Tarptautinės organizacijos „Red Noses Clowndoctors International“, vienijančios 10 šalių, meno vadovas, „Rote Nasen Clowndoctors“, kuri Austrijoje veikia jau 22 metus, įkūrėjas Lietuvoje vieši burdamas didesnę gydytojų klounų komandą.
Tai yra profesionalūs aktoriai, kurie lanko sergančius vaikus šalies ligoninėse ir pasitelkdami triukus, muziką dovanoja juoką bei šypsenas.
G. Seeligeris pasidalijo mintimis apie patirtį, mažinančią stresą, nerimą, leidžiančią atsipalaiduoti vaikams bei jų artimiesiems, apie jausmus, užplūstančius dovanojant galbūt paskutinę džiaugsmo akimirką mirštančiam vaikui.
– Jau daugiau nei 20 metų mokote entuziastus tapti gydytojais klounais, rengiate psichologiškai nelengvam darbui su sergančiais vaikais. Kokios savybės būtinos norint tapti „Raudonų nosių“ misionieriumi?
– Būti linksmam gyvenime – ne tas pats, kas būti puikiu gydytoju klounu. Pirmiausia ieškome profesionalų, turinčių polinkį į meną: aktorių, komedijų aktorių, muzikantų, žonglierių, t.y., žmonių, kurie gyvenime jau turi amatą, kurie jau žino, ką reiškia būti scenoje ir bendrauti su publika. Tuomet jiems reikia mokytis būti klounais, prisijaukinti kitokį teatro meną ir perprasti publikos linksminimo taisykles, prajuokinti kitaip nei prajuokintum paprastą žmogų – visgi gydytojo klouno darbas yra specifinis žanras. Gydytojas klounas taip pat turi būti geras psichologas, bet pirmiausia jis turi būti geras klounas. Kad kiekvienas norintis gali būti klounu, neteigčiau, tačiau kiekvienas norintis gali pamėginti.
– Nors neretai manoma, kad gydytojo klouno darbas – tiesiog savanorystė, iš tiesų tai – profesionalus, atsakingas darbas, kuriam reikalingi specialūs mokymai, nuolatiniai tobulinimosi kursai. Koks yra gydytojo klouno kelias į ligoninę?
– Pirma, būtina norėti juo būti ir turėti tam reikiamų savybių. Antra, mokytis – nuo bendravimo metodų iki žonglieriaus triukų. Tuomet žmogus, lydimas vadinamųjų klounų trenerių, gali eiti į ligoninę ir pamokas pritaikyti praktiškai. Stebėtojas pagelbsti, kai to reikia, ir duoda pastabų po apsilankymo ligoninėje. Su labiau patyrusiais klounais aptariama, kas ir kaip pavyko, kas nesisekė, vyresnieji papasakoja, kaip išsisuko iš situacijos, susidūrę su abejingumu ar priešiškumu. Dalydamasis patirtimi mokaisi. Vėliau, pvz., susidūręs su tyliu priešiškumu, prisiminsi, kaip su tuo susidorojo kitas. Toks dalijimasis patirtimi „Raudonų nosių“ komandose paprastai rengiamas tris-keturis kartus per metus. Psichologinis vienas kito palaikymas arba psichologinė higiena yra svarbi gydytojo klouno darbo ir pasirengimo jam dalis.
– Ar susidurti su sergančio vaiko tėvų priešiškumu – klounui įprasta?
– Žinoma, žmonių reakcijos į gydytojus klounus būna pačios įvairiausios. Visi turi teisę reaguoti taip, kaip nori. Kasdien, pravėrę ligoninės duris, nežinome, kas laukia, su kokiais žmonėmis susidursime. Vieni, atviresnio būdo, greitai įsitraukia į žaidimą, kiti gal visą gyvenimą buvo uždari ir nepuls juokauti. Kita vertus, klounas pastaruoju atveju susiduria su įdomiu iššūkiu – pavyks ar ne tokį žmogų įtikinti trumpam atsipalaiduoti. Ne, tai ne, bet jokiu būdu negalima įkyriai lįsti. Ligoninėje dirbantis klounas turi pasižymėti ypatingu jautrumu, jausti tuos, kuriems ir skiria savo spektaklį.
