Vaistininkė sako, kad nesiimtų rekomenduoti valgyti sniego, nes jis nėra itin naudingas organizmui, tačiau jeigu norisi paragauti, vertėtų rinktis sniegą, kuris yra toliau nuo intensyvaus eismo, šviežiai iškritęs ir švarus. Toks sniegas nėra žalingas sveikatai.

„Dažniausiai sniegą valgo tik vaikai, o tėvai visą laiką baiminasi, ar taip jie sau nepakenks. Pasak kai kurių teorijų, kristalizuotas vanduo, toks kaip sniegas, yra ir švaresnis, ir netgi sveikesnis mūsų organizmui. Jeigu valgomas tik prieš pusę dienos ar mažiau iškritęs sniegas, pavojaus sveikatai nėra“, – patikina K. Staivė. Pasak jos, šia tema yra atlikta įvairių tyrimų, kurie patvirtino, kad kuo daugiau laiko praeina, tuo daugiau mikrobų ant sniego atsiranda.

Sveikatos priežiūros specialistė akcentuoja, kad jokiu būdu negalima valgyti sniego, kurio spalva pakitusi, nes taip galima pakenkti sveikatai. Tačiau jeigu sniegas yra šviežiai iškritęs, vienintelė sveikatos problema, kuri gali atsirasti, – peršalimas. Vis dėlto priežasčių piktnaudžiauti šiuo „užkandžiu“, išskyrus smalsumą, nelabai yra.

Tiesa, kai kuriems suaugusiems sniegas tampa grūdinimosi po pirties priemone, jis gerina kraujotaką ir stiprina kraujagysles, tačiau vaistininkė atkreipia dėmesį, kad žmonės, sergantys lėtinėmis ligomis, maudytis sniege išėję iš pirties turėtų ypač atsargiai. „Po pirmo užėjimo į pirtį rekomenduojama pasėdėti priepirtyje, o į sniego pusnį nerti tik po maždaug trečio užėjimo, gerai įkaitus, geriausia tai įvertinti paliečiant savo kelius, jie turi būti ypač karšti“, – komentuoja K. Staivė.

Vaistininkė taip pat atkreipia dėmesį, kad po pirties galima šokti tik į purų, neseniai iškritusį sniegą, nes priešingu atveju rizikuojate pakenkti sau. Pavyzdžiui, jeigu sniegas bus padengtas ledu, jis gali apdraskyti kūną.

Šaltis gydo

K. Staivė taip pat atkreipia dėmesį į šalčio naudą organizmui. „Jau labai seniai taikoma krioterapija – gydymas šalčiu. Dabar ji vėl atrandama ir pasitelkiama tais atvejais, kai mums kažką stipriai skauda ar susižalojame“, – sako vaistininkė.

Nepaisant to, kad daugelis skausmą linkę malšinti šildančiais kompresais, vaistininkė patikina, kad šaltis dažnai yra dar efektyvesnis. Pasak sveikatos specialistės, šaldymas greičiau įveikia skausmą, nes šiluma aktyvina tik paviršinį odos sluoksnį, o šaltis įsiskverbia į gilesnius audinius.

Vis dėlto vaistininkė atkreipia dėmesį, kad ne visiems toks gydymas yra tinkamas, kai kurie žmonės yra alergiški šalčiui, o kartu ir sniegui. Pasak K. Staivės, tai yra viena iš daugiausiai nepatogumų keliančių alergijų. „Mes alergiškiems žmonėms visada sakome, kad jie turėtų vengti alergenų. Jeigu jis alergiškas braškėms, tiesiog jų nevalgys ir išvengs. O kaip išvengti šalčio? Tikrai yra žmonių, kurie net nežino, kad turi alergiją šalčiui, jie tai pastebi tik atėjus žiemai, kai oda pradeda pleiskanoti, sausėti, raudonuoti, ją niežti“, – sako sveikatos specialistė.

Tokiu atveju vaistininkė rekomenduoja vartoti priešalerginius vaistus, raminančius kremus, prieš einant į lauką odą patepti maitinamaisiais kremais, kurie apsaugo odą.

Kriobiopsija – tai biologinio audinio fragmento atskyrimas dideliu šalčiu.

