Vyresnio amžiaus, lėtinių ligų ir kitų didesnės rizikos būklių turintys asmenys jau yra skiepijami valstybės lėšomis, o norinčių pasiskiepyti nekompensuojamai taip pat kasmet daugėja. Deja, ne visi pacientai turi pakankamai informacijos ir žinių apie skirtingų ligų vakcinacijos procesus ar vakcinų šalutinį poveikį. Tad vaistininkė atsako į 10 dažniausiai užduodamų klausimų apie skiepus.

1. Ar galima tą pačią dieną pasiskiepyti keliomis vakcinomis?

Ir taip, ir ne. Jei pacientas ruošiasi skiepytis keliomis gyvomis, pavyzdžiui, tymų, parotito, raudonukės, vėjaraupių vakcinomis, jas turi skirti bent 30 dienų laikotarpis. Ši taisyklė negalioja negyvoms vakcinoms: gripo, erkinio encefalito, meningokoko, kuriomis galima skiepytis tą pačią dieną. Tačiau rekomenduojama skirtingam skiepui skirti skirtingą petį. Taip pat nebūtina daryti pertraukos skiepijantis gyvomis ir negyvomis vakcinomis.

Rekomenduojama skirtingam skiepui skirti skirtingą petį.

 

 2. Kuo skiriasi gyvos ir negyvos vakcinos?

Yra dvi pagrindinės vakcinų rūšys: gyvos vakcinos ir negyvos vakcinos. Gyvų susilpnintų vakcinų sudėtyje yra nedidelė laboratorijoje susilpninto ligos sukėlėjo (viruso ar bakterijos) dozė. Įskiepijus tokią vakciną į žmogaus organizmą, joje esantis mikroorganizmas ima daugintis, taip stimuliuodamas žmogaus imuninę sistemą ir sukurdamas imuninį atsaką prieš konkrečią ligą. Nors gyvoje vakcinoje ir yra susilpnintas ligos sukėlėjas, jis žmogaus nesusargdina.

Inaktyvuotos vakcinos, dar vadinamos negyvomis, yra gaminamos bakterijas ar virusus karščiu ir/ar cheminėmis medžiagomis paverčiant neveikliais. Šiose vakcinose gali būti visas negyvas mikroorganizmas ar tam tikri išgryninti jo komponentai. Kadangi inaktyvuotose vakcinose mikroorganizmai yra negyvi, jie negali daugintis, tačiau tokių vakcinų sudėtyje vis tiek yra pakankamas kiekis nepakitusių mikroorganizmų paviršiaus antigenų, kurie sukelia imuninį atsaką žmogaus organizme.

3. Kada geriausia planuoti skiepus?

Skiepus nuo gripo geriausia planuoti rudens ar žiemos mėnesiais, nes gripo sezono pradžia dažniausiai yra laikoma 40-toji metų savaitė. Kadangi visuomenėje plintantis gripo virusas kiekvienais metais mutuoja, vakcinų sudėtis kasmet taip pat skiriasi – jos atitaikomos pagal tuo metu vyraujantį viruso tipą.

Erkinio encefalito vakcina taip pat rekomenduojama skiepytis rudens bei žiemos mėnesiais ar ankstyvą pavasarį. Erkės tampa aktyvios vidutinei lauko temperatūrai pasiekus 5–6 laipsnius šilumos, todėl šiltuoju metų periodu patariama jau būti pilnai apsisaugojus. Skiepijantis nuo erkinio encefalito ir norint jaustis drąsiai, vieno skiepo, deja, nepakanka. Tam, kad susidarytų kuo didesnė apsauga nuo šio klastingo viruso, būtina įvykdyti visą vakcinacijos schemą.

