Autoportretas, apie kurį kalbame, sukurtas dar mokykloje, iš karto po I.Sutkaitytės pasirodymo mokyklos miuzikle "Sniego karalienė", kuriame ji kūrė teatralizuotą šokio pasirodymą. Kadre užfiksuotas tikrasis menininkės "aš", esantis vaidmenyje, kuriamo personažo charakteryje, kuriame ieško savo atspindžių.
Kinematografiškas ir pats kadras, ir situacija, nes fotografę žiūrovas regi tarsi per dvigubos ekspozicijos vaizdą, kuriame antrąjį sluoksnį kuria asociacijos, mintys ir jausmai.
– Kaip jūs manote, autoportretas yra savęs paieškų, suvokimo ar reprezentavimo, prisistatymo erdvė?
– Menininkas visada ieško savęs, todėl kiekviename kūrinyje atsiranda naujai atrastos autoriaus asmenybės dalys. O autoportretas yra vienas iš būdų ieškoti savęs, suvokti savo jausmus, stebint juos sukurtame darbe. Tai – įrankis savęs tyrinėjimui.
– Kaip manote, kurį teiginį – "tai – mano kūrinys" ar "tai – tikroji aš" – teigia / pagrindžia jūsų sukurtas autoportretas?
– Šiam autoportretui tiktų teiginys "tai – mano kūrinys", nes kadre kasdienės manęs likę mažai. Pakeista aplinka, apranga, šukuosena, netgi manieros. Šie pasikeitimai man artimi, tačiau jie nėra kasdieniai. Todėl ir mane pačią šis kadras žavi tuo, kad yra šviežias, intriguojantis, paslaptingas. Jis – tarsi Pelenės pokylis, nutikęs vienąkart, tačiau nepamirštamas.
Pažinti visas savo puses, kurios yra tokios skirtingos, kiekvienam žmogui yra viena sunkiausių užduočių.
– Koks kūrinyje yra santykis tarp realybės (tiesioginio vaizdavimo) ir meninėmis priemonėmis kuriamo, ją papildančio naratyvo (kuriame autoportretas įgauna naujas, daugiasluoksniškesnes prasmes)?
– Manoji realybė nuo šio autoportreto naratyvo skiriasi, bet mano vidiniame pasaulyje tai – tarsi labai panašūs, tačiau kartu ir skirtingi dvyniai.
– Jūsų autoportrete ryškus teatrališkumo aspektas. Savo poza nuotraukoje tarsi dengiatės, ginatės nuo žiūrovui neregimo, kitoje kadro pusėje esančio pavojaus. Kokią istoriją ši fotografija pasakoja?
– Autoportretas pasakoja istoriją apie dramą šokių menėje skambant tango muzikai, kai prie manęs prieina žavus nepažįstamasis ir tiesia į mane savo rankas, kviesdamas šokiui. O nebylūs jo rankų šešėliai ant mano veido ir sienos, esančios man už nugaros, atskleidžia nenuspėjamus jo ketinimus. Jie manęs negąsdina, tačiau verčia dvejoti. Šią nuotrauką įkvėpė noras pažinti teatrališką savo pusę, o tam paskatino to vakaro aplinka ir atmosfera. Manau, pažinti visas savo puses, kurios yra tokios skirtingos, kiekvienam žmogui yra viena sunkiausių užduočių.
– Kokią reikšmę / prasmę jūsų fotografijoje turi aplinka? Ar ja siekėte reflektuoti neapibrėžiamą, abstrakčią erdvę?
– Norėjau, kad istoriją pasakotų mano kūno kalba, nekaustoma konkrečios aplinkos rėmų.
– Kuo rėmėtės pasirinkdama juodų ir baltų tonų bei pustonių paletę?
– Nespalvota fotografija atskleidžia nuotraukos dinamiką. Norėjosi išryškinti šešėlio žaismą, formas, linijas, tekstūras, kontrastą. Kartu nespalvota fotografija padeda išlaikyti dėmesį, nukreiptą į pagrindinį objektą kompozicijoje, ką būtų sunku padaryti, jei kadre dominuotų ryškiaspalvės detalės, kurios tiesiog blaškytų.
– Kūrinyje ryškus laiko dėmuo: kadre tarsi nusikeliate į praeitį. Kokį laikmetį stengiatės reflektuoti?
– Gal viduramžius, gal baroką... Į tuos laikus mane nukėlė mokyklos metų projektas – miuziklas "Sniego karalienė".
– Pažvelgus į šią fotografiją iš šalies (tarsi ji būtų ne jūsų kūrinys), kokią save pamatote?
– Kai žvelgiu į šį kadrą ne kaip į autoportretą, o tiesiog kaip į portretą, matau asmenybę, kuri yra virsmo procese. Ji jaučiasi netvirtai, bijo savęs, savo jausmų, tačiau kartu yra kupina gyvenimo, troškimų, idėjų, svajonių, pasiruošusi iššūkiams.
