pacientų gydymui taip pat nepritaria.

"Ligonių kasos finansuoja medicinos paslaugas, suteiktas sveikatos draudimą turintiems asmenims. Gydant anonimiškai nėra galimybės patikrinti, ar pacientas draustas", – pakartoja E.Subata.

Anot jo, paslaugų anoniminiams pacientams įkainiai priklausomybės ligų centruose nėra dideli, juos galima pavadinti netgi simboliniais. Gydytojo psichiatro, vaikų ir paauglių psichiatro konsultacija kainuoja keturiolika eurų, gydymas stacionare, kuris gali užtrukti iki dviejų savaičių – apie 70 eurų, Minesotos programa, kuri tęsiasi keturias savaites, – 130 eurų.

Iš PSDF biudžeto ligoninėms už sergančiųjų psichikos ir elgesio sutrikimais dėl alkoholio vartojimo gydymo kursą vidutiniškai sumokama 670 eurų, sergančiųjų narkomanija ar toksikomanija – 1 035 eurai.

Centruose trūksta vietų

Palyginus šias kainas, ambulatorinis anoniminis gydymas nebrangus, juolab jei susimokėjus iš savo kišenės į priklausomybės ligų centrą galima patekti be eilės.

Sergantiesiems alkoholizmu ar narkomanija būdinga nuotaikų kaita, jie sunkiai ryžtasi gydytis, o nusprendus ar artimiesiems įkalbėjus tai daryti, jau kitą dieną nuomonė gali pasikeisti. Deja, Respublikinio priklausomybės ligų centro vadovas E.Subata patvirtino, kad, norint gydytis Vilniuje, reikia laukti pusantro mėnesio, Kaune – maždaug mėnesį.

Šiuose centruose laisvų vietų šiuo metu nėra. Norintiesiems gydytis anonimiškai arba, kitaip tariant, už savo pinigus – taip pat. Vadinasi, didesnė problema už finansavimą iš PSDF yra lovų gydymo įstaigose stygius. Ir taip yra šiais laikais, kai kitos didelės ligoninės laisvų lovų turi apsčiai. Nejaugi to nežino sveikatos politikai? Ar jiems rūpi tik pinigai?

Anoniminis sergančiųjų priklausomybės ligomis gydymo operatyvumas problemų neišsprendžia, anaiptol, kelia jų dar daugiau.

Respublikinio priklausomybės ligų centro vadovas E.Subata problemą švelnina, kauniečiams ir vilniečiams siūlydamas gydytis Šiauliuose ar Panevėžyje. Sako, kad šių miestų priklausomybės ligų centruose galima gydytis pagal Minesotos programai giminingas motyvacinės terapijos programas, kurios šiuo metu pacientų pertekliaus neturi. Ar ten nėra norinčiųjų gydytis? O gal šios programos mažiau veiksmingos? Ir apskritai, kaip susigaudyti šiuose labirintuose, jei dar vakar galvoje spardėsi balti arkliai?

Dėl vairuotojo pažymėjimo

Anoniminis sergančiųjų priklausomybės ligomis gydymo operatyvumas problemų neišsprendžia, anaiptol, kelia jų dar daugiau.

Pagal įstatymus asmens sveikatos duomenys nėra viešinami ir juos tvarkyti gali tik gydymo įstaiga, atsakingi ligonių kasų pareigūnai bei tam tikrais atvejais teisėsauga. Tretiesiems asmenims jokie asmens sveikatos duomenys negali būti suteikiami. Ikiteisminio tyrimo įstaigos, teismai, prokuratūra ir gydymo įstaigos turi teisę gauti informaciją apie pacientų gydymąsi, kai jos reikia tiesioginiam darbui. Anonimiškai gydantis tokių duomenų nėra, bet jų prireikia net ir visiškai nekaltu atveju – norint vairuoti automobilį.

Vairuotojo sveikatos patikrinimo medicininę pažymą privaloma pateikti laikant vairavimo egzaminus arba norint pasikeisti vairuotojo pažymėjimą.