„Esame išties labai laimingi, kad Santariškių klinikų Pulmonologijos ir alergologijos centre turime naujausią įrangą ir aukščiausios kvalifikacijos specialistų, naudojančių naujausias technologijas savo pacientų tyrimui ir gydymui. Diagnozuojant įvairias plaučių ligas, vertinami klinikiniai simptomai, laboratoriniai tyrimai, plaučių funkcijų tyrimo duomenys, radiologiniai požymiai. Tačiau ypatingai svarbi yra plaučių audinio biopsija bei histologinis biopsinės medžiagos ištyrimas. Tais atvejais, kai klinikiniai ligos simptomai ir radiologinio tyrimo duomenys nėra pakankamai specifiški konkrečiai ligai, biopsinės medžiagos tyrimas dažnai būna lemiamas, kad būtų teisingai diagnozuota liga“, – naujove džiaugiasi Santariškių klinikų Pulmonologijos ir alergologijos centro vadovas prof. Edvardas Danila.

Iki šiol tiek Lietuvoje, tiek kitose Baltijos šalyse (Latvijoje, Estijoje), kai diagnostikai reikėdavo atlikti plaučių audinio biopsiją (paimti plaučio gabalėlius ištyrimui), dažniausiai būdavo naudojama bronchoskopinė žnyplinė plaučių biopsija. Bronchoskopinės plaučių biopsijos metu paimto vieno plaučio gabalėlio dydis būna vidutiniškai 3 mm². Net ir paėmus keliolika tokių gabalėlių, kai kurių plaučių ligų diagnostikai medžiagos vis tiek dažnai nepakanka. Tokiais atvejais visuomet kyla klausimas – ar paciento būklė leidžia atlikti chirurginę plaučių audinio biopsiją, kurios metu galima paimti didesnį plaučių fragmentą histologiniam tyrimui. Chirurginė plaučių biopsija susijusi su didesniu pooperacinių komplikacijų skaičiumi ir mirštamumu.

Naujausias plaučio biopsijos metodas – bronchoskopinė plaučių kriobiopsija. Atliekant šią procedūrą, skirtingai nuo žnyplinės biopsijos, plaučių ėminiai gaunami specialiu kriozondu, įstumtu į plaučius per fibrobronchoskopo biopsinį kanalą. Kriozondu užšaldomas nedidelis plaučio fragmentas ir jis ištraukiamas, nes būna prišalęs prie kriozondo distalinio galo. Bronchoskopinės plaučių kriobiopsijos privalumas, palyginus su įprastine žnypline bronchoskopine plaučių biopsija, yra tas, kad gaunami daug didesni ėminiai – vidutiniškai 30–40 mm2 dydžio gabalėliai.

„Bet koks biopsinės technikos pagerėjimas džiugina mus, patologus. Juolab, kai kalbama apie tokias medicinos sritis kaip intersticinės plaučių ligos. Ankstesniu bronchoskopinės žnyplinės plaučių biopsijos metodu paimtos medžiagos tyrimai neretai būdavo tiesiog nepakankamai informatyvūs. Naudodami kriobiopsinę techniką, gauname daug daugiau medžiagos ir, kas svarbiausia, iš reikiamos vietos – periferinio plaučių audinio. Nors dar tik pradėjome gauti plaučių kriobiopsijos medžiagą tyrimams, pirmieji įspūdžiai teikia daug vilčių. Nuoširdžiai tikimės, jog tai padės tais atvejais, kai pakliūname į diagnostinę aklavietę“, – naujovių naudą savo darbe akcentavo Santariškių klinikų Valstybinio patologijos centro gydytojas patologas Julius Drachneris.

„Šalčio terapijai skirtą įrangą sudaro 3 dalys – konsolė, šaldymo mišinys ir specialus kateteris (kriozondas), kurio distalinis galas atšaldomas maždaug iki -8O °C. Su juo kontaktuojatys biologiniai audiniai (navikas, granuliacijos, plaučio parenchima ir kt.) atšąla iki -10 – - -20 °C . Jie suledėja ir prilimpa prie kriozondo. Suledėję audiniai kartu su kriozondu ištraukiami iš organizmo  (kvėpavimo takų), atšildomi audinius fiksuojančiame tirpale  (dažniausiai – formalino tirpale) ir  siunčiami morfologiniam tyrimui“, – įrangos veikimo principus aiškina Santariškių klinikų Pulmonologijos ir alergologijos centro Intervencinės pulmonologijos ir kvėpavimo funkcinės diagnostikos skyriaus vedėjas doc. Vygantas Gruslys.

