Atėjo nusivylimas
Įvairios ES šalys kaip vykdė, taip ir toliau vykdo jūrinius energetinius projektus.
Geriausiu pavyzdžiu galėtų būti Vokietija. Ji, pradedant 2022 m., iš esmės perorientavo savo dujų tiekimo ūkį nuo jūros vamzdyno su Rusija iki suskystintųjų gamtinių dujų terminalų Vokietijos Šiaurės ir Baltijos jūros pakrantėse.
Įdomu tai, kad Vokietijai kuriant savo suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalus kaip geras pavyzdys buvo pateikiama Lietuva su Klaipėdos SGD terminalu.
Be Vokietijos į SGD terminalų kūrimo traukinį savo uostuose įšoko ir Estija su Suomija, kurios atidarė SGD terminalą su bendru aprūpinimu per Suomijos Ingos ir Estijos Paldiskio uostus.
Į SGD terminalų kūrimo vajų nebespėjo įšokti tik Latvija. Tai lėmė jos pernelyg ilgas delsimas ir neapsisprendimas, kurioje vietoje ir koks terminalas turi būti.
Latvijos pavyzdys dėl SGD terminalo gali turėti analogijos su lietuviška istorija iš Lenkijos Žarnoviec pastotės per Baltijos jūrą nutiesti apie 300 kilometrų ilgio kabelį iki Darbėnų pastotės Kretingos rajone.
Šio kabelio tiesimo parengiamieji darbai vyko nuo 2019 m. Kai jau viskas buvo atlikta, išžvalgius jūros trasos vietą atėjo nusivylimas. Paaiškėjo, kad projektui neturima tiek pinigų, kiek to reikėtų pagal kabelio tiesimo rangovų įkainius.
Rimtos tiek Lietuvos, tiek Lenkijos energetinės kompanijos iškėlė „rankas į viršų“. Jūros kabelio iš Lenkijos į Lietuvą nebebus. Jau oficialiai paskelbta, kad vietoje jūrinio kabelio iš Lenkijos į Lietuvą bus tiesiamas dar vienas antžeminis kabelis. Jo statybą rems Europos Sąjunga, nes kabelis svarbus atjungiant rytinės Baltijos šalis nuo Rusijos elektros energijos BRELL tinklo.
Kas turi pasikeisti Lietuvoje – politinis neišmanymas, jūrinis mentalitetas ar dar kas nors, kad bent jau Klaipėdos uostas nebūtų sužlugdytas?
Įdomių projektų fone
Kol kas neaišku, kada bus nutiestas dar vienas Lietuvą ir Lenkiją jungiantis žemyninis elektros kabelis. Aišku tai, kad atsisakius tiesti energetinį kabelį per Baltiją iš Lenkijos, Lietuva pademonstravo nesugebėjimą įgyvendinti jūrinius projektus. Tai yra didžiulis smūgis Lietuvos, kaip jūrinės ir energetinės valstybės, prestižui.
Tai iškėlė abejonių, ar Lietuva sugebės tinkamai įvykdyti ir kitą projektą – Baltijos jūroje pastatyti 700 megavatų vėjo jėgainių parką, nutiesti iš jo elektros kabelį. Tas kabelis būtų panašus į tą, kurio Lietuva nesugebėjo atsivesti iš Lenkijos.
Lietuvos neįgalumą vykdyti jūrinius projektus dar labiau akcentuoja ir tai, kad nė viena kita šalis, net ir pakilus kainoms, nesustabdė jūrinių projektų. Šiuo metu Baltijos jūroje yra vykdomi palyginti dideli ir įdomūs projektai.
Lenkija kartu su Danija Baltijos jūros dugnu baigia tiesti dujotiekį „Baltic Pipe“, kuri sujungs Lenkiją su Danijos dujų perdavimo operatoriais. Danija per Šiaurės jūrą jau yra nutiesusi 110 kilometrų ilgio dujotiekį į Norvegiją. Šiuo dujotiekiu, taip pat nauju dujotiekiu, kuris pratęstas iki Lenkijos, į šią šalį ateityje tekės skandinaviškos dujos.
Šio projekto sėkmę galbūt lėmė tai, kad jis pradėtas 2017 m., tai yra dvejais metais anksčiau nei „Harmony Link“. Dujotiekio „Baltic Pipe“ sėkmę galėjo lemti ir tai, kad jame buvo didžiulis tiek Lenkijos, tiek Danijos, tiek Norvegijos interesas. Ypač Lenkijos, kurios kompanijos, įskaitant ir „Orlen“, dėl vamzdyno „Baltic Pipe“ pradėjo nemažai bendrų projektų su Norvegija jos Šiaurės ir Norvegijos jūros dujų telkiniuose.
Jūriniai reikalai ritosi žemyn
Lietuvai, nesugebėjusiai įvykdyti Baltijos jūros elektros energetikos tilto į Lenkiją projekto, akivaizdžiai stinga jūrinės veiklos mentaliteto.
Tai iš dalies demonstruojama beveik visose jūrinės veiklos srityse. Lietuva taip ir nesugebėjo išsaugoti dar sovietiniais laikais sukurto tiek žvejybinio, tiek prekybinio laivyno. Šiokias tokias šio laivyno nuotrupas išsaugojo tik geriausią jo dalį su jūrų keltais privatizavusi Danijos DFDS kompanija.
Lietuva nesugebėjo išsaugoti po nepriklausomybės paskelbimo sunkiai, susiduriant su didžiulėmis problemomis statyto Būtingės naftos terminalo. Jį, kaip ir auksinius kiaušinius galėjusią dėti Mažeikių naftos gamyklą, eksploatuoja Lenkijos kompanija. Lietuva iš Būtingės naftos terminalo negauna netgi tokiuose terminaluose įprastų rinkliavų.
Vienintelis objektas, kurį dar geriau ar blogiau išlaiko Lietuva, yra Klaipėdos valstybinis jūrų uostas. Dėl jo ateities taip pat yra pagrįstų abejonių. Uosto krova pastaraisiais metais krito ypač smarkiai nuo 45,79 mln. tonų 2020-aisiais iki 36,12 ml. tonų 2022-aisiais.
Dar nėra oficialių 2023 m. duomenų, bet kai metams baigiantis skelbtas bendras apie 10 proc. krovos kritimas, rezultatas su 32 mln. tonų nukels Klaipėdos uostą maždaug į 2010-uosius.
Ką gali galvoti, kai uosto krovos netektys per 3 metus bus apie 13–14 mln. tonų? Kas turi pasikeisti Lietuvoje – politinis neišmanymas, jūrinis mentalitetas ar dar kas nors, kad bent jau Klaipėdos uostas nebūtų sužlugdytas?
