„Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ vasaros mokykla, kartu švenčianti ir 2018-uosius – Europos paveldo metus – pirmoji tokia iniciatyva, kviečianti į istorinį modernizmo miestovaizdį ir jo vertę žiūrėti šiuolaikiškai. Porai dešimčių mokyklos dalyvių, į Kauną atvykusių iš 8 šalių, padeda Edward Denison ir Hannah Corlett, kviestiniai dėstytojai iš Didžiosios Britanijos, Bartleto architektūros mokyklos (Londono universiteto koledžas).
Kaip rašoma pranešime spaudai, su Edwardu ir Hannah pasikalbėti pavyko tuomet, kai abu jie skaitė viešas paskaitas „Pienocentro“ pastate susėdusiems mokyklos dalyviams ir kauniečiams. Edwardas pasakojo apie tai, kaip padėjo neįtikėtinų panašumų su Kaunu turinčiai Eritrėjos sostinei Asmarai (ten yra netgi išsilaisvinimo alėja!) patekti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, į kurį, kaip žinia, taikosi ir kaunietiškasis modernizmas. Taip pat architektūros istorikas dalinosi įspūdžiais iš tyrinėjimų Mandžiūrijos regione Šiaurės rytų Azijoje. Hannah, dėstanti tik penktadieniais, gi pristatė keletą savo ir kolegų projektų Londone ir... Bagdade. Irako parlamentas, kurio konkursą Hannah kompanija laimėjo, iki šiol nepastatytas, bet tai – jau kita istorija. Kaip ir tai, kokie bus programos „Modernizmas ateičiai“ vasaros mokyklos rezultatai. Apie juos dar tikrai pakalbėsime, o kol kas – apie patirtis.
– Gal prisimenate, kaip jūsų gyvenimuose atsirado paveldas, noras su juo dirbti? Gal tai buvo konkretūs pastatai ar kitos patirtys?
E.: Londone lankiau labai seną mokyklą, jai buvo per 600 metų – prieš šimtą metų renovuota, architektūriškai labai įspūdinga. Taigi, manau, aplinka, jos charakteris man visuomet rūpėjo. Visada maniau, kad istorija, įprasminta architektūroje ir kitose meno srityse yra svarbi, turime ją skaityti ir ja rūpintis. Didelė atsakomybė yra nuspręsti, ką griauti, o ką išsaugoti. Mes – tik savo laikmečio įkaitai, po mūsų juk gyvens kita karta, griaudamas turi suprasti, kad tai turės įtakos ateičiai.
H.: Mano tėvas – kariškis, taiga daug keliaudavome, ir dar būdama maža suvokiau, kad tiek žmonės, tiek architektūra yra šalies veidas. Lankydama vis kitas šalis suvokiau architektūros skirtumus ir man ta įvairovė buvo labai įdomi. Be to, apsistodavome kariuomenės pastatuose, dažniausiai visai neįspūdinguose estetine prasme, tad pavydžiai žiūrėdavau į vietos žmones, gyvenančius gražiau! Kaip architektė neturiu vieno mėgstamiausio stiliaus, vertinu gerus pavyzdžius, tai, kas inovatyvu. Paveldas – tai evoliucijos įrodymas, geri pavydžiai privalo būti išsaugoti.
– Edwardai, klausant jūsų paskaitos apie Asmaros kelią į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą sudomino tai, kad viena jūsų užduočių buvo įtikinti UNESCO atstovus, kad paveldas šiame mieste – ne tik architektūra, bet ir papročiai, tradicijos, gyvenimo būdas. O kaip Asmaros gyventojai? Ar reikėjo juos įtikinėti, kad modernistiniai pastatai, pastatyti italų kolonistų, – vertybė? O gal jie tai jau puikiai žinojo ir vertino?
E.: Nematerialusis paveldas Eritrėjos gyventojams buvo lengvai suvokiamas, jie jaučia stiprų ryšį su savo miestu, suvokia jo svarbą. Kaip ir minėjote, šią informaciją perduodant UNESCO teko pasistengti. Žmonės, žiūrėdami į pastatus, juos vertina prasčiau, nes fasadai neprižiūrėti, jie nėra modernūs šiuolaikine prasme. Tai – pasikartojantis motyvas istorijoje, taip pat ir su viduramžių miestais. Bet modernistinių pastatų kokybė ir charakteris – puikūs, nepavaldūs laikui.