– Šypsenos, juoko dovanojimas, gyvenimo džiaugsmo sugrąžinimas – tai vieni pagrindinių gydytojų klounų tikslų. Bet apie kokį gyvenimo džiaugsmą kalbėti vaikui, kuris miršta?
– Neslėpsiu – mirtis sukrečia, tai viena sunkiausių gydytojo klouno darbo patirčių. Ir susidurti su ja reikia preciziškai ruoštis. Man yra tekę apsilankyti pas mirtinomis ligomis sergančius vaikus. Vienam jų iki išėjimo anapus buvo likusios gal pora-trys dienos. Negali likti abejingas. Visgi pasakysiu taip: galvoti apie mirtį sunkiau yra mums, suaugusiems, ar vaiko tėvams, o mirštantis vaikas yra vaikas – vaikas, kuris nori juoktis, šypsotis, net jei to nebegali daryti. Jei galime padovanoti jam akimirką tokio džiaugsmo paliekant šį pasaulį, esame laimingi. Žinoma, nekalbu apie agoniją, kai šalia vaiko turi būti tikrai ne klounai.
– Ar tokia akistata su mirtimi pakeitė jūsų požiūrį į ją?
– Tie patirti momentai, kuomet riba, gyvenimą skirianti nuo mirties, – labai neryški, labiau pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Ligoninė man suteikė galimybę įvertinti laiko švytuoklę. Mūsų gyvenimas – nuostabus, įkvepiantis, bet yra ir kitas pasaulis, kurį apraudoti būtų nederama. Taip pat tai davė suvokimą, kad visi turime daugybę ambicijų šiame gyvenime, bet sveikata yra svarbesnė už jas.
– Nutinka taip, kad užuot linksminę ir kvailioję klounai ligoninėse pravirksta?
– Žinoma, taip gali nutikti, bet tikiuosi, kad jie verkia paslapčiomis. Gydytojas klounas negali meluoti, apsimetinėti, bet kaip jis gali linksminti vaikus, taip gali ir susigraudinti. Jei visgi jį užvaldo gilios emocijos, jei jis pravirksta, svarbu rasti išeitį, paaiškinimą sergančiam vaikui, kodėl į jį žiūrėdamas verki. Tai gali būti kur kas sunkiau nei suvaldyti savo, suaugusiojo, jausmus. Net sunkiausiai sergančio vaiko akivaizdoje negali pulti į neviltį.
– Kokios patirtys, lankant vaikus, jums ilgam įsirėžė į širdį?
– Viena jų – Budapešto ligoninėje. Buvau nebe gydytojas klounas, o vadovas, stebėjęs dviejų naujokų veiklą. Priėjusi seselė paprašė ateiti į palatą, kurioje gulėjo sunkios būklės vaikas, visas apraizgytas laidais, prijungtas prie aparatūros. Jo tėvai buvo palūžę, išsekinti nerimo. Mūsų paprašė bent truputį praskaidrinti tokią aplinką. Palatoje surengėme pasirodymą, dainavome, žongliravome, improvizavome fejerverkus, stengėmės dėl vaiko. Jo tėvai, matydami, kad vaikas reaguoja, nukreipia dėmesį ir mintis nuo savo būsenos, buvo giliai sujaudinti ir jautėsi išties laimingi, pradėjo šypsotis, komentuoti tai, ką veikiame, įsitraukė į mūsų žaidimą. Tai buvo magiška, emociškai labai stipri akimirka, kuri ir mus padarė laimingus.
Kita širdį ypač palietusi patirtis buvo Kosovo karo metu. Dirbome su pabėgėliais, viltį praradusiais žmonėmis. Tuo metu jų iš viso buvo apie 36 tūkst. Tarp jų buvo gal 12-os metų berniukas. Jis tapo mano draugu, visur sekė mane, kad ir kur beeičiau, jis buvo patenkintas, laimingas, net saugojo mane nuo pavojų. Jaučiau jo buvimą šalia. Buvo nepaprastai sunku, kai reikėjo išvažiuoti. Įšokau į autobusą, o už jo langų, minioje vaikų, stovėjo jis. Tegalėjau padaryti vieną dalyką – pro atidarytą langą perdaviau jam savo raudoną klouno nosį. Laimei, turiu jo nuotrauką – ne vieno paties, bet jis irgi matyti minioje. Saugau ją savo biure.