Tai, ar šaltis bus panaudotas diagnostikai, ar gydymui, priklauso nuo šaldymo intensyvumo  ir  trukmės. Intensyvumas nustatomas  medicininio šaldymo įrenginio  parametruose, laiką reguliuoja procedūrą atliekantis gydytojas.

Biopsinės medžiagos paėmimui plaučio audinio šaldymo trukmė yra 3-10 sek., patologinio audinio šalinimui ar (ir) destrukcijai – 30 sek. – 5 min.

Santariškių klinikų medikai vardija ne vieną šio metodo privalumą:

• Pigumas. Įrenginiai yra pigesni už lazerio, argono plazmos, brachiradioterapijos ir panašius įrenginius. Be to, pigesnė ir eksploatacija, mat tik suskystintas CO₂ ir detalių susidėvėjimas      (nereikalingi jokie vienkartiniai elementai ar priedai).

• Operatyvumas – procedūra atliekama greitai;

• Efektyvumas – paimami plaučių audinio gabalėliai yra geros kokybės, nesutraiškyti, audinio struktūra išlieka nepakitusi.

• Selektyvumas – šalčiui jautresni yra patologiškai pakitę plaučio ar kvėpavimo takų audiniai.

Tačiau efektyvaus, bet brangaus metodo pritaikymą riboja vis nesibaigiantis procedūros įkainio nustatymo procesas. Atsakingos institucijos toliau rodo viena į kitą pirštais.

Kas stabdo procesą?

Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos viceprezidentas, Lietuvos sergančiųjų prostatos vėžiu draugijos narys Gediminas Žižys piktinasi, kad susiklosčiusi situacija dėl vėžio gydymo šalčiu yra tiesiog nepaaiškinama. Net pusantrų metų trukęs krioabliacijos metodo akreditavimo procesas pasibaigė dar metų pradžioje, o procedūros įkainio nustatymo klausimas vilkinamas ligi šiol.

Jo nuomone, šiuo metu procesą stabdo krioabliacijos aparatūrą turintis ir galinti ja naudotis Nacionalinis vėžio institutas (NVI): „Patys buvo to iniciatoriai, o dabar nesikreipia į Valstybinę ligonių kasą (VLK), kad būtų patvirtintas įkainis, neduoda paraiškos procedūroms reikalingoms adatoms pirkti.“

Tačiau NVI direktorius Feliksas Jankevičius tvirtina, jog dėl procedūros įkainio nustatymo kreiptasi buvo daug kartų, o klausimas yra įstrigęs VLK.

„Krioabliacija – vienas brangiausių institute taikomų gydymo būdų. Tikimės, kad bent naujoji vyriausybė ims spręsti šį klausimą. Tai nėra vien tik vėžio instituto problema – šia aparatūra gali naudotis kitos šalies gydymo įstaigos. Daugelio kitų procedūrų įkainiai taip pat nėra iki galo patvirtinti, tokie klausimai VLK užstringa ilgam“, – kalbėjo įstaigos vadovas.

Kitoks gydymas atsieina brangiau

Krioabliacija jau gana plačiai taikoma Vakarų šalyse. Atliekant šią procedūrą naudojama nauja technologija, kai adatoje sumaišius argono ir helio dujas pasiekiama minus 60 laipsnių Celsijaus. Šalčio adata veikiamas navikas sunaikinamas mažiausiai pažeidžiant sveikus audinius.

Įsivaizduokite, kaip turi jaustis sunkiai sergantis žmogus, kai priėjus liepto galą jam sako, jog dar galima išgyti taikant šį metodą, tačiau ligonių kasos siūlo rinktis dešimt kartų brangesnį, kuris dar ir neišgydys.

„Gydant prostatos vėžį ši procedūra yra išsigelbėjimas lokalių atkryčių po stipraus spindulinio gydymo atvejais. O gydant inkstų vėžį krioabliacija leidžia padėti išsaugoti inkstą. Kitu atveju, jei jo nepašalini, po to skiriami vaistai ir dializė atsieina 50 tūkst. eurų daugiau išlaidų per metus. O krioabliacijos adatų rinkinys kainuoja keturis–penkis tūkstančius eurų“, – sakė NVI Onkourologijos skyriaus vedėjas gydytojas urologas dr. Algirdas Ulys.

