„Motinystėje slypi tiek daug, kad apie viską papasakoti ar ją apibrėžti tiesiog neįmanoma, bet ir neverta. Kiekvienos moters motinystė kitokia, susidedanti iš skirtingų patirčių. Visos mamos, kad ir kokius skirtingus gyvenimus gyventų, ras bendrumų, jungiančių aspektų“, – mintimis dalijasi menininkė.
„Apie bambą“ viename svarbiausių knygos meno konkursų pasaulyje „Luma Rencontres Dummy Book Award“ (2020) pateko į finalą, o Knygos meno konkurse buvo apdovanota pagrindine metų premija, pasak komisijos, už nematytą, ypač stiprų, sensorinį gyvybės pajautimą ir kartu jaučiamą nepaprastai didelę šilumą, įamžintą knygoje tiesiogine ir perkeltine prasme.
M. Verikaitės, V. Venslovaičio, G. Česonio nuotr.
Šiuo metu Kauno fotografijos galerijoje eksponuojama to paties pavadinimo I. Stankutės personalinė paroda, anot grafikės, – įžanga į šią knygą. Joje žiūrovas raginamas ne tik būti rimtu stebėtoju, bet ir pažaisti. „Žaisti juk smagu visiems“, – sako kūrėja.
„Santakai“ menininkė pasakojo, kaip gimė interaktyvios knygos „Apie bambą“, kurią išleido Kauno fotografijos galerija, idėja, atskleidžia, kodėl motinystės patirtis perteikti joje nebuvo paprasta, ir pasidalija, kokius sprendimus teko priimti knygos turinį perkeliant į galerijos erdvę.
– Kaip gimė jūsų diplominio darbo – autorinės knygos „Apie bambą“ – idėja?
– Lengvai, kaip ir pati knyga. Gal todėl, kad visos į ją sudėtos mano patirtys buvo naujos, labai šviežios ir ryškios. Artėjant dukros gimimui, išėjau akademinių atostogų, o jai gimus visiškai atsidaviau jos auginimui ir į visa tai nėriau stačia galva.
Į Taikomosios grafikos studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete sugrįžusi po dvejų metų ir mąstydama, kokia galėtų būti mano diplominio darbo tema, daug nesiblaškiau, nes tuo metu mano kasdienybėje motinystė buvo svarbiausia. Atrodė, kad, kalbėdama apie tai iš savo perspektyvos, turiu daug ką pasakyti.
M. Verikaitės, V. Venslovaičio, G. Česonio nuotr.
– Kodėl savo, kaip mamos, patirtis pasirinkote perkelti būtent į autorinės knygos formatą?
Knyga yra sudaryta iš skyrių, todėl atrodė, kad jie turi likti ir galerijos erdvėje. Kiekvienas eksponatas ar jų grupė yra vis kitas knygos skyrius.
– Autorinė knyga suteikia laisvę sudėti į ją viską, ką norisi. Šis formatas, mano manymu, leidžia sukurti savo pasaulį. Prieš pradėdama diplominį darbą, kurį laiką eksperimentavau su mane labai žavinčiu interaktyvumu knygose. Tam įkvėpė vaikiškų knygelių, kuriose interaktyvumo netrūksta, skaitymas kartu su dukra. Taip viskas susisluoksniavo ir tapo autorine knyga, kurioje jos temą atspindi medžiagos pateikimas.
– Jausmų, atradimų, patyrimų, tapus mama, tikrai buvo daug. Kaip atsirinkote, ką perkelti į knygą?
– Tai buvo intuityvus procesas. Atradimų tapus mama buvo tikrai daug. Aš turėjau užduotį juos sudėti į knygą taip, kad jie netaptų tiesiog faktais. Norėjosi, kad knygoje kalbėtų ne tik nuotraukos, bet ir pats jų pateikimas sustiprintų kūriniu perduodamą žinutę. Nemažai pirminių idėjų natūraliai atkrito mąstant, kurios iš jų vizualiai geriausiai atrodytų knygoje. Žinoma, buvo ir keli svarbūs aspektai, kurių nesinorėjo praleisti: motinystę lydintys jausmai, mano pačios mama.
M. Verikaitės, V. Venslovaičio, G. Česonio nuotr.
– Koks buvo jūsų diplominio darbo kūrybos procesas? Ar jį kurdama planavote, kad tai bus ne tik autorinė (vienetinė) knyga, bet kad ją ir išleisite?
Paroda – įžanga į knygą. Ekspozicijos erdvė yra tarsi kambarys.
– Diplominis darbas prasidėjo nuo kasdienybės stebėjimo, išgryninimo, kokias temas turėčiau jame atskleisti ir kaip jos geriausiai galėtų nugulti knygoje. Labai svarbi dalis buvo medžiagos kaupimas, fotografavimas, prisiminimų rinkimas, kalbėjimasis su žmonėmis. Pati dalyvavau knygos spaudos procese ir įrišusi knygą ją užbaigiau, pridėdama dar keletą detalių: iškarpymų, klijuojamų objektų, nes to reikalavo idėja. Kurdama diplominį darbą pasvajodavau, kad būtų puiku, jei kada nors knyga būtų išleista. Procesas, iki knyga atsiduria skaitytojo rankose, yra tikrai sudėtingas, todėl esu labai dėkinga, kad mano svajonė išsipildė.
– Ar Kauno fotografijos galerijoje eksponuojama jūsų personalinė paroda „Apie bambą“ yra knygos tąsa, o gal jos iškonstravimas ir perkėlimas į galerijos erdvę?
– Galvodama, kaip pateikti knygą erdvėje, nusprendžiau, kad jos iškonstravimas, tam tikrų detalių išdidinimas būtų tinkamiausias sprendimas. Mano knyga yra sudaryta iš skyrių, todėl atrodė, kad jie turi likti ir galerijos erdvėje. Kiekvienas eksponatas ar jų grupė yra vis kitas knygos skyrius.
Interaktyvumas – skaitytojo įtraukimas – knygoje yra svarbus aspektas. Skaitytojas raginamas ne tik sklaidyti knygos puslapius, bet ir išlankstyti tam tikras knygos dalis, klijuoti lipdukus, atrasti vokuose paslėptus tekstus. Parodoje taip pat kviečiate žiūrovus ne tik eiti nuo vieno eksponato prie kito, bet ir patirti parodą. Ar buvo sudėtinga perkelti knygoje esančias asmeninio archyvo fotografijas, iliustracijas, tekstus, objektus į kitą – parodos – formatą?
Paroda – įžanga į knygą. Ekspozicijos erdvė yra tarsi kambarys. Norėjau, kad į šią erdvę įžengęs žiūrovas pajustų viską iš karto: ir namų netvarką, ir gresiančius pavojus, ir džiūstančius skalbinius, galiausiai – nuolat lydinčius jausmus savo mamai. Galerijoje yra eksponuojama maždaug pusė to, kas sudaro knygos turinį, todėl tikiuosi, kad, žiūrovui pasivaikščiojus po parodą ir užčiuopus motinystės daugialypiškumą, daugybės įvykių vykimą vienu metu bus lengva pajusti, apie ką yra knyga. Interaktyvumas knygoje užima daug vietos, todėl ir parodoje jis man atrodė būtinas. Žaisti juk visiems smagu.