Štai vakcina nuo pneumokoko galima skiepytis ištisus metus. Anot vaistininkės I. Sauserytės, visų trijų vakcinų nemokamai sulaukti gali rizikos grupėse esantys asmenys, pavyzdžiui, vyresni nei 65 metų amžiaus žmonės (nuo šių metų pradžios vakcina nuo pneumokoko nemokamai skiepijami 75-erių ir vyresni šalies gyventojai), sergantieji onkologinėmis ar reumatinėmis ligomis. Tačiau net ir valstybės nekompensuojamos vakcinos pernelyg kišenių neištuštins – mažų kainų vaistinė „Camelia“ kasmet kviečia apsaugoti save nuo skirtingų virusų pasiskiepijant, o su lojalumo kortelėmis taikomos nuolaidos.

Net ir valstybės nekompensuojamos vakcinos pernelyg kišenių neištuštins – mažų kainų vaistinė „Camelia“ kasmet kviečia apsaugoti save nuo skirtingų virusų pasiskiepijant, o su lojalumo kortelėmis taikomos nuolaidos.

 

4. Kas kiek laiko reikėtų revakcinuotis nuo pneumokoko, erkinio encefalito ir gripo?

Nors gripo vakcina rekomenduojama pasiskiepyti kiekvieno šaltojo sezono pradžioje, kad būtų galima jaustis saugiems nuo šios užkrečiamos ligos visus likusius metus, vakcinuotis galima ir vėliau. Tačiau jei nuo gripo skiepijamasi, pavyzdžiui, šiltojo sezono metu, negalima užtikrinti, kad ta pati vakcina apsaugos ir nuo jau spėjusio mutuoti gripo viruso šaltojo sezono pradžioje.

Nuo erkinio encefalito yra skiepijama pagal schemą – pirma dozė suleidžiama paciento pasirinktu metu, antra – po 1–3 mėnesių, trečia – praėjus 6–12 mėnesiams po antros dozės. Skiepijimas galimas ir pagal pagreitintą schemą: pirma dozė suleidžiama paciento pasirinktu metu, antra – po 14 dienų, trečia – po 6–12 mėn. nuo antros dozės. Asmenims iki 60 metų pirma palaikomoji dozė reikalinga praėjus 3 metams po trečios dozės, vėliau – kas 5 metus. Vyresniems nei 60 metų asmenims visos palaikomosios dozės rekomenduojamos kas 3 metus po trečiosios dozės.

Pneumokoko vakcinų yra kelios rūšys. Tikslų skiepų planą paaiškinti gali šeimos gydytojas ar skiepijantis vaistininkas, atsižvelgęs į vakcinos specifiką. Vaistinėse skiepijama vienkartine vakcina, kuria galima skiepytis nuo 18 metų.

5. Kada skiepus verčiau atidėti?

Skiepijimą reikia atidėti asmenims, sergantiems ūmine kvėpavimo takų infekcija su karščiavimu. Negalima skiepyti tų žmonių, kurie yra alergiški kuriai nors vakcinos informaciniuose dokumentuose nurodytai veikliajai ar pagalbinei medžiagai.

6. Kaip elgtis iškart pasiskiepijus? Ar galima iškart grįžti į darbą?

Parą po pasiskiepijimo patariama vengti intensyvios fizinės veiklos, alkoholio vartojimo. Nerekomenduojama kaitintis vonioje ar saunoje, nes aplinkos karštis gali išprovokuoti ir pakilusią kūno temperatūrą. Pasiskiepijusiems vasarą, geriau nesimaudyti atviruose vandens telkiniuose dėl galimos infekcijos rizikos.

Parą po pasiskiepijimo patariama vengti intensyvios fizinės veiklos, alkoholio vartojimo.