"Vairuotojų sveikatos tikrinimo tikslas – nustatyti, ar sveikatos būklė atitinka minimalias fizinio ir psichikos tinkamumo normas, kurios yra taikomos asmenims, siekiantiems vairuoti ir vairuojantiems atitinkamos kategorijos motorines transporto priemones arba jų junginius", – rašoma įstaigų, išduodančių vairuotojo pažymėjimą, reikalavimuose.

Pažymos tampa niekinės

Teisė vairuoti nesuteikiama asmenims, turintiems rimtų regos sutrikimų, aukštą nekoreguotą kraujospūdį, esant tam tikros ribos klausos susilpnėjimui, visiškam kurtumui (leidžiama vairuoti išimties tvarka vairuotojui mėgėjui), esant ryškiai neurologinei simptomatikai, kai kankina dažni priepuoliai, sergantiesiems sunkiomis plaučių, širdies ligomis.

Besigydžiusiesiems priklausomybę nuo alkoholio teisė vairuoti nesuteikiama trejus metus, todėl gydymo įstaigos, išduodančios sveikatos pažymą esamam ar būsimam vairuotojui, jį siunčia į priklausomybės ligų centrą patikrinti šiuos duomenis.

"Kai pacientas kreipiasi į mus anonimiškai, mes neturime jokių duomenų. Poliklinikos, išduodančios sveikatos pažymą vairuotojui, pas mus žmones siunčia nepagrįstai. Mes neturime jokios informacijos ir tokiu atveju, kai ligoniai gydosi privačiuose centruose dėl rimtų psichikos sutrikimų ar reanimacijos, intensyviosios terapijose skyriuose dėl apsinuodijimo alkoholiu", – atskleidžia Respublikinio priklausomybės ligų centro vadovas E.Subata.

Jis patvirtina: priklausomybės centrų išduodamos pažymos, kad į juos kreipęsis žmogus nebuvo jų pacientu, yra niekinės. Problemą išspręstų informacija centrinėje elektroninės sveikatos sistemos duomenų bazėje, tada, anot E.Subatos, būtų aišku, kuris pacientas gali gauti leidimą vairuoti automatiškai, o kuris, gydęsis priklausomybės ar kitas ligas, turi pateikti išrašus apie realiai gautas paslaugas.

"Jei mūsų pacientas pas mus lankėsi kelis mėnesius ir baigė gydymą, įvertinę jo būklę galime rekomenduoti, kad jam būtų leista vairuoti. Socialinės integracijos aspektas labai svarbus, žmogui reikia padėti grįžti į visuomenę. Dabar yra atvirkščiai: jei ligonis nesigydo, gali gauti leidimą vairuoti, įsigyti šaunamąjį ginklą, o jei gydosi, tarsi nubaudžiamas trejiems metams – tiek laiko visa tai jam yra draudžiama", – E.Subata ragina keisti šią nuostatą, juolab kol neveikia elektroninė sveikatos sitema.

Vadina sovietmečio reliktu

Gydymasis anonimiškai, Respublikinio priklausomybės ligų centro vadovo nuomone, paslepia visus galus, asmuo lieka incognito, o pažymų apie asmenį rinkimas likęs iš sovietmečio, kai buvo vedama narkologinė įskaita, suplaukdavo duomenys iš darbovietės, milicijos, blaivykos, greitosios medicinos pagalbos stočių.

"Apie kiekvieną asmenį buvo renkama dosjė, dispanserinė įskaita. Dabar įstatymuose yra nurodyta, kad duomenys apie asmens sveikatą yra kaupiami pirminės sveikatos priežiūros įstaigose, kurioms priklauso ir psichikos sveikatos centrai. Būtent jie ir turėtų disponuoti šia informacija", – E.Subata įsitikinęs, kad didžiausia problema – teisės aktai.

Respublikinis priklausomybės ligų centras jau seniai inicijavo pokyčius. Didžiųjų šalies miestų, kuriuose veikia priklausomybės ligų centrai, savivaldybių administracijų prašė, kad nurodytų poliklinikoms į šiuos centrus nesiųsti piliečių dėl vairuotojų sveikatos pažymų, bet situacija nepasikeitė.