– Kam labiau reikia gydytojo klouno pagalbos – sergančiam vaikui ar jo tėvams?
– Abiem, tik skirtingai. Gydytojo klouno darbas – kaip jausmų biliardas. Jei tėvai jaučia, kad jų vaikas bent trumpam pamiršta ligą, susidomi kažkuo, kad jo akyse blyksteli gyvybingumas, kad jis yra laimingas, jie taip pat būna laimingi, lengviau atsikvepia. Jei vaikas bijo, nenori žaisti, nesusidomi, gydytojai klounai pradeda žaisti su tėvais. Matydamas juos besilinksminančius vaikas taip pat pamažu atveria širdį.
– Ar gydytojas klounas ryžtasi linksminti, jei tai – tinkamas žodis kalbant apie vaiką, kuris paniręs į komą?
– Ką jaučia, ką girdi ar mato vaikas ar apskritai žmogus, ištiktas komos, negali atsakyti nei medicina, nei kas nors iš mūsų. Profesoriai vertina mūsų pagalbą gydant galvos traumas patyrusius pacientus, nes jiems atrodo, kad tokie komos būsenos ligoniai į mus reaguoja intensyviau nei į kitus stimuliacijos šaltinius. Varšuvoje mes turime specialų skyrių, kuriame mokoma darbo su ligoniais, panirusiais į komą.
– Kaip sugebėti prajuokinti vaiką, kurį nuskriaudė artimiausi žmonės, tėvai – sumušė, sužalojo, išprievartavo? Ir kaip reaguoti, jei tie žmonės tebėra šalia vaiko?
– Gydytojas klounas stengiasi atsiriboti nuo šeimos sistemos. Jo misija – suteikti vaikui laimės akimirką. Prieš ateidamas į palatą gydytojas klounas gali sužinoti, kodėl vaikas ten pateko. Kartais seselės užsimena turinčios įtarimų, kad šeimoje yra problemų, pasidalija nuomone, kad vaikas, esą, nukrito nuo laiptų, bet jos tuo netiki. Mes pasirašome dokumentus dėl medicininės paslapties konfidencialumo, be to, labai svarbu žinoti vaiko istoriją, kad išvengtume nemalonių patirčių, kad neįskaudintume, pvz., kad nepapasakotume istorijos apie futbolą vaikui, kuriam, deja, nupjauta koja, tačiau dėl dengiančios antklodės to nematome.
Klounas, prieš ateidamas į ligoninę, turi išmokti palikti savo asmeninį požiūrį prie durų. Jis ligoninėje yra tas, kuris nesiekia nieko konkretaus ar tikslingo – nei gydyti, nei mokyti, nei teisti, nei moralizuoti.
– Vieni gydytojai klounai šypsenas dovanoja vaikams, kiti – suaugusiems ar senyvo amžiaus ligoniams. Kuo ypatingas toks darbas?
– Pagrindinė gydytojų klounų misija – sergantys vaikai. Antroji, kol kas Lietuvoje kol nepraktikuojama, tačiau sėkmingai įgyvendinama keliose kitose šalyse – įvairaus amžiaus ligoniai reabilitacijos centruose. Čia neretai tenka įkvėpti viltį žmonėms, kurie patyrę įvairias traumas, netekę galūnių, kas negrįžtamai pakeičia jų gyvenimą. Medicininė misija baigta, o dabar reikia pradėti prisijaukinti kitokį gyvenimą, pvz., be kojos ar neįgaliojo vežimėlyje. Klounas susiduria su žmogumi, kuris dar negali pripažinti faktų, kovoja pats su savimi ar mano, kad jei labai stengsis, atsistos ant savų kojų. Trečioji misija – geriatrijos skyriaus ligoniai arba pagyvenę, seni žmonės, kurie dažniausiai kenčia nuo senatvinės demencijos ar Alzheimerio ligos. Tai žmonės, gyvenantys esamuoju laiku, netrukus mus pamirštantys ir kiekvieną susitikimą išgyvenantys lyg pirmą. Toks darbas turi savų niuansų, neretai į pasirodymus įterpiama muzikos, dainų iš tų laikų, kai žmonės buvo pačiame gyvenimo žydėjime.