 

7. Kodėl po skiepo gali pakilti temperatūra arba skaudėti ranką?

Kiekvienas skiepas yra organizmui svetimas baltymas, tad patekęs į jį, sukelia skirtingas reakcijas. Dažnai pasireiškia vietinė reakcija, kai patinsta ar parausta dūrio vieta, ir – bendroji reakcija, kada kartais pakyla kūno temperatūra, jaučiamas nuovargis. Tačiau to tikrai nereikėtų išsigąsti – organizmas tokiu būdu įgyja imunitetą virusui, mokydamas kūną kovoti su infekcija. Pastaroji reakcija dažniausiai trunka vos dieną ar kelias.

8. Apie ką svarbu pasakyti vaistininkui atėjus skiepytis?

Asmenims, sergantiems sunkia ūmine ar karščiavimu pasireiškiančia liga, vakcinaciją reikia atidėti. Lengvų infekcinių susirgimų atvejais ir silpnai karščiuojant skiepų atidėti nebūtina, tačiau geriausia vis tiek informuoti vaistininką ar kitą skiepijantį specialistą. Negalima skiepyti tų žmonių, kurie yra alergiški vakcinos sudedamajai daliai.

Kai kuriomis vakcinomis nėščiosioms skiepytis negalima, pavyzdžiui, vėjaraupių, tymų ar raudonukės. Erkinio encefalito vakcina taip pat nerekomenduojama. Tačiau Pasaulio sveikatos organizacija skatina net ir besilaukiant kūdikio nepraleisti skiepų nuo gripo, kokliušo, stabligės bei difterijos.

 9. Jeigu jau persirgau gripu, ar vis tiek vertėtų skiepytis?

Gripo sezono metu cirkuliuoja ne vienas, o keli skirtingi gripo virusai. Įvardinti, kuriuo gripo tipu užsikrėtėte, galima tik atlikus specializuotus tyrimus. Sezono metu žmogus gali susirgti net ir kelis kartus. Persirgus vis tiek naudinga pasiskiepyti kiekvieną sezoną, nes kasmet vaistines ir sveikatos priežiūros įstaigas pasiekia naujausia vakcina, kuri geriausiai atitinka vyraujantį viruso tipą.

10. Ką daryti, jeigu žmogus bijo adatų?

Kai žmogus išsigąsta, jam gali ne tik pradėti smarkiau plakti širdis, bet ir nutikti atvirkščiai – spaudimas ir širdies ritmas gali susilpnėti, tad prarandama sąmonė. Todėl rekomenduojama praktikuoti įvairias atsipalaidavimo technikas: meditaciją, kvėpavimo, raumenų atpalaidavimo pratimus. Tai padės ne tik vakcinacijos metu, bet ir daugybėje kitų gyvenimiškų situacijų.

Prieš skiepijantis taip pat patartina lengvai ir ramiai pakvėpuoti: įkvėpti per nosį, užlaikyti kvapą, iškvėpti per burną. Pakartoti kelis kartus. Kartais padeda ir savęs raminimas ir kartojimas mintyse „tau neskaudės“, „viskas bus gerai“.

„Erkė įsisiurbti gali bet kuriame Lietuvos miesto ir rajono miške, parke, nuosavo namo kieme, sode ar tiesiog poilsiaujant kaime. Šių kenkėjiškų vabzdžių keliami pavojai gali reikšmingai neigiamai paveikti sveikatos būklę, tačiau juos galima įveikti. Svarbiausia – žinoti, kur ieškoti įsisiurbusios erkės, kaip ją teisingai ištraukti ir ką daryti atlikus šią procedūrą“, – teigia I. Sauserytė.

„Camelia“ vaistininkė pasakoja, kad erkės žmones atskiria iš kvapo ir skleidžiamos kūno šilumos. Paprastai tūnodamos ant žolės, neaukštų, iki 1,5 metro aukščio, krūmų, erkės laukia tinkamo momento įsisiurbti. Einant pro šalį ir pajudinus žolės stiebelį ar krūmo šakelę, erkė, atpažinusi žmogų turimais jutimo organais, su ant kojų esančiais kabliukais, prikimba prie drabužių ar iškart įsisiurbia į neapsaugotą kūno dalį.