Jei naujasis gydymo būdas būtų kompensuojamas, per metus galima būtų atlikti 20–30 inkstų ir apie 30 prostatos navikų šaldymo procedūrų. Dabar jų per metus gal atliekama penkios šešios, kai nėra kito pasirinkimo.

Kaimynai pinigus skaičiuoja

„Dabar yra pasakyta A, bet nepasakyta B. VLK renkasi, ką finansuoti, o ko – ne. Bet juk kalbama ne apie milijonus, o kelias dešimtis būtiniausių procedūrų per metus. Įsivaizduokite, kaip turi jaustis sunkiai sergantis žmogus, kai priėjus liepto galą jam sako, jog dar galima išgyti taikant šį metodą, tačiau ligonių kasos siūlo rinktis dešimt kartų brangesnį, kuris dar ir neišgydys.

Savo ruožtu masiškas gydymo būdas – dializė yra finansuojamas, pilna įsteigta centrų, su taksi nuvežami ir parvežami pacientai. O tai, kad žmogus yra neįgalus ir nedarbingas, nerūpi. To būtų galima išvengti pritaikant krioabliaciją“, – aiškino gydytojas urologas.

Be to, jis priminė, kad, pavyzdžiui, kaimyninėje Estijoje ir kitur ši procedūra yra finansuojama, nes išties skaičiuojami pinigai.

„Estai skiria dešimt procentų daugiau lėšų priemonėms negu vaistams. O mes, atvirkščiai, didžiąją dalį skiriame būtent jiems ir dializei“, – pabrėžė A. Ulys.

Komentaras

Sveikatos apsaugos viceministras Valentinas Gavrilovas:

– Technologija buvo įvertinta, nuspręsta, kad ji verta dėmesio ir gali duoti pridėtinės vertės. Tačiau toliau svarbiausia išsiaiškinti, ar tam esame finansiškai pajėgūs ir kaip greitai tą galėtume leisti. Todėl viskas buvo perduota VLK, kad jie atliktų skaičiavimus, koks galėtų būti įkainis ir kiek tam reikės pinigų.

O VLK ne vieną tokią užduotį turi, tad reikia laukti šio klausimo sprendimo. Mums pateiktas visas tokių procedūrų sąrašas ir dabar kaip tik turės būti dėliojami prioritetai, kad nebūtų taip lėtai judama. Tačiau konkretūs sprendimai dar nėra priimti.

Valstybinės ligonių kasos atsakymas

Sveikatos priežiūros technologijų vertinimo komitetas, įvertinęs sveikatos technologijos vertinimo ataskaitą „Prostatos ir inkstų vėžio gydymo taikant kriobliaciją (CKYO)“, pritarė minėtai ataskaitai.

Tačiau tam, kad šio metodo taikymas būtų apmokamas PSDF biudžeto lėšomis, to nepakanka – turi būti priimti konkretūs sprendimai ir priimti teisės aktai, kuriais vadovaujantis minėtas gydymas būtų kompensuojamas iš PSDF biudžeto lėšų.

Tik priėmus sprendimus ir patvirtinus teisės aktus, ligonių kasos nustatyta tvarka galės apmokėti šį gydymą.

Vėžio ląsteles užšaldžius iki –60 °C, jokios galimybės joms atsigauti nebelieka, po unikalios operacijos, kai inkstų auglys buvo ne išoperuotas, o užšaldytas, sakė Nacionalinio vėžio instituto Onkourologijos skyriaus vedėjas Albertas Ulys.

„Šios operacijos gana sėkmingai taikomos plaučių navikams, ypač daugybiniams, taip pat – krūtų, kepenų  navikams“, – pabrėžia gydytojas onkourologas.

Anot A. Ulio, dabar manoma, kad užšaldytos naviko ląstelės išsaugo genetinę informaciją, todėl gaminama naviko vakcina: „Tada mūsų organizmas pažintų žuvusias naviko, kaip svetimkūnio, DNR struktūras, taigi yra vilties, kad daug geriau kovos su vėžiu. [...] Nauji darbai rodo, kad tai leidžia geriau jas atpažinti, todėl kai kuriais atvejais rezultatai gali būti netgi geresni nei chirurginio gydymo.“

– Kokį naują metodą neseniai išbandėte?