"Aš pats prašiau sveikatos pažymos dėl vairuotojo pažymėjimo Šeškinės poliklinikoje. Mane nusiuntė į Respublikinį psichikos sveikatos centrą. Jei turėčiau problemų dėl alkoholio vartojimo, tikrai gydyčiausi bet kurioje privačioje klinikoje, todėl toks siuntinėjimas – bevertis", – savo pavyzdžiu problemą pailiustruoja E.Subata.

Ministrų kabinetas nepritaria siūlymui, kad priklausomybės ligų gydymas būtų priskirtas savivaldybių remiamai sveikatos priežiūrai.

Anot jo, neretai žmonės dangsto nuo alkoholio priklausomą žmogų ir apie jo priklausomybę nedrįsta kalbėtis net su juo pačiu. „Jeigu meluoju, įsitraukiu į tą patį žaidimą ir žmogų saugau nuo pasekmių“, tvirtina R. Tomkevičienė.

Priklausomybė nuo alkoholio laiko atsakomybės liga

Anot psichologės psichoterapeutės R. Tomkevičienės, alkoholizmą galima apibrėžti skirtingai, tačiau susirūpinti derėtų tada, kai alkoholis pradeda trukdyti gyventi: „Be jokios abejonės, tai veikia ir artimuosius. Į trukdymą gyventi įeina visos gyvenimo sritys – darbas, santykiai su artimaisiais, laisvalaikis. [...] Dažnai painiojama – ar jau yra priklausomybė, ar nėra. Taip, mes turime diagnostinius kriterijus, bet apie tai kalbėtis galime tik su specialistais arba tada, kai žmogus pats kreipiasi.“

Patys pirmieji ženklai, kai vertėtų sunerimti, yra pastabos iš artimųjų, būtent artimųjų nerimas, klaustukai artimųjų galvose, kai jie pradeda savęs ar net garsiai klausti – kas čia vyksta, ar taip ir bus, ar mes taip visą laiką ir gyvensime?

R. Tomkevičienė priduria – patys priklausomi asmenys, jau ne vienerius metus gyvenantys blaiviai, savo žodyne turi dar vieną sampratą – priklausomybė yra atsakomybės liga.  „Netgi patys jie taip vadina. Iš tiesų priklausomybės sampratos istorija gana ilga, sudėtinga. Ji iš tiesų tebesitęsia iki šiol. Pradžioje buvo manoma, kad tai yra nemoralu, paleistuvystė, valios problemos. Paskui atsirado samprata, kad alkoholizmas yra liga ir būtent požiūris į alkoholizmą kaip į ligą labai praskaidrino erdvę aplink šią problemą. Visiems – ir specialistams, ir patiems kenčiantiems, ir artimiesiems, nes atsirado kažkokie atramos taškai, apie ką pradėti galvoti, kas čia per liga, nuo kur ji prasidėjo, ką su ja daryti, kaip sveikti“, – aiškina R. Tomkevičienė.

Pasak jos, po to atsirado ir sveikimo samprata, kam daug įtakos turėjo anoniminių alkoholikų judėjimo atsiradimas. Vis dėlto, tvirtina R. Tomkevičienė, alkoholizmo, kaip ligos, samprata sulaukia nemažai kritikos, nes panaikino moralinę stigmą, bet sukūrė kitą – nepagydomo ligonio.

„Alkoholizmas turi savo kriterijus. Jie apibrėžti, bet, jeigu kalbame apie pirmuosius ženklus, tai iš savo patirties sakyčiau, kad patys pirmieji ženklai, kai vertėtų sunerimti, yra pastabos iš artimųjų, būtent artimųjų nerimas, klaustukai artimųjų galvose, kai jie pradeda savęs ar net garsiai klausti – kas čia vyksta, ar taip ir bus, ar mes taip visą laiką ir gyvensime? Mano galva, tai patys pirmieji ženklai“, – įsitikinusi R. Tomkevičienė.