Eritrėjos gyventojams reikėjo pamatyti architektūrą iš naujos perspektyvos. Jiems jau patiko jų miestas, kuriame architektūra dera su klimatu, papročiais. Pavyzdžiui, Asmaroje yra gyva passeggiata tradicija – kasdien, apie šeštą vakaro, visi miestiečiai eina į gatves – pasivaikščioti, pasišnekučiuoti, tiesiog pabūti. Tai itališka tradicija, bet ji Asmarai ypač tinka, atrodo čia sava. Pats miestas tam labai patogus, jis kviečia pasivaikščioti. Kai imi apie tai, kokios urbanistinės savybės patogios jų tradicijoms, kalbėtis su vietos gyventojais, jie ima suvokti, kad kažkas jiems mielą erdvę suprojektavo.
– Ar modernistinę Asmarą sukūrė italų architektai?
E.: Taip, bet – tai pabrėžėme nominacinėje byloje – jų projektus įgyvendino vietos žmonės. Žinoma, statybose dalyvavo italų meistrai, bet vietiniai nudirbo didžiąją dalį darbų.
– Ar vietos gyventojai į istoriją žiūri pozityviai? Tarkime, Lietuvoje Rusijos imperijos ir – daug dažniau – Sovietų okupacijos metais iškilę statiniai, dažnai itin reikšmingi savo paskirtimi ir vieta mieste, vertinami nevienareikšmiškai.
E.: Eritrėjos kolonijinė patirtis kompleksiška, po italų čia šeimininkavo britai, vėliau Etiopija, ir tik tuomet valstybė tapo nepriklausoma. Libijoje ar Somalyje kitaip, čia italų kolonistų valdžią iškart pakeitė laisvė. Panašiai turbūt ir Lietuvoje – tapęs nepriklausomu skubi atsikratyti monumentų, pastatų ir simbolių. Vėliau kartais tenka pasigailėti.
Panašiai turbūt ir Lietuvoje – tapęs nepriklausomu skubi atsikratyti monumentų, pastatų ir simbolių. Vėliau kartais tenka pasigailėti.
– Hannah, vienas iš jūsų paskaitoje pristatytų projektų – Kadmijos, istorinio Bagdado rajono, bendrasis planas. Ši vieta ypač svarbi musulmonų piligrimams, taigi pasiūlėte paveldą išsaugantį būdą padidinti aikštę aplink mečetę. Kaip pavyko nuspręsti, kurie pastatai vertingi, o kuriuos galima griauti? Kaip vietos gyventojai vertina savo miesto istoriją?
H.: 8-ajame dešimtmetyje buldozeriai jau buvo pradėję griauti namus, stovinčius aplink mečetę, tuomet du architektai nusprendė atlikti išsamų tyrimą, kuriuo ir pasinaudojome. Žinoma, mums atvykus į Kadmiją jis jau buvo gerokai pasenęs, bet pastebėjome, kad vietoj nugriautų namų pastatyti nauji labai nedaug skyrėsi nuo senųjų. Na, mūsų pasiūlymas nelaimėjo – konkurse nugalėjo tie, kuriems pavyko įtikinti vietos valdžią, kad geriau sutaupyti griaunant viską, nei bandyti išsaugoti istoriją.
Beveik universali tiesa yra tai, kad žmonės nenori kraustytis, iš naujo kurti savo aplinkos, pažindintis su naujais kaimynais. Sudėtinga tiesiog perkelti gyventojus kitur, net ir laikinai. Tad dažnai svarbesnis ne pastato stovis, bet klausimas, ar norisi kraustytis kitur. Vietos gyventojai nenorėjo, akademikai į tai, kad griaunamas tokio svarbumo istorinis sluoksnis, sureagavo labai neigiamai. Visgi pinigai dažniausiai laimi, taip buvo ir šįkart.
– Na, persikelkime į Kauną. Ką apie mūsų miestą žinojote prieš atvykdami į „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ vasaros mokyklą?
E.: Man jau teko čia lankytis praėjusiais metais! Modernizmo konferencijoje Gdynioje klausiau „Kaunas 2022“ komandos nario Vaido Petrulio paskaitos apie Kauną ir labai susidomėjau – kaip prieš 20 metų patyliukais vis buvo kalbama apie Asmarą, kaip apie vietą, kurią būtina pamatyti modernizmo gerbėjams, taip dabar šnekama apie Kauną. Labai apsidžiaugiau, kai Vaidas pakvietė atvykti – pernai taip pat viešėjau Vilniuje, kur skaičiau paskaitą apie Asmaros nominacinę bylą UNESCO.