– Buvo atlikta laparoskopinė inksto naviko krioabliacija, kai šalčiu, specialiomis adatomis, maišant helio ir argono dujas, pačiame navike pasiekiama –60 °C temperatūra, todėl jis žūva. Kad būtų dar patikimiau, ciklas pakartojamas – du kartus užšaldžius ir atšildžius, galimybių ląstelei išlikti gyvai nėra. Procesą kontroliuojame specialiu ultragarsiniu laparoskopiniu davikliu, kuris milimetro tikslumu parodo, kad adata turi būti įvedama į naviką. Paskui ji tuo pačiu šalčiu fiksuojama, aplink ją būna įvestos dar penkios adatos, kurios leidžia visiškai tiksliai naviką sušaldyti. O kad jis sušalo, mes matome ultragarsiniu davikliu, aparatu. Šį procesą galime labai tiksliai koreguoti. Kad būtų išsaugota inkstų funkcija ir nežūtų šalia esantys nefronai, kol kas taip preciziškai negalima padaryti jokiais kitokiais chirurginiai būdais.

– Kokia naviko temperatūra, kai žmogus jau operacijos?

– Inksto kraujotaka labai gera, po 10–12 minučių jis jau atšyla. Kai kuriais atvejais, leisdami helio dujas, atšilimą mes šiek tiek pagreitiname. Bet yra tam tikras atšilimo režimas, kuris garantuoja, kad ląstelės žus.

– Nebelieka jokių galimybių, kad tos ląstelės atsigaus, kad kažkuri naviko dalis vėl bus gyva?

– Jokių galimybių toms ląstelėms atsigauti nebėra. Tačiau yra labai nesena teorija, kad užšaldytos ląstelės išlaiko savo (naviko) struktūrą. Dabar medicina tuo labai susidomėjusi, tad gaminamos naviko vakcinos, kad mūsų organizmas pažintų žuvusias naviko, kaip svetimkūnio, DNR struktūras, taigi yra vilties, kad daug geriau kovos su vėžiu. Tokiais atvejais paprastai būna, kad tos ląstelės cirkuliuoja ir kraujyje, tad kiekvienas, kas turi naviką, turi kraujyje cirkuliuojančių ląstelių. Nauji darbai rodo, kad tai leidžia geriau jas atpažinti, todėl kai kuriais atvejais rezultatai gali būti netgi geresni nei chirurginio gydymo. Bet čia – ateities mokslo ir tyrimų darbai.

– Kitaip sakant, nusilpusiam navikui bus sunkiau pasipriešinti antikūnams, kurie jį naikina?

– Taip. Mes atliksime ir kitą operaciją – krioabliaciją, kai veikiama karščiu. T. y. temperatūra pakyla iki 80 °C, ir navikas žūva. Bet šiuo atveju negrįžtamai pakenkiama jo informacijai. O šaldymo metu naviko DNR (genetinė) informacija išlieka.

– Jei tai toks patikimas metodas, kodėl operacija atliekama pirmą kartą?

– Šaldymo procedūras mes pradėjome prieš trejus metus: atlikome šešias prostatos šaldymo ir šešias inkstų šaldymo operacijas. Dabar aparatūra iš esmės ta pati, bet technologija kitokia. Tada buvo stebima ultragarsiniu ir kompiuteriniu tyrimu. Šiuo atveju mes to negalėjome padaryti, nes navikas buvo užpakalinėje inksto sienelėje, netoli inksto vartų, centrinių kraujagyslių, geldelės. Todėl inkstas buvo išdalytas laparoskopijos būdu ir paverstas taip, kad būtų patogu adatas suvesti į naviką. Ir mums pasisekė.

– Navikas buvo pavojingoje vietoje ir kiti metodai būtų buvę per daug rizikingi?

– Taip. Prieš operacijas mes konsultavomės, operacijoje dalyvavo žinomas profesorius iš Kauno Mindaugas Jievaltas. Mums labai padėjo du Estijos urologai, kurie laparoskopines operacijas Estijoje jau daro apie trejus metus. Nors jie per metus atlieka penkias šešias operacijas, bet šiuo atveju turi daugiausia patirties.

– Ir ten visų operacijų rezultatai buvo teigiami?