Kur ieškoti įsisiurbusios erkės?

„Camelia“ vaistininkė sako, kad ieškodamos tinkamos vietos, erkės renkasi minkštesnę ir plonesnę odą, po kuria gausu kraujagyslių, kad būtų lengviau įsisiurbti ir maitintis.

„Dažniausiai jos įsikabina į pėdas, blauzdas, kaklą, paausius, kojų ir rankų lenkimo sritis: kirkšnis, alkūnes, pažastis. Grįžus namo pirmiausia įsisiurbusių erkių reikėtų ieškoti šiose vietose, bet svarbu nepamiršti atidžiai apžiūrėti ir viso kūno. Geriausia tai padaryti per porą valandų, kad siurbdama kraują erkė neperduotų užkrečiamųjų ligų sukėlėjų – virusų ir bakterijų“, – aiškina I. Sauserytė.

Ką daryti, jeigu įkando erkė?

Anot vaistininkės, įsisiurbusią erkę reikia ištraukti staigiu judesiu, naudojant ploną pincetą ar specialų erkių traukiklį, suėmus kuo arčiau odos. Suimti erkę reikia už galvos ir nesukioti. Jeigu pavyksta ją ištraukti teisingai, sumažėja tikimybė, kad nutrūkusi erkės galva, straubliukas ar kita dalis liks odoje. Likusias erkės kūno dalis galima pabandyti ištraukti tuo pačiu pincetu, o jeigu nepavyksta – palaukti keletą dienų, kol svetimkūnį pašalins organizmas.

„Prieš traukiant erkę nereikia naudoti jokių papildomų priemonių. Į vaistinę užsukę klientai pasakoja, kad tą vietą, kurioje buvo įsisiurbusi erkė, tepė aliejumi, kremu ar nagų laku – to daryti jokiu būdu negalima. Ant odos užteptos šios priemonės sukuria priešingą efektą: maitina erkę ir sudaro puikiais sąlygas jai skverbtis giliau. Ištraukus erkę, vietą, kurioje ji buvo įsisiurbusi, reikia dezinfekuoti. Jei namuose neturite dezinfekanto, tiks plovimas su vandeniu ir muilu“, – pasakoja vaistininkė.

Jeigu po erkės įkandimo žmogus nori būti ramesnis ir įsitikinti, kad nesusirgo, galima atlikti kraujo tyrimą. Kraują dėl erkinio encefalito tirti rekomenduojama per 1-3 dienas po įkandimo arba pajutus ligos simptomus, kurie panašūs į gripo.

Simptomai per 30 dienų, o penktadaliui – liekamieji reiškiniai

Nuo užsikrėtusios erkės įkandimo iki pirmųjų simptomų atsiradimo gali praeiti net iki 30 dienų. Dažniausiai erkinio encefalito simptomai pasireiškia po 7–14 dienų nuo užsikrėtimo ir primena gripą: pakyla kūno temperatūra, jaučiamas raumenų ir galvos skausmas, nuovargis, karščiuojama. Šiems simptomams praėjus, sergančiojo būklė pagerėja, tuo metu yra pasiekiamas „tariamo pasveikimo periodas“, bet dažniausiai po jo prasideda antrasis ligos etapas: įkandusios užkrėstos erkės perduotas virusas pasiekia smegenis ir sukelia jų uždegimą.

„Maždaug 15-20 proc. žmonių, užsikrėtusių erkiniu encefalitu, patiria antrą ligos fazę ir jos sukeliamus liekamuosius ligos reiškinius, kurie klasifikuojami į du sunkumo lygius. Vidutinį – miego, atminties, dėmesio ir elgesio sutrikimus, dirglumą, dažnus galvos skausmus ir sunkųjį – paralyžių ir parezes, raumenų atrofijas, traukulius, psichikos, judėjimo, pusiausvyros ir koordinacijos sutrikimus“, – pastebi I. Sauserytė.