Tarp Kauno ir Asmaros išties labai daug bendra. Pavyzdžiui, sostinės statusas. Mieste jaučiamas nepadėtas taškas, bet akivaizdi ir ambicija – nors Kaunas sostine buvo laikinai, noras vystytis toliau niekur nedingo. Na, bet istorija – įdomus dalykas, jos dėka šiandien Kauną sudaro tiek daug istorijos sluoksnių ir architektūros stilių, o tai – unikalu.
Istorija – įdomus dalykas, jos dėka šiandien Kauną sudaro tiek daug istorijos sluoksnių ir architektūros stilių, o tai – unikalu.
Nesu tikras, ar esu buvęs kitame mieste, kuriame tokios svarbios ir ryškios yra gatvės, pagrindinės miesto ašys, pastatų fasadai, už kurių slypi visiškai kitokie mikropasauliai. Sodai, sodeliai, medinės sodybos – Kauną šiuo aspektu galima tyrinėti dienų dienas. Aš vos prisiliečiau! Manau, šios vasaros mokyklos dalyviai per savaitę tikrai palįs po miesto oda ir jį suvoks daug geriau. Aišku, tyrinėjame tik keturis kvartalus, tad dar bus ką veikti ir po to.
H.: Aš Kaune pirmąkart, labai malonu, kad Vaidas ir jo komanda prieš kurį laiką atvyko į Londoną ir papasakojo, ko tikėtis. Žinoma, man girdėta Lietuvos istorija, taip pat tai, ką galima rasti internete ir knygose. Bet Kaunas – toks miestas, kurį vienaip suvoki iš kalbų, ir manai, kad žinai, ko tikėtis, bet atvykus... Apie tai, kas slypi už fasadų, informacijos labai nedaug. Vos pasuki už kampo, ir atrandi kokią visai miesto centrui nebūdingą vietą. Nebuvau tam pasiruošusi!
– Papasakokite apie studentus, dalyvaujančius vasaros mokykloje. Tai gana marga tarptautinė kompanija, tiesa?
E.: Tikrai taip. Skirtingos šalys, skirtingos patirtys, skirtingos sritys. Turime porą sociologų, po keletą architektų, urbanistų, akademikų. Matyt, ir viltys visų skirtingos. Manau, mūsų su Hannah metodai daugeliui nauji – raginame studentus būti kūrybiškesniais, nebijoti savo pasiūlymuose drąsių vizijų. Jei elgiesi atsargiai ir siūlau minimalų sprendimą, jis nesiskirs nuo idėjos, sugalvotos trumpam užsukus į kvartalą ir „iš akies“ įvertinus jo būklę.
H.: Kai kuriems galbūt įdomūs konkretūs pastatai, jų architektūrinė vertė, bet mes kviečiame platesniam žvilgsniui, norime mąstyti apie kvartalą ir jo kontekstą mieste. Su tokiu kiekiu informacijos per savaitę susidoroti nėra paprasta, be to, daugeliui ši patirtis visai nauja. Bet studentų mokymosi kreivė labai aukšta, visi jie pažindinasi su Kaunu taip, kaip nebūtų įmanoma čia tiesiog turistaujant. Manau, kad visų dalyvių patirtis pozityvi – įdomu, ką pamatysime pristatyme.
– Ar šią galimybę vertina ir studentai iš Lietuvos? Galbūt jie atsargiai žiūri į tai, ką siūlo svečiai?
H.: Lietuvių patirtį padalinome tarp grupių, ir tai tikrai pasiteisino. Taip, jie mielai dalinasi istorinėmis žiniomis, bet ir lietuvių mokymosi kreivė įspūdinga. Ne visi jie kauniečiai, taigi tikrai turi ką pasimokyti.
E.: Dirbant su žmonėmis, kurie čia naujokai, nuostabu tai, kad gali išmokti savo gimtąjį miestą pamatyti iš naujų perspektyvų. Iš naujo mokaisi tai, ką manei, kad puikiai išmanei! Tikiuosi, lietuviams šis iššūkis pasirodė įdomus.
– Neretai, ir ne tik Kaune, girdisi nuomonių, kad istoriniai pastatai turėtų būti valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir kiek įmanoma atviresni kultūrinėms veikloms – siūloma ten įrengti muziejus, galerijas. Jei, pavyzdžiui, planuojamas viešbutis, neretai tokia idėja sutinkama priešiškai, nes viešbutis – tai komercinė veikla. Ar tai dažnas požiūris? Ką apie tai manote?