– Taip. Šaldymo metodas dar geras tuo, kad prireikus procedūrą galima pakartoti. Jei nebūtų kur dėtis, galima ryžtis operuoti, bet tuomet operacija gali baigtis inksto pašalinimu. Turime pasidžiaugti, kad su šildymu ir šaldymu atlikome apie 200 operacijų ir nė vienas pacientas nebuvo nusiųstas atlikti dializės. Kai kuriais atvejais navikas gali metastazuoti (būna visko), bet kalbu apie lokalų poveikį ir apie tą techniką, aparatūrą, su kuria galime viską padaryti labai patikimai.

– Gal tokios operacijos ateityje išstums chirurgines operacijas?

– Iš dalies gali taip būti, nes dabar gerėja diagnostika ir nustatoma mažų (1–3 centimetrų) inkstų navikų. Jeigu jie yra inksto viduje, juos sunku surasti, todėl operacija būna labai traumuojanti. Tikiuosi, kad būtent tokiais atvejais bus galimas toks metodas. Tačiau mes turime turėti daugiau duomenų, kad galėtume sakyti, kad tai tikrai patikima. Šiuo atveju mes atliekame gyvybę gelbstinčias operacijas – tada, kai nebėra kito pasirinkimo. Kol kas, kai galime išoperuoti, tikrai nesiūlome taikyti krioabliacijos. Kai bus daugiau patyrimo, turėsime 5–10 metų rezultatus, tada galėsime drąsiai sakyti, kad galbūt verta pasirinkti šaldymą, o ne inksto rezekciją.

– Tokios operacijos mokamos ar nemokamos?

– Pacientui, kuris turi medicininį draudimą ir kuriam priklauso nemokamas gydymas, nedrįstame sakyti, kad jis nusipirktų adatas. Jas visada perka Nacionalinis vėžio institutas. Tačiau operacija brangesnė, negu moka ligonių kasos. Pavyzdžiui, vien šios operacijos adatos kainavo 16 tūkst. litų. Tai brangi operacija. Bet reikia palyginti, kiek kainuoja metų ar dešimties dializė ir žmogaus gyvenimo kokybė ir kiek – inkstus išsaugančios operacijos. Tai nepalyginama kaina. Gal bus atlikti ekonominiai skaičiavimai, kad taptų aišku, jog investicijos į operacijas, kurios gali išsaugoti žmogaus gyvybę be papildomo tolimesnio gydymo, daug pigesnės. Įsivaizduokite: žmogus atliekamos dializės procedūros, gal po trejų metų persodinamas inkstas, paskui vartojami vaistai nuo inksto atmetimo. Jei kas nors suskaičiuotų, kiek kainuoja tai ir kiek – mūsų operacija, būtų tas pats, kas lyginti vieną su šimtu.

Žinoma, visos naujienos kelią skinasi gana sunkiai. Kol kas mes rašydavome prašymus apmokėti arba leisti žmonėms važiuoti gydytis į užsienį, tačiau teigiamo atsakymo nesame gavę. Vis dėlto paskutiniu metu sulaukėme gerų žinių, kad akreditacijos valdyba svarstys apie šio metodo taikymo indikacijas ir galimybes, tad galbūt jis bus finansuojamas.

– Ar šis šaldymo metodas naudojamas ir kitais atvejais?

– Taip. Kaip minėjau, atlikome prostatos šaldymo operaciją. Šios operacijos gana populiarios JAV. Šiuo metu jos gana sėkmingai taikomos plaučių navikams, ypač daugybiniams, taip pat – krūtų, kepenų  navikams. Bet šiuo metu vis tiek populiariausios prostatos ir inkstų krioabliacijos operacijos.

– Ar galėtume tai vadinti ateities metodika, kai vis daugiau žmonių galės išgyti nuo vėžio?

– Net nežinau, kokia ta ateities metodika, nes medicina vystosi labai greitai, pavyzdžiui, yra vadinamas cheminis poveikis, elektromagnetinis poveikis, atsiranda medžiagų, kurios skyla paveiktos lazeriu. Taigi sunku pasakyti. Bet šaldymas yra labai senas metodas, mes jį naudoti pradėjome prieš 30 metų, kai dar buvo naudojamas šaltas azotas. Manau, kad šaldymas ras savo vietą, bus ne kažkoks ypatingas įvykis, o įprasta procedūra.