Todėl, vaistininkės teigimu, pajutus pirmuosius simptomus reikėtų nedelsiant kreiptis į gydytojus. Tam, kad vasarotojai nesumaišytų erkinio encefalito simptomų su gripu, patariama pasižymėti kalendoriuje dieną, kai pastebima įsisiurbusi erkė ir sekti savo būklę 30 dienų. Ta pati taisyklė galioja ir tiems, kurie nepamatė erkės įkandimo: pajutę simptomus, jie turėtų įvertinti, ar per paskutinį mėnesį nesilankė parkuose, miškuose, nevaikščiojo pievose ar savo namų pievelėje.

Skiepas – patikimiausia apsauga nuo erkinio encefalito

Ilgametė sergamumo erkiniu encefalitu statistika rodo, kad sergamumo pikas Lietuvoje stebimas birželio–spalio mėnesiais. Per šį laikotarpį užregistruojama apie 80–90 proc. visų erkiniu encefalitu susirgusių asmenų. Atsižvelgiant į tai, kad skiepai nuo erkinio encefalito sukuria 99 proc. imuninę apsaugą, galima teigti, kad šie susirgimai beveik visiškai išvengiami.

„Skiepytis nuo erkinio encefalito niekada nevėlu. Ypač vasarą, kai stebimas padidėjęs erkių aktyvumas. Siekiant padėti apsisaugoti nuo šių kenkėjų pernešamų užkrečiamų ligų vasaros metu, siūloma pasinaudoti pagreitinta skiepijimosi schema, kai antroji dozė suleidžiama praėjus 14 dienų po pirmosios vakcinos dozės. Praėjus dar 14 dienų nuo antrosios dozės, susidaro apsauginis imunitetas. Trečioji dozė suleidžiama praėjus 5–12 mėnesiams po antrosios. Pilnai apsaugai nuo erkinio encefalito susidaryti reikalingos 3 skiepų dozės, tačiau jau po 2 skiepų susidaro pakankama apsauga“, – sako vaistininkė I. Sauserytė.

Papildomos apsaugos priemonės

Susiruošus į gamtą, parką ar išėjus į kiemą, rekomenduojama dėvėti kuo šviesesnius drabužius taip, kad didesnė kūno dalis būtų pridengta: kelnes sukišti į batus arba į kojines, o palaidinę ar megztinį – į kelnes. Rankogaliai turėtų priglusti prie rankų, apykaklė turi būti užsegta, būtina dėvėti ir galvos apdangalus. Reikėtų vengti sėdėjimo ar gulėjimo ant žolės ir vaikščiojimo tarp aukštesnių žolių. Grįžus namo patariama atidžiai apžiūrėti kūną, persivilkti drabužius ir palikti juos saulės atokaitoje. Taip pat derėtų nepamiršti apžiūrėti ir naminių gyvūnų, galinčių „parsinešti“ erkių į namus.

„Kūno vietų, kurių neįmanoma uždengti, apsaugai reikėtų naudoti repelentus. Jie atbaidys ne tik erkes, bet ir kitus kenkėjiškus vabzdžius. Šios priemonės yra lengvai prieinamos ir pritaikytos įvairioms amžiaus grupės bei naudojimosi poreikiams: apyrankės ir segtukai, segami prie vaikiškų vežimėlių, klijuojami pleistrai, purškikliai. Cheminės sudėties repelentai pasižymi didesne apsauga, bet gali dirginti odą. Tačiau yra natūralių repelentų, pagamintų iš eterinių aliejų, odos nedirginančių ir teikiančių pakankamą apsaugą“ – priduria vaistininkė I. Sauserytė.

Apsisaugoti nuo erkių keliamų pavojų gali kiekvienas, žinantis, kaip tinkamai naudotis sukurtais būdais ir priemonėmis. Svarbiausia – to nepamiršti.