H.: Dėstant pastebi, kad yra tam tikri pastatų tipai, kurių, žmonėms atrodo, miestams labai reikia. Bet kai atidžiau pažvelgi į miestą ir jo visuomenę, suvoki, kad tokių pastatų reikia nedaug. Dažnai manoma, kad štai šis istorinis pastatas puikiai veiktų kaip miesto informacijos centras. Bet tuomet paaiškėja, kad jo lokacija tokiai veiklai visai nepatogi. Logika reikalauja, kad pastatų funkcijos būtų padalintos taip, jog visi jie tarnautų miestui. Todėl ypač svarbi yra gyvenamoji paskirtis, čia ir dauguma investicijų. Žmones į miestą traukia galimybė kokybiškai gyventi. Argi nebūtų puiku, jei daugiau žmonių norėtų gyventi Kaune? Galimybių istoriniams pastatams yra daug, ir tai ne tik muziejai.
E.: Reikia įvardinti žmonėms svarbias teritorijos savybes, tai yra, reikia žmonių klausti, kas jiems yra vertinga. Kai identifikuoji šiuos požymius, gali ieškoti sprendimų, kaip juos apsaugoti ir panaudoti. Miestai turi nuolat keistis ir leisti keistis bei vystytis, bet svarbu apsaugoti tai, ką jų gyventojai brangina. Čia svarbų vaidmenį atlieka nekilnojamojo turto vystytojai, kurie dažnai nekreipia dėmesio į tam tikrų savybių vertę. Vadinasi, reikia stengtis tą vertę pabrėžti. Pastatas, kuriame esame („Pienocentro“, – red. past.), gali būti pritaikytas įvairioms reikmėms, bet nereikia iš jo lupti medinių langų ar senovinių, bet vertingų radiatorių. Jie puikūs, be to, originalūs! Jie daro pastatą tokiu, koks jis yra. Žodžiu, manau, visuomenės sąmoningumas yra būtinas.
– Prašnekote apie langus, taigi ir klausimą apie juos turime. Prieš porą dešimčių metų prasidėjo plastikinių langų bumas – jie dėti ne tik į naujus pastatus, bet ir į istorinius. Tik dabar nekilnojamojo turto savininkai ima suprasti, kad galima ir renovuoti medinius langus ar užsakyti kokybiškas senovinių kopijas. Bet, kai plastikinių langų aplink tiek daug, kyla klausimas, ar jie kada nors netaps savotiška vertybe? Galbūt pirmojo XXI a. dešimtmečio simboliu?
H.: Na, taip, galima teigti, kad yra tokia plastikinių langų era, ir jei atnaujini šio laikmečio pastatą, reikėtų tokiais pačiais langais senus ir keisti. Visgi svarbu suprasti, kad plastikiniai langai, imti naudoti dėl patogumo, nes jiems nereikia daug priežiūros, nesuyra. Kažką su jais po 25 metų reikės daryti. Be to nors tokių langų nereikia perdažyti, plastikas geltonuoja, tiesa? Baisiai atrodo. Visuomet būčiau prieš naudojimą to, kas, kaip jau žinome, nėra draugiška aplinkai.
E.: Visiškai sutinku. Medinių langų keitimas plastikiniais dažnai yra problema dėl to, kad istoriniai pastatai nesuprojektuoti plastikiniams langams. Kita vertus, turint omenyje, kiek naujų pastatų iškilo per pastaruosius porą dešimtmečių, gali būti, kad po kokių keturiasdešimties metų plastikinius langus laikysime epochos simboliu. Bet kuriuo atveju išimti medinius ir juos pakeisti plastikiniais yra blogas sprendimas. Kam taip elgtis, jei plastikiniai laiko 25 metus?! Beje, mane maloniai nustebino tai, kokie kokybiški yra pastatai, Kaune pastatyti tarpukariu, turint omenyje, kokios čia žiemos ir vasaros.
– Paskutinis klausimas – trumpesnis. Ar jau spėjote atrasti mėgstamiausius pastatus Kaune?
H.: Ne, jų tiek daug, ir vis atrandu naujų – matyt, ir pakeliui į oro uostą dar kokį nusižiūrėsiu. „Pienocentro“ pastatas, kuriame esame, tikrai gražus.
E.: Taip, šitas, ir greta esantis „Pažangos“, dar centrinis paštas. Jie puikiai atspindi anų laikų dvasią – atrodo, jauti, kaip didžiavosi juos kūrę ir statę. Jauti laikinosios sostinės nuotaiką ir jos ryšį su okupuotu Vilniumi. Jauti tą grandiozinį planą, per ilgą bet kurio žmogaus gyvenimui. Turint omenyje laikmetį, kuriuo šie pastatai buvo pastatyti, tai labai kilnios ambicijos.