Alkoholikų artimieji nepalieka ir dėl kopriklausomybės

Alkoholizmu sergančių žmonių artimųjų, draugų bendrijos Al-Anom narė Milda, grupei priklausanti jau devynerius metus, prisimena supratusi, kad jos vyras alkoholikas, tik tada, kai atėjo į šią grupę.

„Esu tas žmogus, kuris į Al-Anoną atėjo todėl, kad pradėjo ieškoti sau pagalbos. Vyro gėrimas baigėsi didžiuliu skandalu tarp mano tėvų. Jis vos neprasiskėlė sau galvos, būdamas neblaivus, iškėlė sceną. Tada supratau, kad man reikia trauktis, nes nebegaliu taip gyventi. Pradėjau ieškoti sau pagalbos. Tik atėjusi į Al-Anoną suvokiau, kodėl vyras taip elgėsi ir kodėl aš taip keistai pradėjau jaustis būtent tada, kai jis nusprendė alkoholio nebevartoti“, – sako Milda.

Ji pastebi, kad yra žmonių, kurie į Al-Anon draugiją ateina tada, kai artimas žmogus labai stipriai geria, tačiau yra ir tokių, kurie ten apsilanko po to, kai artimas žmogus nustoja vartoti alkoholį.

„Atrodo, sieki vienintelio tikslo – kad vyras nustotų gerti. Atrodo, viskas yra gerai, kad tik jis negertų. Kai nutiko tokia šventė – vyras negeria – [...] aš pradėjau jaustis labai keistai. Atrodė, vyras negeria, bet kažkokios laimės nėra. Pradėjau jausti nerimą, atsirado ir fizinių sunkumų“, – pasakoja Milda.

R. Tomkevičienės teigimu, tai, ką apibūdina Milda, yra vadinama kopriklausomybė. Pasak psichologės psichoterapeutės, tai tokia pati priklausomybė, tik ne nuo alkoholio ar kitų medžiagų, o nuo alkoholį vartojančio žmogaus.

„Literatūroje įvardijama, kad tai – priklausomybė nuo santykių. Esmė yra ta pati kaip ir visų priklausomybių. Priklausomų artimųjų dėmesio centras ir yra tas vartojantis žmogus. Viskas, visas pasaulis sukasi apie jį, jis yra ta planeta, apie kurią sukasi visos kitos. Kai staiga ta planeta pakeičia kryptį, nebeaišku, ką daryti, kaip būti“, – sako R. Tomkevičienė.

Jos aiškinimu, kadangi alkoholizmas neišsivysto per metus ar dvejus, žmonės pripranta prie gyvenimo su nuo alkoholio priklausomu žmogumi: „Gyvenimas jau būna įgavęs savo natūralią tėkmę ir staiga kažkas pradeda keistis. [...] Nėra įgūdžių, kaip gyventi su negeriančiu vyru, bet yra puikūs, fantastiški įgūdžiai, kaip gyventi su geriančiu vyru – ką daryti, kam ką pasakyti, kada bartis, kaip elgtis, kada kam pasiskųsti. Visa tai nusistovėję, o, kai gyvenimas keičiasi, tada nebeaišku, ką daryti.“

Nustojus vartoti alkoholį, išryškėja emocinės problemos

R. Tomkevičienės teigimu, dažnai įsivaizduojama, kad žmogui nustojus gerti viskas pagerės, tačiau tai neretai tebūna trumpalaikė euforijos būsena. „Euforija kažkiek laiko trunka, bet tai labai sunkus etapas. Kai žmogus pradeda blaivytis, staiga pasimato visa realybė su visu savo grožiu ir negrožiu. Pačiam priklausomam žmogui labai sunku tai atlaikyti. Be pagalbos tikrai labai sunku. [...] Viskas išryškėja – liūdesys, pykčio protrūkiai, nerimas“, – atkreipia dėmesį R. Tomkevičienė.