– Kokių reakcijų sulaukiate dėl gydytojų klounų darbo pabėgėlių stovyklose?
– Įvairiausių, bet mūsų tikslas – dirbti žmonėms, kuriems to reikia. Susiduriame su vaikais, išgyvenusiais karą, kitas negandas, praradusiais namų ir apskritai saugią aplinką bei prieš savo valią per greitai užaugusiais. Jie išties nori vėl tapti vaikais. Ir jiems tokią galimybę suteikia klounas. Mažiau reikia kreipti dėmesį į politikos sroves. Darbas su pabėgėliais – ne politika, o žmogiškumas. Neklausiu žmonių, ar jie pritaria tokiai veiklai, ar ne. Nei jie teisūs, nei klystantys. Aš elgiuosi taip, kaip liepia širdis. Mūsų misija – padovanoti tai, ką žmogus manė praradęs, – džiaugsmą, šypseną.
– Kokius tabu turi gydytojas klounas?
– Mirtis, ligonio skausmas gydytojui klounui nėra tabu. Vienas tabu – seksualumas. Pvz., tokį darbą dirbanti mergina negali į save atkreipti dėmesio seksualiais drabužiais, iškirpte. Galima pajuokauti, paflirtuoti, bet neperžengti padorumo ribos.
Kitas tabu – sukelti sau ar partneriui skausmą, tiek fizinį, tiek moralinį. Gali vaizduoti, kad tau skauda, bet taip, kad būtų aišku, jog tik vaidini. Būti gydytoju klounu – tai būti komedijos aktoriumi: apsimesti įsižeidusiu, vaidinti nuskriaustą, skųstis skausmu, kai visiems aišku, kad tai – spektaklis.
– Kaip jūsų veiklą vertina šeima?
– Ir veiklą, ir dažnas keliones – teigiamai. Mano žmona, su kuria susipažinau filmuojant filmą, yra supratingiausia pasaulyje. Ji pati keliolika metų dirbo kino srityje. Mūsų vaikai jau suaugę, bet kai buvo maži, vis norėdavo būti šalia, tarp klounų ar mano glėby. Apskritai tėvų santykiai su vaikais nėra statiški, jie nuolat kinta – vienu periodu didžiuojiesi savo tėvais, o čia, žiūrėk, jau jų gyvenimas neatrodo sektinas pavyzdys. Bet džiaugiuosi, kad mano šeima mane palaiko.
– Pagalvojate, kur būtų nuvedę jūsų keliai, jei nebūtumėte susiejęs gyvenimo su gydytojais klounais?
– Norėčiau būti roko muzikantas. Stovėti scenoje prieš minią, uždegti žmones, įžiebti jų akyse šviesą turėtų būti nuostabu. Arba rašytoju – dėl aistros žodžiams. Kiekvieno galvoje sukasi daugybė minčių, bet ne visi geba jas perteikti, suteikti rafinuotumo, rasti tinkamiausius žodžius. Bet nesigailiu, kad esu tas, kas esu. Manau, kad būtina vystyti turimus talentus.
– Kas be darbo jus įkvepia?
– Sėkmė. Didžiuojuosi, kad gydytojų klounų veikla sėkminga. Šiuo metu jie dirba net dešimtyje šalių. Žinoma, turiu gyvenimą ir be darbo. Aš taip pat esu aktorius, o aktorius gali šaukti, žudyti scenoje, bet spektakliui pasibaigus vaidmenį scenoje ir palieki. Turėti gyvenimo skirsnį sau, tik sau – ne darbui, yra būtina. Ligoninė mane išmokė išlaikyti pusiausvyrą ir žinoti, kada „finita la comedia“.
O kalbant apie pomėgius, mano aistra – kelionės, nepažįstamų šalių, vietų atradimas. Labai mėgstu skaityti. Dievinu leisti laiką su draugais.