Jai antrina Al-Anon narė Milda, kuri prisimena bandžiusi vyrą palikti, tačiau problemos dėl to neišnyko:  „Aš nusprendžiau palikti vyrą. Po tam tikro laiko supratau, kad esmė ne tame. Visos mano problemos išėjo kartu su manimi. Aš galvojau, kad vyro nebus ir aš pradėsiu kitaip jaustis, bet, deja, atsitiko taip, kad man buvo taip pat blogai. Aš tada kažkaip savo problemas kėliau į kitus žmones. Man atrodė, kad jie neteisingai gyvena, neteisingai mane priima.“

Moteris tvirtina tada supratusi, kad vis dėlto ne visos problemos šeimoje kildavusios tik dėl vyro ir ji pati leidusi sau per daug reikalauti dėmesio. „Tas išėjimas man leido suvokti, kad aš turiu rimtų bėdų su savimi, su savo nuostatomis, savo ligotu požiūriu. Pasirodo, kad ta kopriklausomybė yra lygiai tokia pati priklausomybė ir su ja reikia rimtai dirbti. Pradėjau tai daryti“, – sako Milda.

Tai, įsitikinusi pašnekovė, padėjo atskirti ligą nuo žmogaus. „Man tai pradėjo suvokti, kad mano tiksliai lyg ir buvo geri. Man atrodė, kad aš stengiuosi, norėjau keisti, išlaikyti šeimą, gelbėti santykius, bet visiškai nekreipiau dėmesio, r to nori vyras, ką jis jaučia, kaip jam su manimi tokia gyventi? Pradėjau matyti save iš šono ir iš tikrųjų pakraupau. Man atrodė, kad aš tokia balta ir pūkuota, tiek daug stengiuosi, tiek daug dedu pastangų, bet tiesiog verčiau tą vyrą būti tuo, kuo jis negali ir nenori būti“, – pasakoja Milda.

Ji priduria – toks požiūrio pasikeitimas leido į vyrą pažvelgti į antrąją pusę iš naujo ir netgi ją iš naujo įsimylėti.

Melavimas padeda alkoholikui išvengti pasekmių

Pasak psichologės psichoterapeutės R. Tomkevičienės, savo elgesio pasekmes labai svarbu patirti ne tik nuo alkoholio priklausomiems žmonėms, bet ir jų artimiesiems, nes kitaip neįmanoma išmokti pamokų.

„Kiekvienas žmogus yra laisvas pasirinkti, ką jis nusprendžia. Pasirinkti pagal tai, kokią kainą už tai jis yra pasiruošęs sumokėti, kokią prasmę įdeda į savo pasirinkimą. Visi pasirinkimai kainuoja. Vieni daugiau, kiti mažiau, bet visi kainuoja. Nutrauktas bendravimas kainuos vienaip, nenutrauktas – kitaip. Lygiai taip pat ir vienas, ir kitas būdas kažkokias galimybes atskleidžia, o kažkokias – atima“, – akcentuoja R. Tomkevičienė.

Ji sutinka neretai pačiam žmogui būna labai sunku atskirti, kodėl jis pasirenka būti kartu su žmogumi, priklausomu nuo alkoholio. „Pagal ką aš taip nusprendžiau? Ar pagal tai, kad taip reikia, ar pagal tai, kad tai gražu, padoru, ar pagal tai, kaip aš jaučiuosi? Man atrodo, kad raktas sprendimą, yra rūpinimasis savimi. Pirmas klausimas – kaip jaučiuosi būdamas šalia, kai jis ar ji niekada neišsiblaivo?“ – pataria R. Tomkevičienė.

Pasak psichologės psichoterapeutės, nuoširdžiai atsakyti į šį klausimą sudėtinga ne tik dėl to, kad visuomenei būdinga kitiems priskirti pareigas, bet ir dėl to, kad tai padaryti skaudu. „Man atrodo, kad vienintelis dalykas, kurį bet kas [...] gali padaryti – nemeluoti, atvirai sakyti, ką matau ir ką girdžiu. Jeigu meluoju, įsitraukiu į tą patį žaidimą ir žmogų saugau nuo pasekmių. Jeigu pasirenkama su žmogumi, priklausomu nuo alkoholio, nebebendrauti, tai irgi yra pasisakymas. Tai irgi tam tikras ženklas“, – sako R. Tomkevičienė.